Prie didžiosios eglės žmogelis užvertė galvą aukštyn. Keli metrai nuo žemės iš sudiržusio liemens buvo išlindusi sausa ir stora šaka, kuri Vaciukui ir pasitarnavo. Vaciuką žmogelis neblogai pažinojo, jis buvo neseniai parsigabenęs iš gretimo kaimo pačią ir sau gražiai gyveno nebjaurioj troboj su ta pačia ir dar su savo motina. Nebjaurioje troboje per karą ir po karo laikėsi ir mokytojas, jis nuomojo kambarį, kurį pilną prikrovė vokiškų, lenkiškų, prancūziškų knygų. Ir ne šiaip sau knygelių, o ir storų enciklopedijų, kur, atsivertęs tinkamą puslapį, galėjai sužinoti, ką panorėjęs. Tarp tų knygų mokytojas nebegalėjo gerai išsitiesti, todėl miegodavo kertėj susirietęs. Iš mokytojo ir motinos vaikas pramoko kalbų ir, įbedęs nosį į knygas, sėdėdavo sau už stalo, nė nepajudink. Keisčiausia visiems buvo, kad mokytojas jo nevarė į mokyklą, o tik įtraukė į sąrašus ir kiekvieną dieną žymėdavo, kad buvo, tiesa, kartais ir praleisdavo. Pas mokytoją ateidavo ir žmogelis, kursai dabar žiūrėjo į storą sausą šaką. Ir jis daug tų knygų perskaitė, pasitardamas su vaikiuku, net į būdelę eidavo su knyga, kol sykį mokytojas uždraudė.

       Tik viskam ateina pabaiga: mokytojas iš tų knygų dulkių susigriebė ligą, ir jį palaidojo net su graudžiom kalbom, karstą, kai vežė pro bažnyčią, pašlakstė kunigas, nes taip, sako, mokytojas pats pageidavęs prieš mirtį. Pašventino ir patį kapą, tik vėliau, kai pastatė paminklą, ant kurio buvo išrašyti paties velionio sugalvoti žodžiai: „Kas iš to būtų?“ Blaivūs žmonės sakydavo, kad tai didžiausia nesąmonė, bet žmogeliui, dabar tebežiūrinčiam į eglę, žodžiai patiko, geri jie buvo ir motinos vaikui, kaip sakyta, dabar jau nebegyvam, o tada dar gana smagiam vaikigaliui. Su žmogeliu jie gražiai prižiūrėdavo mokytojo kapą, nes jo giminės gyveno toli, menki jie ir tebuvo giminės, svetimesni už svetimus, tai niekas ir jokio mokytojo turto negraibstė, nieko, tiesą sakant, jis ir nepaliko – tik knygas ir apdaužytą dvirati, kurį, pernakvojęs daržinėj šienuose, kitą rytą po laidotuvių girgždindamas ir cypindamas nuvažiavo per laukus penktos ar dešimtos eilės mokytojo pusbrolis, kuris, be to, kad buvo pusbrolis, neturėjo dar ir vienos kojos, todėl dešinę dviračio paminą prisirišo virvele prie protezo, ir ta jo kelionė dviračiu kaimo vaikams buvo įdomi matyti. Po mokytojo mirties žmogelis, kuris vis dar, užlaužęs galvą, žiūrėjo į sausą eglės šaką, nebeužeidavo nei knygų paskaityti, nei su motinos vaiku pasišnekėti. Vaiko motina visai suseno, sakydavosi nebeturinti jokio noro toj troboj gyventi, labai nusiminė, nes dabar jai jokių vilčių nebelikę, nors, po teisybei, ir anksčiau, kol mokytojas buvo gyvas ir sveikas, tų vilčių matė ne tiek daug. Motina labai norėdavusi nuo jo turėti vaiką, o jis, pakėlęs akinius nuo enciklopedijų, ją paklausdavęs: ,,O kas iš to būtų?“ – ir taip vis nesutikdavęs vaiko turėti. Tas, kuris buvo jau beveik užaugęs ir nuo kito, jau seniai mirusio vyro, po mokytojo mirties prie knygų nebekišo nė piršto, susikaupusi energija jį spyrė kuo greičiau gyventi, jis lakstė po vakaruškas, kartais beveik žmonių akyse su mergaitėmis imdavo negražiai elgtis; motinai tas kėlė didelį rūpestį, manė, gal padės armija, bet nė kiek – grįžo dar labiau pasiutęs, atmušė nuo vieno valdžios žmogaus gražią ir stiprių kojų žemės mokslų kandidatę, o kai ta susidėjusi lagaminą, išsikraustė iš namų ir atkeliavo pas jį ir jo motiną, tas nuėjo miegoti ant aukšto, o rytą kandidatę, sukėlęs didelį skandalą, išvarė.

       Taip dar padūko, o paskui, kaip jau žinome, parsigabeno iš gretimo kaimo mergaitę, nieko nepasakysi, buvo ir graži, ir protinga, gal tik per lėta jo būdui, bet keisčiausia – jos to lėtumo užteko jam sudrausminti. Ims tik daryti ką nors ne taip, ji pasakys du žodžius: „Vaciuk, atmink!“ – ir Vaciuką galėdavai įsikišti į ausį. Ką jie turėjo vienas tarp kito ir ką reikėjo Vaciukui atminti, niekas nežinojo ir nežinos, nes Vaciukas labai greitai pasikorė, su žmona pagyveno nedaug, gal pusmetį, o po Vaciuko mirties ji apie tai su niekuo nešneka. Ji vaikščiojo jau pilna, kaimynas brigadininkas, minkštos širdies žmogus, netgi nepaskyrė ravėti cukrinių normos ir už tai, apskųstas valdžiai, vos pats neliko be valdžios. Gerai, kad Vaciuko motina buvo visai pasiligojusi, o pats Vaciukas komisijai pasakė neravėsiąs, velnią gyvą turi darbų ir taip, o anas tai tikrai ne vyriškas darbas. Pasikorė jis visai paprastai: parėjo pietų, motina buvo gražiai išvirusi bulvių, mėsos ir padėjusi rūgusio pieno. Priešais Vaciuką sėdėjo žmona, pusė jos didelio pilvo prašoko stalą, Vaciukas pažiūrėjo į tą pilvą ir šlakais išmuštą žmoną, už stalo šono sėdėjo dailiai apsirengusi motina. Tada Vaciukas ir pamatė, kad žmonai ant rūgusio pieno uždėta daugiau grietinės. Jis paklausė motiną:

       – Kodėl jai uždėjai daugiau grietinės?

       – Vaciau, kaip tau ne gėda? Ar nežinai, kokia ji?..

       Vaciukas tylėjęs kelias minutes, o paskui pasakęs:

       – Velniams man reikalingas toks gyvenimas. Eisiu ir pasitempsiu.

       Pakilo nuo stalo ir išėjo, nesustabdė nė magiškieji žmonos žodžiai.

       – Padurniuok, padurniuok, – dar pasakė motina, o Vaciukas pasuko keliuku į kapines, nors seniai gerai žinojo, bet raidė po raidės skaitė mokytojo žodžius „Kas iš to būtų?“, paskui iš žmogelio, kuris dabar vis žiūri į sausą eglės šaką, daržinės pasivogė ilgiausias vadžias ir jau pavakary atėjo prie tos eglės. Čia netrukus jį ir surado, pasikabinusį po ta šaka. Nukabinti buvo ne juokas, reikėjo atvaryti iš melioratorių pasiskolintą kraną, pirmasis apžiūrėti įsiropštė milicininkas, kurio mėlynos plačios kelnės, suvarytos į aulinius batus, iš apačios juokingai atrodė. Visi daugiau stebėjosi ne dėl to, kad Vaciukas pasitempė, o dėl to, kaip jis, rupūžius, pasiekė tą šaką, kad medis pasiutusiai storas, o virvė, ant kurios pasikabino, baisiai trumpa.

       Žmogelis dabar čia taip ilgai gal ir nestovėtų, jei ne jis būtų išaiškinęs tą paslaptį. Kai jau Vaciuką – o tai juk buvo antrasis didysis žmogelio draugas – palaidojo, jis vėl iškaulijo iš melioratorių kraną ir sukišo jiems nemažai pinigo, įtūpęs į būdelę, nuvažiavo iki tos šakos, o ten paskui detaliai viską apžiūrėjo, bet nieko negalėjo nustatyti. Kranininkas apačioj keikėsi piktais žodžiais, jam, žmogui, tikrai nusibodo, ir dar jis manė, kad visa tai be reikalo, bet žmogelis tyrinėjimų nemetė, liepė kranininkui važiuoti pietų ir atvykti jo pasiimti tik į pavakarį. Likęs vienas, jis greitai sumetė, kad įlipti Vaciukas negalėjo – niekas nerado jokių kablių; tada žmogelis ėmė atidžiai tyrinėti visą eglę, pasirodė, kad nuo sausosios šakos jau labai lengva lipti aukštyn, į viršūnę, ir jis pamėgino. Eglė buvo didelė, dar nepasiekęs viršūnės, žmogelis jau išniro virš miško, o reginiai aplinkui buvo neapsakomi: ir valtys gražiame ežere su dviem salom, ir baltas bažnyčios bokštas, ir geltonom gėlėm sužydęs kalnas, ir Vaciuko motinos troba... Įsliuogęs į pačią viršūnę, žmogelis iškart rado Vaciuko pėdsakus; tenai, dailiai į ripką susuktas, buvo padėtas ilgiausias vadžių galas, dabar panašus į kokio paukščio lizdą. Taip ir buvo: Vaciukas virvę permetė per šaką, paskui ja įsikabaravo pats, virvę nupjovė, pasilikęs tiek, kiek reikia, o kitą paslėpė eglės viršūnėj. Žmogelis dar turėjo galvosūkio, ar vadžias palikti, ar pasiunti, bet paėmė, nes, viena, būtų medyje labai ilgai reikėję laukti kranininko, nes Vaciuko paslaptį žmogelis netruko išaiškinti, o antra – vadžios juk buvo jo.

       Išlipęs iš eglės ir nusitraukęs vadžias, parėjo liūdnas namo; pavakary, kai pro šalį važiavo kranininkas, pasakė, kad jau nereikia, ir nupasakojo, kaip viskas buvo.

       Keistas jausmas žmogelį apniko nuo to karto: kiekvienam jis mielai nuo pradžios iki galo pasakodavo viską, kas buvo, pasidarė labai geras, visus mylėjo, eidavo kam padėti arus apdirbti, kam išsikulti miežius, kam, susirengus į didelį miestą, vaikus pasaugoti, o kartais paprasčiausiai žmones jis tik palydėdavo iki autobuso, o paskui, likęs paplentėj ir žiūrėdamas į tolstančią mašiną, apgailestaudavo, kad viskas taip greitai pasibaigia. Parėjęs į namus, kur nuo seno buvo vienas su prijaukintu stirniuku, sėdėdavo, rankas pasidėjęs ant stalo krašto, ir jam rodydavosi, kad jis jau yra šį tą supratęs, ir Vaciukas, ir mokytojas, kurių jau nebeturėjo, darėsi dar artimesni.

       Žmogeliui dabar jau įskaudo galvą, bet dar kiek pažiūrėjo jau nebe į šaką, o į eglės viršūnę; žmogelį apėmė net graudumas, prisiminus, kokias grožybes tada matė iš tos eglės ir kad visas tas grožybes matė paskutinį sykį ir Vaciukas...

       Žmogelis jau pasitraukė nuo eglės, neatsigręždamas ėmė skubėti, jis buvo basas, apsivilkęs juodą drabužį nuo lietaus ir užsidėjęs šiaudinę skrybėlę. Tada, būdamas eglėje, matė miestelį, o jo galuose dvi dailias parduotuves, vienoj pardavinėdavo geležgalius, o kitoj apdarus. Dabar jis ėjo tiesiai į tų krautuvių vidurį, prikeldamas, kai pakeliui pasitaikydavo, sugulusias karves ar kitokius gyvulius. Jo drabužiai buvo dulkini, jis pats suprakaitavęs, nes saulė ėmė vis labiau kepinti. ,,Kas iš to būtų?“ – šnibždėjo žmogelis mokytojo žodžius, tarpais nusikeldamas prakaito primirkusią skrybėlę ir delnu perbraukdamas per visai nuplikusį pakaušį. Delnas likdavo šlapias, jį nusišluostydavo į drabužį.

       Atėjęs į miestelio vidurį, žmogelis beveik kariškai pasuko į dešinę, kur turėjo būti geležų parduotuvė. Gerai, kad duris rado praviras, žmogeliui niekada nebuvo jauku varstyti duris, įėjo jis nepastebėtas, nors netrukus vienas kitas jį ir pamatė. Žmonės čia kažkodėl nieko nepirko, o sėdėjo ant gremėzdiškų dėžių ir valgė. Du seniai apžilpusiomis akimis žiūrėjo į pustuštį butelį, viena moterėlė, matyt, apdarų parduotuvėj nusipirkusi, dėjo sau ant krūtinės drabužėlį ir aimanavo, kad būsiąs per mažas.

       Iš pradžių žmogelis matė tik storą pardavėjo užpakalį, nes tas buvo pasilenkęs ir, kažką rinkdamas nuo aslos, mėtė į medinę dėžę.

       – Prašom dovanoti, kad sutrukdysiu jums darbuką, – pradėjo žmogelis, tačiau tuo metu du seniai iškliukino paskutinę degtinę ir sujudo, moterėlė per švarką pagaliau susegė savo drabužėlį, dar keli nauji žmonės įgriuvo iš lauko, todėl kilo gana keistas sujudimas, ankstesnės tylos – kaip nebuvę, ir pardavėjas nė velnio negirdėjo.

       – Hm... Hm... – ėmė dabar kranksėti žmogelis, bet jo kranksėjimo anas dar labiau negirdėjo, nes jau žmonės, susirinkę krautuvėj, ko gero, ėmė smarkiai juoktis, ir ar tiktai ne iš jo?

       Tada žmogeliui nieko nebeliko, kaip tik užlįsti už lentų, pasilenkti ir kartu su pardavėju rinkti nuo grindų ir mėtyti į tą medinę dėžę. Kai pagaliau surinko, pardavėjas atsitiesė, atsitiesė ir žmogelis. Pardavėjas tarė:

       – Tai, mat, surinkom šiaip taip... Velniškai daug.

       – Mikliai surinkom, mikliai, – šnekėjo žmogelis. – Atsiprašysiu, man reikia to ir to...

       – Tai kodėl nesakei? – smagus, kad pagaliau surinko, tarė pardavėjas. – Seniai būčiau padavęs.

       Paėmęs daiktą, žmogelis ištiesė pinigą, bet dar nepasitraukė, dar čiupinėjo geležgalį, norėdamas gerai ištyrinėti. Pardavėjas dabar jau išlindo iš už tų lentų, atsisėdo prie senių ir iš plačių kelnių išsitraukė butelį.

       Žmogelis prisiartino prie jų.

       – Atsiprašysiu, čia nėra vieno daikčiuko... – prakalbo jis, rodydamas pirkinį.

       – Ką sakai? Negali būti, negali būti... Bet jeigu jau nėra, tai paduosiu... – Pardavėjas sunkiai užlindo už lentų, storu užpakaliu vos nenuversdamas svarstyklių, ir atnešė tą daikčiuką.

       Bet žmogelis dar nesitraukė. Ilgai stovėjęs ir trypčiojęs, jis vėl prislinko prie pardavėjo ir tyliai tarė:

       – Atsiprašysiu, bet aš laukiu grąžos...

       – Negali būti, negali būti... Šitaip tai neišeina. Jau čia tai brėži, jau padidini...

       Žmogelis pamažu vyniojo pirkinį į laikraštį.

       „Kas iš to būtų?“ – nei iš šio, nei iš to jis prisiminė mokytojo žodžius ir pripuolė prie storulio pardavėjo:

       – Ei, einam!

       – Negali būti, negali...

       – Ei, einam!.. – spiegte spiegė žmogelis, tempdamas storulį nuo dėžės ir vilkdamas prie durų. – Sakau, einam, kad sakau, tai einam, einam, kad sakau, kad einam, tai sakau!..

       – Turi eiti, kad jis liepia, – kikendamas pasakė vienas iš geriančių senių.

       Netrukus storulį pardavėją žmogelis tempė per grindinį į kitą miestelio galą, į apdarų parduotuvę. Daugiausia čia buvo suėję moterų, vienos siuvinėjo, kitos mezgė, trečios, sukišusios nosis, žiūrėjo viena į kitą. Pardavėją jis pasodino ant didelės dėžės; taip patupdė, kad net subraškėjo dėžė, o pats nuskubėjo prie lentos, už kurios stovėjo jaunutė mergaitė melsvu chalatuku.

       – Ar tamstai ko nors reikėjo?– paklausė ji.

       – Tsss... Man reikia kojinių. Tokių, kad tiktų jam, – tyliai pasakė žmogelis, linkteldamas galvą į pardavėjo pusę.

       – Jam? Tai rasim... Palaukit, kokios čia spalvos jo marškiniai? Va, šitos bus į pat sykį, – labai geru balsu tarė mergaitė, paduodama žmogeliui tikrai gražias kojines. Jis ištraukė pinigą, už kurį turėjo pirkti dar tokį kauptuką daržams ravėti, ir tik dabar pastebėjo, kad kojinės buvo tokios pat, kokias anąsyk paskutinį kartą pirko Vaciukui.

       – Maukis tas savo smirskes! – suspiegė žmogelis, pribėgęs prie storulio pardavėjo. Kai tas dar nesijudino, žmogelis pats nunėrė jo batus, sudriskusias kojines ir užmovė naująsias, vėl dailiai suvarstydamas apavą.

       Kai baigė savo darbą, jis taip gailiai ėmė kūkčioti, o paskui verkė visu balsu, kad mergaitė už prekystalio nusisuko. Kūkčiodamas žmogelis žiūrėjo sau po kojom, prispaudęs po pažastim skrybėlę.

       – Jėzau, tai yra geraširdžių žmonių, Jėzau... – stebėjosi stambi moteriškė, padėjusi į šalį mezginį. – Tokio žmogaus labai gailu.

       Žmogelis pamažu, labai pamažu traukėsi prie durų; čia užsidėjo skrybėlę, taikydamasis sprukti, tačiau tuo tarpu duris užtrenkė vėjas, ir jis, jas atidarydamas, viena akimi matė parduotuvės žmones. Ko gero, jis gėdijosi savo ašarų.

       Storasis pardavėjas nuo dėžės buvo nustumtas, jo vietoje dabar sėdėjo storoji mezgėja. Vienos apiplyšusios kojinės raištį ji jau buvo atsirišusi ir kojinę bjauriai nusmaukusi žemiau kelių, kitą raištį knibinėjo pirštais, aukščiausiai atsiplėšusi sulamdytą sijoną.

       Žmogelis duris paliko praviras, išėjęs vėl gražiai pasuko į dešinę, o miestelio vidury dar sykį į dešinę, ir patraukė nosies tiesumu, tik laukuose gyvulių nebepakėlė, nes vakarop jie patys buvo sukilę ir nakčiai šlemštė skanią žolytę.

       Aputis, Juozas. Sugrįžimas vakarėjančiais laukais: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1977.