Pabaiga. Pradžia 2007 m., Nr. 2, 3

 
       Kaip visada apžiūrėsiu dulkių sluoksnį, domėsiuosi, ar stiklas ir balsvos dulkės gerai atspindi veikiančiosios lemputės šviesą. Dar negaliu pasakyti tiksliai, bet, man regis, šiandien norėsiu pabandyt įsivaizduoti, kad laikau ją rankoje. Kažkada taip jau esu daręs, bet tąsyk man tai nepaliko ryškesnių įspūdžių. Tiesa, dar nežinau, už kurios vietos įsivaizduosiu ją laikąs – ar už stiklo gaubto, ar už sriegio, ar tiesiog norėsiu matyti ją šonu gulinčią ant delno. Šitai ateis į galvą vietoje, iš anksto rūpintis neverta. Galbūt tuo metu aš visai netrokšiu įsivaizduoti ją laikąs rankoje, o ryšiuosi šalia jos pastatyti vaškinį obuolį (dievaži keista puošmena!), kuris pūpso ant lentynėlės viršum jos. Jau seniai rengiuosi tai padaryti, bet visuomet pristinga entuziazmo. Pradedu manyti, jog šis veiksmas būtų visiškai beprasmis. Galbūt to nedaryti mane kursto įgimtas neryžtingumas, bet ir gerai pamąstęs, aš padarau išvadą, kad obuolio atsiradimas vargu ar ką pakeistų. Nėra jokios reikšmės, kur jis guli – ar šalia lemputės, ant lentynėlės viršum jos – abiem atvejais, jis yra pašalinis. Lempučių santykio jis nei pagerintų, nei pablogintų, kita vertus, kaip tik tai ir yra priežastis, kodėl planuoju kada nors jį padėti šalia lemputės. Tas obuolio muliažas man irgi savotiškai patinka. Kartais leidžiu sau įdėmiau jį apžiūrėti, bet vien tik iš estetinių paskatų. Šitaip sakydamas nenorėjau tvirtinti, kad jis man patinka vizualiai – nieko ypatinga jo išvaizdoje nėra. Žavi, kad obuolio muliažas – visiškai niekam nereikalingas daiktas, stebina šį daiktą kūrusių žmonių išmonė. Šiaip jau tai visiškas niekalas. Vaikystėje laimėjau jį naujametinėje loterijoje pas dėdę. Kiek save pažįstu, laimėjimu ir tada turėjau nesidžiaugti. Kam vaikui vaškinis muliažas? Kam – juo labiau – jis man reikalingas dabar, kai jau esu suaugęs tiek, kad tikrai niekada juo nepapuošiu svečių stalo? Be abejonės, turėčiau kada nors juo atsikratyti. Nenoriu pasakyti, kad vieną dieną paprasčiausiai išmesiu jį į šiukšlių dėžę, tai būtų gal kiek neetiška. Manau, pirma pasistengsiu jo netekti vidujai. Trumpai tariant, jis man liausis egzistavęs, nors ir toliau stovės ant tos pačios lentynėlės, koketiškai blizgės šviesoje jo šonai. Mano žvilgsnis, jei atsitiktinai užklys į tą lentynos vietą, praslys pro šalį jo neužkliudydamas. Tikriausiai net nebesuvoksiu, kad jis ten padėtas. Taigi jis bus išnykęs, man nereikės niekur jo nešti. Dažniausiai taip elgiuosi su visais daiktais, kurie man neįdomūs ir, tikėtina, nebus įdomūs ateityje. Jie persikelia į kažkokį kitą lygmenį, kuriame nustoja savo paskirties ir liaujasi buvę materialūs. Štai taip. Obuolį kol kas paliksiu ramybėje. Rimtai įtariu, kad ateityje rasiu tokių jo bruožų, kurie galbūt mane sudomins. Taigi tegul stovi. Man dar reikia nuspręsti, kur trauksiu, kai išeisiu iš išvietės. Spėju, trumpam kyštelėsiu galvą į virtuvę, nors ten nėra nieko, ko galėčiau staiga pasigesti. Iš pradžių turbūt pažvelgsiu į plautuvę – anksčiau jau sakiau, kad joje turėtų būti vandens sklidinas puodas, jame turi plaukioti obuolio graužtukas. Bet nemanau, kad tai mane labai sudomins. Graužtukas gal ir įdomus daiktas, tačiau tik ne šiuo metu. Gal kiek ilgiau stebeilysiu į puodą, jei graužtukas bus nuskendęs arba išvis dingęs. Nors vis tiek netikiu, kad šis yellow submarine20 pajėgs ilgesnį laiką kaustyti mano dėmesį. Daug banalių prasmių riebaluotame vandenyje. Ne, nenorėsiu apgaudinėti savęs, tai per menka, per daug niekinga. Daug šiltų jausmų jaučiu pačiai virtuvei. Ypač maloniai ir jaukiai mane nuteikia spinta, kurioje bobutė anksčiau laikydavo tuščią
tarą. Mėgstu laisvalaikiu prie spintos pastovėti, kartais atsiremiu į ją petimi. Įdomu, kas joje yra dabar? Nenustebčiau, jei rasčiau joje labai senų rakandų, kurie galbūt pažadintų vaikystės prisiminimus. Baigęs mokyklą, turbūt nėsyk nesu jos atvėręs. Gal tai ir gerai. Vis tiek kada nors ateis diena, kai daiktai, kurie nūn žadina mano smalsumą, bus pabodę. Tuomet galėsiu atverti virtuvės spintos duris ir pasiknaisioti po tą seną šlamštą. Neabejoju, kad ten rasiu ką nors įdomaus. Galėčiau net surašyti sąrašą daiktų, kuriuos tikiuosi ten rasiąs. Pavyzdžiui, esu visiškai tikras, jog senas manikiūro įrankių dėklelis, kuriame bobutė laikydavo savo kortas, – kaip tik ten. Manau, šis daikčiukas, kai jį rasiu, mane labai pradžiugins. Spintoje turėtų būti ir mažytis alyvos flakonėlis. Alyva buvo skirta išsausėjusioms siuvamosios mašinos detalėms drėkinti, tačiau aš dažniausiai ja tepdavau dviračio grandinę. Man flakonėlis ypač artimas, nežinau, ar apskritai esu turėjęs dvasiškai sau artimesnių daiktų. Su juo galėtų lygintis nebent skardinės formelės sausainiams – jas, beje, irgi tikiuosi užtiksiąs toje pačioje spintoje, – kurių didesnę dalį vėliau sueikvojau sprogstamųjų įtaisų gamybai. Paskui... Gal užteks vardyti. Galiu netyčia užsimanyti spintą atverti šiandien, o aš labai tingiu kovoti su norais, kurių patenkinti negaliu sau leisti. Galbūt vėliau daugiau papasakosiu apie tuos daiktus, bet nemanau, kad dar ką nors tai galėtų sudominti – jie svarbūs tik man. Pasitenkinsiu tuo, jog trumpai pastovėsiu ties spinta. Spėju, šįsyk net neatsiremsiu į ją petimi – taip elgiuosi tik tada, kai esu nusiteikęs virtuvėj pabūti ilgesnį laiką. Mąstysiu apie tuščius pieno ir limonado butelius, kurie kadaise stovėdavo lentynose, apie riebaluotas slidžias mėsmalės kojeles. Krūtinėje bus šilta, durys kvepės maltais pipirais. Tuomet tyliai pasišalinsiu – veikiausiai prie lango. Paprastai nedrįstu sugrįžti į lovą nepažiūrėjęs, kas dedasi kieme. Turiu žinoti, kaip kyla rūstūs Didonės pilies kuorai, pasekti ledus valgančią Silviją-bmw (taip, beje, gali atsitikti; ledus ji valgo labai dažnai), akimis palydėti kur nors risnojantį Ganešą. Tai bene pati maloniausia mano maršruto dalis. Ties langu niekada neužduodu sau jokių klausimų, nieko nesprendžiu. Nieko nėra puikesnio, kaip būti vien stebėtoju. Aišku, kaip visada nagu pakrapštysiu stiklo trūkį, tačiau to aš visai nelaikau veikla. Žinoma, norėsiu prisiminti, kaip stiklas įtrūko. Buvo štai kaip – aš stovėjau netoli lango su moline vazele rankose. Staiga aš be galo užsigeidžiau jos dugnu dunkstelėti į lango stiklą. Išsyk taip ir padariau, tačiau dunkstelėjimas tąsyk man pasirodė kiek per silpnas – jis neišginė iš rankos maudžiančio nerimo. Dunkstelėjau dar kartą, šįsyk stipriau, tačiau pasigirdęs garsas tik dar labiau suerzino mano galūnes, ėmė šiurpuliuoti kūnas. Buvau priverstas dar stipriau suduoti į stiklą. Šis smūgis buvo lemiamas, tačiau aš iki šiol esu įsitikinęs, kad jis nebuvo per stiprus. Kartais man atrodo, jog stiklas įskilo visai ne smūgio momentu, o šiek tiek prieš jį, kai ranka su vazele dar tik prie jo artėjo. Kartais – priešingai – pradedu manyti, jog po smūgio dar praėjo kažkiek laiko – kokia minutė ar dvi – ir tik tada, garsiai trekštelėjęs, stiklas pasidalijo į dvi dalis. Šiaip ar taip, šis įvykis neturi jokios reikšmės. Dabar net džiaugiuosi, kad stiklas įskilęs. (Jau sakiau, kad begal mėgstu skrebenti jį nagu. Ši veikla tampa ypač svarbi, kai lauke nepamatau nieko įdomesnio.) Puoselėju viltį jį dar šiek tiek įskelti, tik nežinau, ar kada nors ryšiuosi. Tam reikia pakankamai rimtos priežasties, kuri galėtų mane guosti, jei – neduok Die! – stiklas visai sudužtų. Taigi tiek apie stiklą ir aną nuotykį. Šiandien, manau, neteiksiu jam daug reikšmės. Pakrapštysiu, ir tiek. Tuomet man beliks aplankyti televizorių, kuriam, kaip žinote, nuolat skiriu daug dėmesio; nepaisant to, man visada atrodo, kad galėčiau jo skirti ir daugiau. Kita vertus, tai keltų begalę keblumų. Televizorius neužduoda man jokių klausimų, kuriuos gvildendamas neišvengiamai sugaiščiau daug laiko, neverčia manęs rūpintis juo, vien savo povyza neskatina jo gailėtis ir net neveikia. Tai kažkoks vienis, linkęs egzistuoti nepriklausomai nuo to, koks būtų mano požiūris į jį. Esu tikras, jis ne mažiau egzistuotų, jei kažkada būčiau jį išmetęs. Lygiai taip pat niekas nepasikeistų, jei sumaitočiau jį, išparduočiau dalimis, sudeginčiau... Atvirai kalbant, tai mane truputį gąsdina. Ilgą laiką bandžiau save įtikinti, kad televizorius – į mano smegenis pasalūniškai įsipynęs simbolis, kurį nesunkiai galiu priversti išdilti, tačiau nesumeluočiau sakydamas, jog tuo visai nebetikiu. Nė velnio jis ne simbolis, viską šitaip paaiškinti būtų per daug paprasta. Atsidūręs ties juo, paprastai noriu melstis. Manau, meldžiuosi ilgai, beveik be nuovokos, kartais mano akys sumano apsipilti ašaromis. Atgavęs gebėjimą protauti, visada ilgokai nesuprantu, kas buvo nutikę. Lėtai akimis slenku nuo mygtuko prie mygtuko, tyrinėju korpuso įbrėžimus, atsargiai liečiu ekraną apjuosusią guminę juostelę. Taip elgiuosi, kol pajuntu, kad laikas trauktis. Tai labai sudėtingas, nuostabus potyris. Būnu laimingas, kad man leidžiama pasitraukti. Tą akimirką džiaugsmas man pradeda lietis pro kraštus, jaučiuosi atlikęs kažką svarbaus ir didingo. Išsyk būnu pasirengęs kuo greičiausiai grįžti į lovą ir mąstyti apie tai. Tas potyris savotiškai liudija, kad mano kelionė po butą – baigta, turėsiu progos darsyk pabandyti užsnūsti. Tai štai, tokie mano įspūdžiai. Matyt, kas nors panašaus man nutiks ir šiandien, jei tik, žinoma, ryšiuosi stabtelėti prie televizoriaus. Neneigsiu, kartais tam aš pristingu jėgų, jaučiuosi per daug nuvargintas žygio, kad galėčiau paskutines jėgas aukoti bendravimui su televizoriumi. Kaip elgsiuosi toliau, beveik visada pavyksta nuspręsti dar stovint prie lango. Plyšys stikle – labai geras indikatorius. Nuo to, kaip mano pirštas slys stiklo krašteliu, priklauso ir mano pasirinkimas. Sutinku, tai labai mistiškas patyrimas, nežinau, ar sugebėsiu jį suprantamai paaiškinti. Veikiausiai nesugebėsiu, nors jaučiu pareigą šį tą apie tai pasakyti. Trumpai tariant, jei pirštu braukdamas išilgai stiklo trūkio pajuntu, kad šis veiksmas turi kažkokią prasmę, kad kiekvieną akimirką vis mažiau imu jausti stiklo medžiagiškumą, iškart einu prie televizoriaus... Žinoma, aš suprantu nuėjęs prie jo tik tada, kai jau būnu pabuvęs... Sakiau juk, kad tai labai sunku paaiškinti... Daug lengviau kalbėti apie tuos kartus, kai grįžtu į lovą aplenkdamas televizorių. Jau artėdamas prie lango beveik visada žinau, kad tądien prie televizoriaus neprieisiu – stiklo trūkis tik patvirtina mano nuojautas. Tokiais atvejais iš karto einu į lovą. Nereikia manyti, jog labai dėl to sielojuosi. Ne, visai ne. Dažnai net jaučiu didelį palengvėjimą, be to, džiūgauju, kad egzaltacija netrukdys man logiškai apmąstyti viską, ką patyriau. Na, užteks šnekėti. Dabar tai jau tikrai viskas – vargu ar pajėgsiu ištverti dar minutėlę. Tvinksniai šlapimpūslėje tapo itin greiti, net skaudūs, šis vidaus laikrodis – nors iš prigimties netikslus – verčia mane skubėti. Dar gurkšnelį... Taip... Dieve, kaip svaigsta galva! Manau, dabar reikėtų stipriai sugniaužti kumščius ir tvirtai sumerkti vokus – bet tik sekundei, sekundei...
       Labai keista! Dievaži jaučiuosi mažumėlę sutrikęs. Šiandienis mano pasivaikščiojimas man pasirodė labai neįprastas. Ir štai kodėl: vos atsistojęs ir žengęs keletą žingsnių koridoriaus link, atkreipiau dėmesį į kambario duris. Kiek save atmenu, dar niekuomet nesu taip pasielgęs. Kambario durys, mano nuomone, labai neįdomios. Jos visiškai plynos, nudažytos baltai, spyna sugedusi. Apskritai apie duris trumpam pagalvoju tik tada, kai nepavyksta jų uždaryti – atrodo, jos išlinkusios. Nemanau, jog kada nors imsiuosi jas taisyti, veikiau jau pasistengsiu atsikratyti kvailo reflekso duris uždarinėti. Tai galiausiai supaprastintų procedūrą, vaikščioti po butą taptų lengviau, galėčiau, užuot instinktyviai ranka čiupęs spyną, pagriebti, sakykime... Na užteks apie tai, dabar norėjau kalbėti apie visai ką kitą. Taigi, vos pakilęs iš lovos, atkreipiau dėmesį į duris. Kaip sakiau, visuomet maniau, kad jos yra baltos. Dabar man pasirodė, kad tas baltumas turi kažkokį gelsvą atspalvį, kurio niekada lig šiol nebuvau pastebėjęs. Tai mane labai suerzino. Kaip aš sugebėjau to nepastebėti per beveik trisdešimt metų, kuriuos praleidau šiame bute? Atrodo, aš buvau gerokai pervertinęs savo pastabumą. Dar labiau susikrimtau, ėmiau svarstyti, ar nevertėtų tučtuojau grįžti į lovą ir pabandyti ištverti joje dar dešimt minučių, o tada pabandyt pradėti žygį iš naujo, tačiau kiek pasvarstęs sumojau, kad šitaip galbūt tik dar labiau sujauksiu savo smegenis ir prarasiu galimybę vėliau pasidžiaugti įspūdžiais. Stovėjau ir toliau žiūrėjau į durų plokštumą, baltos spalvos gelsvumas be galo rėžė akis, staiga žiauriai užsimaniau bakstelėti į jas alkūne. Šis noras buvo staigus ir geliantis, jog aš – net nesvarstęs – nusprendžiau jam paklusti. Durys tyliai dunkstelėjo ir pasistūmė šiek tiek į dešinę. Tą pačią akimirką mane persmelkė mintis, kad aš nesu išskirtinis. Ji dar gerokai pablogino mano dvasinę būklę. Pajutau, jog mano sąmonė pradeda temti, o tai reiškė, kad turiu greitai balsu pasakyti „tžššš...“ Truputį pagerėjo, tačiau baimė išliko. Mintis, kad aš nesu išskirtinis, kėsinosi į pačius mano egzistencijos pamatus. (Jei ne tikėjimas, kad esu išskirtinis, jau seniai būčiau nusidaigojęs kokiu nors man prieinamu būdu.) Turėjau kuo greičiau priversti save manyti, jog tai – netiesa. Žinojau, tai nebus lengva – mintis skambėjo manyje kaip the beatles melodijos leitmotyvas. Tą akimirką man pasirodė, kad būsiu priverstas ilgėliau pasižiūrėti į veidrodį. Išvysti savo atspindį šiandien rodėsi daugiau, negu būtina. Taigi priėjau prie veidrodžio ir ėmiau save tyrinėti. Neneigsiu, dariau tai prisiversdamas, man niekada nebuvo malonu tyrinėti savo nykų kūną. Žiūrėdamas į jį, visuomet truputėlį nuliūstu, dažnai ką nors pradeda skaudėti. (Stebiuosi, kodėl jo neniekino kai kurios moterys. Nemanau, kad tai būtų galima paaiškinti protu.) Nors kartais ir tariuosi nė kiek neliūdįs, mano veidas atspindyje visada išduoda tikruosius mano jausmus. Paprastai stebėdamas save atsiremiu abiem rankom į
sieną – taip lengviau laikytis, be to, tai dar vienas iš mano kuklių pomėgių. Šį sykį mano veidas visgi atrodė labiau sutrikęs, negu liūdnas. Aš žiūrėjau į save, bet tuo pačiu metu mąsčiau apie ką tik mane sujaudinusią mintį – kad aš nesąs išskirtinis. Domino ir tai, kodėl ši mintis paskatino mane atidžiau apžiūrėti savo atspindį veidrodyje. Galėjau manyti, jog taip elgtis mane vertė senas pomėgis nesąmoningai kurstyti savyje jausmus, kurie galiausiai priverstų mane kentėti – o tai, žinote, aš be galo mėgstu, – tačiau nesumeluosiu, jei pasakysiu, kad man labai sunkiai sekėsi būti kuo nors įsitikinus. Atvirai kalbant, mane labai kankino nuojauta, jog tikriausiai neprisiversiu pasidomėti žmonos šukomis. Juk didžiausio malonumo tikėjausi sulauksiąs tyrinėdamas būtent jas! Dabar gi jaučiau nuo jų sklindančią tuštumą, o gal kaip tik priešingai – kažkokią sočią, perbrendusią pilnatvę, keliančią įspūdį, jog esu klaikiai persivalgęs... Apskritai higienos reikmenis visuomet lydi blogi jausmai, todėl manau, kad visus juos gali būti apsėdęs šėtonas. Dievaži niekada nenorėjau turėti ką nors bendra su tuo vyruku! Toliau atidžiai tyrinėjau savo kūną, nors ėmiau jausti, kad ranka, kuria buvau atsirėmęs į sieną, gerokai įskaudusi. Ganėtinai erzino ir tai, jog savo kūno, kurį tariausi tyrinėjąs, aš, galima sakyti, kaip ir nemačiau, mat – tenebūna tai paslaptis – guldamas į lovą nesu įpratęs nusirengti drabužių. Taigi daugiausia galėjau paspėlioti, kaip iš tikrųjų atrodo, pavyzdžiui, mano ranka nuo peties iki riešo. Arba koja. Arba... Visa tai niekai! Dabar manau, kad tąsyk taip ilgai stirksojau priešais veidrodį ne dėl to, kad mane būtų labai dominęs nuosavas kūnas ar aš būčiau krimtęsis dėl minties apie savo išskirtinumą – įtariu, labai norėjau dėl to susijaudinti, tačiau man nepavyko. Truputėlį gaila, bet dabar jau nieko nepadarysi. Nedrįsau judintis daugiausia todėl, jog nejaučiau požymių – tai šioje situacijoje nepaprastai svarbu! – kad mane jau apėmęs karštas troškimas spragtelėti į sieną. Piršto visai nedilgčiojo, kūno netvilkė karštis, kuris paprastai užlieja mane vos įžengus į koridorių. Šitai mane slėgė, jaučiau, kad galiu nepanorėti (ir veikiausiai nepanorėsiu) spriegti. Tai suteikė mano stovėjimui skausmingo liūdesio atspalvį, kambariuose tvyrąs chaosas, matyt, savaip veikė mano dvasios būseną. Panorau ištiesti priešais save pirštą ir apžiūrėti jo atspindį veidrodyje. Žinoma, aš nesitikėjau, kad šitai padės man pakeisti įvykių klotį; šis sprendimas buvo toks pats nemotyvuotas ir skubrus kaip ir sprendimas alkūne pabaksnoti kambario duris. Panorėjau taip elgtis, ir tiek. Taigi ištiesiau pirštą. Jis, reikia pripažinti, atrodė nekaip, tačiau mano akyla akis stengėsi įžvelgti jame kitados buvusio (sic!) grožio nuotrupų. Dabar šiek tiek stebiuosi savo elgesiu, bet stovėdamas priešais veidrodį net neabejojau, jog to grožio kitados būta. Nesumeluosiu pasakęs, kad ir dabar jis man atrodė pakenčiamas. Būčiau net įstengęs savotiškai juo žavėtis. Jam trūko tik veržlumo, siekio čia pat ir nedelsiant bakstelėti į sieną. Mane ypač domino viršutinė jo dalis – slapčia tikėjausi, kad kažkur viduje tūnantis jaudulys staiga išsiverš iš jo kaip ugnikalnio lava. Vieną akimirką neabejojau, kad taip ir bus, tačiau mano viltingą laukimą tučtuojau nutraukė suvokimas, jog ištiesęs laikau kaip tik tą pirštą, kurio panagės juodulį palikau ant tapetų gėlės žiedlapio. Tai man sukėlė trumpą džiugesio antplūdį. Mane supanti aplinka vieną akimirką ėmė rodytis vieninga ir tauri. Jaučiau, kad neturiu teisės niekuo piktintis. Jei tuo metu namuose būtų buvusi kokia nors moteris, būčiau manęs, kad ją myliu. Mano galva, tai labai svarbu (turiu galvoje žodį „manyti“). Paskui prasidėjo atlėgis, visa ėmė rodytis trapu ir netikra. Tapo aišku, kad noras spriegti į sieną nebeužeis, taigi praradau motyvaciją delsti, juolab, kad pirmyn mane ginė smarkus noras aplankyti išvietę. Man rodos, eidamas net nepažvelgiau į sieną. O gal ir pažvelgiau – bet tik akies krašteliu, taip, kad nepradėčiau manyti, jog labai dėl šios nesėkmės jaudinuosi. Atvirai kalbant, sulig kiekvienu žingsniu į priekį man vis įdomesnė buvo lemputė, gulinti ant lentynėlės išvietėje. Buvau pasirengęs į ją pažvelgti iškart, kai tik įžengsiu į vidų. Tikėtina, suspėjau tai padaryti, bet negalėčiau dėl to lažintis, kadangi atvėręs duris ant sienos dešinėje pamačiau didelį, žiauriai išpampusį tarakoną; jis lėtai judėjo nuo durų lentynų pusėn. Pastebėjau, jog iš to padaro galo kyšo mažyčiai ūsiukai. Neabejotina, tarakonas (tiksliau, tarakonė) ruošėsi atlikti gamtos numatytas pareigas. Aš liūdnai žiūrėjau į tuos ūselius ir mąsčiau, kad tarakoniūkštis niekada nebegims. Aš net truputėlį susijaudinau. Be abejonės, netrukus sutrėškiau tą monstrą šlepete. Jis sprogo. Man regis, išgirdau net kažkokį garsą, tiršta masė apskritimu išsitaškė ant plytelių. Tarakonas iškart liovėsi mane dominęs – tuoj pat puoliau prie lentynėlės ir godžiai ėmiau apžiūrinėti lemputę. Išsyk pasijutau pažvalėjęs, kita vertus, tai man atrodė be galo natūralu. Niekas, aišku, nebuvo paskeitę – gal tik šiek tiek pastorėjo stiklą gaubiąs dulkių sluoksnis, bet manau, kad aš paprasčiausiai norėjau tuo tikėti. Paskui pasukau galvą kiek į dešinę ir nustėrau – dulkėse, kurios tolygiai dengė visą lentynėlę ir kurioms aš niekad neskyriau daug dėmesio, išvydau rėžį. Mano pirštas nieku gyvu negalėjo jo ten palikti. (Neslėpsiu, įvairūs rėžiai man daro didelį įspūdį, dažnai nesugebu atsispirti pagundai kiekvieną apžiūrėti atidžiau. Įvairiais savo gyvenimo tarpsniais pats esu labai daug rėžių palikęs ant sienų, stalviršių, grindinių ir t. t.) Jį jau buvo beužklojančios dulkės, tačiau man pavyko gana tiksliai nustatyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Tam, kas tą rėžį paliko – o tai, be abejo, buvo į ką tik nukautąjį šlepete panašus padaras – lentynos viduryje kažkodėl norėjosi pasukti į kairę. Man buvo malonu, kad, tai darydamas, jis veikiausiai turėjo rimtų argumentų. Žinoma, manęs tie argumentai nedomino, bet tai, kad jis jautė reikalą pasukti kaip tik toje vietoje, man sukėlė lengvą euforiją. Troškau tučtuojau kam nors tai papasakoti. Būčiau džiūgavęs, jei tuo metu būtų pasirodžiusi žmona. Mano galva, ji puikiai supranta dalykus, kurių neįmanoma paaiškinti. Deja, ji neatėjo. Saikingai džiūgaudamas išėjau iš patalpos ir patraukiau virtuvėn. Tą akimirką mano galvos nekamavo jokie klausimai, jokios užduotys neragino mano sielos blaškytis. Kaip sakiau anksčiau, tikėjausi pastovėti ties spintos durimis ir greitai traukti į kambarį, tačiau vos įėjus mano dėmesį patraukė marinato pilnas agurkėlių stiklainis (servetėlė buvo nuo jo nuslydusi), iš kurio dugno – turite atsiminti – į paviršių iškilo pipiras. Tuomet jaučiausi lyg užkerėtas, maniau, jog kylantis pipiras savaip teigia, kad man lemta keistis. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiausi dabar pamatęs, kad kiti dugne buvę pipirai irgi sūpuojasi paviršiuje?! Vadinasi, anas pipiras tikrai nebuvo simbolis. Turėjau išbraukti jį iš savo sąmonės. Matyt, viską lėmė paprastut paprasčiausias fizikos dėsnis, teigiąs, kad visi stiklainio dugne esantys pipirai, atidarius stiklainį, pamažu iškyla į paviršių. Pasijutau žiauriai nusivylęs. Praradau bet kokį norą tęsti savo kelionę. Buvau priverstas manyti esąs visiškas kvailys. Intuityviai suvokiau, kad visur matau daug daugiau simbolių, nei jų yra iš tikrųjų – buvau tapęs tariamų ženklų dešifravimo mašina, kuri, žinoma, neturi jokios ateities. Jaučiausi labai bjauriai. Turėjau sau pripažinti, kad beveik viskas, apie ką mąsčiau šios iškylos metu, yra visiškai nedovanotina žmogui, kuris tą ateitį visgi nori turėti. Pabandžiau prisiversti logiškai apmąstyti savo dabartinę būklę. Be abejonės, ji siaubinga. Esu toks silpnas, kad vos vos galiu judėti, nė vienas mano organas tinkamai neatlieka savo priedermių. Jei, pavyzdžiui, dabar iškelčiau ranką, ją tučtuojau supurtytų labiausiai agoniją primenąs virpulys, kuris, palydimas širdies dūžių, nusiristų per visą kūną ligi pat kojų pirštų galiukų. Bet kurią akimirką, jei elgsiuosi neprotingai, galiu numirti arba atsidurti beprotnamyje. Kiekvieną sekundę manęs nesunkiai gali išsižadėti net tie, kuriuos dar vakar laikiau draugais. Klaiku. Jaučiau, kad nepajėgsiu ilgiau taip galvoti. Šios mintys net nekėlė mano taip mėgstamos graužaties. Tai buvo kažkas daugiau, gerokai daugiau. Geriausia išeitis šią minutę būtų pažliumbti, tačiau man pasirodė, kad nesugebėsiu nuvarvinti nė vienos ašaros, jei tuo metu nelaikysiu rankose daikto, kuris nors šį tą man primena. Atidariau spintelės stalčių ir ištraukiau, kas pirmiausia pasitaikė po ranka – seniai nebenaudojamą kompiuterio pelę. Ką, po velnių, man galėjo priminti pelė? Lėtai varčiau ją rankose, mintys blaškėsi. Staiga sąmonė nušvito: tada, kai šia pele dar naudojausi, esu parašęs daug gražių laiškų moterims. Be abejonės, ši mintis kėlė liūdesį, aš iš karto pravirkau. Nusiraminęs padėjau pelę ant stalo pačioje matomiausioje vietoje. Buvau tikras, kad ateityje norėsiu paspragsėti jos klavišais, be to, ji man buvo graži. Nusisukau ir patraukiau tiesiai į kambarį, prie lango. Tiesa, mane kankino abejonės šio žygio tikslingumu – kaip jau sakiau, buvau toks nusivylęs, kad troškau grįžti tiesiai į lovą. Tik kaip būčiau drįsęs praleisti tokią puikią progą praplėsti akiratį? Tai, ką išvydau pro užuolaidas, mane truputėlį sujaudino. Visi kiemo vaikai, kiek aš jų pažįstu, verkė sutūpę ant akmenų. Nuolat amsėti įpratę ciuciai ramūs gulėjo kiemo dulkėse. Rodės, pavakario karštyje tirpo kreida ant asfalto negrabiai išbraižytos „klasės“, šalia jų liūdnos gulėjo šokdynės. Aštuntame „klasių“ langelyje į pasparnes galvą kaišiojo žvirblis. Vieną akimirką buvau nusprendęs papūsti į langą, kad šis aprasotų, bet iškart atsisakiau šios minties bijodamas, jog tas veiksmas man nepasirodytų per daug simboliškas. Apskritai nenorėjau mąstyti apie tai, ką išvydau. Tučtuojau apsisukau ir nuėjau į lovą. Tik paskutinę akimirką, kai vienas mano kelis jau buvo įdubęs į patalus, aš suvokiau, kad šiandien aš kažkodėl nepanorau prieiti prie televizoriaus. Dar niekuomet ligi šiol nebuvau taip elgęsis. Tai man pasirodė visų keisčiausia ir mažiausiai suprantama. Galima sakyti, dabar esu priverstas graužtis, jog tas noras man nekilo. Man net nebuvo leista prieiti! Nemanau, kad pajėgsiu apie tai galvoti ramiai. Būčiau labai laimingas, jei pavyktų šį dalyką apskritai išmesti iš galvos. Man nepatinka mintys, nuo kurių jaučiuosi sunkus. Galbūt tai žmogiška. Sakykime, jaučiuosi neatlikęs pareigos ar kažko tokio, kas vėliau galėtų mane palaikyti. Jei būčiau aplankęs televizorių, dabar juk palaimingai džiūgaučiau. Tai truktų bent ketvirtį valandos ar ilgiau. Tai būtų buvęs nepaprastai puikus poilsis smegenims ir kūnui. Juk pastarajam poilsio reikia dar daugiau nei smegenims. Nors sunku pasakyti. Jie mėgsta pavargti kartu, ypač kai įspūdžių tiek daug. Iš pradžių buvau įsitikinęs, kad norėsiu įspūdžius surūšiuoti, pabandysiu surasti giją, kuri sujungtų ir įprasmintų naujus potyrius. Dabar manau visai kitaip. Tiksliau, ne manau, o jaučiu, kad visai kitaip elgsiuosi. Bendros prasmės ieškojimas tikriausiai nuvestų mane į aklavietę, aš kentėčiau. Mano diena būtų visai sumauta. Ne, nesiryšiu taip kvailai pasielgti. Manau, net nesiryšiu svarstyti. Trokštu pasidžiaugti iš eilės kiekvienu įspūdžiu, galbūt, jei bus įkvėpimas, pasistengsiu kiekvienam iš jų priskirti kokią nors spalvą. Bet tikriausiai nepriskirsiu, tai per daug dirbtina. Atrodo, taip pagalvojau tik todėl, kad ši mintis, jei kada nors kam nors ją pasakysiu, atrodytų įdomesnė. Verčiau net nebandysiu prie jų grįžti iškart dabar – geriau tai padaryti naktį, kurią, nori nenori, teks iškęsti, arba – dar geriau – vėlyvą popietę, kai už lango sublizgės dar vėsi saulė, kelianti poravimosi ilgesį. Jei norėsiu, galėsiu jį dar pakurstyti pažvelgęs į žiedlapiais nutaškytą palangę, spragtelėjęs virtuvėje paliktos pelės klavišą. Bet šiaip netikiu, kad turėsiu tai daryti prievarta. Įspūdžiai sugrįš patys, aš tai žinau. Jie visuomet taip daro, kai nesistengiu jėga jų išplėšti iš amžinybės. Geriausia ramiai gulėti ir laukti. Tikiu, tai man išeis į gerą, taip pat ir sveikėjimo požiūriu. Turbūt nereikia sakyti, jog po kelionės jaučiuosi visiškai išsekęs. Dunksi širdukė, į pasaulį galiu žiūrėti tik labai labai atsargiai, rodydamas jam deramą pagarbą. Nežinau, aišku, kas nutiktų, jei, atmetęs savo įtarimus, pažvelgčiau į jį įžūliai. Nieko, tikriausiai nieko, bet man visai neatrodo, kad aš to noriu. Ko gero, tai būtų žaidimas, gal net linksmas, tačiau aš jaučiuosi dar per silpnas žaisti. Kaip jau sakiau, noriu gulėti ramiai. Neabejoju, greitai sugalvosiu kokią nors pramogą. Gal dar paskrebensiu tapetų gėlės žiedlapį, kad palikčiau jame naują juodulį, gal paseksiu akimis musę, kuri ramiai ir metodiškai zvimbia savo egzistenciją ratu viršum lovos. Nors labiausiai norėčiau ką nors pasukti. Taip, šis noras ir vėl mane aplankė. Labai stebiuosi, kodėl jis toks tvarus. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad nieko panašaus šiandien nebenorėsiu. Man – tai didelis netikėtumas. Turėčiau tai apmąstyti, – ne kasdien juk kyla tokie keisti ir, negana to, įkyrūs norai, – tačiau baiminuosi, kad prieisiu klaidingų išvadų. Paskui pradėsiu joms tikėti, vėliau gal net norėsiu imtis kokių nors veiksmų. Be abejonės, tai labai vargintų. Nemanau, jog turiu tam jėgų, lygiai kaip nesu tikras, ar atlikdamas kokius nors veiksmus nesuardyčiau tos trapios gerovės, kurią esu sau įsikalbėjęs. Juk aš drybsau savo tėvynėje lovoje, man gera. Man labai gera. Labai. Privalau tai žūtbūt sau įteigti, kad ranka, pirštais veik liečianti kilimą, nesumanytų per anksti nustverti ant jo stovinčio gėrimo. Dar ne laikas, dar ne taip bloga, kad galutinai prarasčiau viltį šia diena. Dievaži gal dar ką nors ir pasuksiu. Arba, staiga atlėgus klaikui, pradėsiu mąstyti, kaip toliau tęsti gyvenimą. Galų gale nesvarbu, kaip ten bus. Žinau tik, kad jei staiga sumanyčiau mintimis grįžti prie to, ką neseniai patyriau, pirmiausia apsvarstyčiau, kodėl vaikai kieme verkė. Neslėpsiu, šis vaizdas man pasirodė labai estetiškas. Seniai nieko panašaus nebuvau matęs. Vienas ar du žliumbiantys mažyliai, be abejonės, man nebūtų sukėlę jokios nuostabos, o kieme jų buvo dešimt ar dvylika... Jei reikėtų kam nors tučtuojau išdėstyti savo versiją, kodėl jie taip įtartinai elgėsi, manau, jog sakyčiau (ir, aišku, labai klysčiau, bet aš juk ir nebūčiau nusiteikęs ieškoti tiesos), kad vaikai pajuto, kaip jie auga. Kadaise ir pats esu dėl to labai krimtęsis. Be to, vėlyvos popietės tam labai tinka. Karštyje, ypač ten, kur nėra daug medžių, kartais nuostabiai aiškiai jauti savo slinkimą per laiką. Man šis jausmas – nepakeliamas, tokiais atvejais visuomet stengiuosi surasti savo smegenims naują užduotį, kad tik nereikėtų apie tai mąstyti. Manau, nesunkiai galiu atrasti ir ženklų, kad patvirtinčiau savo spėjimą. Pavyzdžiui, ryškiai geltonos sūpuoklių sėdynės. Juk geltona spalva simbolizuoja liūdesį ir neapykantą, ar ne? Žinoma, taip teigti būtų be galo malonu, juolab, kad nesistengčiau nuo savęs nei nuo klausiančiojo slėpti, jog šneku nei šį, nei tą. Tai – vienas mėgstamiausių mano žaidimų. Svarbiausia, kad pašnekovas būtų supratingas ir nepradėtų manęs kaltinti, neva aš sąmoningai iš jo tyčiojąsis.

Tokiu atveju pasistengčiau kuo greičiau sutikti su visais jo argumentais, širdyje liūdėdamas tik dėl to, kad jam nepavyko suprasti taisyklių. Tuomet kiltų būtinybė šnekėtis su juo apie piniginius reikalus, orą, žmonų neištikimybę ir t. t. Aišku, tai irgi labai įdomu, aš visai nemanau, jog šios temos yra antrarūšės. Dievaži, kaip būtų puiku, jei toks pašnekovas atsirastų! Tai atitolintų mano mintis nuo mano paties savijautos, be to, malimas liežuviu atgaivintų dvasiškai. Džiugiau ir intensyviau po manimi girgždėtų mano tėvynė, orus ir pasitempęs stovėtų sargyboje panagės juodulys. Bet dabar norėčiau trumpam sugrįžti prie žliumbiančių vaikučių. Man regis, stovėdamas prie lango aš slapčia pagalvojau, kad ateity jie poruosis. Įtariu, ši mintis man pasirodė tokia nevykusi, kad jau stengiuosi ją užmiršti. Ji tyliai spiria mane rezignuoti, sako, kad esu šlamštas. Tai kraupiai nemalonu, juoba kad aš pats tuo netikiu. Norėčiau priversti save manyti, jog iš tikrųjų galvojau apie paukščius, bet žinau, kad nepavyks. Reikia tik žūtbūt susidoroti su erekcija, kuri kyla, kai žodį „poruotis“ nesąmoningai susieju su savo polėkiais. Manau, nepamaišys gurkšnis gėrimo... Na tikriausiai nepamaišė. Tikrai nepamaišė. Smagi šilumos banga jau rieda per kūną, tikiuosi, ji kai ką nuplaus. Gal pavyks sulėtinti mintis tiek, kad gebėsiu mąstyti apie du ar tris dalykus iš karto. Beprasmis, tačiau labai mielas užsiėmimas – maždaug tas pats, kas statyti namelį iš trijų skirtingų konstruktorių detalių. Gaila, jog tokiu atveju nesugebėčiau nieko papasakoti. Kita vertus, koks skirtumas? Ar labai svarbu atrodys, jei pasakysiu, kad kiemas (suprantu iš garsų) visai ištuštėjo? Matyt, auklės nusprendė, jog pavasario saulė vaikučių galvelėms šiek tiek per sodri. Jeigu atvirai, manau, kad dėl to jie ir verkė. Pavakarys namuose išties daug kam gali atrodyti siaubingas. Tos kančios tikrai negali išpirkti pienas su bandelėmis, kurių jie gaus grįžę. Gali būti, kad vien dėl to nelemto grįžimo namo pavakariais visą likusį gyvenimą jie bodėsis bandelėmis, neapkęs pieno. Atsimins trupinius, kurie tvirtai prilipdavo prie prakaituotų marškinėlių, dryžius ant kilimų paliekantį kiemo žvyrą, išbyrėjusį iš batelių. Ne, tikrai negaliu apkęsti pavakarių. Jei ne jie, tikrai dabar būčiau kitoks. Pavakariai visuomet vertė mane laužyti taisykles. Visa, kas mano gyvenime buvo lemtinga (ar bent lemtingai atrodė), įvyko pavakariais – maždaug tarp ketvirtos ir septintos valandos vakaro. Jei bent kartą ar du būtų pavykę atsispirti tam smegenų karščiui, kuris žemyn ritantis saulei mane persmelkia, kitokie galėjo būti ir mano įpročiai. Na bet dabar jau šaukštai po pietų. Geriau pabandysiu įsivaizduoti, kaip vaikų dantys smenga į bandelių minkštimą, kaip dunksi į stalus pieno stiklinių dugnai. Atvirai sakant, mielai dabar išliečiau vieną stiklinę pieno. Ir nėra jokio skirtumo, kur tai padaryčiau. Svarbu, kad paviršius, ant kurio liečiau pieną, būtų plokščias ir nenuožulnus. Tikriausiai tai būtų grindys. Be abejonės, iškart susikauptų graži balutė, aš nedelsiant imčiau ja gėrėtis, man kiltų įvairių klausimų. Jau sakiau, kad balta spalva, o ypač pieno baltumas, man kelia virpulį. Tučtuojau užsigeisčiau būti dusinamai stipriai apkabintas moters. Neatmenu, jog kada nors būčiau panūdęs ko nors kitko matydamas pieną. Vien apie jį galvodamas pradedu trokšti glėbio, alsios tuštumos pojūčio, kuris kyla susiliejus kūnams. Deja, šiandien to nebus. Turiu galvoje, nebūsiu apkabintas. (Pieno, jei ši idee fixe mane galutinai užvaldytų, gerai paieškojęs rasčiau šaldytuve.) Negana to, jau greit reikės keltis ir eiti į parduotuvę. Taip, tai košmaras. Galbūt apie tai reikėjo galvoti truputėlį anksčiau, kai dar turėjau tiek gėrimo, kad nesijausčiau kvailai imdamas jį kelionėn. O dabar – viskas, teks kliautis sugebėjimu nuoširdžiai sau pameluoti. Beje, užmiršau pasakyti, jog vėjas pro langą neseniai atpūtė į mano lovą žiedlapį. Dabar jis ramiai guli ant lovos krašto, jis šiek tiek įplyšęs. Kai tik pamačiau jį skrendant į mano pusę, pagalvojau, kad geriau jis čia visai nebūtų įskridęs. Ligi pat tos akimirkos, kai lengvai sklęsdamas žiedlapis nutūpė ant mano patalų, karštai troškau ir vyliausi, jog čia jį atginęs vėjas staiga jį vėl pasičiups ir blokš pro langą atgal į kiemą. Tokiu atveju būčiau išvengęs būtinybės kažkaip su juo elgtis. Kaip gerai žinote, tai vargina. Dabar jis šelmiškai gundo mano žvilgsnį, kvepia. Sunku ir įsivaizduoti, kaip šią akimirką galėčiau juo nesidomėti. Man truputį maga paliesti jį pirštu, bet kol kas esu linkęs susilaikyti. Nesakau, kad teikiu šiam veiksmui kokios nors sakralios prasmės, tiesiog stengiuosi, kad žiedlapis kuo ilgiau būtų man įdomus. Kažin, nuo kokio jis medžio? Ar po tuo medžiu patogu drybsoti? Ar jis ką tik pradėjo žydėti, ar jau kaip ir nužydėjęs? Galėčiau užduoti dar šimtą ir du klausimus, tik nemanau, kad jie turi kokios nors prasmės. Pats žiedlapis – irgi. Jis – šiukšlė, kurią nedelsdamas turėčiau išmesti. Matyt, taip ir pasielgčiau, jei būčiau nors kiek įgalus. Nors abejoju. Mano elgsena nuo kūno savijautos nelabai keičiasi. Taigi žiūriu į žiedlapį. Mane liūdina, kad niekaip neįstengiu surasti su juo kokio nors santykio. Jis nejaudina, neerzina, nepiktina, nesudaro nepatogumų. Tiesiog guli ir kvepia. Net jo įplyšimas, kuris, kiek save pažįstu, turėtų mane stačiai siutinti, nekelia jokių jausmų. Atvirai kalbant, man labai nemalonu. Jaučiu net savotišką gėdą dėl savo abejingumo. Manau, kad ir jam nevertėjo taip staiga ir netikėtai manęs užklupti. Galėtų ramiai lig šiol liūliuoti vėjy ant žiedo, jam tikriausiai būtų gera, gražiai ir tolygiai ant jo gultų žiedadulkės. Musių kojelės išbrėžtų ant to luobo įvairius raštus, kuriuos įvairių rūšių gyviai galėtų įvairiai interpretuoti. Matyt, ir aš pats jo atžvilgiu būčiau susikūręs kažkiek iliuzijų, o tuomet, be abejonės, šiandieninis mūsų susitikimas galėjo būti kur kas intymesnis. Dabar gi jaučiuosi šiek tiek nusivylęs, atrodo, kad jis paryškina mano egzistencijos beprasmybę. Kita vertus, nesu įsitikinęs, ar ji visai beprasmė. Žiedlapiui kur kas blogiau. Jei per šią dieną neįdėsiu jo į kurią nors iš savo neskaitomųjų knygų, žiedlapis pradės vysti, paskui susitrauks į glitų, pamaž džiūvantį kamuolėlį, vėliau suaižėsiantį nuo menkiausio prisilietimo. Bet vargu ar taip bus – nebent paslaugus vėjas tučtuojau nuskraidins jį nuo manęs taip toli, kad man nebekils pagundos greičiau jį sunaikinti. Deja, lig šiol nežinau, ar tikrai to noriu. Jis trapus, jei būčiau šiek tiek jaunesnis ir naivesnis, įsisvajočiau apie meilę ir bučinius (ir ne tik!) pajūry. Dabar savotišką jausmo saldybę galėčiau pajusti nebent pačiam įsimylėjimui. Tikriausiai turiu tai paaiškinti. (Man rodos, aš fiziškai jaučiu, kai du žmonės vienas kitą myli.) Kai matau įsimylėjėlius, mano kraujas gyslomis pradeda tekėti kitaip, ant lūpų pajuntu salsvą, kiek glitoką substanciją, kurią, nugremžęs dantimis, visad praryju. Be abejonės, tai man padeda išlaikyti savitvardą. Tuomet išgirstu ausyse vasaros kurortų muziką, šašlykų kvapo kutenimą nosy, akyse pradeda ribuliuoti skaidrus viešbučių baseinų vanduo. Tokiais atvejais visuomet noriu paėjėti į šalį ir pažiūrėti į daiktus, pastatus ar kitus žmones (tai priklauso nuo to, kokioje vietoje pamačiau porelę), pačiupinėti kokio nors medžio kamieną arba – blogiausiu atveju – jį juosiančią tvorelę, kad tai savaip išryškintų ir sukonkretintų mano jausenas. Kartais atsitinka taip, kad pasijuntu stovįs ties savo neveikiančiojo televizoriaus ekranu. Kaip tik šį jausmą neseniai pavadinau „meile pačiam įsimylėjimui“. Jis mane atgaivina, be to, nereikia manyti, jog kada nors jį siejau su asmeniniais meilės troškimais. Nesu toks didelis egoistas; tiesa, mokykloje visuomet, kai tik galėdavau, iš žemesnių klasių mokinių atimdavau bandeles. Įdomu, kas būtų, jei vaikystėje žiedlapiai mums būtų buvusi vertybė? Neįsivaizduoju savęs, traukiančio iš uniformos kišenės suglamžytų žiedlapių saujos, didelė laimė, kad taip ir nebuvo. Manau, toks žaidimas galėjo ištrinti iš gyventojų sąrašų ištisas kartas, niekas nebūtų atsispyręs pagundai nuolankiai pražūti, jei rankos nuolat būtų prisisunkusios žydėjimo sulčių. Na bet tai nesvarbu. Tai – eilinė, nereikšminga fikcija, kurios griebiausi iš desperacijos. Šiek tiek pradedu nervintis, kad vis dar nepavyksta nuspręsti, ką su tuo žiedlapiu daryti. Nemanau, jog leisiu jam ir toliau kaip niekur nieko gulėti ant lovos krašto. Tai gali išvesti mane iš pusiausvyros, staiga pradėsiu manyti, kad man verta rimtai užmiršti visas savo ateities perspektyvas, jei nepajėgiu net šiukšlės iš lovos išmesti! Be abejonės, tai labai žeidžia mano savigarbą, ir jei dar bent dešimt minučių nepavyks surasti kokios nors kitokios išeities, jo lemtis – tokia. Naivu tikėtis, kad leisčiau sau rezignuoti dėl paklydėlių žiedlapių, dėl varganų asociacijėlių, kurias man jie kelia. Jos labai blankios, jų tikrai neverta prisiminti. Ką tad daryti su žiedlapiu? Šiuo metu šis klausimas esminis, neturiu jokių galimybių jį apeiti, priešingu atveju man gali kilti isterijos priepuolis, o pastarųjų aš labai nemėgstu. Jie verčia mane spėti, kad iš tikrųjų esu ne toks, koks tariuosi esąs. Tai mane labai vargina, o nuovargis mano aplinkybėmis – žudo. Taigi žūtbūt turiu nuspręsti, kaip su juo elgtis, tik bijau, kad neseniai kilusi mintis – išmesti jį – nėra labai vykusi. Vis tiek puikiai žinočiau jį gulint netoliese, gal net jausčiau jo įkyrų kvepėjimą, tačiau, staiga užplūdus įniršiui, man nepavyktų jo sunaikinti neišlipus iš lovos. Tai sunku, tai labai sunku, reikėtų sugalvoti kažką lengvesnio! Manau, šis daiktas nenusipelnė, kad labai dėl jo kentėčiau. (Tiesa, dėl niekniekių kentėti aš mėgstu, bet juk tos kančios bent neturi būti fizinės!) Kita vertus, kažkur giliai širdyje tikiu, kad jis gali kam nors padėti. Žinoma, ne man. Padėti man gali tik kitas mano paties „aš“. Bet tai nesvarbu. Visada sąžiningai mėgau padėti kitiems, tiesa, tiems kitiems beveik visuomet tai sukeldavo bėdų, tačiau dabar nenoriu dėl to graužtis – tai padarysiu kitoje vietoje ir kitu laiku, tada, kai mano būsena pakuždės, jog iš to galima išpešti šiokio tokio malonumo. Labai džiaugiuosi. Atrodo, tai visų geriausia, ką galėjau sugalvoti. Aš turėjau galvoje žiedlapį. Virtuvėje nuo seno stovi nedidukas kiniškos arbatos puodelis – žmona jį man dovanojo dar tada, kai buvome tik pažįstami. Tikriausiai žiedlapį įmesiu į jį (aišku, tik tada, kai žūtbūt teks keltis iš lovos), jis ten galės ramiai raukšlėtis ir džiūti, jo kvapas puodelio sienelėmis lėtai tekės į nešvankią mano virtuvės smarvę. Kai žmona pasirodys mano namuose (mat tikiu, kad ji pasirodys), aš jai parodysiu tą puodelį, pakrutinsiu pirštu sudžiūvėlį žiedlapį ir pasakysiu, jog šį daiktą saugau jai. Neabejoju, kad ji nušvis. Jai tikrai patiks, jog kažkas jai dar kažką saugo, jos vakaras ir jos naktis bus išgelbėta. Nesakau, kad tuo metu mes būsime kartu. Tikriausiai ne, kita vertus, mums nereikia būti kartu, kad aš sužinočiau, ar laimingos jos valandos, ar pavyzdingai pareigas atlieka minutės, ar sekundės necypauja langų vyriuose vaiduoklių balsais. Mudu riša kažkoks nematomas, neelektros kabelis, kuris tai tempiasi iki begalybės, tai traukiasi (bet niekada taip smarkiai, kad susiliestume). Manau, spręsti, kokia jėga tuo kabeliu teka, reikėtų palikti aukštesnėms jėgoms – tikrai nesu toks kompetentingas. Žinau tik, jog kartais ji cypia – taip tyliai, kad ne visada gali būti tikras, ar tavęs neapgauna paukštuko kliegimas, orlaidės vyrių cypimas, kiti garsai, kuriuos tu tik tariesi girdįs. Šiaip ar taip, mes nešviečiame, mes ne lemputės. Taip išėjo, ką padarysi. Negalėčiau pasakyti, kad esu be galo dėl to nuliūdęs, kaip nesakysiu ir to, kad norėčiau grąžinti mažamečiams mokiniams visas bandeles, kurias kitados iš jų atėmiau. Nors, atrodo, švytėjimo būta. Tiesa, tik vieną kartą, bet manau, kad turiu labai rimtą įrodymą. Kitados viename Rytų šalies viešbutyje, paluby plieskiant tikrų tikriausiai lempai, besisukant tikrų tikriausiam ventiliatoriui, kuris nuoširdžiai džiovino prakaitus nuo mūsų kūnų, mudu užpuolė begeluonės, tačiau nuoseklios muselės – jos atkakliai skrido į vidų, nors ventiliatoriaus sukelto vėjo šuorai blokšdavo jas atgal, nors per daug aitriai karštyje tvoskė insekticidai, jos lėkė į mus lyg meteorai ir žūdavo mūsų kūnų karštyje, virsdavo luobu, kurį turėjome valytis popierinėmis servetėlėmis. Nemanau, kad tai buvo atsitiktinumas. Taip, tą vienintelį kartą mes švietėme. Bet nenoriu daugiau apie tai kalbėti. Visi vienkartiniai dalykai man brangūs. Pavyzdžiui, ši akimirka. Labai banalu, ar ne? Sutinku, labai. Tikrai nebandysiu užginčyti šios tiesos, tiksliau, tai ne mano jėgoms. Nemėgstu pernelyg abstrakčių temų. Geriau truputį konkrečiau. Pavyzdžiui, jei prie mano amžinai degančios lempos dabar atskristų kokia muselė ir nudegus nukristų ant laikraščio, kuris guli ant stalo, tikrai pasistengčiau ją išsaugoti. Įdėčiau į kokią tuščią degtukų dėžutę ir pasidėčiau kur nors spintoje. Jai tai būtų savotiškas kapas, aš gi džiūgaučiau, kad taip lengvai išsipildė mano įnoris. Beveik garantuoju, jog apie tą muselę man būtų labai įdomu mąstyti. Tikrai nepatingėčiau kasdien nueiti prie lentynos, kur ją padėjau, ir, ištraukęs dėžutės stalčiuką, ją apžiūrėčiau. Mano galva, namuose pravartu turėti kokį nors simbolį, o kas, po velnių, gali būti simboliškiau už suskrudusią muselę? Be abejonės, tai banalu, tačiau dalyko vertė, mano galva, nuo to nė kiek nemažėja. Esu tikras, kad, progai pasitaikius, ją taip pat padovanočiau žmonai. Be paaiškinimo, žinoma. Šiuo gestu aš, aišku, sugriaučiau viską, ką potencialiai galėčiau sukurti dovanodamas žiedlapį, nes vargšę muselę aš jai dovanočiau gerokai vėliau – po dviejų ar trijų savaičių, kai – tikėtina – nuo pirmosios dovanos įteikimo mūsų santykiai jau būtų pradėję taisytis. Bet muselė neatskris, ji vis dar miega savo kokone – juk pavasaris. Na bet tai – irgi ne svarbiausia. Svarbiausia – tas klaikus, beribis tuštumos jausmas, kai pagalvoju, jog kažkurią akimirką teks keltis. Tai siaubinga, juolab kad užkandę ir pailsėję vaikučiai vėl netrukus pabirs į kiemą, vėl ims cypauti sūpuoklės, skalyti ciuciai, pamažu pradės birbti namo grįžtančių tėvelių automobilių motorai. Manau, jei tuo metu būsiu išėjęs į kiemą, nepajėgsiu jų visų nesigėdinti. Man taip kartais nutinka – būna akimirkų, kai niekaip nepajėgiu nenusižeminti, net jei to mano vidinio nuopuolio niekas ir nepastebi. Žinoma, tai visada greitai praeina. Užėjęs už elektros pastotės kampo, dažniausiai vėl jaučiuosi šiek tiek arogantiškas, ir buvusioji gėda atrodo neką reikšmingesnis dalykas už tai, kad iš tikrųjų aš jiems visiems nė kiek nerūpiu. Netikiu, jog sulaukčiau dėmesio net tuo atveju, jei laužtuvu daužyčiau namo kampą. Visa tat niekai. Vis tiek sunkiausia bus išklausyti tai, ką sako kūnas.