Jam dažnai būna sunku, man būna sunku. Kartais net neįstengiu stebėti, kaip skrenda paukštis, kaip jis tupiasi ant artimiausio elektros stulpo! Pradeda rodytis, kad nuo jo staiga pradės kristi plunksnos, jos sklaidysis ore, miešis su žiedlapiais, kris į šunų išmatas ir išniekins viską tiek, kad nebegalėčiau pasiteisinti, kodėl aš vis dar gyvas. Mano ID gabenęs spermatozoidas turėjo žūti, lig šiol stebiuosi, kodėl jis buvo toks gajus. Bet nereikia į tai gilintis. Aš gyvas, aš turėsiu keliauti į parduotuvę. Tai juk irgi savotiškai malonu. Neabejoju, ši kelionė man suteiks naujų įspūdžių – dar niekad neatsitiko taip, kad galiausiai būčiau ja nusivylęs. Pirmiausia... Štai! Atrodo, į kiemą grįžo vaikučiai. Labai stebiuosi, kaip jie sugeba taip puikiai suderinti savo veiksmus. Nekartosiu, ką apie visa tai manau... Mano likučiai... Taip, mano likučiai... Spėju, esu šiek tiek pavargęs. Netikiu esąs vertas kai kurių anksčiau išsakytų minčių – apie paukščio plunksnas, vargšelį spermatozoidą ir t. t. Tikriausiai man kilo primityvus noras ką nors sugraudinti. Taip man kartais nutinka, kai esu labai pervargęs. Derėtų manyti, kad tos frazės – bereikšmės, bent jau mano požiūriu. Jau daugsyk kartojau, kad save myliu. Tai man patinka, kartais pradedu manyti, jog šis mano pomėgis džiugina ir aplinkinius. Jie turi progos manęs neapkęsti. Tiesa, nesirengiu apie tai galvoti. Tai neįdomu. Derėtų pagalvoti apie ką nors pozityvaus. Pavyzdžiui, ar sugebėčiau, jei reikėtų, įstatyti į duris spyną? Rodos, kartą vaikystėje esu tai bandęs, nors nesu tikras, ar pavyko. Ta spyna naudojuosi ligi šiol, tačiau ją liečiant man visada kyla įtarimas, jog tąsyk, man užmigus, tėvai viską perdarė iš naujo. Galbūt tai vienas iš mano senų mitų, tačiau nereikia manyti, jog
dėl to jaučiuosi įžeistas. Veikiausiai – jei po penkerių ar dešimties metų, kai jau buvau pajėgesnis suvokti įvairesnius kontekstus, tėvai būtų atskleidę man tiesą – slapčia būčiau apsižliumbęs iš laimės, kad turiu tokius puikius gimdytojus. Deja, jie to nepadarė, kita vertus, egzistuoja reali tikimybė, kad jie ir spynos nepakeitė. Matyt, tai tokia pati fikcija, kaip ir kamuolys, kurį tariausi matęs koridoriuje. Eidamas išvietėn nieko panašaus nepastebėjau, vadinasi, mano smegenys kažką supainiojo. Keista, kad tą kamuolį prisiminiau tik dabar. Eidamas išvietėn buvau visai jį pamiršęs, tačiau nelabai įmanoma, kad nebūčiau jo pastebėjęs, jei jis ten iš tiesų guli. Galėsiu šį dalyką ištirti, kai eisiu parduotuvėn, – juk man neišvengiamai teks pereiti koridorių. Tikrai apsidžiaugčiau jį radęs, nors tokiu atveju turėčiau pripažinti, kad mano pastabumas ir atmintis pradeda iš manęs tyčiotis. Atvirai sakant, be galo nustebčiau, jei taip nutiktų. Atmintis yra mane apgavusi galybę kartų, tačiau visada viską išgelbėdavo pastabumas. Ne, negalimas dalykas, kad būčiau jo nepastebėjęs. Vadinasi, kamuolio nėra. Gaila, geriau jau būtų. Galbūt koks nors klastingas skersvėjis jį nuritino į patį tamsiausią kampą, kuriame niekada nieko nebuvo, ir todėl man neatrodė verta pažvelgti į tą pusę? Nors ne, vargu, ar skersvėjis būtų toks stiprus, kad paristų gan didelį kamuolį... Bet vis dėlto... Manau, jog būčiau labai sutrikęs. Net nežinau, ką su juo galėčiau nuveikti. Netikiu, kad tokią svarbią ir sunkią akimirką pajėgčiau jį tyrinėti, nekiltų mintis, iš kur, po velnių, aš jį gavau. Tikriausiai spoksočiau kaip idiotas į juosteles ant jo šonų, mano galvoje trumpam stotųs štilis. Neatmetu galimybės, kad trumpam prisėsčiau greta jo ir ilsėčiausi. (Beje, tai visiška teisybė – aš labiausiai pavargstu žengdamas pirmuosius dešimt dvylika žingsnių nuo savo tėvynės lovos.) Tikriausiai manyčiau, kad negrįžtamai susipainiojau aplinkoje, jog turiu žūtbūt paimti save už rankos ir išvesti iš tos svarstymų ir regėjimų karalystės, į kurią pats save įvedžiau. Galbūt klaikiai susigraužčiau, kad neatmenu, iš kur jį gavau. Neabejoju, tą akimirką man tai atrodytų pats svarbiausias dalykas gyvenime. Žinoma, jeigu susigraužčiau pernelyg smarkiai, graužaties saldumas nesunkiai atpirktų mąstymo keliamus nemalonumus, gal net pavyktų paverkti. Nežinau, ar tai realu, bet gali būti, kad į parduotuvę taip ir nebenueičiau – tiesiog praeitų bet koks noras. (Bet ne poreikis!) Nemanau, jog tuo atveju man pavyktų išlikti gyvam – virškinimo sistemos, širdis arba smegenys vis tiek paskelbtų savo neatšaukiamą verdiktą. Tai daugmaž primintų savižudybę, neišvengiamai turėčiau priversti save manyti, kad tikrai trokštu mirties. Bet ką aš šneku? Be abejonės, taip niekuomet nenutiks. Esu tikras, jog už savo varganą egzistenciją kovosiu ligi pat paskutinio atodūsio, todėl kalbos, kad net nebandyčiau eiti į parduotuvę, nevertos nė sudilusio skatiko. Ar anksčiau nesu sakęs, kad gyvenimą labai myliu ir net drįstu viltis, jog vieną dieną jis taps kitoks? Jei ir ne gražesnis, tai vis tiek kitoks. Na bet dabar nenoriu į tai gilintis. Reikia apmąstyti, kaip aš į tą parduotuvę keliausiu šiandien. Pirmiausia, be abejonės, turėsiu apsiauti batus (jau sakiau, kad drybsau savo tėvynėje apsirengęs, todėl vargo bus nelabai daug). Jie turėtų būti kažkur netoliese, veikiausiai po lova. Taip ryžtuosi spręsti iš salsvo prakaito persigėrusios odos kvapo, kuris kutena mano šnerves, kai guliu nusisukęs į lango pusę. Jis truputį erzina, tas kvapas, bet, šiaip ar taip, jis tūkstantį kartų mielesnis už vakarienės kvapus, kurie netrukus – kai dirbantieji grįš namo – ims varginti mano šnerves. Vakarienės kvapas savo sodrumu ir intensyvumu gerokai lenkia ir pusryčių, ir pietų kvapus. Nuo jo pasislėpti neįmanoma niekur, jis užgožia viską ir visuomet brutaliausiai išniekina mano naivią viltį, kad šįkart viskas bus kitaip. Nė velnio kitaip nebus. Mane pykins, aš, žinoma, bandysiu slėpti galvą po antklode ir vėl nusivilsiu. Peilių, šakučių ir šaukštų šokių muzika pro atvirus langus veršis lauk, orą šildys elektros viryklių karštis. Dieve, kaip bijau sulaukti tos valandos! Pykinimas labai išvargina, jis žudo. Baisiausia, kad jis nepraeina ir tada, kai per prievartą atsikratau skrandžio turinio. Labai gaila, jog šiais laikais niekas rimtai nebežiūri į pasninkus, aš būčiau pats uoliausias ir ištvermingiausias pasninkautojas. Galbūt tai padėtų man lengviau po mirties pelnyti dangaus karalystę, nors šiaip per gyvenimą dar nėsyk nebuvau suabejojęs, kad ten pateksiu. Atvirai sakant, jaučiuosi padaręs per mažai nuodėmių. Jei už tokias nuodėmes kaip manosios baudžiama pragaru, rojuje tėra vienas kitas šventasis. Na nesvarbu. Nemanau, kad dabar reikėtų apie tai kalbėti, aš juk dar nemirštu. Taigi dar apie batus. Lig šiol nesu nusprendęs, kaip juos geriausiai autis – ar atsisėdus, ar gulint. Šiai dilemai išspręsti per gyvenimą esu paaukojęs ne vieną dešimtį minučių. Visgi beveik visuomet (išskyrus tuos atvejus, kai išeiti reikia labai skubiai) batus aunuosi gulėdamas. Šis būdas turi keletą privalumų: pirma, apsiavęs pirmąjį batą, galiu sau leisti kelias ar net keliolika minučių ramiai pailsėti, antra, tokiu būdu išvengiu akistatos su kambario daiktais, kurie, vos man pradėjus ruoštis kur nors eiti, pradeda mane smerkti. Tai man labai nemalonu, juk aš ir pats savotiškai jaučiuosi juos išduodąs. Žodis „nemalonu“ tikriausiai net per menkas šiam subtiliam pojūčiui apibūdinti. Su nedidelėmis išlygomis galėčiau tvirtinti, jog man būna gėda. Jaučiu, kad netinkamai atsidėkoju daiktams už tylų, tačiau be galo reikšmingą jų buvimą tomis akimirkomis, kai man būna labai bloga. Jaučiuosi net savotiškai jiems už tai skolingas. Kaip tik dėl šios priežasties, kur nors išsiruošęs, aš stengiuosi kuo greičiau perbėgti butą ir smukti laiptinėn. Priekaištingas daiktų buvimas (negaliu juk sakyti, kad „žvilgsniai“!) mane glumina ir jaudina. Mūsų santykiai man išeinant begal skiriasi nuo tų, kuriuos abipusiai patiriame, kai aš einu, pavyzdžiui, į išvietę. Tuomet aplinka, sakytum, pulsuoja laukimu, kartais man pradeda atrodyti, kad daiktai, sienos, dėmės ir įbrėžimai varžosi, kam iš jų galiausiai atiteks mano dėmesys. (Atmenate, kad jau esu sukūręs savo elgesio modelį, tačiau net ir šios dienos pavyzdys aiškiai rodo, kad toli gražu ne visada pavyksta nuosekliai jo laikytis.) Mes būname panašūs jei ir ne į draugus, tai bent į ilgamečius kolegas, turinčius senus ir nekintamus bendravimo įgūdžius. Kartais pradedu svarstyti, kas būtų, jei kokį nors daiktą ar nedidelį įbrėžimą sienoje pradėčiau sąmoningai ignoruoti. Kokia tikimybė, kad ir pajausčiau nuo jų sklindant nuoskaudos ir liūdesio bangas? Manau, tai be galo apkartintų mano buitį, tėvynė iškart liautųsi buvusi tėvyne, ir aš vieną akimirką ir amžiams tapčiau tremtiniu savo namuose. Be abejo, tai būtų siaubinga, visai nelinkiu sau tokios liūdnos dalios, juoba kad daiktus – žinote tai – aš myliu. Net neįsivaizduoju, kuriam iš jų galėčiau demonstruoti abejingumą ir aroganciją. Ne, tai visiškai neįmanoma. Be savo daiktų aš – niekas, jie be manęs – irgi. Naujas šeimininkas, jei čia kada toks atsirastų, juos pakeistų naujais, po šviežiu glaistu dingtų sienų dėmės ir įbrėžos. Savaime suprantama, mes turime vieni kitus palaikyti, rūpintis vieni kitais, tvirtai manyti, kad esame susisaistę ligi pat grabo lentos. Bet tai irgi ne visai tiesa. Daiktai (dėl patogumo viską, kas yra namuose, vadinsiu „daiktais“) nemiršta, tik išnyksta. Labai liūdna jiems, nejauku man. Na bet ir vėl klystu į šalį – juk norėjau kalbėti apie tai, kaip eisiu į parduotuvę, o dabar mano mintis užvaldę daiktai privertė mane spręsti klausimus, į kuriuos atsakyti aš esu bejėgis. Svarbiausia, kad į parduotuvę aš tikrai keliausiu ir nemanau, kad lieka labai ilgai laukti. Norėčiau tik iškęsti, kol praslinks pro šalį vakarienės kvapų debesys, kol nosis, pro kurią Dievas mums liepė kvėpuoti, nebeužuos nieko, dėl ko vertėtų išimties tvarka aplankyti išvietę. Tuomet lauke veikiausiai jau bus sutemę – o aš juk labai nemėgstu, kai kas nors iš kaimynų mato mane, slenkantį parduotuvėn, – medžių ir krūmų žiedai kvepės dar svaigiau nei dieną, šlamės geriančiųjų nutūpti krūmai, automobiliuose prie laiptinių glamonėsis porelės. Tą akimirką, vos išžengęs iš laiptinės, aš suvoksiu – po kokių trijų mėnesių čia beprotiškai garsiai svirps cikados, nebebus žiedų, žvaigždžių gausa liudys, kad visatoje be galo daug mirties. Tuomet būsiu priverstas (tiksliau, privers mano jautrumas) sėstis ant šaligatvio atbrailos ir nagu lengvai brūžinti asfaltą. Galvosiu apie vaikų žaislus, čiulpiamų saldainių spalvomis nuspalvintas jų burnas; mano dvasia ir kūnas purtysis visko, kas bent kiek susiję su mirtimi, skersai ir išilgai mane pjaustys kieme augančių tujų šešėliai. Bet tikriausiai taip nebus. Nemanau, kad ryšiuosi šiam žygiui taip anksti. Tikiuosi sulauksiąs to laiko, kai kieme nebelieka nieko, išskyrus savo augintinius vedžiojančius žmones: liūdni ciucių snukiai, kai šie daro kaką, man tobulai liudys pasaulio beprasmybę, polietileną konteineriuose šiugždens katės. Tik bijau, kad mano kančia tuo metu bus tik didesnė, privalėsiu atsiminti ant kambario tapetų mano piršto paliktą juodulį, mąstyti, ar labai daug klaidų padariau gyvenime (juk tai be galo banalu, tiesa?), ar tai, kas buvo lemtinga, man kartais neatrodė kaip kasdieniškas niekis, o menkaverčiai dalykai – visa ko esmė. Nežinau, vargu ar įmanoma tai sužinoti. Matyt, pasistengsiu savo žygį prdėti dar vėliau, geriausiai po vidurnakčio, kai paskutiniai nakties bastūnai jau ilsėsis savo lovose – manau, man bus daug lengviau ištverti savo vienatvę, jei manęs neseks priekaištingi žvilgsniai, niekas, netyčia supainiojęs mane su padoriu žmogumi, nepaklaus, kiek dabar laiko. Be abejonės, man bus daug lengviau, jei ką nors vis dėlto sutiksiu ir dar turėsiu užtektinai jėgų, kad galėčiau tą žmogų pasekti, pamąstyti, kas jis toks ir ką jis veikia. Žinoma, tai suteiks man daug džiaugsmo. Tokiems dideliems malonumams aš kartais linkęs išnaudoti ir paskutines savo jėgas. Iš patirties žinau, kad paskui tai su kaupu atsiperka, blogiausiu atveju, grįžus namo, nebereikia laužyti galvos, apie ką čia dar pamąsčius. Taigi, regis, kaip ir apsisprendžiau. Eisiu į parduotuvę naktį, maždaug tarp dvyliktos ir trečios, geriausiai apie antrą valandą, todėl svarbiausia mano užduotis dabar – taip surikiuoti savo eilės skardinėje laukiančius gurkšnyčius, kad paskutinis nuslystų mano stemple prieš pat dvi. Suprantama, tokiu atveju man bus daug maloniau ištverti visus kėlimosi formalumus, gal net mano daiktai ne taip atvirai rodys savo liūdesį ir nusivylimą. Jei mokėčiau jų kalbą, pasistengčiau jiems suprantamai paaiškinti, kad visai nesiruošiu jų palikti, atvirkščiai – gėrimas, kurio parsinešiu namo, dar ilgai laikys mane prikaustęs prie lovos. Deja, paaiškinti nepavyks, tad lieka kliautis vien tuo, jog niekas man nesutrukdys skubiai perbėgti buto. Bet ne, sutrukdys. Juk sakiau, kad noriu išsaugoti žmonai žiedlapį, kuris neseniai taip vargino mano akis? Vadinasi, neišvengiamai turėsiu užlėkti į virtuvę, susirasti kinišką puodelį ir ten jį įdėti. Dievaži, tai labai nejauki perspektyva. Virtuvės daiktai kur kas aršesni už kambarinius, jie ne tik priekaištingi, bet ir pikti. Spėju, jiems labai trūksta mano dėmesio. Suprantama – į virtuvę aš užsuku palyginti retai, o ir tada, kai tenka joje apsilankyti, visą dėmesį sutelkiu į spintą. Tikėtina, kaip tik šis mano pomėgis labiausiai ir nepatinki tiems daiktams. Bet čia aš jau nieko negaliu padaryti, vadinasi, toks jų likimas. Kažkas juos ne taip pagamino, kažkas pastatė ne ten, kur jiems būtų buvę geriausiai. Aš niekuo dėtas, aš ir taip per daug visus juos mėgstu. Tema baigta, daugiau jos neliesiu. Taip pat labai norėčiau nerasti to kamuolio, apie kurį ne taip seniai pasakojau. Manau, neturiu teisės šitaip stipriai jaudintis. Tikriausiai mano savijauta gerokai pablogėtų, gal net kiltų pagunda užbaigti gyvenimą savo noru. Bet ne, nekils. Jei net tą kamuolį ir rasiu, visais įmanomais ir neįmanomais būdais stengsiuosi priversti save praeiti pro jį abejingai, tarsi jo visai nebūčiau pastebėjęs. Žinoma, tai man kainuos begalybę jėgų, tačiau tai – niekis, palyginti su tuo, kiek jų iššvaistyčiau neatsispyręs pagundai stabtlėti ir viską dorai apmąstyti. Taip taip, tikrai pro jį praeisiu. Jei jau mano širdis būtinai lieps man kažkur stabtelėti, trumpam užsuksiu pažiūrėti į lemputę. Beje, neatsitiktinai sakau žodį „pažiūrėti“, kadangi įtariu, jog tuo metu visai nenorėsiu mąstyti – šis užsiėmimas juk irgi reikalauja gausybės jėgų. Tiesiog žiūrėti yra labai lengva, neslepiu, tikiuosi, jog tai net pridės man ryžto. Na bet čia viskas irgi priklauso nuo aplinkybių. Gal tuo metu aš lempute bodėsiuosi ir visai nenorėsiu į ją žiūrėti, juo labiau, kad lig šiol nesu tvirtai suvokęs, ar ji spinduliuoja, ar siurbia energiją. Pastaruoju atveju turėčiau jos vengti net tada, kai – o tai būna labai retai – trykšte trykštu jėgomis. Apskritai viskas, kas susiję su elektra, mane truputį gąsdina. (Žinoma, nereikia galvoti, jog bijau būti nukrėstas – taip galvoti būtų visiška nesąmonė.) Ji – didžiulė, klaidi ir neaprėpiama visata, kuri tuo pačiu metu ir yra, ir nėra, joje egzistuojantys daiktai taip pat yra perėmę iš jos tą svaigų nesvarumą, nuo jų nejaukiai dvelkia amžinybe. Bet labiausiai baugina jos poreikį savavališkai atmetę daiktai, vykdantys jai nepavaldžią misiją... Na, regis, per daug apie tai įsišnekėjau. Pačiam man dar reikės gerai tai apmąstyti... Kita vertus, jaučiu, kad neklystu, o pojūčiais aš kartais pasitikiu, ypač tais atvejais, kai žinau, jog nesugebėsiu įrodyti, kad yra visiškai priešingai. Na bet apie tai vėliau arba niekada. Galų gale man juk reikia išsiaiškinti, kaip aš eisiu į tą parduotuvę. Svarsčiau, ar aplankysiu lemputę, ar ne? Veikiausiai neaplankysiu. Kiek galima greičiau čiupsiu laukujų durų rankeną, atidarysiu jas ir atsidursiu laiptinėje. Šis pojūtis – iš prieškambario, peržengus slenkstį, atsidurti laiptinėje man irgi labai mistiškas, ypač naktį, kai iš vienokios tamsos staiga panyri į visai kitoniškas – erdvias – sutemas. Beveik visuomet jaučiuosi kaip prieš laiką pasaulį išvydęs gemalas, kaip už galinės linijos išriedėjęs futbolo kamuolys. Išėjęs į laiptinę ir užrakinęs duris, aš visuomet pirmiausia griebiuosi laiptų turėklo. Pirma, jau būnu ganėtinai pavargęs, antra, man reikia priprasti prie svetimos, nors ir ne priešiškos aplinkos, kurioje turėsiu praleisti šiek tiek laiko. Noriu prisijaukinti laiptinėje sklandančius skersvėjus, uostyti šįryt mane apgailėjusių bobučių laiptų aikštelėse sustatytų gėlių žiedlapių kvapą, klausytis, kaip tykiai šnara paparčiai. Čia mane dažniausiai užplūsta ilgesys ir noras su kuo nors suartėti fiziškai, negaliu neigti, jog kartais patiriu ir erekciją. Bet ne ji svarbiausia. Keisčiausiai mane nuteikia pojūtis, jog mano gyvenimas jau kaip ir baigtas, jog visa, kas manęs laukia ateity – juk aš neabejoju, kad laukia, – tebus kruopštus praeities ir dabarties atkartojimas, savotiška aksioma, kuriai nusižengti man nebus leista. Aš lėtai, metodiškai ir nebūtinai įdomiai (nors viliuosi, kad bus priešingai) artėsiu prie amžinybės, o ši, norom nenorom, artės prie manęs. Tai kelia liūdesį, kuris neretai perauga į siaubą, kartais lyg pašėlusi ima daužytis širdis. Paprastai nekreipiu į ją dėmesio – juk sakiau, kad mėgstu kentėti. Kažką man liudys pro durų plyšius į laiptinę sklindantys žmonių balsai, tylus elektros skaitiklių zvimbimas; grublėta siena, kurią paskui irgi tikriausiai paliesiu pirštų galiukais, primins man jaunystėje laiptinėse patirtas glamones. Įtariu, kad gali pavykt išspausti vieną kitą ašarą. Buitis, ypač kai ji taip arti, ranka pasiekiama, gali žudančiai sujaudinti. Įtariu, beveik visus savižudžius į kilpas nuvijo pernelyg suasmeninta svetimųjų buitis. Man kilpa negresia, nors, žinoma, esu perdėtai jautrus. Pavyzdžiui, truputį palypėjęs žemyn, antrame aukšte, vėl norėsiu trumpam stabtelėti ties pašto dėžutėmis. Galvojate, prisiminsiu kitados rašytus laiškus? Nė velnio, laiškai, ypač ranka rašyti, man niekada nekėlė jokių jausmų, juo labiau, kad jų esu parašęs labai mažai. Man patinka laikraščių kvapas, jų čežėjimas ir vėliau ant jų neišvengiamai atsirandančios dėmės. Tai visiškai atvirkščias jausmas tam, kurį patiriu vos išėjęs iš savo buto. Visuomet jaučiuosi, lyg ilgai žviegęs naujagimis, kuriam pagaliau užeina stiprus noras šypsotis. Spaudos dažais dvelkiančios pašto dėžutės – tas kvapas būtų dar stipresnis, jei jose būtų laikraščių, – mane smarkiai atgaivina. Niekada, ypač jei pasilenkęs jas pauostau, nekyla abejonių, kad kelionės tikslą pasieksiu net nesustodamas. Bet aš nemanau, kad nesustosiu. Lauke aš buvau jau labai seniai, todėl būsiu priverstas pasinaudoti puikia proga ir pakeliui šį tą apžiūrėti. Tikiuosi, kažkas bus pasikeitę, be to, pakeliui esama dalykų, kurie man mieli jau vien dėl to, kad egzistuoja pasaulyje. Be abejonės, prieš einant toliau dar reikės atidaryti laiptinės duris ir peržengti slenkstį. Tai ir vėl naujas, tik ne toks baugus ir lemtingas žingsnis, kaip išeiti iš nuosavo buto. Laukas dažniausiai pasitinka linksmai, jaučiuosi, lyg būčiau trumpam įžengęs į kitą visatą. Be abejonės, srautais tekantis oras kažką man kalbės savo nesuprantama, tačiau odai švelnia kalba. Pirmiausia žadu peržvelgti kiemą, kuriame – tikėtina – tokiu vėlyvu metu nieko nebebus, todėl man nereikės jaudintis, kad galiu būti įtariai nužvelgtas. Smėlio dėžėje – tai pat tikėtina – mėtysis Didonės ar kurio kito vaiko kastuvėlis. Jei iš tikrųjų taip ir bus, aš neatsispirsiu pagundai šiek tiek pažarstyti smėlį, prieš tai, žinoma, darsyk įdėmiai ištyręs, ar niekas manęs nemato. Jei viskas gerai klostysis, gal net ilgėliau smėlio dėžėje pabūsiu. Bet ne, nepabūsiu. Jei būtinai norėsiu pažaisti smėliadėžėje, padarysiu tai grįždamas namo. Aš manau, taip bus geriau. Tai štai. O šiaip esu tikras, kad daugiau nieko įdomesnio kieme nepamatysiu. Liūdnai tamsoje juoduos sūpuoklės, piktdžiugiškai šlamės žiedais apkibusios krūmokšnių šakos. Tačiau man neatrodo, kad skirsiu tam bent kiek dėmesio. Turbūt šiek tiek įdėmiau apžiūrėsiu obelaitę, prasikalusią iš žemės tarp namo sienos ir šaligatvio plytelės. Žiūrėdamas į ją visada svarstau, kas ką įveiks – ar obelaitės storėjantis kamienas privers trauktis plytelę, ar plytelė sutrukdys obelaitei išauginti liekną ir gražų kamieną. Nelabai žinau, kurią iš jų palaikyti, man jos brangios abi, juo labiau, kad obelis šioje keistoje vietoje užaugo dėl mano kaltės – vaikystėje, suvalgęs kokį obuolį, kruopščiai išdarinėdavau graužtuką ir suberdavau sėkleles kaip tik į tą plyšį, iš kurio dabar stengiasi augti medis. Dėl to jaučiuosi savotiškai kaltas, galėjau toms sėkliukėms paieškoti ir tinkamesnės vietos. Bet dabar jau po viskam, obelis auga, ir nieko čia nepadarysi. Tiesa, vieną dieną šėlo pagautas norėjau pasiimti pjūklą ir tą obelį nupjauti. Neabejoju, kaimynai būtų supratę ir įvertinę mano pastangas. Laimė, nesiryžau to padaryti ir labai tuo džiaugiuosi. Dabar rudenį kiemo vaikai linksmai svaidosi jos obuoliukais, gulėdamas aš girdžiu, kaip šie smagiai dunksi į elektros skydinės sieną. Man tai nepaprastai patinka, jeigu norite, galite manyti, kad jaučiuosi gerokai vaikams padėjęs. Tačiau tokiu atveju labai klystumėte, aš visai neketinu tuo džiaugtis. Man rūpi kuo tiksliau suskaičiuoti, kiek kartų obuoliai bumptelėjo į sieną, taip pat visados nekantriai laukiu stipresnio smūgio, po kurio obuolys suskyla į dalis, ir aš galiu girdėti, kaip jos linksmai rieda žemyn šaligatviu. Patikėkite, tai man labai miela. Jei kada nors rudenį išeisiu į kiemą ir įsitikinsiu, kad niekas manęs nepastebės, mielai ir pats nusiraškęs vieną obuolį tėkšiu į sieną. Galiu net pasakyti, jog retkarčiais apie tai pasvajoju, nors lygiai taip pat negaliu neigti, kad vieną sykį esu šios obelaitės obuoliu užkandęs degtinės gurkšnį. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, jog tai man patiko. Anaiptol. Bet apie tai aš nenoriu šnekėti, man tai skamba vulgarokai, nors, žinoma, jei obuoliai būtų pasirodę bent kiek skanesni, būčiau neatsispyręs pagundai lengvai išspręsti užkandos problemą ilgesniam laikui. Na tiek to. Apžiūrėsiu obelį, ir šiai dienai to pakaks. Vėliau manęs lauks gan didelis išbandymas – taupant jėgas aplenkti elektros skydinę. Iš pažiūros tai gali pasirodyti visai paprasta, tačiau taip iš tikrųjų nėra. Vienoje pusėje – dešimtys automobilių, kitoje – šiukšlina, šunų apdergta pievelė, per kurią vedantis takas, be kita ko, gerokai kyla į viršų. Nemanau, kad ryšiuosi eikvoti jėgas lipdamas į kalną. Vadinasi, teks brautis pro automobilius. Labai nemalonu, aš nekenčiu transporto. Neperdėsiu sakydamas, kad jis man atrodo nešvankus. Beje, šio jausmo niekaip negaliu paaiškinti, jis ir man pačiam atrodo labai kvailas, tačiau aš tikrai nesu pajėgus išmesti jo iš širdies. Kita vertus, man labai skaniai kvepia automobilių išmetamos dujos, galėčiau jas uostyti ir uostyti. Jos neskleidžia nerimasties, amžinybės šalčio, veikiau priešingai – sunku atsikratyti iliuzijos, kad tos dujos linksmos, kad jos strykčioja ir išdykauja ore kaip būrys mažvaikių. Paprastai jos man pakelia nuotaiką, kartais, automobiliui tolstant, desperatiškai stengiuosi šnervėmis išrinkti iš oro paskutiniąsias dujų molekules. Apskritai mėgstu dujas; jei kada nors reikės žudytis, nuodysiuos dujomis. Bet, žinoma, aš nesirengiu žudytis (regis, tai jau sakiau). Aš tik nueisiu į parduotuvę, ir viskas. Manau, automobiliai neįsižeis, jei laviruodamas kurį nors iš jų užkliudysiu. Jie bus tylūs ir susnūdę, vienas perėjūnas tikrai nepajėgs sudrumsti jų rimties. Beje, privalau išduoti, kodėl rinksiuosi kaip tik šį kelią: toje pusėje, už skydinės, kur automobilių spiečius nebe toks tirštas, atremtas į rausvą sienelę stovi dviratis. Čia jis trūnija jau gerą dešimtmetį. Jo korpusas visiškai surūdijęs, ratlankiai išsiklaipę, nėra sėdynės ir vairo, užmesta ant skersinio kyburiuoja grandinė. Niekaip nesuprantu, kaip per tiek daug metų niekas nepanoro jo dar labiau suniokoti. Žmonėms tai nebūdinga, esu priverstas manyti, kad jie jaučia tam dviračiui kažkokią mįslingą pagarbą. Galbūt tas dviratis – ženklas. Bent jau aš tuo esu įsitikinęs. Tiesa, aš net nenutuokiu, ką jis galėtų reikšti, tačiau man tai nelabai svarbu. Svarbiausia, kad jis yra, stovi sau, kažką nebyliai liudija. Jis man visuomet sukelia labai dviprasmiškus jausmus. Tai, ką jaučiu, ranka liesdamas dviračio korpuso rūdis, siūbuodamas bergždžiai nukarusią grandinę, nėra nei džiaugsmas, nei liūdesys, nei ramybė, tačiau sakydamas, kad nejaučiu jam išvis nieko, irgi meluočiau. Jauties taip, lyg būtum atsidūręs prie absoliutaus niekio ribos... Nežinau, regis, tai neapibūdinama. Kita vertus, nesiruošiu kvaršinti sau galvos. Tiesiog būtinai norėsiu jį pamatyti. Be abejonės, tai man suteiks nepamirštamų įspūdžių. Galėsiu užduoti sau gausybę klausimų mėgaudamasis tuo, kad nė į vieną jų nesistengsiu rasti atsakymo. Pavyzdžiui: kodėl jis čia stovi? Kodėl jo korpuso priekis surūdijęs labiau, o galas atrodo beveik kaip naujas? Kodėl niekas neatkreipė dėmesio, kad bagažinę iš bėdos dar galima panaudoti kitam dviračiui? Ko verti mano klausimai ir ko aš jais siekiu? Ir t. t., ir t. t. Džiaugsiuosi, jog tai, kad neturiu su juo kokio nors apibrėžto santykio, man visiškai nė motais. (Šiuo atveju verta prisiminti istoriją apie kambarin vėjo atpūstą žiedlapį, kuris mane erzino, kol nesugalvojau, ką su juo daryt.) Tai, žinoma, spirs mane realiau žvelgti į aplinką, matyti joje vien tai, kas yra, nesigilinant, kas joje buvo arba galėtų būti. Patikinu jus, tai nuostabus potyris, man labai retai pavyksta atsikratyti smegenų karštinės ir nuoširdžiai prisipažinti, kad esu čia ir dabar. Kita vertus, negaliu tvirtinti, jog realybės pojūtį aš esu linkęs branginti. Anaiptol. Po minutės, daugiausia – dviejų, pajuntu burnoje saldų šleikštulį, iš įniršio pradeda trūkčioti akių vokai. Matyt, nesu sutvertas realiai mąstyti. Visuomet stengiuosi kiek galima greičiau atsikratyti nepakenčiamo tikrumo jausmo ir dažniausiai tai pavyksta. Priešingu atveju būnu priverstas spartinti žingsnį, kad tai padaryti mane priverstų degtinė. Bet šiaip aš mėgstu tas dviračio liekanas. Jų niekystė ir vargingumas man kartais atrodo labai krikščioniški. Sykiais man knieti pavadinti tą dviratį atomazga arba moralu, nors, atmetus visus abstrakčius svaičiojimus, baisiai džiūgauju, kad vargšė grandinė jau daug metų niekam nebetepa rankų. Taip pat neišvengiamai prisimenu savo žmoną, ypač tą jos pomėgį gailėtis daiktų ir net reiškinių (atseit koks vargšas saulėlydis). Su nuostaba ir vidiniu drovumu pripažįstu sau, kad vis dar ją myliu. Ir ne tik ją pačią. Jos apsimestasis ar įsikalbėtasis krikščioniškumas man taip pat labai mielas. Pavyzdžiui, sykį apyrimčiai įsisvarsčiau, ką jaučia apytuštis šiukšlių konteineris, kaip jo savijauta keičiasi, kai šiukšlės tiesiog byra per kraštus. Ši žavi mažytė personifikacija tąsyk suteikė man daug džiaugsmo, be abejonės, ir dėl to, jog panašūs dalykai nieko bendra su realybe neturi. Beje, nedrįsčiau pasakyti, kad labai realūs atrodo požeminiai garažai, kuriuos, traukdamas parduotuvėn, neišvengiamai turėsiu praeiti. Ilgas ir tamsus su daugybe durų koridorius, kuriame blausiai švyti vos kelios lempelės, primena Osvencimą ar bent jau devintąjį fortą. Ties grotuotomis jo durimis susimiešia iš vidaus plūstantis tepalų kvapas ir šiukšlių dvokas iš konteinerio. Tai labai įdomu, aš mėgstu užmesti akį į dalykus, kurie nereikšmingi man, tačiau būtini kitiems. Pavyzdžiui, garažai būtini žmonėms, kurie turi automobilius. Konteinerių išvengti negali asmenys, kurių buitis vos nelūžta nuo išėdų. Man jų šiek tiek gaila, bet kaip galėčiau jiems padėti? Matyt, linkėdamas gero, įkvėpsiu tepalo skleidžiamo kvapo, pasidžiaugsiu tokia iškilia šiukšlių lemtimi. Ir ką? Manau, labai greitai man pabos ieškoti privalumų ten, kur jų nėra ir būti negali. Tą akimirką tikriausiai susierzinsiu, mano kojos savaime paspartins žingsnį, juoba kad parduotuvė, kurią taip stengsiuosi pasiekti, bus jau visai netoliese – man tereikės pereiti apleistą automobilių stovėjimo aikštelę, nuo kurios grindinio lietus dar nespėjo nuplauti alyvos dėmių, paspirti pirmą pasitaikiusį akmenuką taip, kad šis, pasistrykčiodamas perlėkęs aikštę, atsitrenktų į betoninį atitvarą (tai viena iš mano tradicijų), pro groteles neatidžiai žvilgtelėti į kiaurymę, skirtą lietaus vandeniui nutekėti. Tada jau, galima sakyti, parduotuvė. Na jei nekreipsime dėmesio į vieną dalyką, kuris šiaip jau man labai reikšmingas... Nežinau net, ar verta apie jį šnekėti... Bijau būti palaikytas nevispročiu... Žinoma, tai, jog jei kas nors norėtų mane įsivaizduoti kuoktelėjusį, man neatneštų daug bėdos, tiksliau, visai jokios bėdos, tačiau aš nuoširdžiai nenoriu nieko kvailinti... Aš nesu kuoktelėjęs, galiu tuo prisiekti. Taigi gali tekti pasiaiškinti... Žinoma, nieko ypatinga ten nėra. Vos išėjus iš automobilių stovėjimo aikštelės, tenka lipti laipteliais į viršų. Na gal šimtas pakopų, ne daugiau. Tai štai, maždaug vidury tų laiptelių – ten yra nedidelė aikštelė ir suolelis – iš abiejų kelio pusių auga po šermukšnį. Jųdviejų šakos taip glaudžiai susipynusios, kad abu tie medžiai atrodo kaip vientisas ir anaiptol ne gamtiškas darinys, kažkokie kažkur vedantys vartai, skylė, kurios prigimtį, rodos, galėtų atskleisti tik šarlatanai arba žiniuoniai... Mane jie visuomet užburia (aišku, aš neturiu galvoje magijos). Stengiuosi žengti pro tuos tariamus vartus ramiai ir tvirtai, lyg nematydamas nejaukiai viršum galvos siūbuojančios ir ošiančios lapijos, sopulingai traškančių šakų, juoba kad tai – pats paskutinis išbandymas prieš įžengiant į lempų nupliekstą ir skalbiamaisiais milteliais dvelkiančią prekybos salę. Manau, šie šermukšniai manęs dar niekad nuo nieko neapvalė21 – bent šiedu. Jeigu atvirai, aš jų bijau. Tai pats nejaukiausias tarpsnis mano kelyje, vieta, kurioje, kaip jau sakiau, turiu šlykščiai ir niekingai apsimetinėti – vaizduoti drąsų, ramų, savimi pasitikintį... Bet juk toks nesu! Net saulėtą dieną po šermukšniais viešpataujanti prieblanda pulsuoja rankų pirštus virpinančia nerimastim, o nakčia – juk parduotuvėn aš ir einu dažniausiai naktį! – tamsos siaubas perveria kūną lyg tobulai išaštrintas samurajaus kardas. Tai pati baisiausia iš visų tamsos rūšių, kokias tik kada esu matęs. Tai – svorio, tirščio ir spalvos neturįs vakuumas, antitezė viskam, ką lig šiol esu patyręs... Galbūt pasakiau šiek tiek per sudėtingai... Dievaži man pačiam norėtųsi šnekėti truputį suprantamiau, bet jaučiu, kad gali nepavykti... Tikriausiai nepavyks. Žinau tik, kad ir šiandien neišvengiamai turėsiu tuos šermukšnių vartus praeiti. Teks sukaupti visas dvasios ir kūno jėgas, kad tam kažkam, kas sukūrė tą šakų, lapų ir traškesių karaliją, atrodyčiau ramesnis, tvirtesnis, saugus... O tada – šviesos, asfaltas, reklaminiai skydai, į kuriuos, jei jaudulys greitai nepraeina, galima pastuksenti pirštu. Prisiekiu, tai visas baimes nuima kaip ranka! Tai – tikrasis, nekvestionuojamas apsivalymas, kurį galima atlikti lengvai, lyg šiaip sau, nesutelkus savo brangaus dėmesio į perdėm preciziškus kanonus ir netvarius tikėjimus! Bet šiandien aš viliuosi išvengsiąs šios raminamos, tačiau nemalonios priedermės. Manau, – net jei nerimas spirte spirs mane pasukti prie stendo, – pasistengsiu įveikti šį norą ir žengsiu tiesiai parduotuvės durų pusėn, juolab, kad mane jau bus apėmęs kitas, irgi ne taip lengvai paaiškinamas jaudulys. Jau keletą pastarųjų mėnesių parduotuvėje aš vykdau vieną eksperimentą... Žinoma, žodis „eksperimentas“ iš mano lūpų gali skambėti keistokai, bet kaip kitaip tai įvardyti? Trumpai tariant, mano kasdieninis apsilankymas parduotuvėje yra kiek tauresnis, labiau motyvuotas veiksmas, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Įžengęs pro duris, niekada iškart neinu į tą galą, kur lentynose stovi mane dominanti prekė. Akimis susirandu vieną salės darbuotoją – o ji dirba tik naktinėje pamainoje, – ir pradedu iš tolo ją sekti. Stebiu, kaip ji lygina lentynose, pavyzdžiui, šokolado plytelių kraštelius, rankioja nuo žemės neatidžių pirkėjų išsvaidytus vaisius ir juos valo, kaip apo ton antomaton22 sustumia į vieną vietą vežimėlius. Žinoma, taip elgiuosi ne todėl, kad jausčiau jai kokią nors simpatiją! Nieko panašaus! Galiu prisiekti, jog per visą savo gyvenimą nesu matęs atgrasesnės moters. Joje mane erzina viskas – net žalias prekybos centro darbuotojos kostiumėlis, kuris šiaip jau neturėtų man kelti jokių jausmų, ant šios darbuotojos kūno atrodo vulgarus ir pasišlykštėtinas. Aišku, aš nesakau, kad ji negraži – jos išvaizda pakenčiama tiek, kad tikriausiai nesukliudė jai susirasti lovos partnerį. Man ji šlykšti iš esmės, nemanau, kad sugebėčiau su ja vienoje patalpoje išbūti daugiau kaip penkias minutes. Atvirai sakant, tai mane gąsdina. Dar niekada gyvenime nebuvau sutikęs tokio atgrasaus žmogaus. Kaip tik dėl tos priežasties ir ėmiausi savojo „eksperimento“ – nusprendžiau save priversti ją pamėgti. Kiekvienąsyk atėjęs į parduotuvę, stengiuosi vis ilgiau į ją žiūrėti, nors, neneigsiu, tai man kainuoja daug jėgų. Paskutinįsyk stebėjau ją aštuonias minutes ir trisdešimt vieną sekundę, taigi šiandien būsiu priverstas kankintis šiek tiek ilgiau. Man tai kelia nerimą. Jeigu atvirai, nesijaučiu nė kiek pažengęs – tik šlykštumas gal tapo kiek abstraktesnis, man nebereikia net žiūrėti, kad įsitikinčiau, iš kurios pusės jis sklinda. Taip, manęs laukia labai rimta užduotis. Bet palaukit... Taip, kaip tik tai, ko reikia! Gaila, nesugalvojau to ligi šiol! Argi nesakiau, kad niekada neverta išmetinėti daiktų vien dėl to, kad jie tau nereikalingi? Aš turiu galvoje savo obuolio muliažą, kurį laikau ant lentynėlės išvietėje. Eidamas parduotuvėn būtinai jį pasiimsiu. Kai salės darbuotoja bus nuo manęs nusisukusi, atsargiai paridensiu tą daikčiuką jai po kojomis ir žiūrėsiu, ką ji darys. Tikriausiai bus labai įdomu. Nors nesu tikras. Ji gali jį paprasčiausiai pakelti, nušluostyti skepetėle ir padėti prie kitų obuolių. Jei taip ir nutiks, jausiuosi labai nusivylęs. Bet netikiu tuo. Manau, ji įsidės jį į kišenę, nueis į tarnybines patalpas ir ims jį tyrinėti. Svarstys, ar ją myli, ar iš jos tyčiojasi. Tikiu, jog mąstymas šiek tiek ją sutaurins. Gaila, kad tuo metu jos nematysiu, nebent ji tą obuolį imsis tyrinėti viešai, prekybos salėje; jeigu taip ir bus, manau, patirsiu neįtikėtiną malonumą. Galbūt kaip tik šis įvykis paskatins mane atlaidžiau ir supratingiau žvelgti į tą vargšę būtybę, ypač tuo atveju, jei išvysiu jos akyse šmėstelint šį tą panašaus į neviltį. Mano galva, kiekvienas supratingesnis prekybos centro salės darbuotojas, vaisių skyriuje radęs ant žemės obuolio muliažą, turėtų išgirsti ausyse zvimbesį, pajusti tuštumą, kuri ilgą laiką gobė jį nuo galvos iki kojų pirščiukų, išgirsti, kaip rėkia akvariume plaukiojąs karpis. Bet ne, ji to nepatirs, aš žinau. Man labai liūdna ir dėl jos, ir dėl obuolio muliažo. Net nežinau, kuris iš jų vertesnis. Bet jeigu atsikąstų? Viešpatie, jeigu atsikąstų? Tikiu, jog tą akimirką, kai ji, stebima akylų kamerų, sustingtų su parafino kąsniu burnoje, ji sužinotų viską. Tą pačią akimirką šlykštumas visiems laikams apleistų jos kūną. Tačiau tai būtų pabaiga, nulis. Be abejonės, ją išmestų iš darbo. Aš, aišku, eičiau verkti iš džiaugsmo, būčiau kupinas tokios pačios ekstazės, kokią patirdavau vaikystėje dviem seilių upėms susiliejus į vieną. Na bet užteks! Kol kas dar ankstoka apie tai galvoti, juo labiau, kad nežinau, ar ryšiuosi šiam kilniam tikslui paaukoti vargšelį muliažą. Juk, galimas daiktas, vėliau norėsiu juo džiaugtis pats vienas. Lentynėlė be jo vis tiek atrodys kiek nykesnė negu dabar. Verta apmąstyti ir patį blogiausią scenarijų: sakykime, vieną dieną lemputė atsitiktinai sudūžta. Aišku, aš esu priverstas išmesti šukes. Lentynėlėje – klaiki, pasibaisėtina tuštuma, kurios niekuo negaliu užpildyti. Kas man liktų? Manau, į lemputės vietą perstatyčiau obuolį: pasistengčiau atrasti jame įdomių pusių, norėčiau juo džiaugtis. Tikriausiai netrukus mudu susibičiuliautume – aš mąstyčiau apie jį, jis – apie mane. Ne ne, manau, pasilaikysiu jį sau. Nors nežinau. Pamąstysiu apie tai vėliau, kai jau būsiu pasirengęs žygiuoti iš namų. Laimei, svarstydamas šiuos klausimus visiškai nesigilinau į tai, kas vyksta už lango. Panašu, kad liaudis jau pavakarieniavo, už gretimo namo langų liepsnoja televizoriai, vėl į laisvę ištrūkę vaikai tikriausiai važinėjasi dviračiais. Didonė, žinoma, stato pilis. Ji – aukščiau visko. Jei ateity reikės, ji nusižudys23. Baisus čia daiktas? Atvirai kalbant, ji – net ne daiktas. Jeigu duočiau jai obuolio muliažą, apjuostų jį aukšta ir plačia smėlio tvora, gintų ir saugotų. Galbūt sugalvotų nakčiai jį uždengti kokia nors plokšte ar polietileno plėvele – kad neužlytų lietus. Atrodo, iš visų žmonių ji man artimiausia. Aš irgi norėčiau būti toks pats tvirtas ir neperšaunamas bastionas, manyje tvyrotų toks pats nuosaikus pojūtis, kad niekada nieko gero neįvyks. Beje, taip pat norėčiau padovanoti kamuolį – jei jį kada nors vis dėlto rasčiau savo bute – Silvijai-bmw. Žinoma, prieš tai jį gražiai ir šiuolaikiškai įpakuočiau, kadangi turiu mažai vilties, jog ji išdrįstų iš mano, nepažįstamo „dėdės“, rankų, priimti nepatraukliai atrodantį daiktą. Prieičiau prie jos, paduočiau spalvotai įrištą ryšulėlį, prieš tai, žinoma, pasakęs, kad tai, kas yra viduje, skirta jai ir tik jai, ir tyliai pasišalinčiau. Įsivaizduočiau, kaip ji įnirtingai drasko tuos popieriūkščius, kad pamatytų dovaną, kaip ji žiauriai nusivilia, vietoj lauktųjų saldainių išvydusi nepatrauklų kamuolį iš seniai praėjusio laiko... Manau, gavęs tokią dovaną, aš iš jos kaip reikiant pasimokyčiau. Ji – nežinau. Nors gal. Norėčiau tikėti, kad išdrįstų kamuolį bent paliesti, pastuksenti pirštu į paviršių taip, kad atskilęs nuo gumos kvapas, kurį kitados išmečiau į statybvietę aš, pakutentų ir jos šnerves. Bet tiek to. Šiaip jau norėčiau nubraukti ašarą. Ir dėl savęs, ir dėl jos, ir dėl Didonės. Tai net saviškai malonu. Na ne, gal ir nemalonu. Norėčiau, kad Didonės ir Silvijos-bmw likimai būtų kur kas įdomesni ir prasmingesni už manąjį. Nors savuoju aš irgi nesiskundžiu. Vis tiek prisigalvosiu sau kokios nors veiklos. Jeigu vienas užsiėmimas pasirodys neįdomus, tučtuojau susigalvosiu kitą. Tai labai nesunku. Pavyzdžiui, ne taip seniai ilgokai stebėjau gretimo namo balkone padžiautus skalbinius. Galvojau, kaip būtų gera juos pradeginti. Kaip gražiai smigtų nuorūka į švarų, skalbiamaisiais milteliais dvelkiantį audinį! Paskui šis vaizdinys man pasirodė nuobodokas. Nesu toks paprastas, kad tenkinčiausi tokiais – dar paprastesniais – vaizdiniais. Mano akys lėtai grįžo į nuosavą būstą, švelniai pakedeno užuolaidas, nuslydo blunkančiais spintos paviršiais, patikrino, ar atsitiktinai patys nepersivertė knygų (jau sakiau, kad visada palieku jas atverstas) puslapiai. Tada įsistebeilijau į žiedlapį, kurį jau buvau veik pamiršęs. Jis buvo toks pats gražus, įplyšęs, taip pat kvepėjo. Jis man iškart vėl sukėlė įniršį – šįsyk jau ne todėl, kad nerandu su juo jokio santykio. Mane erzino būtinybė jį nunešti į virtuvę ir įdėti į kinišką puodelį. Tai juk siaubingai, nežmoniškai toli! Žiūrėjau į jį ir sulig kiekviena akimirka manyje daugėjo pykčio; vienu metu net neabejojau, kad jį sutrinsiu. Paskui nusprendžiau būti nuosaikesnis. Ką aš laimėsiu jį sutrynęs? Tuomet būsiu priverstas ieškoti naujo santykio su tąja nauja substancija, kurią sukūrė mano pirštai ir mano įniršis! Žinoma, nedrįsau taip smarkiai rizikuoti. Ir staiga man kilo puiki, net nepaprasta mintis: galėčiau paženklinti jį savo panagės juoduliu taip pat, kaip neseniai paženklinau tapetus. Žmona, kai jai parodysiu tą žiedlapį, galės mąstyti, ką toji žyma reiškia, galbūt jai kils daug įdomesnių, tauresnių idėjų, kurios nieku gyvu nesisies su bjauria mano panagių nešvara. Galbūt įtikės, jog tai – ženklas, kad dėl manęs neverta kentėti; aš juk pats atkenčiu tiek, jog artimųjų pagalbos man nereikia. Būčiau laimingas. Nuo to būtų geriau tiek man, tiek jai. Svarbiausia, turėjau apsispręsti, ar iš tikrųjų noriu tą žiedlapį išterlioti. Taip pat buvau priverstas įsitikinti, ar panagėse esama tam tinkamų juodulių. Taip, jų buvo, ir ne vienas. Mano svarstymai iškart persikėlė į kitą lygmenį. Atvirai kalbant, negalėčiau tvirtinti, kad tuo metu mąsčiau apie juodulius. Atrodo, norėjau šiek tiek save apgauti. Na gal ir ne apgauti. Tiesiog lygiagrečiau su šiąja mintimi galvojau apie sėkliukę, kurią taip nemotyvuotai prarijau užvakar. Nebuvau tikras, ar man pavyko ją savyje išsaugoti – o juk troškau kaip tik šito! Jeigu sėkliukė manyje būtų sudygusi, kūnas skausmingai trokštų atlikti kai kurias fiziologines funkcijas, mano dvasia plėšytųsi ir reikalautų bent paties kukliausio dėmesio... Tikriausiai ji jau suvirškinta... Gaila. Vadinasi, labiau mylėti savo žmonos nebepavyks. Nebent pavyktų rasti kitą receptą. Bet nieko nebus. Kulinarinių meilės knygų šiame pasaulyje negausu, teks pripažinti, kad buto daiktai – jaukesni, mielesni, labiau patrauklūs už susisaistyti svajojančias moteris. Ką padarysi... Jeigu darbuočiausi tušinuku, puslapyje dabar nupieščiau vaiką. Manau, tai – visa ko esmė. Žinoma, nepamirščiau jo panosėje pavaizduoti nosies išskyrų. Mano galva, tai labai svarbu. Nosies išskyros šį tą liudija, jos tikrai nėra menkesnės, negu daugybė dalykų, kurie svarbūs šiame pasaulyje – pavyzdžiui, kas galėtų užginčyti, kad viduržiemį atsibudus anksti ryte svarbu pažvelgti į termometrą? Bet jeigu nesinori žvelgti? Gal į šaltį tau – nusispjaut? O į snargliuką nusispjauti nepavyks. Blogiausiu atveju galima iš jo paburti. Tikėtina, tai irgi išeis į naudą. Nors ne visada. Išskyros ne visada linkusios išgelbėti. Nors ką gali žinoti? Jei mano nosyje jų būtų labai daug, tikrai sugalvočiau, ką su jomis veikti. Įkiščiau į nosį pirštą, pasukčiau ratu įsivaizduodamas atliekąs kažką rimta, ir ištraukęs jį, įdėmiai apžiūrėjęs gleives, kurios, žinoma, būtų žalsvos ir nelabai gražios, aš nuspręsčiau, jog nėra nieko vertingesnio už galimybę paerzinti savo mylimąją aplinką. Sakykime, pirštu pakabinęs tos bjaurasties, imčiausi ką nors piešti ant tapetų. Arba tyčia išterliočiau kilimą, žinodamas, kad ši substancija anksčiau ar vėliau prie jo priskres. Tikiu, jog pasimėgaudamas išterliočiau kokią nors prabangią sofą arba sekciją... Nors ne... Nesu toks piktas, prabangūs daiktai man irgi gražūs. Geriausiai, jei šiaip nubrėžčiau kokią nors liniją ant sienos. Nemąstydamas, kodėl ją brėžiu, kokia kryptimi norėsiu tą brūkšnį tęsti. Braukti, ir tiek, užmiršus žiedlapių konfigūracijas tapetuose, spjaunant į plokštumų, kurios ne per daug vertingos, sandūras, mylint viską, kas bent šiek tiek nepavydi šiam klaikiam, už lango siautėjančiam pavasariui... Manau, net neįpusėjus, mane ištiktų krizė. Pirštas vis dar slystų siena, bet aš jau nežinočiau, kodėl jis tai daro, kokia to kuklaus veiksmo prasmė amžinybėje. Tikriausiai kūną sukaustytų baimė. Nors ne, ne baimė. Manyje veisiasi įvairių jausmų... Net nežinau, kaip geriausiai būtų tai paaiškinti... Aš braukčiau liniją siena, ir vieną akimirką kažkoks mažmožis, galimas daiktas, pavaizduotas tapetuose, o gal tiesiog prie jų prikibęs trupinys ar žiedlapio dalelė, kurios lig šiol nebuvau pastebėjęs, priverstų mano pirštą stabtelėti. Nemanau, kad apsisprendimas būtų lengvas. Tikrai nedrįsčiau savavališkai peržengti mano nevalyvumui kelią užtvėrusio slenksčio. Turėčiau svarstyti, į kurią pusę čia geriausiai pasukti. Kiltų įvairių asociacijų. Regėčiau giliai smėlyje išraustas duobes, kairė maišytųsi su dešine, priekis – su galu, viršus – su apačia... Bet aš kliedžiu, ar ne? Artėdamas prie kliūties, aš, žinoma, svarstyčiau, į kurią pusę man geriau pasukti. Man keltų nerimą, kad mano polėkiai gali nuvesti mane ten, kur jau buvota kitų. Tai – siaubinga. Nenoriu apie tai net kalbėti. Taigi ši akimirka būtų labai svarbi ir reikšminga. Aš, aišku, nedrįsčiau nė sekundei pertraukti piršto slinkties, nors matyčiau priešais jį neperžengiamą kliūtį ir, nutuokdamas, kiek laiko man dar liko, kol su ja susidursiu, nuspręsti, kurion pusėn turėčiau judėti. Tai būtų be galo jaudinančios akimirkos, nemanau, jog pajėgčiau mąstyti logiškai. Žinoma, kairė ir dešinė prarastų savo įprastas reikšmes, nė viena jų nebūtų išeitis. Aš žinočiau, kad, jei liausiuosi brėžęs sieną, brėžis neteks prasmės, ir aš turėsiu gėdingai atitraukti pirštą nuo sienos, graudžiai žvelgsiu į gleives, gleivės norės ištepti mane, ir visame šiame beprasmybės šėlsme aš neišdrįsiu pasakyti, kad aš dar kažko noriu. Galų gale nežinau, kaip ten būtų. Padėkočiau, jei kas nors man padėtų. Mane jau senokai persekioja mintis, kad man galėtų padėti musė – dar apdujusi nuo žiemos miego, todėl labai įkyri, – ji daužytųsi į mane, zvimbtų, jos laikas būtų susipynęs su kitais neegzistuojančiais laikais, jos dievai būtų žalsvaakiai ir mėgtų mėšlą, sparneliai virpintų orą, kurį aš – nedorėlis – tuoj sukvėpuosiu... Tikiu, kad ji dar nesugebėtų trokšti cukraus virtuvėje, neįdomūs jai rodytųsi kieme sklandantys kvapai... Taip, musė būtų išeitis. Vien dėl jos vienos pamilčiau visą musių padermę. Neatleisčiau tik vieno – jeigu ji sumanytų nusileisti ant juodulio, kurį palikau tapetuose. Tai liudytų, kad musė tėra musė, kad jos poreikiai, kuriuos taip smarkiai pervertinau, apsiriboja karštu troškimu prisikimšti burną mėšlo. Aišku, man būtų liūdna dėl jos, aš nelinkęs taip greitai nuvertinti padarų, kurie būtų galėję man padėti. Ne, aš nenorėjau pasakyti, kad bent kiek mėgstu muses. Veikiausiai šie padarai ne per daug mane žavi. Mielai, jei tik pasitaiko gera proga, muses traiškau. Tiesa, nesirengiu lukštenti šios temos. Žudyti muses ar judėti gleivėtu pirštu tapetais – visai ne tas pats, kaip sėkmingai grįžti namo iš parduotuvės. Tai – be galo sudėtinga. Pirma, man teks praeiti gėlių stendą, nuo kurio, žinoma, dvelks dvigubai ar trigubai aršesniu pavasariu, nei tas, kuris bus pasiruošęs kankinti mane lauke; antra, man jau bus įkyrėję džiaugtis kitų pirkėjų laime. Žinoma, pasistengsiu kuo greičiau iš tos parduotuvės dingti, gal net paprašysiu pardavėjos, kad praleistų mane be eilės (juk tiek mažai perku!), o jei ši nesutiks, pasistengsiu kiek įmanoma nuosekliau ištyrinėti kramtomųjų gumų ir čiulpinių etiketes – čia jų daug, be to, žiūrėdamas į jas dar niekad nenusivyliau. Savotiška paguoda. Bet ne, ne tik tai. Prieš pat gėlių stendą turėsiu praeiti parduotuvės kepyklėlę – dideles, blizgias krosnis, kuriose kiaurą parą rusta batonai ir bandelės. Tai man viena iš siaubingiausių vietų parduotuvėje.