KAZYS SAJA

V e i k ė j a i :

       RAUDYS
       KVEINIENĖ
       MITRIKAS, STRIBAS
       RŪTA
       ABLINGIS, partizanas slapyvardžiu Lapinas
       IVANOVAS, tardytojas, valstybės saugumo ministerijos (MGB) rajono skyriaus leitenantas
       MALERIS, majoras, VSM rajono skyriaus viršininkas
       SERŽANTAS

   


       PIRMA DALIS

Stribynu vadinama VSM (MGB) valsčiaus būstinė Žemaitijos miestelyje. 1953 m. žiemos naktis. Už tardytojo stalo – leitenantas Ivanovas. S e r ž a n t a s  įveda K v e i n i e n ę , pats išeina budėti už durų

       IVANOVAS. Sėskitės. Jūsų pavardė, vardas, tėvavardis?
       KVEINIENĖ. O kam čia tos komedijos? Kaip nuluptą mane pažįsti. Žadi iš naujo mane kutavoti?
       IVANOVAS. Takov poriadok. Pavardė, vardas, tėvo vardas, gimimo metai…
       KVEINIENĖ. Kveinienė, Elvyra… Tėvas – Adomas. Gimusi dvidešimt penktais, o kaip aš atrodau! Nemigus, nevalgius. Sakėt, kad vyrą paleisit. Juk viską kaip liepėt padariau.
       IVANOVAS. Sakėm – paleisim, kai „Lapiną“ pagausim.
       KVEINIENĖ. Taigi pranešiau, kad jis pas Raudį, ko gi dar? Dabar kas nors liežuvį pakiš, ir bus man amen aleliuja. Mulkiai mediniai! Penkios šešios panelės aplink šūdą kumelės.

Ivanovas paspaudžia kažkokį mygtuką. Vėl įeina S e r ž a n t a s

       IVANOVAS. Taščite siuda tu, katoraja v meške1.

S e r ž a n t a s  išeina

       IVANOVAS. Daug šneki, bet ne visą teisybę sakai, drauge Elvyra.
       KVEINIENĖ. Iš jūsų mokaus! Jie, matai, mane kaltins, kad tas Ablingis ir vėl paspruko! Gyvuliai nešerti, vaikai neėdę, motina pasiligojus… Aš savo dūšią jau pardaviau. Ko jums dar iš manęs reikia?

S e r ž a n t a s  ir „liaudies gynėjas“ M i t r i k a s  atneša kruviną maišą. Jame – užrištas žmogus

       IVANOVAS. Žinai, kas čia? Pažįsti savo maišą?
       KVEINIENĖ. Ar čia tas, kur su kopūstais?
       IVANOVAS. Buvo prie tų, kur su kopūstais. Tavo daržinėj.
       KVEINIENĖ. Daržinė nerakinta. Ką aš žinau, kas ten įlindo.
       IVANOVAS. Bet juk žmogus pats savęs užrišti negalėjo.

Nukreipia stalinės lempos šviesą Kveinienei į akis

       KVEINIENĖ. Nu užrišau, už… Kad jums nebereiktų… Atbėgo tokia merga, visa paklaikus. Maniau, kad nori mane nušauti. Paskui supratau, kad slapstosi. Sakau – lįsk, aš tave užrišiu, gal nepastebės.
       IVANOVAS. Vadinas, i vašim, i našim2?.. Ir mums, ir jiems stengeisi būti gera?
       KVEINIENĖ. Nu koks čia gerumas? Įkišau, užrišau, o paskui vienam kareiviui pirštu parodžiau. Jei netiki, sukviesk visus, kurie ten buvo, – gal aš atpažinus pasakysiu. Paleisk, sakau, žalty, nekeikiant… Idi v saraj, tam est' mešok3 ir devuška4, gražesnė už mane. Ir – matai – surado, bet kam reikėjo ją užmušti?
       IVANOVAS. Tu puikiai žinai, kad aš tų kareivių nesukviesiu, o aš žinau, kad tu mums visos teisybės nesakai.
       KVEINIENĖ. Nu ko jums dar iš manęs reikia?! Kuo jums mano vyras blogesnis už Raudį? Kad tuos ginkluotus vyrus perkėlė per ežerą? Jūs – ginkluoti, anie – ginkluoti, turi valtį ir vežk.
       IVANOVAS. Nu nu, davaj davaj5… Įrodyk, kuo Raudys blogesnis už Kveinį, tavo vyrą. Raudys irgi tą patį giedos: ginkluotas banditas atėjo ir pasakė – pašerk, apnakvink, pirtį iškūrenk…
       KVEINIENĖ. Jeigu taip ir būtų buvę, Raudys pirmiausia būtų apsišikęs. Iš gudrumo ar baimės – Ponas Dievas težino. Dar prie vokiečių daktarai pripažino, kad jis serga tokia „meškos liga“. Nei vieni, nei kiti jo nejudino. Pamatysit – pradėsit šokdinti, ir pasklis smarvė!.. Net šeškai jo vištų nepjauna. O aš tik dvi beturiu.

I v a n o v a s ,  išsikvietęs S e r ž a n t ą  ir M i t r i k ą ,  mostu parodo, kad jie išneštų maišą su lavonu. Tai padaryti sutrukdo įėjęs Valstybės saugumo ministerijos rajono skyriaus viršininkas majoras M a l e r i s

       IVANOVAS (raportuoja). Vyresnysis tardytojas leitenantas Ivanovas. Atlieku pilietės Kveinienės Elvyros apklausą dėl įvykių Paežerės kaime.

Maleris klausiamai dėbteli į maišą

       Daiktinis įrodymas. Maiše – kol kas nenustatyta asmenybė. Tardomoji prisipažino, kad užvakar per mūsų operaciją ji tą besislapstančią moterį įviliojo į maišą ir užrišo.
       MALERIS. Ginkluota?
       KVEINIENĖ. Nemačiau, nežinau. Juk jeigu būtų nors kokį peilį turėjus…
       IVANOVAS. Taip, įsiutę vyrai šiek tiek perlenkė lazdą… O ši pilietė, kurios vyras, Kveinys, jums gerai žinomas, mums vis dėlto pranešė, kad pas Raudį slapstosi tas Lapinas.
       KVEINIENĖ. Pranešiau, nes man pažadėjot, kad paleisite Kveinį. Bent pasakykit, kada man jo laukti. Dabar nėra kam net malkomis pasirūpinti.
       MALERIS. Atrodo, kad ne mes jus, o jūs mus norite ištardyti…
       IVANOVAS. Galite eiti. Kai reiks, mes jus pakviesim. (Seržantui ir Mitrikui) Išneškite šitą…

K v e i n i e n ė  išeina. V y r a i  išneša maišą

       IVANOVAS (Maleriui). Čia vis to įvykio byla. Kol kas tik tiek.
       MALERIS. Aš pirmiausia norėčiau pamatyti tą žioplį, per kurį visa operacija nuėjo nachuj.
       IVANOVAS. Tą žioplį? Liaudies gynėją Mitriką? Aš nemanau, kad jis čia – kalčiausias.
       MALERIS. Ar jį įmanoma dabar iškviesti?
       IVANOVAS. Jis ką tik čia buvo. Aš tuoj jį sugrąžinsiu. (Paspaudžia mygtuką) Štai to bandito Ablingio kailiniai, pirštinės ir dokumentai, kuriuos jis turėjo kišenėj.

Įeina S e r ž a n t a s

       Zovi siuda Mitrikasa6!

S e r ž a n t a s  išeina

       MALERIS. Kapitonas Zujevas – mano senas bičiulis. Nesuprantu, kaip jis galėjo šitaip apsižioplinti. Streliannyj vorobej7, prityręs čekistas!..
       IVANOVAS. Ablingis irgi… Ne veltui vadinamas Lapinu.

Įeina M i t r i k a s

       MITRIKAS. Seržantas man sakė, kad…
       IVANOVAS. Ką? Prisistatyti nebemoki?
       MITRIKAS. Mitrikas Danielius, liaudies gynėjas, iki šiol vadovavęs…
       MALERIS (neleidžia jam baigti). Koks tu gynėjas… Koks tu gynėjas, po velniais! Sulaikytas banditas tavo akyse nušauna operacijos vadą, o tu čia pat būdamas jam leidi pabėgti!
       MITRIKAS. Antru šūviu jis kliudė ir mane.
       MALERIS. Kur tave kliudė? Į kurią vietą tave sužeidė, jeigu čia stovi ir dar gali valkioti maišą su nugalabyta merga?
       MITRIKAS (labiau Ivanovui negu Maleriui). Beje, ta merga atsigavo.
       IVANOVAS. Atsigavo?! (Maleriui) Atsiprašau, aš tuoj sugrįšiu. (Mitrikui) Paimk tuos kailinius ir paaiškink majorui…

Išeina

       MITRIKAS (apsivilkęs ilgais avikailio kailiniais). Jis dar buvo užsimaukšlinęs ausinę kepurę, kailines pirštines, pasiėmęs krepšį… Mes gulim sniege su baltom maskirovkėm ir matom – eina tiesiai į mus kažkoks kaimietis.
       MALERIS. O jūs, žiopliai, galvojot, kad jis jūsų nemato?
       MITRIKAS. Mato ar nemato, kapitonas jam – stoj! Ruki v verch! Vsio kak položeno8… Tas numetė krepšį, rankas iškėlė… Aš irgi stoviu įrėmęs jam į šoną automatą.
       MALERIS. Nu?
       MITRIKAS. Kapitonas paklausė, ar tas žmogus turi kokį nors dokumentą. Jis lept lept numetė pirštines ant sniego ir prasisegė kailinius.
       MALERIS. O po jais – pistoletas?
       MITRIKAS. Ir Zujevas, kapitonas, taip pat pagalvojo. „Stojat'!9 Ir liepė man tą vyrą apieškoti. Apčiupinėjau – jokio ginklo neturi. Švarko kišenėj – piniginė. Žiūrim, kas toj piniginėj. Radom va šitą dokumentą.
       MALERIS. Nu?
       MITRIKAS. O tas, gyvatė, va šitaip papūtė, paalsavo į delnus – parodė, kad jam šąla nagai. Paskui pasiėmė savo kailines pirštines, o vienoj iš jų – braunikėlis… Kapitonui – tiesiai į širdį, o mane išgelbėjo va šita baklaška. (Parodo peršautą gertuvę) Turėjau prisipylęs gero samagono. Ir Zujevą gelbėjau, nes tą rytą buvo velniškai šalta.
       MALERIS. Gelbėjai… Turėjai automatą, likai nesužeistas ir leidai tam niekšui pabėgti.
       MITRIKAS. Sužeidė. Gavau smūgį į pilvą. Kažkas tik šlampa, šlampa… Šiek tiek išsigandau. Paskui pradėjau šaudyti. Ir kiti šaudė. O tas prityręs banditas kaip žaltys išsinėręs užmetė kailinius ant kadugio, o pats, matyt, pažemiais pažemiais, tik paskui jau dėjo į kojas kaip reikiant.
       MALERIS. O iš kur ta merga? Ar kas nors mėgino aiškintis?
       MITRIKAS. Tą mergą radom Raudžio kaimyno daržinėj. Įlindusi į maišą nuo kopūstų. Įsiutę vyrai pradėjo spardyti ir neištardę beveik užspardė negyvai.
       MALERIS. Taigi tu pirmas ir pradėjai spardyti… Heroj!..
       MITRIKAS. Buvau įpykęs… Sužeistas, išgėręs… Vinovat10.
       MALERIS. Tu ir dabar, matau, esi įkaušęs.
       MITRIKAS. Taigi savo mylimiausią kapitoną, Zujevą… Kiti dar ne tiek pasigėrė.

Maleris skelia jam antausį

       MITRIKAS (išsitempęs). Klausau! Služu Sovetskomu Sojuzu!11

Grįžta I v a n o v a s

       IVANOVAS. Atvažiuos daktaras, suleis jai vaistų – tada mėginsim šnekinti. Jūs čia dar nebaigėt?
       MALERIS. Baigėm. (Mitrikui) Gali sau eiti. Mes dar pasitarsim, ocenim tvoj postupok12.
       IVANOVAS (pritardamas). Eik. Tegul Seržantas mums atveda Raudį.

M i t r i k a s  išeina

       MALERIS. Klausyk, leitenante… Kiek mes turim užverbuotų žmonių, kuriais būtų galima pasitikėti?
       IVANOVAS. Turim nemažai, bet negarantuoju, kad visais galime pasitikėti.
       MALERIS. Jeigu turime dešimt ir penkiais abejojam, tai užverbuokime dvidešimt! Ablingis šitame krašte, rodos, liko tik vienas.
       IVANOVAS. Jeigu ir ne vienas, didesnės bandos Lapinui suburti jau nebepavyks.
       MALERIS. Jis to ir nesiekia. Dabar jų ginklas – propaganda. Tie, kurie liko, dabar moko žmones įvairiais būdais mulkinti tarybų valdžią. Vot, paklausyk, ką tie nedobityje13 platina.

Išsitraukia konfiskuotą sąsiuvinį. CituojaVerskis driežu, geguže verskis,
Tylėk kaip medis, kaip tyli žuvys,
Tik vienam Dievui negarsiai
                              melskis
Ir sau sakyk – esu lietuvis.


       IVANOVAS. Šovinistai. Įdomu, kas tuos eilėraščius rašo.
       MALERIS. O čia jau mūsų pareiga tai sužinoti.
       IVANOVAS. Gal ta merga, kurią atradom užrištą maiše?
       MALERIS. Ee… Radot! Reikėjo pirmiau ją ištardyti, o ne spardyti bez vsiakovo tolka14.

S e r ž a n t a s  atveda R a u d į

       IVANOVAS. Na štai ir banditų globėjas. Feliksas Raudys, jeigu neklystu.
       RAUDYS. Raudys, bet jau tikrai… Nei aš jų noriu, nei man jų reikia.
       IVANOVAS. Žinom, žinom… Ginkluotas atėjo, pagrasino, išgąsdino…
       RAUDYS. Jeigu jau žinot, taip ir užrašykit.
       IVANOVAS. Sėskis, Raudy. Kėdę pasiūlysim svečiui, o tau bus gera ir šita. (Pasiūlo ploną beržinę trinką) Įsivaizduok, kad sėdi miške ant kelmo.
       RAUDYS. Ant jokio kelmo miške aš nesėdėjau ir su banditais jokių reikalų neturėjau.

Atsisėda

       MALERIS. Ir šitaip kalba žmogus, per kurį žuvo mūsų draugas! Ne tik mūsų, bet ir tokių kaimo vargdienių kaip jūs.
       RAUDYS. Kad aš vargdienis – taip. Paklausinėkit žmonių. Apsišikėlis, smirdžius, vargo pisoklis… Kitaip jie manęs nevadino.
       IVANOVAS. Mes vadinsim kitaip. Bet susitarkim: jeigu čia mums demonstruosi „meškos ligą“, pasodinsim į rūsį. Sėdėsi, kol prie grindų su pilnom kelnėm prišalsi.
       RAUDYS. Taip, aš sergu tokia liga! Bet norint apsišikti, reikia būti pavalgiusiam. O aš jau nuo užvakar neėdęs.
       MALERIS. Labai logiškai šneki, pilieti Raudy. Dabar taip pat logiškai mums atsakyk, kada ir kur užmezgei ryšį su tuo banditu. Aš turiu galvoj Lapiną, Ablingį.
       RAUDYS. Mano brolis su juo buvo pažįstamas.
       IVANOVAS. Brolis Povilas, kuris pasitraukė su vokiečiais?
       RAUDYS. Jis buvo įstojęs į Plechavičiaus rinktinę. Bet juk aš už brolį negaliu atsakyti.
       MALERIS. Tai norėtum mums dumti akis, kad Lapinas šią žiemą pas tave atėjo pirmą kartą?
       RAUDYS. Aš nesakau, kad pirmą. Bet šią žiemą – taip.
       IVANOVAS. Kas dar su juo ateidavo?
       RAUDYS. Kitų nemačiau. Jis nemėgo būryje būti. Nepritarė tiems, kurie nešioja uniformas. (Maleriui) Jis ir prie vokiečių slapstėsi, stengėsi žydams padėti.
       MALERIS. O iš ko tu sprendi, kad aš – žydas?
       RAUDYS. Žydas – ne žydas, man vis tiek pat.
       MALERIS. Nemanau, kad vis tiek pat. Aš gi matau, kaip tu visokiais būdais mėgini teisinti save ir tą banditą.
       RAUDYS. Man pasirodė, kad jūs panašus į tą Malerį…

Ivanovas paspiria trinką, Raudys šlepteli ant grindų, jį pradeda mušti

       MALERIS. Panašus į Malerį?.. O Maleris – į ką? Tau nepanašus į tarybinį žmogų?!
       RAUDYS. Aš tik norėjau pasakyti… nei mano brolis, nei Ablingis jų tikrai nešaudė.
       IVANOVAS. Sėsk! Paskutinį kartą Ablingis pas tave atėjo ne vienas. Kas jį atlydėjo?
       RAUDYS. Atėjo tokia mergina, kurią Ablingis vadino Rūta. Ji beveik visą laiką tylėjo. Atrodė, lyg būtų nesveika. Ginklo ji tikrai neturėjo. O gal kur slėpė – nežinau.
       IVANOVAS. Ta šliundra tylėjo, o Ablingis – ką? Pliurpė, kad juos netrukus išvaduos amerikonai?
       RAUDYS. Ne… Sakė, kad ginkluota kova jau pralaimėta. Kaip kažkoks ten sukilimas baudžiavos laikais.
       MALERIS. Nu ir kas iš to?
       RAUDYS. Vieni žuvo, kitus – į Sibirą, bet Lietuva vis tiek pamažu prisikėlė. Maždaug tokia buvo jo kalba.
       IVANOVAS. O ką tu jam atsakei?
       RAUDYS. O ką aš galėjau atsakyti? Liurkštelėjau, kad šuo ir kariamas pripranta. Gerai ar blogai, bet mes norim gyventi. Mes jau pripratom prie šitos valdžios. Išgėręs buvau ir pasakiau.
       IVANOVAS. O ką banditai?
       RAUDYS. Banditai?.. Ablingis paėmė stiklinę, lyg ir norėjo šliokštelti man į akis, paskui išpylė kiaulėms į viedrą ir pasakė: „Štai prie ko jūs pripratot!“ Girdi, šnapšė baisiau negu rusai. Negu bolševikai.
       MALERIS. Kur jie pas tave nakvodavo?
       RAUDYS. Ablingis – tvarte, kur stovėjo arklys, o Rūta – troboj. Kartu su vaikais.
       IVANOVAS. O kuris iš jų pirmiau pastebėjo, kad sodyba jau yra apsupta? Gal tu buvai paskirtas saugoti?
       RAUDYS. Ne, tikrai ne aš. Šuo pradėjo loti. Varnos labai anksti kranksėdamos pasklido.
       MALERIS. Kiek dienų jie pas jus išbuvo?
       RAUDYS (suskaičiavęs ant pirštų). Tris dienas ir keturias naktis.
       IVANOVAS. Ir per tą laiką nei tu, nei žmona, nei vaikai negalėjo ištrūkti iš namų ir pranešti, kad jus terorizuoja banditai?
       RAUDYS. Vaikai maži, į mokyklą dar neina, o mes… Nuo mūsų jie akių nenuleido.
       MALERIS. Netikiu. Būtum išgelbėjęs save nuo lagerio ir savo šeimą nuo Sibiro.
       RAUDYS. Aš vis laukiau, maniau, kad jie išeis. O aš arklio nebeturiu, arklys jau kolūky vos gyvas.
       MALERIS. Ramiai sau sėdite namie, geriate šnapsą ir keikiate kolūkius? Taip?
       RAUDYS. Aš – ne prieš kolūkius. O apie šnapšę jau sakiau.
       IVANOVAS. Kieno tie kailiniai? Kieno tos pirštinės? Tavo?
       RAUDYS. Mano.
       IVANOVAS. Aprengei banditą, kad būtų panašus į tave?
       RAUDYS. Nei aš rengiau, nei ką. Ablingis pats. Juk matė, kur kas pakabinta.
       MALERIS. Verčiau prisipažink. Galvojai – banditai pabėgs, mes darydami kratą nieko nerasim, ir liksi švarus kaip misingis.
       RAUDYS. Tikrai taip negalvojau.
       IVANOVAS. O ką tu galvojai? Planavai apsišikti, kad mes paliktume tave ramybėj?
       RAUDYS. Na kam jūs taip?.. Kodėl jūs manim netikit?
       MALERIS. Patikėsim, jei mums padėsi surasti Ablingį. Tada mes jo paties kai ko paklausim.
       IVANOVAS. O dabar mes labai abejojam, katras iš judviejų pavojingesnis. Atviras priešas, žinomas banditas, ar Feliksas Raudys, kuriam tarybų valdžia suteikė teisę į mokslą, į nemokamą gydymą… Kurį mes laikėme savu. Atsakyk, jeigu klausiu!

Vėl paspiria beržinę trinką

       RAUDYS. Aš ir esu toks, koks esu. Į kolchozą įstojau, žvejų artelei priklausau. Į bažnyčią beveik nebevaikštau.
       MALERIS. O jeigu mes patikėsim ir tave paleisim – kaip tu įrodysi, kad esi savas, o ne užkietėjęs tarybų valdžios priešas?
       RAUDYS. Nežinau… Jeigu duotumėt ginklą, nušaučiau aš tą Lapiną. Jeigu jis dar sugalvotų ateiti.
       IVANOVAS. Jis pirmas tave sudoros nujausdamas, kad esi užverbuotas.
       RAUDYS (verkšlena). Tai ką man daryti? Vyrai… Juk aš visada buvau, esu ir būsiu prastas… juodnugaris, purvajonis, plioliataras. Man – kad tik būtų ežere žuvies.
       MALERIS. O jeigu mes leisim jam pabėgti?
       IVANOVAS. Ir kas iš to? Jeigu jis iš tikrųjų toks vėpla, kaip save vaizduoja.
       MALERIS. Tai teisybė. Mums reikia tokio, kuris pabėgęs likviduotų tą įgrisusį banditą.
       RAUDYS (užkibęs ant jų meškerės). Jūs manot, kad aš negalėčiau? Nesu aš jau toks nuopeza, nesu.
       MALERIS. Tai gal bent numanai, kur tas Lapinas dar galėtų slapstytis?
       RAUDYS. Esu girdėjęs, kad vasarą jis slapstosi eglaitėse, kur pasodintos palei gelžkelį. Jei tik Lapinui kyla koks įtarimas, sako, įsikabina į prekinį traukinį, kiek pavažiavęs nušoka – ir ten tikriausiai turi kur įlįsti.
       IVANOVAS. Vienas gal ir sugebėtų šitaip. Bet su ta merga ar su kita kompanija – kažin…
       MALERIS. O žiemą? Kur jis dedasi žiemą?
       RAUDYS. Žiemą – nežinau. Neprasitarė man.
       IVANOVAS. Gerai. Mes tau parodysim tą katytę maiše. Jai girdint sakyk, kad jos nepažįsti, o mums teisybę pasakysi, kas ji tokia.

Iškviečia budintį Seržantą ir pakuždom kažką paaiškina majorui. Įeina S e r ž a n t a s

Dar sykį atneškite tą, kuri maiše. Tiktai atsargiai – ji dar bus mums reikalinga.

S e r ž a n t a s  išeina

       RAUDYS. Aš jums dar vieną dalyką…
       MALERIS. Nu nu, sakyk.
       RAUDYS. Kai Ablingis buvo pas mus, jis pastebėjo, kad Kveinienė, mūsų kaimynė, parsivedė kolchozo arklį ir kažkur išvažiavo. Lapinui iš karto kilo įtarimas.
       IVANOVAS. Tai ko jis tada laukė? Kodėl iš karto nenešė kudašiaus?
       RAUDYS. Gal dėl to, kad maniškė pasakė: „Kveinienė jau lekia į turgų su savo kopūstais. Būčiau prašius, kad mielių man nupirktų“.

S e r ž a n t a s  ir M i t r i k a s  įneša tą patį apskretusį pakulinį maišą, kuris dabar užrištas Rūtos pakaklėj

       IVANOVAS (Raudžiui). Prieik, pasižiūrėk. Ar ta moteris buvo pas jus? Atėjo kartu su Lapinu ar vėliau?
       RAUDYS (pasibaisėjęs). Kur jau čia tokią bepažinsi…
       IVANOVAS. Neskubėk, gerai įsižiūrėk. Gal tie patys plaukai, ausys ar akys…
       RAUDYS. Ne, čia tikrai ne ta. Net nepanaši.
       IVANOVAS (Seržantui). Išneškit. Tegu ją veža į ligoninę.

S e r ž a n t a s  ir M i t r i k a s  išneša

       MALERIS (Raudžiui). Nu kaip? Atpažinai?
       RAUDYS. At… Ta pati, Rūta. Ji jau atėjo sirgdama. Girdėjau, kaip Lapinui sakė: „Tu verčiau mane nušauk“.
       IVANOVAS. O „Lapinas“ – ką?
       RAUDYS. Jis ją ramino. „Mirsime abudu.“
       IVANOVAS. Demagogas!
       MALERIS. Taip, drauge Raudy. Dabar eik ir vyriškai apsigalvok. Mes dar tave iškviesim.
       IVANOVAS. Pats numanai, kas tavęs laukia. Teismas, griežto režimo lageris. Šeimos sugrįžęs tikriausiai, neberasi. Yra įstatymas, taikomas tiems, kurie padeda banditams.
       MALERIS. O jeigu pasiryši išpirkti savo kaltę – darbais, o ne žodžiais įrodysi, kad eini su liaudim, kad esi vyras, – gali pats apsiginti ir išgelbėti nuo Sibiro savo žmoną, vaikus.
       RAUDYS. Čia jau ne tiek nuo manęs, kiek nuo jūsų…
       MALERIS. Mes padarysim, ką galim. Vėliau premijuosim, padėsim išsikelti į Klaipėdą.
       IVANOVAS. Galėsi žvejoti mariose, jūroj, o ne tame sušiktame ežere.

Įeina iškviestas S e r ž a n t a s

       Eikite.
       MALERIS. Bet toli nenueikite.
       IVANOVAS. Mes dar pasitarsim.

S e r ž a n t a s  išsiveda R a u d į

       MALERIS. Nu? Atrodo, mudu vienas kitą supratom.
       IVANOVAS. Supratau, bet bijau, kad pabėgęs jis mūsų neapmautų.
       MALERIS. O kam jis reikalingas? Jeigu užduoties ir neįvykdys, Lapinui bus dar viena abūza.
       IVANOVAS. Jis, ko gero, supras, kad mes jį užverbavom.
       MALERIS. O mes padarykime viską, kad jis nesuprastų.
       IVANOVAS. Iš mūsų įstaigos kol kas dar niekas nepabėgo.
       MALERIS. O galėtų pabėgti.
       IVANOVAS. Kaip?
       MALERIS. Buvau užėjęs į jūsų šikinyką. Langeliai dvigubi, bet nėra geležinių grotų. Jei kas iš lauko atlankstytų vinis…
       IVANOVAS. Bet jau sargybinis turėtų būti žioplas.
       MALERIS. Tokių tikrai turi užtektinai. Išvietė – prie pat mūrinės tvoros. Išlindai, per tvorą persiritai, i pominaj, kak zvali15.
       IVANOVAS. Nebloga mintis, nepagalvojau.
       MALERIS. Kol neišaušo, rask žmogų, kuris atlenktų vinis, o tas įkaušęs Mitrikas tegul palydi Raudį ir leidžia jam gerai išsitupėti. Vienam iš jų nepasiseks. Arba Raudys gaus kulką, arba Mitrikas stosis prieš teismą, ir visi sužinos, kad suimtajam pavyko pasprukti.
       IVANOVAS. Gerai. Surašysiu mūsų operacijos planą.
       MALERIS. Aš pats tai padarysiu. Tu eik, apžiūrėk išvietę, atlankstyk vinis. Kai grįši, mes dar turėsim tą žmogų pamokyti.

Girdėti šūviai, automatų papliūpos,
riksmai. Majoras ir leitenantas griebiasi pistoletų. Duryse susiduria su M i t r i k u

       IVANOVAS. Kas ten, po velniais?!
       MITRIKAS. Nagi tas gyvatė Raudys ką tik išnešė kudašių. Pasigyrė, kad jūs jį paleidot.
       IVANOVAS. O tu ir patikėjai?
       MITRIKAS. Nepatikėjau, bet juk ne aš, o Seržantas buvo atsakingas.
       MALERIS (Ivanovui). Areštuok tą idiotą! Podsobničestvo vragu pri popytke bežat' ot pravosudija!16

Išeina

       IVANOVAS. Supratai, ką jis pasakė?
       MITRIKAS. Supratau. Bet ko jis čia ant manęs… lyg aš būčiau koks mergos vaikas ir neturėčiau pro kur nusimyžt.
       IVANOVAS. Tu girtas, tarnybos metu prisisprogęs!.. Jau antrą kartą padedi pabėgti mūsų priešui. Sėskis!

Mitrikas galėjo atsisėsti ant kėdės, bet sėdasi ant trinkos

       Pradėsim nuo Adomo ir Ievos. Pavardė, vardas, tėvo vardas… Kada ir kur gimęs…
       MITRIKAS. Vajėzau, Jėzau, Jėzau!.. (Susiima už galvos) Jobštvajmat', kaip man pradėjo nesisekti! Kada ir kur aš gimęs… Geriau iš viso nebūčiau gimęs!

Balsu pravirksta

1 Tempkite čia tą, kuri maiše (rus.).
2 Ir jūsiškiams, ir mūsiškiams (rus.).
3 Eik į daržinę, ten yra maišas (rus.).
4 Mergina (rus.).
5 Varyk, varyk (rus. žarg.).
6 Pakviesk čia Mitriką! (Rus.)
7 Šaudytas žvirblis (rus.).
8 Stok! Rankas aukštyn! Viskas kaip priklauso… (Rus.)
9 Stovėt! (Rus.)
10 Kaltas (rus.).
11 Tarnauju Tarybų Sąjungai! (Rus.)
12 Įvertinsim tavo poelgį (rus.).
13 Nepribaigtieji (rus.).
14 Be jokios naudos (rus.).
15 Ir prisimink, kuo (jį) vadino (rus.).
16 Pagalba priešui bandant pabėgti nuo teisingumo! (Rus.)