baltakis 1


Burlaivio stiebai


Ir man sunku tikėti,
Ir tu juk nustebai,
Kad ėmėme braškėti
Lyg burlaivio stiebai.

Rūsčiau plevena burės,
Jau lopytos nekart.
Jūreiviškos kepurės
Be kaspinų dabar.

Svajonių netikrumas
Negrauš jau lyg angis.
Ne ananasai triumuos –
Sunki, juoda anglis.

Į uostą plaukiam sunkiai,
Neieškome salų.
Ir nuovargį išsunktam
Lyg alų ant statų.

Ir šnekam, ir dainuojam
Užkimusiu balsu.
Po to, ką sužinojom,
Mums nieko nebaisu.

Po to, kai vėtros sūrios
Mus išprausė, – svarbu
Ne vėliavos, o burės
Ant braškančių stiebų.

1966 m. rugpjūtis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.




Kol surūkiau cigaretę

Raitosi dūmas... Kas gi čia tokio?
Ko gi čia jaudintis? Ko dar norėti?
Nulėkė sputnikas nuo Tomsko lig Tokijo,
Kol surūkiau cigaretę.

Tūksančiai gimė, tūkstančiai mirė.
Vieni kvatojo. Kiti raudojo.
Žalias vėžys per tą laiką virė
Ir spėjo tapti visai raudonu.

Kažkam tai buvo laimės akimirka,
Kažkas patyrė staiga katastrofą.
Dar milimetrą pragraužė kirvarpa,
Ir lubos įgriuvo į seną trobą.

Iš šautuvo vamzdžio išlėkė dūmas.
Nušovę karalių, dairosi naujo.
Kol aš rūkiau, kažkoks pavydūnas
Moterį spėjo prikulti lig kraujo.

Kol aš rūkiau, iš savo bazės
Spėjo pakilt dar viena eskadrilė.
Ką gi jie daro? Ak nelabasis!
Bombas lyg žirnius virš kaimo papylė.

Pašautas lakūnas nutarė leistis.
Po kojom – džiunglės. Lėktuvas kaip rėtis.

...Nejaugi mes neturim teisės
Ramiai surūkyt cigaretės?!

1967 m. balandis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



Liūdnas prisipažinimas

Žmonės, jūs žmogeliai mano, žmogeliukai!
Šito rūpesčio klaikaus jums tik ir trūko.

Jūs dienos nežinot, mėnesio, nei metų,
Kai galėsit pamatyt, ko dar nematę.

Dieną naktį jūs tarsi smūtkeliai rymot,
Virš galvų – dangus, šita baisi kiaurymė.

Neužkiši jos nei rankomis, nei galva.
Kas išgelbės nuo dangaus? Suteiks pagalbą?

Žmonės, jūs žmogeliai mano, žmogelyčiai!
Viską jums, jeigu galėčiau, padaryčiau.

Dieną naktį aš tarsi smūtkelis rymau.
Virš galvos – dangus, šita baisi kiaurymė.

Neužkištu jos nei rankomis, nei galva.
Gal eilėraščiai, sakau, suteiks pagalbą?

Bet išgelbėti negali mano strofos
Netgi nuo eilinės autokatastrofos...

Žmonės mes, žmogeliai, žmogeliukai!..

1967 m. sausis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



Atominė vizija

Nieko neliko,
Neliko nieko.
Ant lunko pliko
Neliko sniego.

Žolės neliko,
Neliko medžių.
Ką mes iš nieko
Paimsim pradžiai?

Kur prisiglausim,
Kur pasidėsim?
Kaip mes iš nieko
Viską pradėsim?

Virš pliko lauko
Plaukia mėnulis –
Virš begalybės
Visiškas nulis...

1960 m. rugpjūtis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



Antilopė

Kaip išsaugot šio vakaro tolį ir tylą?
Ir tave ant šio kalno – vidury sutemų?
Tavo matinis veidas iš lėto sudyla.
Kad pradingsi iš viso – bijoti imu.

Ir apglėbęs tave aš laikau tarsi lobį,
Kurį tyko pagrobti plėšrioji tamsa.
Tu dabar – tarsi ta sugauta antilopė
Mano rankų nelaisvėje virpi visa.

Kaip tave man išsaugot? Kaip tave išlaikyti,
Kad paliktum jauna ir lig skausmo miela?
Aš bandysiu tave amžinai uždaryti
Į eilėraščio narvą –drauge su tyla!..

Į eilėraščio narvą – šią akimirką trapią
Ir žvaigždes, kurios mirksi nedrąsiai skliaute...
Nenuimk mano rankų – šio linguojančio trapo!
Ką aš veiksiu, jei vienišas liksiu krante!..

1966 m. spalis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.




Į tave...

Į tave – lyg lėktuvas į debesį.
Į tave – lyg akmuo į šulinį.
Į tave – lyg senovė į dabartį.
Į tave – lyg forma į turinį.

Į tave – lyg vijoklis į sieną.
Į tave – lyg varpas į vandenį.
Lyg artistas – į apšviestą sceną.
Lyg žiūrovas – į salę užtemdytą.

Į tave – lyg durklas į žaizdą.
Į tave – lyg raudonas kryžius.
Į tave – į tave – visą laiką
Aš lekiu, visa kam pasiryžęs.

Kuo gi baigsis tas aklas lėkimas, –
Nežinau ir žinoti nenoriu.
Tavo rankose mano likimas,
Nes kas lekia – nejaučia svorio..

1966 m. vasaris

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



Aš netikėsiu...

Aš netikėsiu, niekuo – apkalbom, šmeižtais...
Aš netikėsiu tavo stichiškais maištais,
Savu pykčiu, akimirkos dvejonėmis
Ir gyvuliškomis vidunakčio svajonėmis...

Nepatikėsiu net atomazga bloga,
Kaip netikiu aš neišgydoma liga.
Ne tik fantazija – aš netikėsiu faktais,
Lyg būčiau kurčias visiškai ir aklas.

Kas žema, netikėsiu tuo... Už tai
Tikėsiu paukščiais, lekiančiais aukštai.
Aš netikėsiu vienadienėmis ramunėmis.
Tikėsiu ąžuolais... Ir tai – tik jų viršūnėmis.

Tikėsiu saule, amžinai prašvintančia.
Tikėsiu sėkla, į arimą krintančia.
Tikėsiu vandeniu. Tikėsiu ugnimi.
Vadinas, visados tikėsiu tavimi...

1966 m. spalis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



Pirmoji karta nuo žagrės

Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės,–
Mes – pirmoji karta nuo žagrės.

Inžinieriai, partorgai, poetai.–
Puse kaimo ir pusė miesto.

Kaip asfalto derva į padangas,
Įsiėdė žemė į panages.

Dalgio kotą rankos dar atmena,
Lyg po pievą laksto po vatmaną.

Ir kaip svetimą, sunkų grėbliakotį
Grubūs pirštai spaudžia plunksnakotį.

Nukleininės rūgštys... Genetinis kodas..
Disertaciją draugas gina dzūkuodamas.

Oponentas žemaitiškai jam replikuoja, –
Prie Telšių pasiliko basa jo koja.

Gimtosios gryčios po visą Lietuvą
Išsimėčiusios stovi per sausrą ir lietų.

Žiuri langeliai į miesto pusę:
„Sūneli, dukrele, kada gi pribūsit?..

Kada nusileisti iš penkto aukšto?
Prikepėm blynų, blynai ataušo...“

Penktasis aukštas į kaimo pusę
Pažiūri kartais ir atsidusta.

O jei gimtoji gryčia nebelaukia,–
Kryžių kalnelis stūkso palaukėj.

Ir toks graudumas už dūšios paima,
Kad mintys pačios lekia į kaimą.

Turbogigantais perskridę Arktį,
Mes sapnuose tebekinkome arklį.

Iš Leliūnų, Gargždų, nuo Žagarės,–
Mes – pirmoji karta nuo žagrės.

Mumyse nuolat stojasi piestu
Pusė kaimo ir pusė miesto...

1967 m. sausis

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.



    AntikibernetikaKibernetika – naujas sudėtingos kilmės
    ir didelių reikalavimų mokslas. Ji dabar
    kaip išsišokėlė, kurios elgesys nekuklus,
    kalba grubi, kupina jaunatviško karštumo
    ir energijos.   
    S t a r o r d a s   B y r a s  
 


1. P e r f o r u o t a   p o e z  i j a


Atėjo jaunas, gražus kibernetinis barbaras
Ir sako poetui: „Gana tau žiopsot į mėnulį!
Eilėraščiai – tikslus elektroninis darbas,
Išreikštas vienetais ir nuliais, vienetais ir nuliais.

Juokingas tavo poetiškas kuodas,
Visi tie atodūsiai, sapnai ir svajonės.
Poezija – nulių ir vienetų kodas,
Perforacinė kortelė smegenyse elektroninėse.

Nuliai ir vienetai – džiaugsmas ir skausmas.
Nuliai ir vienetai – gėris ir blogis.
Nuliai ir vienetai–saulėlydis rausvas,
Nuliai ir vienetai – snaigių šokis.

Nuliai ir vienetai – mylinčios akys.
Nuliai ir vienetai – rimai ir pėdos.
Gal būt, po to, ką esu tau pasakęs,
Bus aišku, kad nulis be vienetų – tai poetas.

Todėl prašyčiau geruoju palikti Parnasą.
Mes čia projektuojam skaičiavimo centrą.
Matai, jau buldozeriai pamatus kasa...
O gal įsigysi profesiją antrą?..“

 
2. R o b o t ų   e r a

Nuo šiol
Aušros nevadinkim aušra.
Tai saulės mygtukų paspaudė
Robotų era.

Ir apie širdį
Nuo šiol kalbėkim be aplombo.
Širdies nėra.
Tėra varinėjanti kraują pompa.

Vėjo nėra.
Tėra tik oro kinetika.
Meilės nėra.
Tėra tik plika genetika.

įsimylėjusieji,
Nuo šiol užmirškit rūpesčius!
Viską išspręs
Nukleininės rūgštys...

Nustojo žvilgėt
Ežerų ir upių vanduo,
Išreikštas formule –
H2O.

Neliko šarmotų žiemų,
Žieduotų pavasarių.
Liko dangaus mechanika.
Inklinacija.

Ir kalbos nėra.
Tik  i n f o r m a c i j a.

Viskas pilka ir plika lyg vadovėlyje.

Robotai
Neskuba ir nesivėlina.

Robotai niekad nedaro klaidų.
Jiems nei šilta, nei šalta,
Nei kartu, nei saldu...

Elektroninės lempos blykstelės,
Ir bus išspręstos visos lygtys...

 
3. A t a s v a r a .   O d ė  p i r m a p r a d ž i a m s   ž o d ž i a m s

Šitą rytmetį – kodėl – nesuprantu –
Pasiilgau žodžių paprastų.
Tų patikimų, tų pirmapradžių žodžių,
Reiškiančių: matau, girdžiu, užuodžiu.

Niekaip aš apseiti negaliu
Be to žodžio didelio – myliu.
Seną žodį, tūkstantmečiais tartą,
Ištariu naujai kiekvieną kartą.

Vis nauja kas rytą saulė kils.
Ji – ne pinigas auksinis. Nesudils.
Briedžiai, laužydami krūmus, atsigerti
Bėgs prie upės – tarsi pirma kartą.

Plauks pavėjui balzgani rūkai.
Vandeny atsispindės ragai.
Ir virpėt ims briedžių jautrios šnervės,
Vos užuos anapus upės karves.

Volungė viršūnėje pušies
Atlaikys rytmetines mišias.
Skruzdėlės, nudžiuvus ryto rasai,
Ties iš skruzdėlyno naują trasą.

Šitiek formų, tiek kvapų, sapnų!
Plazdančių, nepakartojamų, gyvų!
Krausiuosi į širdį šilą turtą,
Motinos gamtos tiek amžių kurtą.

Dar ne viską aš pasaulyje mačiau.
Skriskite, raketos, dar greičiau!
Dar ne viską ?š pasaulyje girdėjau.
Į padangę smikite, antenos!

Jūs pakeiskit man akis, ausis...
Nepakitęs liks tik ilgesys.
Amžinai mes pasiilgsim žodžių.
Reiškiančių: matau, girdžiu, užuodžiu.

Ir to žodžio didelio – myliu –
Neišreikšim vienetu – nuliu.
O kol gyvos širdys plaks planetoj,
Mums reikės, tikrai reikės poetų.

 
4. A u k š t a s i s   m o k s l a s

Ačiū, tėveliai mieli, kad pagimdėt.
Ačiū, brangieji, kad užauginot.
Rytmetį ankstų arklį pakinkėt,
Išvežėt į mokyklą.

Raitėsi vieškelis, kopė kalnelin,
Leidos pakalnėn, vėl kopė.
Tėvo obliuota medinė skrynelė...
Molinos austos drobės...

Ačiū, tėveliai mieli, kad išmokėt
Gimtąją žemę mylėti,
Sveikint kiekvieną sutiktą žmogų,
Paukščių lizdų neliesti.

Ačiū, tėveliai, kad mokėte darbo,
Rodėt, kaip dalgį laikyti.
Biro grūdai ir dirsės iš arpo
Taip, kaip tėvų prisakyta.

Siela lyg arpas gaudžia lig šiolei,
Gal tik praretę kiek sietai.
Šitiek traktatų, sunkių lyg mišiolai,
Kimšo į galvą universitetai.

Mes diplomuoti, nuo mokslo praplikę,
Grįžtam pas jus – lyg į uostą.
Grįžtam, nes mes pasigendam ne sykį
Pačio aukščiausio mokslo.

Jus mus sutinkat, gerieji Sokratai,
Meiliai palydit lig vartų...
Jūs dovanokit, jei ko nesupratom.
Leiskit paklausti dar kartą...

1966 m. kovas

Baltakis, Algimantas. Keliaujantis kalnas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1967.