Quisque suos patimur manes1
  Vergilius

      
       Beveik visą naktį jam nedavė miegoti šuns kauksmas. Gūdus ir sopulingas. Klausėsi sukandęs dantis ir jautė rusenančią ugnį krūtinėje ir lėtai verdančią košę galvoje. Pamažu tą ugnį ir košę nustelbė kritiška, amžinai teisybės ieškanti mintis, kad nedaug ką tepraranda dėl to nelemto šuns kauksmo, nes ir vėl sapne, kaip jau ne kartą, dirbtų beprasmišką ir beviltišką darbą, kuris nesiduodavo nei baigiamas, nei nutraukiamas: aiškintų debilams Kanto kategoriškąjį imperatyvą, statytų iš smėlio prie kiaulių fermos Gedimino pilį, žvelgtų pro binoklį į savo praeitį, su arbatiniu šaukšteliu kastų duobę šuniui palaidoti, dažytų savo krauju, tekančiu iš nosies, sieną, ant kurios iš tolo šviečia užrašas: „Viską į savo vietą pastatys istorija“, su kojūkais koptų į kalną, ant kurio kariasi žmogus...
       Šitaip mintydamas kiek apsiramino ir net užmigo. O kai šuns kauksmas vėl pažadino, kurį laiką dar įstengė tęsti sapne pradėtą darbą: rankiojo savo seno kūno, kažkokių pragariškų jėgų išnarstyto ir išdrabstyto ant reklamai skirto stendo, dalis ir dėjo į krūvą: va čia koja, kurios didysis pirštas jau be nago ir ima sėtryti; va čia ranka, aristokratiška ir suvytusi; va čia akys, pastabios ir priekabios; va čia nosis, pamėlusi ir numirėliškai paaštrėjusi; va čia kakta, sokratiška ir raukšlių pilna; va čia lūpos, bekraujės ir subliūškusios; va čia smakras, atkragęs ir apšepęs; va čia plaukai, balti ir pleiskanų pilni; va čia ir visa galva, didelė ir negrabiai nusklembta; va čia kaklas, pašiurpęs, vos ne Adomo obuoliu pavirtęs; va čia krūtinė, subobėjusi ir susiaurėjusi; va čia širdis, abrakinė ne abrakinė, kaliausė ne kaliausė; va čia pilvas, į tuščią sūrmaišelį nusidavęs; va čia falas, susitraukęs it besparnis iš lizdo ištrauktas pempiukas, va čia...
       Sukrovęs visas savo kūno dalis į krūvą, jis ilgai į ją spoksojo, kol pagaliau ištarė:
       – Va ir visa ta žmogiška būtybė, kuri, anot... Ne, apie tai vėliau, o dabar: nei velnias, nei gegutė. Taip! Bet negražu, nekenčiu, o nešu.
Omnia mea mecum porto2.
       Nušveitė į šalį antklodę, atsisėdo lovoje ir ne tiek su užuojauta, kiek su panieka pažvelgė į savo kaulėtus, išsišovusius kelius, pridėjęs ranką prie krūtinės pasiklausė, ar nesiruošia berniškam pokštui širdis ir pro sukąstus dantis išspaudė:
       – Na, kuineli, užteks drybsoti. Varysimės toliau, tik mažiau galvosim taip kaip seniau: kur tas kelelis pilkas mane nuves? Visa tai žinom. O nuo savęs niekur nepabėgsi. Jeigu ir bandysi, anksčiau ar vėliau prie gimtosios nuodėmės prakeikimo sugrįši. Žmogus gyvena ir ėda, kad neturi drąsos negyventi ir neėsti. Tiesą sakant, pavienis žmogus retkarčiais tos drąsos pasigamina, bet jį patį kone visada išduoda visuomenė, žmonija. Jeigu žmonija tos drąsos įsigytų, ji, užuot tūpčiojusi ir krūpčiojusi prie Rubikono,
pasakytų: alea jacta est3.
       Po šito monologo jis mažumėlę atvėso ir pasinarsino. Ir ėmė suprasti, kad pagrindinis sumautos nakties kaltininkas buvo ne šuns kauksmas, o atsinaujinęs nepasitenkinimo savimi šuoras. Mat pastaruoju metu vis dažniau ėmė ant savęs širsti, kad it sudraskytas bobų vasaros voratinklis vis draikosi po pasaulį neįstengdamas nei žmoniškai gyventi, nei su tuo gyvenimu suvesti sąskaitas. Tarsi dar nebūtų iki gyvo kaulo įgrisusi ta nuolatinė kova tarp nesutaikomų minčių, be perstojo kovojančių tarpusavy ir paliekančių vien aitrias dulkes, lavonų smarvę, nualintą peizažą ir vis įkyresnį klausimą: „Ar iš tikrųjų tu esi tas, kuris mirtinai kam nors reikalingas?“ Ir vis kebliau būdavo į šį klausimą atsakyti arba jo išvengti. Nebent kiek palengvėdavo, kai išeidavo į balkoną, iš kur didžiulės kapinės atsiskleisdavo visu savo besočiu godumu. Žiūrėdavo tol, kol atbukdavo akys, o į širdį sugrįždavo taika ir ramybė. Kažkokia mistinė rezignacija ir neaiškus, vis tvirtėjantis pasitenkinimas, kad žmonės mirtingi. Todėl daug nelaukdamas, nesvarstydamas išėjo į balkoną ir dabar. Išėjo basas ir vienmarškinis, ir neišsimiegojęs, ir, nejausdamas ankstyvo pavasario vėsos, žvelgė, kaip pro vaiduokliškus kapinių medžius, juodus kryžius ir paminklus lyg šviežias kraujas sunkiasi aušra. Iš fizinio ir dvasinio sąstingio jį pažadino atsinaujinęs šuns kauksmas, kuris čia buvo dar šiurpesnis ir nykesnis. Tai buvo nebe kauksmas, o signalas SOS. Šis ėjo per visus kaulus ir sąnarius, melžė širdį, dusino ir skverbėsi pro visas poras it protą užliejanti ir valią paralyžiuojanti jėga.
       Jis užtrenkė balkono duris ir ėmė paskubomis rengtis. Galva svaigo lyg žvelgiant į bedugnę kažkur netoli Kazbeko kalno, kur kadaise lankėsi ir pirmą kartą savo gyvenime suvokė, kad norėtų gyventi ten, kur nuolatinė gelmių trauka. Gyveno kitur, bet tos traukos nepamiršo, kaip ir dabar čia, artėdamas prie kapinių, iš kurių sklido gaivus pavasario dvelksmas, kurio negalėjo nuslopinti nebūties alsavimas. Jis sustojo prie medžio ir visa gerkle gaudė orą. Ir stovėjo tol, kol kažin kas pasakė, kad reikia eiti ir išmesti iš galvos mintį, įkyriai tvirtinančią: vienintelis protingumas šioje ašarų pakalnėje yra blaivus ir šaltas stiprumas. Stiprus tas, kuris sugeba sau įsakyti. O dabar – eiti. Eiti, eiti, kol sustabdys širdis, o ne mintis. Širdis? Nesvarbu – „Omnia mea...“ Ir jis ėjo. Sustojo šalia didžiulio medžio, prie kurio glaudėsi kažkieno išmestas melsvas vaikų vežimėlis, kuriame išplėštom akim, nuogu pradurtu pilvuku gulėjo vienakojė lėlė. Stabtelėjo ir prisiminė Šv. Augustino ar Tomo Akviniečio senovėje ištartus žodžius:
„Inter feces et urinam nascimur!“4 Prisiminė ir pralinksmėjo: vadinasi, ir švento gyvenimo vyrus persekioja žemos, riebios ir nykios mintys. Tad ko jam, Afgano tėvui, kraustytis iš galvos? Ir vis dėlto jam atrodė, kad būtina patikrinti, ar tas vežimėlis dar važiuoja. Priėjo ir pastūmė. Važiuoja!
       Ir jau drožė nebegirdėdamas šuns kauksmo. Ėjo tol, kol vėl tas kažin kas įsakmiai paklausė: „Gimstame tarp išmatų ir šlapimo, o mirštame?“
       Jis vėl sustojo, įkvėpė nuo kapinių sklindantį nebūties dvelksmą ir tarsi stovėdamas garbingoje tribūnoje tarė:
       – Mirštame taip ir nesupratę, kodėl gyvenome.
       Nuo šito nelaukto, kone spontaniško atsakymo jam tarsi nušvito akys ir aštrus žvilgsnis įsmigo į didžiulį sniego baltumo kalijos žiedą, kuris atrodė lyg iš siaubo prasižiojusi bedantė senio burna su virpančiu iš nekantrumo pasakyti kraupią paslaptį liežuvėliu. Jis net aiktelėjo, tarsi tą paslaptį jau būtų išgirdęs. Aiktelėjo nevalingai, seniokiškai, kaip dar niekad gyvenime, ir pažadino juodus paukščius, sutūpusius medžiuose. Paraudusiame danguje jie išsiskleidė gedulingai šnarančia vėduokle. Tai buvo lyg ženklas, kad reikia susikaupti, įsižiūrėti ir perskaityti, kas parašyta ant juodo kaspino, kurį švelniai kedeno gatvėje nejuntamas vėjelis. Štai kodėl ir tos baltos raidės juodame kaspino fone tai ryškėdamos, tai ir vėl pranykdamos atrodė tarsi gyvos, baikščios būtybės, beviltiškai bandančios pasislėpti nuo tų lemtingų juodų paukščių. Vos tik pradėjo tas baltas raides akimis gaudyti, rankioti ir dėlioti vieną prie kitos, visą kūną nusmelkė klausimas:
       – O kurgi tas visą naktį ir visą kelią kaukęs šuva?
       Apsidairė. Ne, jo nėra. Nejaugi ne čia, ne prie to naujo kapo, žalių vainikų, baltos kalijos, jis budėjo ir kaukė? O gal pabėgo išgirdęs tų juodų paukščių alkaną bylą?
       – Ne, nėra.
       Jo žvilgsnis vėl susirado tas baltas raides, bijančias ar vengiančias iš diskretiškumo ar drovumo per daug pasakyti. Skaitė atkakliai, ilgai, kruopščiai, kaip buvo įpratęs dirbti kiekvieną darbą gyvenime, kuriame nieko lengvai ir juo labiau veltui negaudavo. Vargais negalais sužinojo tik tiek:

                                     ATIDAVĘS GYVENIMĄ KITIEMS...
       Jausdamas, kaip visą kūną slegia nerimas ir netikrumas, tarsi signalas paskubėti, jis bandė sakinį pratęsti iki galo mintyse, tačiau kažkas neleido pasitenkinti banaliais žodžiais: ILSĖKIS RAMYBĖJE! O užbaigti sakinį gražiau, įspūdingiau, kaip tiesiog reikalaute reikalavo iš siaubo ar susidomėjimo išsižiojęs tas kalijos žiedas, vis negalėjo. Panūdo net perlipti apsamanojusį cementinį mūrą, juosiantį kapines, paimti tą juodą kaspiną į rankas, su nugalėtojo šypsena papurtyti ir tas raides išbarstyti. Juo labiau, kad taip daryti ragino ir ta nekantri kalijos burna su tuo gyvatiškai judančiu liežuvėliu.
       Susikaupė ir pasipurtė. Mat rytas buvo kandus ir šaltas. Landus, lipnus ir kartu kažką žadantis. Tik žemė švinine jėga traukė savęsp, siurbte siurbė kojas. Kapų žemė. Pažvelgė į savo kojas ir tarsi pirmą kartą gyvenime išvydo, kad kairė pėda buvo daug didesnė negu dešinė. Tai ta galūnė, kurios didysis pirštas be nago ir lyg pradeda pūliuoti. Ji net negražiai išsipūtusi, tarsi toji žiurkė, kurią vaikystėje nukirto su kapone prie kūtės ir kuri naktį prisikėlė iš numirusių ir vijo jį per krauju pažliugusį pūdymą, o jis negalėjo kaip paprastai bėgti, nes iki gurnelių klimpo kojos, o širdis įstrigo gerklėje ir dusino. Net ir dabar vėl pajuto, kaip pro basų kojų tarpupirščius švirkščia garuojantis žiurkės kraujas. Gal šis kraupus prisiminimas jam ir padėjo užbaigti frazę, kurią pradėjo ir kuri nutrūko ant juodo kaspino: „Atidavęs gyvenimą kitiems, ilsėkis ramybėje nekvaršindamas sau galvos dėl pasaulio pradžios“.
       Jis apsidžiaugė, kad šį rebusą pavyko taip lengvai, be nervų tampymo išspręsti ir tuojau pat prisiminė ir kitą sapną, turintį glaudų ryšį irgi su kojom. O va kokį. Tada jis kopė į kalnelį, kur ilsisi tėvas, motina ir seneliai. Ten trys kryžiai – akmeninis, metalinis ir medinis – ir visada žydi jazminai, tulpės, pinavijos, nasturtos, žirniukai ir astrai. Visa tai jis aiškiai matė, nors buvo pats vidurnaktis ir mėnulis slapstėsi už nežinia iš kur išlendančių debesų. Kopė į tą kalvą ir su nerimu jautė, kaip vis sunkėja kojos ir vis stipriau maudžia paširdžius. Tada jis čiupo tas varganas savo kojas į glėbį, priglaudė prie krūtinės, kaip vaikystėje nešdamas per patvinusį upelį glausdavo daug mažesnę sesutę. Su tuo keistu nešuliu jis laimingai ir užkopė. Užkopė ir išvydo seniai iškastą duobę, virš kurios ištemptas juodo šilko kaspinas su baltom raidėm: „Kojos turi paklusti galvai, o galva – kalvai“. Ir lavonai, lavonai... Išniekinti, sudarkyti, subadyti... Pabudo išmuštas prakaito, rankomis susiėmęs kojas... Tačiau nebuvo laiko apmąstyti, ką visa tai reiškia. Nei tada, nei dabar. Tada pritrenkė ir sugniuždė baisi žinia, kad sūnus ne tik Afganas, bet ir narkomanas, o dabar... vėl sukrėtė šiurpulingas šuns kauksmas. Ir visai čia pat. Stovėjo apstulbęs ir sunerimęs. Klausėsi ir dairėsi. Naršė akimis kiekvieną kauburėlį, kiekvieną kryžių, paminklą, krūmą ar medį net nepastebėdamas, kad kauksmas liovėsi. Tik žengęs žingsnį kitą pajuto tarp kojų kažką gyvą, besiglaustantį, spurdantį, virpantį. Tarsi anas juodas kaspinas šiugždėtų. Pasilenkė, žvilgtelėjo – šuva. Rusvas, vidutinio ūgio, balzgana trumpa barzdele, rudomis nulėpusiomis ausimis... Airių terjeras? Lyg ir ne. Foksterjeras ne foksterjeras... Ir tas, ir ne tas. Kažkoks nematytas, negirdėtas, lyg ne mūsų krašto svečias. O labiausiai krito į akis šuns stati, nutriušusi uodegėlė. Ir mąsli, reikšminga, kone žmogiška veido išraiška. Tačiau visa išvaizda liudijo, kad jis yra bėdžius, nelaimėlis, didelis vargeta. Ir kažkuo jis dar buvo panašus į nusirėkusį vaiką. Žmogus praskėtė kojas, kad geriau matytų, kuo šuva panašus į nusirėkusį vaiką. Ogi visu virpančiu nuo antžmogiškos įtampos kūnu, nesuvokiamu vaiko sąmonei kraupaus likimo demonstravimu. Jis vėl suglaudė kelius, kad gyvas, nuskriaustas padaras pajustų, jog yra prisiglaudęs prie gyvo sutvėrimo. Ir tik dabar žmogus suvokė, kodėl šuva visą galvą, tą mąslią stačiakampę galvą jam tarp kojų įgrūdęs. Žmogui, kurį mato pirmą kartą gyvenime, kurio visai nepažįsta ir kurio tikriausiai netrukus jau niekad nebematys. Nejaugi kiekvienas gyvas padaras turi būti žmogui draugas, bičiulis, brolis?
       Žmogus apstulbo, ilgam neteko žado. Tik rijo jį, tą šunį, akimis ir klausėsi jo keisto cypimo, inkštimo ar pagreitinto lekavimo visai negalvodamas, ką jam pačiam daryti, nors aiškiai jautė, kaip dangaus gobtuvas kyla aukštyn, o kapinėse ir mieste prasideda matomas ir nematomas gyvenimas – sujuda pabudusi iš miego medžio šaka, krūmo viršūnė, pasigirsta paukščio balsas, gatve nuburzgia automobilis, nušniokščia troleibusas… Pagaliau pro medžius, kurie didingai ar paknopstomis kilo į gausias kalvas, pasirodė ir saulė. Ji buvo gaivi ir linksma, išsimiegojusi ir pailsėjusi. Ir visi kryžiai, niūrūs ir sunkūs paminklai, vargani kauburėliai ir puošnūs antkapiai pasidarė daug aiškesni, paprastesni, kasdieniškesni, be mistikos, be paslapties skraisčių. Ir žmogus, stovintis prie kapinių su nepažįstamu šunim, pasijuto daug laisvesnis, saugesnis. Reikalingas pasauliui ir sau. Reikalingas kaip dar niekada iki šiol. Todėl pirmiausia kreipėsi į tą, kuris buvo arčiausiai:
       – Kas tu toks būsi? Iš kur čia dabar atsiradai? Bėglys ar benamis? Kokia nelaimė tave prispaudė? Netekai šeimininko ar šeimininkės? O ir vardas tavo koks? – apipylė jis netikėtą svečią klausimais. Bet svečias nelaimėlis, užuot į tai reagavęs akimis, ausimis ar liežuviu, tik visu kūnu virpėjo ir vis giliau lindo žmogui į tarpukojį.
       Tada žmogus pasilenkė ir nesidygėdamas svetimo, nepažįstamo kailio ėmė šunį glostyti, nors nesiliovė ir šnekinti.
       – Bet ir tau ačiū, kad dar pasitiki žmogum, kuris pats savim jau nebepasitiki.
       Šuva, tarsi atsilygindamas už žmogišką gerumą, ėmė atsargiai vizginti uodegėlę, tačiau niekaip nepajėgė įveikti ar nuslėpti savo, matyt, ilgam įsismelkusio drebulio. O gal tai buvo gimstančios vilties jaudulys? Gyvūno, atsidūrusio ant naujo gyvenimo slenksčio, vilties virpulys? Bet kol kas, atrodo, jame viską nustelbė nebylus prašymas: „Žmogau, nepalik manęs vieno! Aš tau tarnausiu. Aš būsiu tau ištikimas. Aš visus žmogaus norus išskaitysiu jo akyse“.
       Žmogus pakėlė šuns galvą ir ilgai žvelgė jam į akis. Jos buvo pavargusios, be galo liūdnos, sutrikusios, bet be melo ir klastos.
       – Nežinau, nežinau. Mat ir aš pats esu ne medžiotojas, o medžiojamasis. Jeigu jau neturi kitos išeities kaip su tokiu koks aš susidėti, aš dar pagalvosiu.
       Šuva jau drąsiau tą savo uodegėlės stimburį suvizgino – tarsi per jį išėjo visas liūdesys ir pasiliko tik viltis. Iš pradžių buvo uodegą tik sujudinęs, lyg nenorom ir dvejodamas, bet pamažėle aiškėjo, kad ima pasitikėti. Ir šuns akys pagyvėjo, net sublizgo.
       – Ieškai užuovėjos? Bijai vienatvės? Vengi akistatos su giltine?
       Šuva bugščiai, nervingai krustelėjo. Per jo liesą kūną perbėgo drebulys. Paskui ištiesė kaklą, tarsi vėl taikytųsi įsprausti galvą žmogui į tarpukojį. Žmogus tada prisiminė, kad nė vienas šuva neatlaikydavo jo žvilgsnio ir cypdamas, amsėdamas ar inkšdamas slėpdavosi būdoje arba, nusisukęs į šalį, imdavo skalyti, net stūgauti.
       – Aš suprantu tave, brolau, – vienintelis būdas, kuriuo mes galime pasipriešinti giltinei ar vienumai, yra jas prisijaukinti. Kaip? Jų nevengti, su jomis bendrauti? Taip, taip, brolau, bendrauti! Kodėl pastatei akis? Išsigandai? Matyt, gerą šeimininką turėjai? Tokį, kuris padėdavo pamiršti, kad kiekvienas gyvas padaras gimsta tam, kad pakratytų kojas. Kitas klausimas – kur, kada ir kaip. O tam būtina žinoti ir tai, kad žmones daugiausia priveikia ir į kapą be laiko įstumia ne dideli rūpesčiai ir vargai, o mažmožiai ir vaidai, kurie jiems suardo nervus lyg mažvaikiai savo žaislus. Manau, kad tau reikia tai žinoti. Tau, kuris vėl nori sujungti savo likimą su dvikojais. Sielos ramybės pas mane nerasi.
       Žmogus taip netikėtai čia įstrigo kartu su tuo nauju kapu, su tuo šunim – svečiu nebuvėliu, kad net nepastebėjo, kaip kiaurą valandą ar dvi čia užsibuvo. O verkiant reikėjo dar suspėti aplankyti tą tolimą giminaitį ir seną draugą, kuris guli ligoninėje – už netvarkingą gyvenimą nubaudė keista liga, neleidžianti nei miegoti, nei padoriai krutėti, o vien niekuo nebepasitikėti. Net buvusiais draugais. Gal dėl to, kad dar neseniai buvo sekamas, tampomas, tardomas, kalinamas, daužomas, kankinamas… O buvo vyras, kuris prie bet kokio darbo du tris atstodavo.
       Šuva pasistiebė ant užpakalinių kojų, ėmė gerintis, glaustytis ir net lyžtelėjo žmogaus delną palikdamas jame raudoną kažkokios kambarinės gėlės vainiklapį.
       – Nejaugi tu, brolau, įsigudrinai pasmaližiauti gėlių žiedais? Ir dar tokiu metu, kai dauguma gėlių ilsisi, o tik mažuma tarnauja turčiams. O gal nieko kito ir negalėjai ant danties uždėti? Vien tik naujo kapo žiedus? Bet ir aš nieko valgomo su savim nesinešioju. Gardumynais negali pasigirti ir visas mano namų ūkis. Ir ne tik dėl to, kad esu jau nukaršęs pensininkas, bet ir todėl, kad… namuose turiu Afganą. O kas jis toks, reikia ne nusakyti, o pamatyti ir apmąstyti. Jis, tasai Afganas, ir įtraukė mane į karuselę, kuri pradeda suktis paslaptingai, nejučiom ir žaismingai, o liaujasi suktis viešai ir žiauriai. Bet ką aš čia pradedu be laiko dejuoti. Reikia veikti. Ir pirmiausia pasakyti: žengte marš! Pasakyti sau. Tad Good bye!
       Žmogų sukrėtė ir sulaikė šuns akys, kurios tarsi skenduoliai pašoko į viršų ir netrukus vėl paniro akiduobėse, kupinose nežinios ir tamsos. Bet šuva nėjo šalin, tik tos savo uodegėlės, susitraukusios nuo skausmo ir alkio, nebekrutino. Ir žvelgė į žmogų ne tiek akimis, kiek visu nelaimės prislėgtu gyvenimu. Žmogus pajuto šaltį, persmelkusį jį nuo galvos iki kojų, staiga pasisuko ir pusbalsiu kartodamas: „Dar sugrįšiu, dar sugrįšiu tavęs pamatyti“, vikriau negu galima buvo iš jo tikėtis persirito per geležinę tvorelę, kurios pirma lyg ir nebuvo, ir vis negalėdamas atsikratyti įkyrios minties, kurios anksčiau irgi lyg nebuvo, leidosi bėgti.
       Atsigręžė tik ties posūkiu troleibuso stotelės link. Atsigręžė, ir jųdviejų žvilgsniai sulipo. Neatplėšiamai. Pasirodo, kad šuva jį sekė. Atsargiai, slaptai, iš tolo, bet sekė. Žmogus, engiamas tos naujos minties ar idėjos, kurios anksčiau irgi lyg nebuvo, sugrįžo atgal ir susierzinęs, pykdamas ant savęs treptelėjo koja:
       – Na dabar!.. Ko dar?! Mažas vaikas ar kas? Kurgi aš tokį tave dėsiu? Ne, tegul ir ne tokį, bet… bet, bet… Negi nematai, kad ir aš nemažesnis už tave nelaimėlis. Negi dar nepastebėjai, kad ir mano egzistenciją remia labdara. Va batai, va kelnės, va puspaltis, va kepurė – badė jis visą save ranka ir smilium – viskas iš ten. Kaip aklas aklo toli nenuves, taip ir skurdžius skurdžiui pilvo sočiai neprikimš. Tiesa, aš dar neduoneliauju, bet mano rytojus neką šviesesnis už tavo. Skurdas – ne turtas. Be to… argi aš tau dar nesakiau, kad išlaikau ir globoju Afganą, tą permanentinį smūgį žemiau juostos, kuris neduoda žmoniškai atsikvėpti nei dieną, nei naktį? O tokio neatvesi į protą nei įstatymu, nei Dekalogu, nei Kanto kategorišku imperatyvu. Jis pats sau įstatymas, Dekalogas ir imperatyvas. Jeigu šitą aš tau sakau, tai, matyt, turiu tam teisę. Argi aš nesu tas, kuris niekuomet gyvenime neieškojo nei draugų, nei pažinčių, nei pinigų – man užteko ir savęs paties, savų darbų, minčių, idėjų ir manijų. Savų iliuzijų ir savų sapnų. Patariu ir tau nenusipiginti. Draugų ir pažinčių ieško tas, kuris pats savęs neturi.
       Susizgribęs, kad šuniui jau ima dėstyti savąsias negandas, žmogus staiga nutilo ir, tarsi pabudęs iš miego, pažvelgė į „pašnekovą“, kuris kantriai stovėjo ir klausėsi šito monologo. Klausėsi vos vos krutindamas ausis ir nutriušusios uodegėlės stimburį. Pasakytum, kad šuva viską, absoliučiai viską supranta, tik leistis į diskusijas privengia. Tačiau žmogus, vis labiau atsiverdamas ir sujaudintas šuns prieraišumo bei paklusdamas tai minčiai, kurios anksčiau lyg ir nebuvo, nebegalėjo sustoti pusiaukelėje, jis tęsė:
       – Štai aš žvelgiu dabar, brolau, į tave ir vėl manyje, kaip jau ne kartą, viską ima nustelbti tas keistas mano sielos dvilypumas, net kažkoks nebaigtumas, o tai tolydžio verčia mane – ypač nemigos naktį – išeiti iš savęs, peržengti tuos įpročio ar prakeikimo sumeistruotus stereotipinius rėmus, sugrįžti į praeitį ir atidžiai, kruopščiai, su nerimu ir viltim ieškoti ten to nebaigtumo, to dvilypumo pradžios, pačių šaknų. Ir, sakytum, vien tam, kad dar kartą įsitikinčiau, koks vis dėlto buvau naivus, pasipūtęs, patiklus ir… išdidžiai ryžtingas, dirbtinai valingas, viskam pasiruošęs. Ir net kvailas per visą pilvą. Ieškantis to, ko nebuvau pametęs, ko iš viso gyvenime nėra ir negali būti, – tai yra Teisybės. Ir va tada viskas, ką jau turiu, galėjau turėti ir galiu turėti, įstrigo širdy it rakštis panagėj. It užnuodyta strėlė, priešo paleista.
       Ir staiga žmogus suprato, kad dar niekada su jokiu Žemės gyventoju jis nebuvo toks atviras, toks nuoširdus, taip „užsivedęs“ ir nejautė tokio įsakmaus, nenumaldomo poreikio išsikalbėti, išsipasakoti, atsiverti, iškuopti visą susikaupusį nerimą, gėlą, patyrimą, prakeikimą, kaip tam pirmą kartą gyvenime matomam šunėkui. Kodėl? Nežinia. Ir jokio reikalo nėra žinoti. Svarstyti, narplioti. Žodžiu, atėjo metas. Kaip ateis metas ir pas Abraomą keliauti.
       – Betgi aš šneku, postringauju, plepu, o nežinau net tavo vardo. Tad koks tavo vardas?
       Šuva supratingai, net ir pernelyg supratingai tylėjo.
       – Nesakai? Nori, kad pirma prisistatyčiau aš? Na ką gi – galiu: Rokas Trupinėlis, neprivilegijuotas pensininkas, buvęs banditas, paieškomas žmogus, tremtinys ir laisvės šauklys. Kai susidraugausime, sužinosi ir kai ką daugiau. O dabar tavo eilė. Tad koks tavo vardas?
       Ir, didžiausiai jo nuostabai, šuva tarė:
       – Au au, au au, au ūūū… Miau miau…
       – Vadinasi, esi kinas, ir tavo vardas Miau Miau. Tokį gražų ir įdomų vardelį girdžiu pirmą kartą. Sakau „girdžiu“, bet prisipažinsiu, kad neretai ir nebeprigirdžiu. Ypač sudėtingesnių, neįprastų garsų ir vardų. Tikriausiai tu, brolau, pasakei ne Miau Miau, o tiesiog Moi-ris. Ką? Teisybė? Moiris – Likimas. Argi ne?
       Ir vėl, didžiausiam Roko Trupinėlio nustebimui, šuva linktelėjo galvą. Tą mąslią, filosofišką, stačiakampę galvą.
       – Moiri! Moiri! Sa! Sa!
       Šuva priėjo prie savo „pašnekovo“ ir džiugiai, pasitikėdamas, bet pigiai nesigerindamas, žvelgė jam į akis.
       – Mano Moiris, mano Moiris, – glostė žmogus mąslią šuns galvą ir pro ašaras, sujaudintas ir kone sukrėstas, kartojo šuniui primestą vardą: – Moiris, Moiris, Moiris… O aš esu Rokas Trupinėlis, – dar kartą prisistatė jis. – Duok leteną! Ne ne, duokš ranką!
       Ir, visų didžiausiai žmogaus nuostabai, Moiris jam paklusniai, oriai padavė priekinę koją, kurią jis draugiškai spaudė, pro ašaras, be galo susigraudinęs kartodamas: mano Moiris, mano Moiris… O kai vėl prabilo, tegalėjo pasakyti tik tiek:
       – Likimas, deja, taip nori, kad šis mudviejų susipažinimas pasibaigtų išsiskyrimu.
       Moiris papurtė galvą ir tarsi maldaudamas ėmė laižyti jam ranką. Šuns liežuvis buvo šiurkštus, bet šiltas. Rokas Trupinėlis pasigraibė po kišenes, kur kartais įsidėdavo kokią duonos kriaukšlelę, o nieko ten neradęs, nusibraukė skiausčiu delnu pakibusią ašarą ir tarė:
       – Jaučiu, žinau, kad nori ką nors valgomo ant danties uždėti, o aš lyg tyčia nieko neįsidėjau. Žodžiu, plikas kaip tilvikas. Ir vis per tą skubėjimą su tavim susitikti. Tad eik, Moiri, ir susirask kokią labdaringą moterėlę, prisigerink jai ir gyvenkite su Dievo padėjimu. A? Pagalvok!
       Tačiau Moiris nesujudėjo. Ir jo akyse nieko kito negalėjai matyti – tik nuovargį, rezignaciją, virstančia apatija, ir… atsidavimą, antžmogišką prisirišimą ir viltį.
       – Na, sakykim, aš tave paimu ir parsivedu į savo namus, – nesiliovė šnekėjęs ir įtikinėjęs Rokas Trupinėlis, bet jau ne tiek šuniui, kiek pats sau: – Parsivedu, pavalgydinu, su namiškiais supažindinu, surandu kampą tau apsigyventi, nuprausiu, sušukuoju, lovą pakloju, čiūčia liūlia surypuoju, o tu išsimiegi ir užmiršti, kad dar vakar, užvakar kauksmu žadinai mirusį šeimininką ar užkietėjusią žmogaus širdį ir sąžinę. O kas toliau? Ryt, poryt, dar vėliau? Kas bus tada, kai aš su Perpetua, – jeigu jinai dar sugrįš iš ligoninės, – iškeliausim Anapilin? Pasiliksi vienas su Afganu, kuris ne tik nesiliaus kaifavęs, su chemijom ir chimerom bendravęs, neturės nei laiko, nei didelio noro ne tik su tavim pavaikštinėti, bet ir į akis tau atidžiau pažiūrėti? Nejaugi tu manai, kad tavo atėjimas į mano namus padarys stebuklą, ir Afganas, nutraukęs ryšius su baisiuoju savo įpročiu, pradės naują gyvenimą? Be pagrindo manai. Nėra jokios vilties! Aš iš anksto galiu garantuoti, kad tavo atėjimas bus ne kas kita, kaip nelemtas patvirtinimas, kad stebuklų amžius baigėsi kartu su Kristaus mirtimi ant Golgotos kalno. O pagaliau kas iš to, jeigu sužinosi, kad jis kiauras dienas ir naktis praleidžia savo pražūtingų minčių ir jausmų pasaulyje, ir nepasmerksi? Nebent tik savo gerą valią, o ne galią parodysi. Galia – tai sugebėjimas įvykius pakreipti nauja, sau palankia vaga. Ar tau tai duota? Ne! Tai va, Moiri, kokie popieriai! Nejaugi taip sunku mane suprasti? Juo labiau bent kiek įsigilinus, kad kiekvienam normaliam žmogui rūpi šeima, jos likimas, jos teikiama šiluma, kuri pašvęsta atnešti visa, ko žmogus dar gali laukti malonesnio, prasmingesnio ir reikšmingesnio savo dėl pirmosios nuodėmės prakeiktoje egzistencijoje. Visa tai aš tau sakau ne pasiteisindamas, o vien gero norėdamas. Ne dėl to, kad bijočiau ar vengčiau pats apsisunkinti, duonos kąsnį nuo savųjų nutraukti. Nors, kita vertus, kas gi iš žmonių ligos metu ar alkaną valandą nenorėtų žinoti, kad tas kąsnis jo laukia kaip ir padrąsinantis motinos balsas? „Pakentėk, vaikeli, Dievas davė vargelį, Dievas duos ir protelį tą vargelį įveikti.“ Ne, to aš jau seniai nebegirdėjau ir nebelaukiu. Nebelauk ir tu, jeigu nenori nusivilti. Dabar aš pats turiu būti stiprus, pasirengęs ne tik spjauti likimui į barzdą, bet ir sargdinti tą koją, kuri panašėja į aną su kapone užmuštą žiurkę. Bet visa tai niekis, palyginus su Afganu, kuriam reikia ne tik duonos kasdieninės, bet ir kaifo nuolatinio. O be to, Moiri, ne prošal tau žinoti ir tai, kad ir aš esu užkietėjęs „alkaša“. Toks latentinis, kaip postringauja baltaskverniai medikai arba normalūs piliečiai, lakantys ne su gerkle, o su galva. Žodžiu, Moiri, visą laiką aš turiu laviruoti tuo ištemptu virš prarajos lynu, kuris kiekvieną akimirką gali nutrūkti. Ne, Moiri, aš nekeikiu savojo likimo, aš tik nenoriu juo dalytis su kitais, nes jis per daug negailestingas. Tai kas, kad aš visiems atrodau stiprus ir narsus. Stiprus ir narsus todėl, kad nėra į ką atsiremti.
       Moiris nerangiai pasijudino, sunkiai, tarsi plėšte atplėšdamas savo grakščias kojas nuo žemės, ir pirmą kartą kimiai amtelėjo. Tačiau jo akys liko tokios pat pavargusios ir ištikimos, nors jose ir šmėkštelėjo nepasitenkinimas ar net priminimas, kuris galėjo reikšti: kas nori šunį mušti, pagalį visada suranda. Tai išdavė perbėgantis jo kūnu drebulys.
       Neatlaikęs Moirio žvilgsnio, Rokas Trupinėlis mostelėjo ranka, apsigręžė ir keliais žingsniais kone jaunatviškai perbėgo gatvę ir pasuko prie netoliese sustojusio troleibuso, bet jį sustabdė, nuo galvos iki kojų perrėždamas, čaižus automobilio stabdžių žvygtelėjimas. Dar po sekundės kitos jis išvydo iš po prabangaus limuzino ratų išlendantį Moirį, baisiai sutrikusį ir šlubčiojantį. Tuo pačiu metu iki galo prasivėrė limuzino durys ir pasigirdo įsakmus žmogui skirtas balsas:
       – Pasiimk savo kamikadzę!
       Moiris stovėjo už kelių žingsnių ir atrodė dar didesnis vargšas negu anksčiau. Visa jo išvaizda sakyte sakė: dabar aš jau nebeturiu ko prarasti. Viena jo ausis ir užpakalinė koja kraujavo.
       Limuzinas piktai suburzgė, vikriai šoktelėjo ir nušvilpė gatve. Jį tuoj pasekė ir netoliese stovėjęs autobusas, palikdamas melsvą debesėlį dūmų, kurie palengva tirpo. Roko Trupinėlio širdis, pašokusi ir pasiekusi gerklę, nusileido, dar kartą apsivertė ir ėmė nelygiai, tarsi į kažką įsiklausydama, mušti. Širdžiai aprimus, Rokas Trupinėlis priėjo prie vis dar sutrikusio Moirio, apžiūrėjo jo ausį, koją – jos buvo tik nubruožtos – ir tarė:
       – Nesiseka tau, brolau, kaip ir man. O kai nesiseka, tai, anot žemaičių patarlės, gali nosį krapštydamas ir pirštą nusilaužti.
       Moiris pritardamas linktelėjo savo mąslią galvą ir apsiašarojo.
       – Nors ir nelinksmas tavo gyvenimas, bet nelinkėčiau jo baigti po limuzino ratais, – dar pridėjo Rokas Trupinėlis prie žemaičių patarlės.
       Moiris šlubčiodamas pribėgo prie kiosko, kur po didelėmis it tvyranti grėsmė „Marlboro“ raidėmis gundomai šypsojosi ir masino gražuolių akys, lūpos, krūtys, pakėlė tarsi parodai sužeistą koją, čirkštelėjo ir vėl sugrįžo pas jį. Liūdnų, sutrikusių akių žvilgsnis leido suprasti, kad Moiriui dabar viskas vis tiek pat. Atėjo toks metas, kai jis nebegalėjo tuo žvilgsniu ko kito pasakyti: man dabar svarbiausia į ką nors atsiremti, nejaugi dar nesupranti?
       – Atsiremti? O į ką man atsiremti? Sustoti ir atsiremti nuolatinių negandų genamam? Kai kiekvieną mielą rytą, vos pakirdusį iš miego ar vargais negalais nusipurčiusį nemigos košmarų naštą, lyg kalnas užgriūva dienos katorga, nepadaryti, atidėti ar nepradėti, bet būtini darbai? Kai vakaras, leidžiantis kiek prisėsti ir atsikvėpti, atrodo toks tolimas ir nerealus kaip dykumoje oazės miražas. Kai galėdavau vien pasipurtyti kaip šuva, išlindęs iš šalto vandens, ir lyg užkeikimą pro sukąstas lūpas kartoti: „Ištversiu, ištversiu, nors ir viso pasaulio velniai pastotų man kelią“. O kas belikdavo daryti? Nebent po viso to smagiai žengti per gyvenimą ir vengti draugų ir pažįstamų žvilgsnių, kad juose neišvysčiau veidmainiškos užuojautos.
       Moiris tebestovėjo. Tik drebulys jo nebekrėtė. Bet kietai suspaustos lūpos, į vieną daiktą sukoncentruotas žvilgsnis liudijo, kad jo ryžtas eiti iki galo su netikėtai sutiktu žmogum nė per nago juodymą nepasikeitė.
       – Ir vis dėlto tu, brolau, esi ne „kamikadzė“, kaip tave pavadino tasai „limuzinas“, o tik Moira – Likimas. Toks pat, ko gero, likimas, kokį aš buvau pasiruošęs sutikti aną šaltą žiemos naktį prie Lietuvos Parlamento rūmų, kai degė laužų ugnys, o žmonės dainavo patriotines dainas ir bičiuliškai vaišinosi arbata, sumuštiniais, ir niekas nebijojo mirti, nors niekas ir nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio ar narkotikų. Tik visi degė meile Dievui ir Tėvynei. Aš pats tada pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai daviau vienam vokiečių televizijos korespondentui interviu apie lietuvių ryžtą atgauti nepriklausomybę.
Savo žodį baigiau Horacijaus sentencija lotyniškai: „Dulce et decorum est pro patria mori“5. Ir buvau šventai įsitikinęs, kad kitaip ir negali būti. Tąsyk kalbėjau daugybės žmonių apsupty ir akimis godžiai ieškojau ugnies liežuvių sklaidomoje ir vaikomoje tamsoje bent vieno veido, kuris tų mano žodžių išsigintų, jiems nepritartų arba dėl jų imtų drebėti. Tokių nebuvo. Tada pasijutau be galo laimingas ir net pamiršau, kad tarp tų veidų neradau Jotvingo. O kai tas vokietis pasakė „Das glaube ich schon“6, akyse šmėkštelėjo ir sūnus. Tai va, Moiri, kokiam likimui aš buvau atsidavęs. Bet aš neturiu teisės dabar, šią valandą, kai Lietuva dar vis taip sunkiai keliasi, primesti jai savo likimo. Juk aš, kaip netrukus, manding, išgirsi, esu visų nelaimių ir negandų susikirtimo taškas. Tasai subjektas, kuriam gyvenime nesiseka, nors jis ir stengiasi niekur nenukrypti nuo Kanto kategoriškojo imperatyvo.