pro memoria


prieš valgį nusiplaunu rankas
bažnyčioj nusiimu kepurę
netgi tuomet kai nepažįstu
dievo tėvo mirusio vakar žmogaus
esu žudikas dar pasaulio neišvydusios
septynios pelės uodai musės jų tūkstančiai
galvijai be galvų ketvirčiuoti
kuklios porcijos trisdešimt septynerius
metus nuosaikus teisybės ieškotojas
įvaldęs gėlių žudymo ir reanimacijos
meną kur dar nesu
ieškojęs tavęs kur mano prievartos
pirštai nepatyrė kito kraujo glitumo
ačiū už paskutinę vakarienę
prieš akis dar visa atmintis

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



klausos anatomija

visad girdžiu kraujo tvilksėjimą
kažkur po smilkinio dauba
ir su gyvųjų balsais nesutaikomą
spengsmą iš kaukolės centro
užveržtą mazgą galugerkly
rezginį pirmykštės baimės
ir kito gyvenimo nuojautos
virpesį papilvėj nuo brendimo
pradžios tarsi būčiau gyvybę
duodantis ir garbę atimantis žvėris
traukulius pakinkliuos stovėdamas
altajaus kalnuos tarsi dievui
iš dešinės lengvą tirpenimą paduos
kai aptinku eilėrašty
neparašytą eilutę

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



panta rhei

kai keliesi per jausmų upę
iš mirtingojo tapdamas šešėliu
kuris atsispindi tik
dangaus lygumose sniego
vėpūtiniuos išsilydžiusiam mėly
kai keliesi į uolingus krantus
ieškodamas atokvėpio
aštriabriaunių minčių įlankose
grynojo proto miestuose kai
keliesi iš savojo aš apgyvendinto
aistringųjų dievo gerbėjų skurdžių
išverčiančių kišenes paskutiniojo
teismo akivaizdoj ir bepročių
kuriems nerūpi gyvenimas iki
mirties kad užbaigtum eilėraštį
suteiktum aiškumo sielai ir
skambumo kūnui vieną mirksnį staiga
pajunti kad upė neša tave į visas
keturias pasaulio puses ir vieną
mirksnį tavo istorija tampa nekrologu

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



gedulingi pietūs

nedera mirti ant motinos rankų
šnibždėjo kaimynai po karšto
dievo tvarka pašlijo pasekmės
ryja priežastis istorija nėra
ištikima netgi sau ji atsiduoda
pirmam pasitaikiusiam skustagalviui
protui antrino apsiskaitęs
ironikas ne ne mes nematome
plano kažką tai turėtų reikšti
apokalipsės žvėris nėra
paskutinis šio laivo keleivis
porino degančių akių šeimininkas
ir aš taip manau kalbėjau
pusbalsiu mes niekad neišmoksim
išeiti su skambučiu mūsų žodžiai
vėluoja o vaizduotė užskuba
nedera mirti taip tarsi galvotume
tik apie likusius mirčiai

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



salto mortale

aušta juodais paakiais žiema
atsiskiria stiklas nuo peleno žodis
nuo sakinio vėjo provėroj paukštis
verčias per galvą nemirksėdamas
žiūri tartum paliečia tave
drėgnais vyzdžiais trumparegis
kol įtrūksta krūtis ir pliūpteli
pienas kūdikis atsiskiria nuo madonos
nuo duonos peilis ir tėvas
verčias į mirtį nežiūrėdamas
žiūri į sūnų ir sūnus nežinodamas
žiūri į drumzliną lietų

 

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.

 

replikos

ko negalima pasakyti
reikia įsivaizduoti
ko negalima įsivaizduoti
reikia mylėti
dar vakar šokęs vėjuotam krante
šiandien šaukiu iš akmeninio
laivo tamsa užkabina burę
išplėšia sielą iš kūno
ko negalima išplėšti
reikia sudeginti
peleno magistralė tarp juodojo
ir baltojo žemyno
tarp sniego ir pernykštės žolės
kraujo šliūžė
kalno perėjoj vėjo
ištekinti griaučiai
tiek to kūno to pasakojimo
apie pomirtinę kelionę
dar mažiau ko negalima žaisti

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



vis arčiau

vis paprasčiau rengies
tarsi tekėtum už seno mėnulio
vis dažniau lankais
tėvo namuos vis trumpiau atsisveikini
rytą su savo sapnais vis
švelnesnė šviesa vis mažiau
žodžiuos raidžių
arbata vis ataušta anksčiau
nei pritraukia čiobrelio kvapus
vis labiau plečias vyzdžiai
didesniais gabalais krinta dangus
snaigės akmenys dievo keisti tvariniai
gyveni vis keisčiau vis arčiau

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.



tamsos ir šviesos kamasutra

plikšala ilgėjančios dienos šerkšno spygliais iš burnos garas vos
vos tamsos ir šviesos kamasutra suraizgyti šešėliai apnuogintos
šaknys esi visur kur nubloškia mirties ilgesys altajaus ženšenis
kraują atskiedžiantis auksu apsiveja mano senstantį kūną ir
šoka žemyn taip baigias kiekvienas sapnas po to veriantis
prabudimas kur esi niekam nerūpi tavo sapnai bedugnė
nesibaigia vis tamsiau ir vėl šviesa rėžianti akį sniege atpažįstu
pėdas tėvas kuris neturi namų motina kuri neturi vaikų iki
išnaktų geriame vyną prieinu taip arti ir vis tiek nepažįsti
liepsna tavo pilvo plaukais bėganti ugnis išdegina atmintį
kiekvieną kartą kitur pabundu visada pelenuos sausio sniego
tyloj vienoje iš vienatvės pozų

 

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.




rugiuose prie bedugnės I

bet ir pigūs tie žodžiai
sendaikčių turguj veik už dyka
visas kalbos mechanizmas vamzdeliai
variniai patriūbuotum per vieną galą
užkišęs kitą pirštu stipriai pūstum
išpūstum džiovą krešulius kraujo
imuniteto neturintį vienatvės virusą
bet ir jungtys dar lanksčios
sąnariai kiek padilę vandens nepraleidžia
cypia ausį pridėjus ką ten apsieidavom
kaime be knygų sulą iš beržų gegužy
dieną iš nakties biržely
gyvybę iš žemės mirtį į griovį
taip paprastai kad niekas nemokė
tiesa kiek smirdėjo
visai netoli tupykla ir tapetais
išmuštas salonas musių nutūptas
dangus ir tyla prieš pat lietų
visai netoli ir kaimynų bažnyčia
ir kryžių pakalnė viržiais apėjus
taigi ir dievas visai netoli
veik už dyka ir tas mechanizmas
iš beicuotų rugių ar bulvių
veik už dyka ruginė bet mirtis
neatpinga valiutinę sąskaitą
petrui jo sūnui bedugnė tuščia
tekši lašas po lašo žodis po žodžio
veik už dyka

Ališanka, Eugenijus. Dievakaulis: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1999.