ZITA MAŽEIKAITĖ

***

Kai pavasarį sniegas nutirps,
prisirink nuo dirvono
šunšūdžio balto.
Gerai išdžiovink,
kuo smulkiau sutrink.

Gerą žiupsnį paimsi,
pavirinsi
ant alksninių žarijų,
perkoši per dvilinką skepetą
ir gersi nuo kosulio.


***

Duonkubily –
užsilikęs tešlos gniutulėlis.

Nulipdžiau žmogeliuką.
Su akim, nosim ir burna.
Senelė stvėrė kaulėtais pirštais –
paspjaudžius sumaigė.
Jeigu iškepsi –
sudeginsi savo laimę.

Lipdyk avį –
graži, o durna.
Lipdyk antį –
švari, bet pilnapadė.
Gaidį lipdyk tą pasipūtėlį.
Jautį lipdyk kietasprandį.

Iškepsi,
ir sudegs šitos ydos.


***

Susirask ašutą
(iš arklio uodegos),
pačiupinėk sau karpą
ir užmegzk ant ašuto mazgą.
Kiek turi karpų –
tiek mazgų.
Tada tą ašutą pakask
po palašu,
kiekvieną mazgą
tris kartus apspjovus.

Po bangaus lietaus
vėl būsi gryna.


***

Kai tavo mama
vaikščiojo dikta nuo tavęs,
žaibas uždegė
Vilko iš Pašilės tvartą.
Kiaulės iškepė
su visais vėdarais.

Tavo mamą
uždariau kamaroj.
Tai ne –
atsikabino lango kukelį.
Vienmarškinė žiopsojo į Pašilę,
prie šlaunies prispaudusi
smilių.

Nuo to tau tas apgamas –
kaip įdagas.


***

Jeigu šauks – neatsiliepk,
jei belsis – neįsileisk,
jei siūlys – atsisakyk,
jei lieps – nepaklusk,
jei vilios – nesusigundyk,
jeigu mergins – atsilaikyk,
jei grasins – neišsigąsk,
jeigu lies – trenk per nagus,
jei graudins – nepravirk,
jeigu juokins – nesišypsok,
jeigu erzins – nepyk –
mokino mane senelė
sapnuose pergudrauti
Mirtį.


***

Močiutė
su apvaliais akinukais
(amerikoniškais,
kuriuos saugo kantičkose,
prie sūdo griesznuju)
veria siūlą į adatą.

Paseilėja,
pasuka, pakanda,
o kartais net pamuilija.

O siūlo smailė –
vis pro šalį.

Žalčione
Tu, pamatini!

Žmones
ji keikia lenkiškai,
daiktus – lietuviškai.
Net skepeta – rupečka –
nusmukus ant sprando.

Aš įversiu –
aš visada įveriu!

Šiemet ir aš
jau nebeįveriu...


***

Sekmadienis. Ilgoji suma.
Močiutė jau nebepagali
per plynes nueiti iki bažnyčios.
Sėdi kaip smūtkelė
ant išsipūtusio patalo,
švapsėdama suka rožinį.

Dominus svobiscum et spiritus sancti –
užgriaudėja galustalėj tėvas,
mėgdžiodamas senąjį Šilavoto kleboną.
Smūtkelė krūpteli,
rožinis – barkšt ant grindų.

Močiutė spjauna į kampą.
Girtais ji bjaurisi, kvailių nemėgsta,
bedievių nekenčia.

Užkurys!
Pavandenijus akis plyksteli
tarsi ašmenys.

Omen absit –
kažkas praveria mano lūpas.

Tą posakį aptikau šiemet,
per Visus šventus
atvertusi Lotynų kalbos žodyną.

***

Keršto pilnoji

Kad tavo oda suaižėtų kaip įkaitus puodynė,
kad tavo rankos susisuktų kaip grįžtės,
kad plaukai pavirstų varnalizdžiu,
kad ausys uždumblėtų kaip ežeras,
kad liežuvis nueitų pūslėm,
kad lūpa nukartų lig pasmakrės,
kad pirštai išsiklaipytų į visus šonus,
o kojų pėdos užsiriestų kaip žemaitiškos klumpės,
kad tavo žarnos susimazgiotų kaip sukrūs pakuliniai siūlai,
kad pintim pavirstų tavo plaučiai,
kad tau kas virbalą įkištų uodegon,
kaip sparvom tu kaišiojai smilgas,
kad tu kur švokštum kaip užspringus višta.

Neliesiu tik trijų dalykų:
tavo akių, širdies ir proto.

***

Mano močiutė Magdelena
gimė 1875 metų liepą.
Turėjo tris vyrus, visus pergyveno.
Pirmą mylėjo, tik trumpai tegyveno,
su antru vargo, laimė, jis greitai numirė.
Trečias buvo geriausias, godotinas.
Su juo susilaukė mano motinos.
Mirė 1964, jau pažliugus pavasariui.
Tėvas sukalė pušinį karstą,
nudažė žydrai, mūkelę sidabriškai.
Palaidota be gėlių,
bet su škaplieriais, medalikėliu,
kukaviniu rožančium,
juodu aksominiu žakietu – bažnytiniu –
ir dviem sijonais.
Tarp sudžiūvusių kaulėtų pirštų –
Sopulingosios Motinos paveikslėlis,
po galva – maldaknygė.
Su Dievu močiutė sutarė iki Paskutiniosios.

Ilsisi Šilavoto kapinėse,
vienų viena.