Kartą Plungės literatūriniame renginyje buvau paklaustas: „Ką dabar veikiate?“ Atsakiau: „Verčiu „Dieviškąją komediją“. Klausėjas mestelėjo:
„Betgi yra išversta!“
         Tada spėjau burbtelėti tik tiek: „Nemanau, kad jūs ją skaitėte…“
Dabar turėčiau pasiaiškinti, bent jau pasakyti, kad daugelis šalių turi kelis ar keliolika „Dieviškosios…“ vertimų, kad vertimai sensta, kad galų gale kiekviena karta pasidaro savo vertimus… Nepasakiau anuomet ir to, kad maždaug prieš keturiasdešimt metų pasirodę vertimai (netgi klasikos!) yra patyrę cenzūros žirkles. Dante's atveju – nukentėję daugybė krikščioniškų realijų ir terminų, netgi pati rašyba. O juk iš pasaulinės literatūros klasikos mokomės visi – ir mes, ir mūsų vaikai.
         Dėkoju visiems patarėjams ir konsultantams, žinoma, ir supratingiems skaitytojams,
būsimiesiems, nes visos trilogijos rankraštį jau įteikęs leidyklai.
         Kelias giesmes spausdino
„Šiaurės Atėnai“, manau, kad yra prasmės skelbti ir daugiau. Vis dėlto – šioks toks jaukas!

VERTĖJAS  


Trečioji giesmė

Tada, kai nuogąstis šešėlių bandą
     pradėjo gint į nuokalnę per žvyrą,
     ten, kur teisybė tikrina jų sprandą,

aš nepaleidau išmintingo vyro:
     o kaipgi vienas kopti aš įstengčiau
     į kalną tą, kuris aukštybėj tvyro?

Jaučiau ir jo viduj kažkokį slenkstį, –
     o sąžinė teisiųjų ir kilniųjų!
     Net mažos kliaudos gali tau pakenkti.

Kai žingsnį jis sulėtino, pristojo, –
     skubra juk mūsų dėmesį sukausto,
     tai mano protas, tas, kur nevaliojo

plačiau aprėpti, spėjo atsigauti,
     ir nukreipiau aš savo žvilgsnį smalsų
     į jūrą bei į uolą dideliausią.

Raudona saulė, kur liepsnojo smarkiai
     man už pečių, jau prieky lūžinėjo,
     klusni, jau atsimušusi į kalną,

apsidairiau, nes šiurpuliai man ėjo,
     bijojau likti vienas, kai po kojom
     žeme kaži kas juodas šmižinėjo.

Globėjas tarė: „Ką tu sau galvoji!? –
     čia pat stovėjo, veidu atsigręžęs, –
     apsiramink, o siela vienišoji!

Neapolyje temsta; mano karstas
     ir palaikai čia atmuša šešėlį, –
     iš Brìndizio jis buvo atgabentas.

Jei su manim sykiu nepasikėlė,
     nesistebėk, kaip dangiškosiom sferom, –
     tas spindulys bus tamsumą praskėlęs!

O šaltis, speigas bei gėla sustvėrus
     ir mūsų kūnus, – jie juk neatlaiko
     šių galių, į svečias šalis išėjus.

Beprotiškai lemena tas, kur teigia,
     esą supratęs begalybės būdą,
     girdi, trejybė vieny susitaiko!

O žmonės, jums užtenka „Kas tai būtų?“;
     o jeigu viskas taptų jums atverta,
     tai ir Marijos gimdymas nekliūtų;

regėjai godų ilgesį ne kartą,
     kaip geidė savo troškį numalšinti,
     pavirtusį į gėlą, sunkią, karčią

Platonas, Aristotelis ir kitos
     dvaselės.“ Čia suraukęs kaktą
     nutilo ir į liūdesį nugrimzdo.

Prieš nuokalnę didingą atsiradom,
     prieš mus tokia stati iškilo siena,
     kad ir narsuolis čia prarastų žadą.

Iš Leričės žmogus, pakriaušėm ėjęs
     į Turbiją, palyginti galėtų,
     kad skrido laiptų įvijom kaip vėjas.

„Galbūt yra kur nuolydis lygesnis, –
     pasakė mano mylimas vadovas, –
     ir be sparnų tenai smagiai nulėktum?“

Pakol mąsliai dairytis nesiliovė,
     akių neatitraukdamas nuo žemės,
     aš tyrinėjau skardžių įvairovę

ir pamačiau toli kairėj neramią
     šešėlių pynę, mūsų pusėn kojos
     vos bekrutėjo, rodėsi, kad šlama.

„Pažvelk, maestro, ar nėra pavojaus, –
     tariau, – ir kas mums duos čia patarimą,
     jei patys nebežinom, kur sustoję.“

Jis žvilgteli, regiu, ir džiūgaut ima:
     eime tenai, jie taip suglebę žergia,
     jog pavyzdį krypties mums duoda gryną!“

O ta minia tik tiek ir tepažengus,
     kad net ir žingsnių tūkstantį suvargęs
     dar akmeniu galėtum duoti ženklą.

Ūmai visi lyg persipynę gijos
     prigludo prie uolos ir taip sustingo,
     kaip tas, kur stoja, nes iš priekio – dyvai.

„Mirties teisuoliai jūs, kuriuos išrinko
     dangaus teisuoliai, – vadas jiems pasakė, –
     manau, taikoj jūs būsite laimingi.

Sakykite, ar mums yra toks takas,
     kuriuo galėtume į kalną kopti, –
     juk protas veikti nuolat užsidegęs.“

Kaip avys, kai iš gardo ima ropštis,
     pirma, antra, trečia, ir žiūri gailiai,
     nudelbę snukelius į žemės lopšį,

ir taip bidzena, braunasi į eilę,
     o jeigu stoja, tai jau visos stoja,
     nežino, ko dairydamosi bailiai;

taip priešakinės linkui mūs risnojo, –
     palaiminta banda, pilna mąslumo,
     taikinga ir rami, didingo stoto.

Tačiau pamatę plyštant šviesą ūmią
     ir tą šešėlį, kur iš dešiniosios
     atsimuša į uolą, – ji suglumo,

kas priartėjo, ėmė trauktis šonu,
     o tos, kurios sudarė ariergardą,
     atslūgo irgi, – ką gali žinoti!

„Neklausiamas pranešiu, – tarė vadas, –
     kad šis yra gyvasis žemės kūnas,
     dėl to šešėliui vietos neatsirado.

Nesistebėkit, žinoma tebūna,
     kad jį galia aukštesnė čia atsiuntus,
     įveikt privalo šios uolos statumą.“

Po vado žodžių jie visi atkuto.
     „Keliaukit su mumis!“ – išgirdom frazę,
     ranka pamojo tarsi ženklą duotų.

„O kas bebūtum, – vienas jų paprašė, –
     gerai įsižiūrėk, kol mes taip einam,
     ar savo bruožais svetimas tau ašen?“

Sustingo mano žvilgsnis ties jo veidu:
     rusvų plaukų, gražuolis šviesiaakis,
     per antakį kirstinis randas leidos.

Kol aš delsiau, jam nieko neatsakęs, –
     „Žiūrėk!“ – jis tarė ir mirtingą žaizdą
     aš pamačiau ten, kur širdis jo plakė.

Nusijuokė: „Matai Manfredą, taigi,
     Konstancijos vaikaitis, didingosios;
     kai grįši į pasaulį, tai pasveikink

gražuolę mano dukterį, tai josios
     šlovėj Sicilija ir Aragonas,
     jai pasakyk: „Prapulsi, jei meluosi!“

Kai kardas du sykius pravėrė šonus,
     parsidaviau aš, ašarom paplūdęs,
     tam nuodėmes atleidžiančiam šėtonui.

Šiurpus manų prasikaltimų nuodas;
     bet dangiškos malonės aš viliuosi,
     aš eisiu ten, kur jos gilus aruodas.

Kozencos arkivyskupas uolusis,
     kurį parinko Klemensas, nebūtų
     kitaip užpuolęs lyg pasiutus lūšis.

Ir mano palaikai ramiai sau pūtų
     prie Benevento tilto, kaip tą dieną,
     kai akmenynas sumestas ten buvo.

O mano kaulai blaškos po žemyną,
     prie Verdės upės, kur lietus ir vėjas, –
     tai jo kaltė, jis žvakę užgesino.

Bet jei bent vienas lapas galynėjas
     viltingai, – Dievo meilė amžinoji
     atleis man bausmę, būsiu nugalėjęs!

Kas su bažnyčia skyrėsi bloguoju,
     nors savo nuodėmę ir išpažinęs,
     vis vien turės stovėt prieš šitą uolą,

nors trisdešimtį kartų bus praslinkę
     atskalūnybės metai, gal per maldą
     sutrumpintas bus laikas kaltininko.

Matai, gali suteikti man pagalbą
     tu puikiajai Konstancijai pranešęs
     apie šiuos įžadus ir mano dalią.

Gyvieji padeda vilkt vargo sunkią naštą.



Ketvirtoji giesmė

Tada, kai vieną mūsų kūno dalį
     praryja godžiai džiaugsmas arba skausmas,
     tai sielą nuo kitų jausmų nuvalo,

nes ją aniedu spaudžia kuo kiečiausiai;
     štai taip paneigti galim argumentą,
     esą daug sielų kiekvienam priklauso.

Jei mūsų regai arba klausai lemta
     prie ko nors sielą savąją pririšti,
     tai, rodos, laikas liaujasi sroventi;

viena galia jį pasiglemžus visą,
     kita gi mūsų sielą prisitraukia,
     viena laisva, kita labai sumišus.

To potvirtį aš ir gavau nelaukęs,
     stebėdamas bylojantį Manfredą,
     nes saulė jau aukštai pakilus plaukė

per padalas, kada pradėjo rėkti
     tos visos sielos, kai atėjo laikas,
     vienan balsan: „Tenai jums eiti reikia!“

Valstietis skylę retsykiais užtaiso
     stiebliais erškėčių savo vynuogyne,
     kada tamsėja rudeniop jo vaisiai, –

tik čia pralįsti veltui mes mėginom,
     paskui jau prasibrovėm, tie gi liko
     ir vieniši į juodą skardį mynė.

Jei Nolin nuo San Leo leistis teko
     ar į Bismantovą kulniavot pėsčias, –
     čia reik sparnų, kurie galingai plaka.

Tai va dabar tikrai galiu atspėti,
     koks troškulys vadovą mano valdė,
     kokia aistra ir šviesulys jam švietė.

Plyšelis siauras vedė mus į skardį,
     aplinkui uolos buvo mus apgniaužę,
     keturiomis mes bandėm įsitverti.

O kai į viršų buvom kiek pašliaužę,
     įsikabinę į uolieną pliką, –
     „Maestro, kur mes einam?“ – pasiklausiau.

„Dabar mums nieko kito nebeliko, –
     atkirto jis, – aukštyn privalom kopti,
     kol išmintingą kelrodį sutiksma.“

O kalnas nepasiekiamas atrodė,
     jo skardis net už pusašį statesnis,
     kuris to rato ketvirčius dar skrodė.

Buvau pavargęs, kai pradėjau dėstyt:
     „Gerasis tėve, stok, užmesk bent akį,
     vienužis kur uolyne pasidėsiu?!“

O jis: „Sūnau, ar tu matai terasą?“
     Parodė atbrailą, kuri kaip diržas vijos,
     apjuosus stambią šito kalno masę.

Tie šaunūs žodžiai tarsi pastūmėjo,
     aš sukaupiau jėgas ir repečkojaus,
     kol kojos pačios atramas surado.

Tuomet abu mes poilsio sustojom
     rytop atgręžę veidus; pakeleivis,
     įveikęs kelią, džiaugias ir didžiuojas.

Į apačią stinglias akis nuleidau,
     paskui – aukštyn ir patikėt sunkoka,
     kad saulė iš kairės strėles jau laidė.

Jisai stebėjosi, mane ištiko šokas,
     šviesa ratuota – toks nelauktas vaizdas
     bežiūrint mums užstojo Akviloną.

„O jei Dvyniai, – jis tarė, – nusileidę
     ties veidrodžiu, kuris taip šviečia,
     kad viskas spinduliais jų apsiskleidę,

tai Zodiako purpurą regėsi
     arti prie Grigo Ratų, sukinėjas
     dar neapleidęs jam skirtosios vietos.

Suvokti – protas geras padėjėjas,
     dabar įsivaizduoji, jog Sionas
     iškilo priešais jį atsivėdėjęs.

Čia ir tenai – vieningas horizontas,
     deja, skliautai yra visai skirtingi,
     šį kelią andai valdė Faetonas,

šį priedangį, kuris viršuj sužvilgęs,
     čionai viena, o ten – kita jo pusė,
     greit perprasi, jei tik mąstyt netingi.“

Tariau: „Aš pirmąkart suvokęs būsiu,
     o mokytojau, man dabar aiškėja
     tatai, prie ko tiek metų protas triūsė,

kad vidurys pasaulio šio sukėjo,
     kurį kiti ekvatorium vadina,
     yra tarp saulės ir žiemos veikėjas,

dėl to mes jį ir matome ne dieną,
     o vidury nakties; hebrajai matė
     jį pietuose. Bet pasakyk dar viena,

jei nesunku, kiek trauksime mes patys?
     Baugina siena ta, aukšta, grūdėta,
     paskliautės netgi neaprėpia akys.“

Jis man į tai: „Taip meistriškai sudėta,
     kad šiurpą kelia tik kelionės prįdžios,
     aukščiau – minkščiau, ir nėr ko klausinėti.

Paskui tave ims nešti kojos pačios,
     kelionė bus nelyginant stebuklas,
     taip laivę neša upės sraujos, plačios.

Ir taip kelionę bebaigiąs jau būsi.
     Ir nuovargis, ir rūpestis atslūgę.
     Daugiau manęs prakalbusio nejusi.“

Nutilo jis. Kaži kas nepabūgęs
     prabilo: „Dieną kitą paėjėjus,
     pajusi – pailsėti kyla ūpas.“

Ir į tą pusę atsigręžti spėjęs,
     aš pamačiau kairėj skalūną stambų,
     net kokio po saule nebuvau regėjęs.

Priėjome: šešėliuose, pakampiuos
     sėdėjo žmonės, rodėsi – kiekvienas
     iš tingulio apsnūdęs ir suglebęs.

O vienas jų jau besveikatis, liesas,
     kelius savuosius rankom apkabino
     ir pailsėti bandė atsirėmęs.

Dar klausti mano balsas pamėgino:
     „Senjore, ko gi jis toksai aptingęs,
     ar tinginys bus brolis to vaikino?“

Jis atsisuko ir žvilgsniu praslinkęs
     viršum šlaunies nelyginant koks slunkius:
     „Keliauk, – pasakė, – jeigu toks ugningas!“

Prisiminiau, nors ir alsavo sunkiai,
     nusprendžiau kiek arčiau prie jo prieiti,
     nors ir girdėjau, kaip širdis jo dunksi.

Pakėlė galvą, ją šiek tiek pakreipęs
     paklausė: „Kaip tau sandara paskliautės?
     Regėjai, saulė iš kairės čia staipos?“

Jo išvaizda ir keistos žodžių skiautės
     tevertos buvo šypsnio mano lūpų:
     „Belakva, – ištariau, – snausk kuo ramiausiai

ir nesisielok. Bet iš kur tas ūpas
     tupėti čia? Gal lauki, kas lydėtų,
     ar senos ydos vėl tave apsupo?“

„Manai, kad šitas žygis man padėtų?
     Vis vien manęs prie stalo neprileistų
     dievapaukštis, kaip buvo mums žadėta.

Jei dangūs čia tiek kartų nusileistų,
     kiek kartų leidos žemėj, sukę ratą,
     tai būtų visos nuodėmės atleistos;

Tik širdys tos, kurios malonę mato,
     pagelbėti galėtų man per maldą.
     O ką kiti? Dangus iš juoko kreta.“

Taip kalbant mano palydovas baldės
     jau viršuje: „Ateik! Čia saulė šoka,
     dienovidis sujudo, naktį saldžią

ji kelia koją prie krantų Maroko.“

      

       Versta iš:
       Dante Alighieri. LA DIVINA COMMEDIA. Purgatorio,
       Oscar Mondadori, Iedizione Oscar classici febbraio, 2005