iš vyno istorijos

brendau lėtai
užraugtas iš gerų uogų ne vynuogių
iš vietinio genetinio fondo
iš daržų kuriuose kadaise
paties tamerlano arklys patręšė žemę
šaltai laikė per arti lango
prisižiūrėjau gyvenimo
išmokau keisti spalvą net naktį
niekas negalėjo pasakyti ar jau
tėvas perliedavo retai
turėjau daug laiko
fermentuotis savose sultyse
kartais iki rūgštumo akyse
taip ir nesubrendau
vis dar pūkščiu vis iššoka paviršiun
didelis oro burbulas
pačiam baisu kad nenueičiau actu
ką pasakysiu paskutiniojo šėlsmo dieną
kai ateis dionisas ir paklaus kas esi

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš metamorfozių istorijos

turėjai suprasti tavo vieta po vandeniu
tarp bespalvių žolių
vos įžiūrimų iš valties
tarp nebylių ežero žuvų
kur minkščiausias patalas yra dumblas
o geriausi sapnai yra lietaus lašų ratilai
ežero paviršiuje
turėjai suprasti eugenijau
gyvenimas ir mirtis yra susisiekiantys indai
kelionė prasideda ten kur baigias deguonis
turėjai daug ką turėjai
dabar nebegrįši į peleno miestą
ir nepasakysi atsiprašau
norėjau kaip neronas pasigrožėti
liepsnų kolonom virš amžinojo miesto
seniai užmirštas tavo vardą uždraudė
skelbti netgi bulvariniuose laikraščiuose
negi tikėjais daugiau
už aistrą už kiekvieną ekstazės akimirką
moki pagal naktinį tarifą
o naktis šioje šalyje yra nepakaltinama
tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko
kvėpuoti plaučiais
kurie atsiaugino veidrodinius žvynus
ir vartos drumstam sapne
tavo vieta žiemą vasarą po ledu
kad ir po kokiu plonu kad ir
po visai nesančiu

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš neparašytų karo kronikų

ėjau paskui vežimą
achilo sausgyslės įtemptos kaip stygos
grojo atsitraukimo maršą
kardas iškandžiotais dantimis
braukė per akmenis kibirkščiavo
nebuvau paskutinis už nugaros
gurguolė driekės iki horizonto
kur liepsnojo raudona saulėlydžio saulė
mūšis buvo vienas iš daugelio
nežinau net kam šįkart nesėkmingai
mėginom primesti naująjį
gyvenimo būdą pats jau seniai
atsikračiau šio žalingo įpročio
esu pakankamai geras kareivis
vykdau įsakymus tiesą sakant
seniai nesu skaitęs nė vieno iš tų
kurių vardai surašyti metraščiuos
dažniau pagalvoju gal jų ir nėra
vaizduotė iš dailiųjų menų
persimetė į vyriškus užsiėmimus
kartais pagalvoju gal ir priešas ne tas
gal ne mūsų gal net ne priešas
gal tik suklumpu ant molio gurvuolio
prasimušu galvą į durų staktą
ir kliedžiu po to per naktis
apie dievo vietininką žemėje
žmogaus vietininkus danguje
vis pasvajoju apie šiltesnę vietą
kur nors kurijoj ar kanceliarijoj
rašyti užuojautas kareivių motinoms
išrašinėti sveikatos pažymas
nors žinau kuo baigias toks gyvenimas
vilkausi vidury savo amžiaus
už nugaros degė nežmogiška pašvaistė
prieš akis plytėjo neužkariautos žemės
buvo gražiausias metų laikas ruduo

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš kavinės istorijos

paseno mano bičiuliai
homeras po antros taurės
pasakoja tas pačias istorijas
apie tarnybą sovietų kariuomenėj
juodosios jūros laivyne
gabenę kažkokį radioaktyvų krovinį
vos karo nesukėlę bet viskas baigęsi
sėkmingai ir vis kartoja cherzez la famme
dante irgi geras nebeskiria kas jau miręs
kas dar ne visus prie stalo siunčia
rusiškais keiksmažodžiais
ne ką geresnis ir aš
alzheimerį apsikabinęs aiškinu į ausį
apie dievo kaulus pelenus vis kauštu
tada pradedu šokti su elena
kažkoks odisėjas sukelia muštynes
traukiamės iš šito pragaro po vieną
maniau kad bičiuliai
visi už vieną pasirodo poetai
kiekvienas su savo pomirtinio gyvenimo vizija

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš tikėjimo istorijos

 

baltramiejaus naktį slėpiaus šieno kaugėj
nebuvau kito tikėjimo neturėjau nuomonės
tokie aišku baisiausi nei dievo malonės
gali tikėtis nei indulgencijų pirktis
dažniausiai sukas prie ūkio šeria
gyvulius grėbia šieną arba dirba
raštinėj laiškus klijuoja liežuviu
nesudegiau nes įvykiai mat sukos
apie turgaus aikštę prie bažnyčios
fakelais pasišviesdami teisieji šoko
švento vito šokį netikėliai kraujavo verkė
kaip visada jų mažiau vėjas pagavęs liepsną
plaikstės stogais buvo gražu kaip vėlinių
vėlų vakarą ant kapų revoliucija praūžė
per vieną naktį gal man taip pasirodė
gal praėjo koks pusšimtis metų
gal teisieji suseno ir užleido vietą
vaikams tie vis tiek kitokie kaip visada
oksfordus ir monmartrus pabaigę
tėvų tikėjimą gerbia bet patys jau ne
išlindau iš šieno kaugės ryte
lyg ir naujo tikėjimo kvapas ore
gal pasirodė gal tik degėsiai kaip žinia
jų kvapas apleidžia namus paskutinis

 

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš archeologų gyvenimo

kasinėjom ilgai
kastuvai grimzdo giliai į smėlį
jokio garso keliančio virpulį
jokio vaizduotės sprogimo
žinojom čia būta miesto
čia kirtos pirklių ir nomadų keliai
žemėlapyje aiškiai matyti
monetos su imperatorių profiliais
vyskupų karūnos maro sugraužti
kaulai ir kitas muziejinis šlamštas
mūsų nedomino turėjom kitą užduotį
reikėjo patvirtinti dievo mirties versiją
čia jo kelionės linija nutrūko
sprendžiant pagal vienos sektos apokrifus
jo kūrybos ženklus matėm visur
medžiai atkartojo lapų formas
aiškiai jo ranka vedžiojo po ledo
paveikslus ant ežerų jis ne kas kitas
sugalvojo hegzametrą
visur ryškios linijos bylojančios
apie nesugadintą skonį
gal pernelyg klasikinį
tačiau teikiantį saugumo jausmą
to dievas akivaizdžiai ir siekė
tokio tobulybės kūrėjo
ir mirtis turėjo būti tobula
taisyklingas daiktas giliausios prasmės
nušlifuotas kristalas tik tokią jo mirtį ir įsivaizdavom
apie jį tik ir kalbėjom rūkydami per pertraukas
tarp lauko darbų nors nė vienas nedrįso
paklausti kas bus toliau kai surasime
oficialūs analai tvirtino kad to daikto
reikia ieškoti danguje
iš tiesų tik mėgino suklaidinti
nukreipti nuo tikrojo kelio
kiekvienoj religijoj netrūksta egoizmo
vadinamojo ezoterinio mokymo
mūsų pasirinktas kelias buvo žemiškas
jautėme kad esame teisūs
kad esam netoli mirties

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.




iš šachmatų istorijos

iš nuobodulio stumdžiau šachmatų figūrėles
kaip ir visada iš pradžių atsainiai
atseit žaidimas nieko rimto
bet kai pajudinau karalių
supratau kad padariau svarbiausią
rokiruotę gyvenime
palikau namus išėjau į mūšio lauką
nepridengtas bičiulių
supratau kokią klaidą dariau
nesirūpindamas pėstininkais
atseit tik pėstininkai nedaug reiškiantys
patrankų mėsa
nuo jūros tvoskė sūrus vėjas
atnešdamas dejones ir riksmus
žirgai klupo ant aštrių kalbos akmenų
dramblio kaulo bokštai dar puoselėjo
grynosios minties viltį bet žinojau jie neįžengs
į naujas teritorijas taip ir liks vieniši
apsupti neišmanėlių ordos
rikiai turėjo judėjimo laisvę
todėl daugiausiai rizikavo
juos mirtis ištikdavo viršijus greitį
jie buvo mano alter ego
tiesa karalienė jos man buvo
gaila labiausiai visad ištikimai
gynė mano silpnąsias vietas pridengdavo
nuo tolimiausių pavojų užkirsdavo kelią
juodajai karalienei viena ji nebegalėjo
apginti manęs nuo žaidimo aistros
man grėsė ne mirtis nuo išdaviko rankos
ar dėl klaidingo žodžio
manęs laukė paprasčiausias matas

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



 

iš rašytojo istorijos

nešiojau laiškus
dažniausiai pats parašydavau
ant herbinio popieriaus
sulankstydavau į trikampį
be jokio voko
užrašydavau tik atgalinį adresą
niekas ir nesitikėjo daugiau
gauna ir verkia tuo metu
tyliai smunku pro duris
dažniausiai pataikydavau
vieno sūnus fronto apkasuos
kito dukra pasileidus
trečio katė pabėgo iš namų
ketvirtas toks vienišas
kad vis tikis nors ir kokios
nelaimės žemės drebėjimo
avarijos greitkely vis tikis
kad ten galėjo būti ir jo artimieji
išmokau nedaugžodžiauti
jus ištiko nelaimė užjaučiame
jūsų ištikimas toliau neįskaitoma
rašalo dėmė ar apsvilęs kampas
tapau artimu bičiuliu
kvietės prie stalo arbatai
dovanodavo kokią kepurę ar
vilnones kojines
pagaliau pasijutau žmogumi
kuriam nesvetimas svetimas skausmas

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.


 
 

iš šventvagysčių istorijos

trečią kartą ištariau
nepažįstu šito gyvenimo
ir puoliau prie žiemos darbų
kurių ne kaži kiek ir buvo
daugiau sukausi apie namus
kokį vinį į sieną įkalu
varvantį čiaupą užsuku
užuolaidas prieš naktį užtraukiu
bičiuliai iš kitų gildijų
vis paskambina sako yra reikalas
reikia aptarti gal prie raudono vyno taurės
buvai arčiausia jo daug matei
buvai nukakęs iki jeruzalės
pas vikingus savas mokėjai slavams įtikti
pradžioje nekeldavau ragelio rytais
vėliau nustojau mokėti telekomui
stengiausi būti tvirtas kaip uola
sudeginau telefonų maldaknygę
išsikėliau į priemiestį tuoj ateis pavasaris
ir vasaros darbai nestatysiu aš tos bažnyčios

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.


iš lietingų vasarų istorijos

visą vasarą per galvą ritasi debesys
kartais nulyja su perkūnija
kartais tik rūkas rasa ryto pagirios
plunksninis vyras išsitiesęs ražienoj
prisimena kolektyvizacijos pradžią
nekaltus pasistumdymus šieno stirtose
apnuogintas jaunų kolūkiečių šlaunis ypač tos vienos
sustangrėjimą kelnėse kokia būtų gėda
jei pamatytų smeigia šakes į didžiausią
šieno kaugę ir įraudęs meta per petį
kamuolinė moteris įstrigo tarp hortenzijų
galva pilna baltų žiedlapių čiobrelių jonažolių
iš tų laikų kai laikas buvo matuojamas
pilvo potvyniais ir atoslūgiais dabar
gėlių valandos ir dienos nemigo naktys
visą vasarą vaikai su kaliošais baltapūkiai amalai
įsijungia radiją traška
laisvoji banga pritvinkus lietaus žaibų
ieško nesančio dažnio
kerta uždraustas padalas
liuksemburgo oro erdvę severomorsko pašvaistes
kiek daug tuščių visatų
kuriose barška puodai puodynės špižiniai katilai
regis vienas miklus judesys pirštu
ir pagausi metalinį dievo balsą
visą vasarą galvoj ganosi kvailos debesų avys

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.



***
taip visada su ta vasara išdegina akis užtemimo dieną stebeilijies tad visom porom į moters krūtinę ar subliuškusią burę virš jūros vėjas nuščiūva ir griūni į krantą išsitėkšdamas eilėraščiu rytą brendi vėl smėliu šlapimo kvapas giliausiai susigeria nugludinti kaulai su rasos imitacijom šūkauk nešūkavęs jūra permuša balsą perskelia šviesą į dvi dalis kurioje iš jų bebūtum kitoje išdžiūvus Jeruzalė kad ir ne protu kad ir ne kūnu žinai taip visada su ta vasara pradedi mokslus rugsėjį išblyškusia oda

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.