POKERIS
Ilgas šis pokeris kol gyvybė
dar laiko kortas o širdis
blefuoja meilę ir neviltį
kartais eilinę skambią monetą
su netikro aukso antpečiais
ilgas it karavanas šis pokeris
lyg visi buvę esami ir būsiantieji
šio mažėjančio pasaulio kortų karavanai
iš niekur į niekur – su vilties sėklele
akyse ir lūpose ir ten kur mūsų esmė
kur širdis kur siela kur dvasios palaima
amžinas šis pokeris – kortos
sudyla sudega bet rankos
vėlei plėšia naują kaladę ir
tęsia žaidimą kol kortos iškrinta – rankos
virsta žeme pelenais ar pelkėmis
bet kitos rankos ima kortas o širdys
blefuoja meilę neviltį arba viltį
žaidime kur nėra ką išlošti
išskyrus patį Žaidimą
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
vilkolakiai marmurinėje salėje
žaidžia šachmatais iš mano likimo
pabėgt neįmanoma
todėl
apsimetu susidomėjęs žaidimu
kurs lemia gyvastį ar mirtį
ir stengiuosi tapti –
materializuotis –
neįveikiama
marmurine
šachmatų figūrėle
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
DON KICHOTO ELEGIJA
Kartais noriu negrįžt iš senų, tartum vynas svaiginančių
knygų,
iš harmonijos seno pasaulio, kurs nyksta lyg tropikų
žemės miškai.
Knygų ereliai laiką kapoja lyg kepenis Antikos vaiko,
bet nieko negaila,
kai laivas mintis plaukia puslapių jūrom, nei vėjų
nepaiso, nei juodo taifūno akies.
Kas tau laikas, kai knygose siela pražysta lyg rožė
pasaulių ir vėjų,
kas tau laikas, jei vyną senų foliantų geri po
baltuojančia sielos bure?
Jau malūnų seniai nebėra, ilsis ietis ir balnas stiklinėj
vitrinoj muziejų,
bet dar skrenda pasaulio erdvėj tarsi paukštis
daugsparnis knyga.
Taip galvojau negrįžt iš senų tarsi vynas svaiginančių
knygų,
seno kuino ieškojau ir ieties, ir balno, ir malūnų nykių
statinių peizaže.
Gaudė vėjyje vietoj malūno didžiulė, rūgštim ir nafta
besispjaudanti,
šito amžiaus baigties ir naujųjų laikų geležinė būties
mašina.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
PAVĖLUOTA DEDIKACIJA
Aš dedikuoju tau pavasarį
pirmuosius žiedus gluosnio ir drugelio
geltoną spindulį virš sniego
lapus iš spalio – tarsi auskarus
kuriuos šalta žiema įsisega
ir velkas šerkšno žėrintį apsiaustą
tau dedikuoju vyno taurę
kriauklelę mažą – ošiančią visatą
ir žydresį neužmirštuolės pievoj
sekundžių sniegą – tokį švelnų
tarsi kačiukai karklo žydro
kurs pranašauja pabaigą ir pradžią
tau dedikuoju žodžių keletą
kurie daug metų geria mano kraują
tarsi vampyrai tropikų pasaulio
tau dedikuoju tai kas neapčiuopiama
kas nugarmėjo upėm Heraklito –
šį vakarą aš įbridau į šį eilėraštį
bet blėsta vakaras – ir lieka
tik žodžiai popieriuj – tik raidės
figūros juodos ant pernykščio sniego
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
1999
Slėpk savo veidą, nes busi iškart atpažintas:
peilis aukojimo saulėje žvilga ir mėnesienoj, o laužas
visą laiką budrus – amžinoji padangė
juodą aukojimo dūmą priima lygiai taip pat kaip ir
giesmę
gimimo ar pergalės šauksmą
slėpk savo veidą žvilgsnį nuleisk nes viduramžiai dar
nesibaigia
paralelėj erdvėj laužo kaulus ir degina lytį ir budi
tamsos dinozauras dangoraižių dievo šešėly
slėpk savo veidą: išlieka
amžina tikimybė
kad pasaulis r y t o j bus kaip v a k a r
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
VARLĖ ANT ASFALTO
Skubėjau
į neršto apeigas
nešdama
gyvybės pradžią savy –
vienintelę viltį
balų entropijoj
juodas
raudono automobilio ratas
sutraiškė formų žvilgesį
nuskynė judesio gėlę –
aš tapau
beprasmės organikos krešuliu
kas kadaise sakė
ir kas dar tuo tiki –
kad neturėjau sielos
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
mėnulis
teka ir leidžias kas naktį mėnulis
teka ir leidžias ir skaito mėnulis
kas naktį šumerų dantiraščius skaito mėnulis
juos braižo smėlynuos ir trina ir braižo mėnuliui
nepavargstantys vėjai ir žolės Tarpupio vėjai ir žolės
mėnulio
taip kaip papirusuos smėlio hieroglifus rašo
rašo šiandieną rašo prieš tūkstantį metų šventieji
skarabėjai Egipto šumerų mėnuliui
niekad nepavargstantys vėjai niekad nepavargstantis
smėlis niekad nepavargstantis teka ir leidžias mėnulis
tekairleidžiastekairleidžias irskaitoirskaito
mėnulis
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
dieve: kartais būna dienos
tąsios lyg pragaro smala:
barstau pelenais mirusius
savo plaukus: nėr kur dėtis,
nėra kur savęs padėti: demonai
graužia it žiurkės: niekas
nepadeda, niekas: nei degtinė,
nei blaivybė, nei knygos:
teks išlaukti išbūti išgyventi,
stumti laiką taip kaip
stumia uolą vėjai:
žiūrėt be minčių į žolę,
į lietų, į gėlę: kol vakaras
uždės mėnulio tvarstį
ant sielos – tikiuosi
dieve, rytas bus dosnesnis, diena
žėrės lyg Monet paveikslas.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
NIEKAD NEBUVO NĖRA
taip: gražios juros, gražūs
vėjai ir prisiminimai
gražūs iki beprotiškumo
tavo pečiai ir plaukai.
šilkas voratinklių šilkas
kloja mus pievose kloja
ten kur mes miegam kur mūsų
Niekad Nebuvo Nėra.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
GIESMĖS IEŠKOJIMAS
bandau surast
sidabrinę strazdo giesmę
skalpeliu
prisimindamas anatomijos pamokas
atveriu krūtinės ląstą
terandu raudoną širdį
veltui
bandau surast giesmę
gerklėje ir balso stygose
ten pilna negyvų smuikų
strykų skudučių ir fleitų
kaip beprotis plėšau
sidabrines ornamentuotas plunksnas
ant kurių užrašytus
mano eilėraščius
nusineša vėjas
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
Tau jau skambėjo
dangaus telefonas
seksualus angelo balsas
paklausė kaip gyvenu
atsakiau kad ne tas telefonas
o aš nemyliu angelų
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
Štai viskas baigias, bet prasideda
ne pabaiga, tik naujas šuolis
kaskart stipriau įtempiant raumenis
ir valią. Aš, viešpatie, iriuosi uoliai
per vandenis, kurie neturi kranto,
per vandenis, kurie keliaujant juosta
tartum sidabras iš kilmingo laiko,
nors ši kelionė baisiai atsibosta,
prasmės netenka kaip netenka aido
likimo būgnas, kai vienatvė plaka
tave lyg uolą vandenyno senis,
krūmokšniai kalas ant troškimų tako,
o siela nieko žemėj neberanda.
Taip viskas baigsis, kad iš naujo prasidėtų
gyvenimas ir dienos – sapno medis
žaliais lapijos būgnais nuaidėtų,
kai viską radęs būsi jau netekęs.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
tai standartinis kristus standartiniu veidu
iš plastiko lietas ir bronza dažytas
lyg būtų auksinis
auksinis kančios sinonimas
padaugintas tartum bestseleris
kaip ir viskas padauginta
raištis ant klubų ir vinys
ir vinys kanoniškai smigę į plastiko kūną
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
KAIMAS
samanės daina apie lavoninę.
vejas vijoklio spiralė ir žydi
aplink pievoje įbestą dalgį.
( mes nešokam aplink erškėtį,
mes niekad nešokom aplink erškėtį)
rieda per lietų per ašmenis
raudančios rūdys.
kiaulės iš tvarto išėjo
į kiaulių dausas.
samanė dainuoja apie lavoninę.
apie angelus baltus, sparnuotus
rožinių kiaulių pavidalais.
įbestą dalgį vėjas iš šiaurės
išpusto, sapnuoja jie dviese
gulinčias formas žolės
kaip nuotakos kūną.
(mes nešokom aplink erškėtį,
mes niekad nešoksim aplink erškėtį)
samanes daina apie lavoninę,
vėjas ir dalgis.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
nors laikas nėra laikrodžiai
galvoju apie visus laikrodžius
kuriuos regėjo mano akis
tūkstančiai ciferblatų
parduotuvėse muziejuose ir aikštėse
kavinių prieglaudoje pro mėlyną tabako smogą
tūkstančiai rodyklių niekad
nesisukančių atgal
tūkstančiai skirtingų tiksėjimų bet
man duotas tik vienas laikas
vardu mano eilinis laikrodis
tarp begalybės kitų laikrodžių
su skirtingais tiksėjimais
skirtingomis širdies ir sielos baterijomis
kartais sukuriančiomis
perpetuum mobile iliuziją
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
BE PAVADINIMO
Metų lapai kaip kaukės
nuo gyvasties mitinio medžio
tavo medis nuogyn – nuogyn tavo veidas
tas tikrasis po tūkstančiais kaukių
nudėvėtų spektakliuos dienų
tavo medis nuogyn
įkyriai rudenėjant peizažams
slystant saulei gamtovaizdžio griaučiais
alebastrinėm kaukėm po medžiais – lietus
pirštais lašų ardo bruožus ir formas
prarastųjų veidų
vis nuogyn tavo medis
vis mažyn kaukėtųjų veidų
po pirštais lašų – tik žinai kad dar kris
kitos kaukės ir kitas lietus
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
Ilgas šis pokeris kol gyvybė
dar laiko kortas o širdis
blefuoja meilę ir neviltį
kartais eilinę skambią monetą
su netikro aukso antpečiais
ilgas it karavanas šis pokeris
lyg visi buvę esami ir būsiantieji
šio mažėjančio pasaulio kortų karavanai
iš niekur į niekur – su vilties sėklele
akyse ir lūpose ir ten kur mūsų esmė
kur širdis kur siela kur dvasios palaima
amžinas šis pokeris – kortos
sudyla sudega bet rankos
vėlei plėšia naują kaladę ir
tęsia žaidimą kol kortos iškrinta – rankos
virsta žeme pelenais ar pelkėmis
bet kitos rankos ima kortas o širdys
blefuoja meilę neviltį arba viltį
žaidime kur nėra ką išlošti
išskyrus patį Žaidimą
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
vilkolakiai marmurinėje salėje
žaidžia šachmatais iš mano likimo
pabėgt neįmanoma
todėl
apsimetu susidomėjęs žaidimu
kurs lemia gyvastį ar mirtį
ir stengiuosi tapti –
materializuotis –
neįveikiama
marmurine
šachmatų figūrėle
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
DON KICHOTO ELEGIJA
Kartais noriu negrįžt iš senų, tartum vynas svaiginančių
knygų,
iš harmonijos seno pasaulio, kurs nyksta lyg tropikų
žemės miškai.
Knygų ereliai laiką kapoja lyg kepenis Antikos vaiko,
bet nieko negaila,
kai laivas mintis plaukia puslapių jūrom, nei vėjų
nepaiso, nei juodo taifūno akies.
Kas tau laikas, kai knygose siela pražysta lyg rožė
pasaulių ir vėjų,
kas tau laikas, jei vyną senų foliantų geri po
baltuojančia sielos bure?
Jau malūnų seniai nebėra, ilsis ietis ir balnas stiklinėj
vitrinoj muziejų,
bet dar skrenda pasaulio erdvėj tarsi paukštis
daugsparnis knyga.
Taip galvojau negrįžt iš senų tarsi vynas svaiginančių
knygų,
seno kuino ieškojau ir ieties, ir balno, ir malūnų nykių
statinių peizaže.
Gaudė vėjyje vietoj malūno didžiulė, rūgštim ir nafta
besispjaudanti,
šito amžiaus baigties ir naujųjų laikų geležinė būties
mašina.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
PAVĖLUOTA DEDIKACIJA
Aš dedikuoju tau pavasarį
pirmuosius žiedus gluosnio ir drugelio
geltoną spindulį virš sniego
lapus iš spalio – tarsi auskarus
kuriuos šalta žiema įsisega
ir velkas šerkšno žėrintį apsiaustą
tau dedikuoju vyno taurę
kriauklelę mažą – ošiančią visatą
ir žydresį neužmirštuolės pievoj
sekundžių sniegą – tokį švelnų
tarsi kačiukai karklo žydro
kurs pranašauja pabaigą ir pradžią
tau dedikuoju žodžių keletą
kurie daug metų geria mano kraują
tarsi vampyrai tropikų pasaulio
tau dedikuoju tai kas neapčiuopiama
kas nugarmėjo upėm Heraklito –
šį vakarą aš įbridau į šį eilėraštį
bet blėsta vakaras – ir lieka
tik žodžiai popieriuj – tik raidės
figūros juodos ant pernykščio sniego
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
1999
Slėpk savo veidą, nes busi iškart atpažintas:
peilis aukojimo saulėje žvilga ir mėnesienoj, o laužas
visą laiką budrus – amžinoji padangė
juodą aukojimo dūmą priima lygiai taip pat kaip ir
giesmę
gimimo ar pergalės šauksmą
slėpk savo veidą žvilgsnį nuleisk nes viduramžiai dar
nesibaigia
paralelėj erdvėj laužo kaulus ir degina lytį ir budi
tamsos dinozauras dangoraižių dievo šešėly
slėpk savo veidą: išlieka
amžina tikimybė
kad pasaulis r y t o j bus kaip v a k a r
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
VARLĖ ANT ASFALTO
Skubėjau
į neršto apeigas
nešdama
gyvybės pradžią savy –
vienintelę viltį
balų entropijoj
juodas
raudono automobilio ratas
sutraiškė formų žvilgesį
nuskynė judesio gėlę –
aš tapau
beprasmės organikos krešuliu
kas kadaise sakė
ir kas dar tuo tiki –
kad neturėjau sielos
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
mėnulis
teka ir leidžias kas naktį mėnulis
teka ir leidžias ir skaito mėnulis
kas naktį šumerų dantiraščius skaito mėnulis
juos braižo smėlynuos ir trina ir braižo mėnuliui
nepavargstantys vėjai ir žolės Tarpupio vėjai ir žolės
mėnulio
taip kaip papirusuos smėlio hieroglifus rašo
rašo šiandieną rašo prieš tūkstantį metų šventieji
skarabėjai Egipto šumerų mėnuliui
niekad nepavargstantys vėjai niekad nepavargstantis
smėlis niekad nepavargstantis teka ir leidžias mėnulis
tekairleidžiastekairleidžias irskaitoirskaito
mėnulis
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
dieve: kartais būna dienos
tąsios lyg pragaro smala:
barstau pelenais mirusius
savo plaukus: nėr kur dėtis,
nėra kur savęs padėti: demonai
graužia it žiurkės: niekas
nepadeda, niekas: nei degtinė,
nei blaivybė, nei knygos:
teks išlaukti išbūti išgyventi,
stumti laiką taip kaip
stumia uolą vėjai:
žiūrėt be minčių į žolę,
į lietų, į gėlę: kol vakaras
uždės mėnulio tvarstį
ant sielos – tikiuosi
dieve, rytas bus dosnesnis, diena
žėrės lyg Monet paveikslas.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
NIEKAD NEBUVO NĖRA
taip: gražios juros, gražūs
vėjai ir prisiminimai
gražūs iki beprotiškumo
tavo pečiai ir plaukai.
šilkas voratinklių šilkas
kloja mus pievose kloja
ten kur mes miegam kur mūsų
Niekad Nebuvo Nėra.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
GIESMĖS IEŠKOJIMAS
bandau surast
sidabrinę strazdo giesmę
skalpeliu
prisimindamas anatomijos pamokas
atveriu krūtinės ląstą
terandu raudoną širdį
veltui
bandau surast giesmę
gerklėje ir balso stygose
ten pilna negyvų smuikų
strykų skudučių ir fleitų
kaip beprotis plėšau
sidabrines ornamentuotas plunksnas
ant kurių užrašytus
mano eilėraščius
nusineša vėjas
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
Tau jau skambėjo
dangaus telefonas
seksualus angelo balsas
paklausė kaip gyvenu
atsakiau kad ne tas telefonas
o aš nemyliu angelų
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
Štai viskas baigias, bet prasideda
ne pabaiga, tik naujas šuolis
kaskart stipriau įtempiant raumenis
ir valią. Aš, viešpatie, iriuosi uoliai
per vandenis, kurie neturi kranto,
per vandenis, kurie keliaujant juosta
tartum sidabras iš kilmingo laiko,
nors ši kelionė baisiai atsibosta,
prasmės netenka kaip netenka aido
likimo būgnas, kai vienatvė plaka
tave lyg uolą vandenyno senis,
krūmokšniai kalas ant troškimų tako,
o siela nieko žemėj neberanda.
Taip viskas baigsis, kad iš naujo prasidėtų
gyvenimas ir dienos – sapno medis
žaliais lapijos būgnais nuaidėtų,
kai viską radęs būsi jau netekęs.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
tai standartinis kristus standartiniu veidu
iš plastiko lietas ir bronza dažytas
lyg būtų auksinis
auksinis kančios sinonimas
padaugintas tartum bestseleris
kaip ir viskas padauginta
raištis ant klubų ir vinys
ir vinys kanoniškai smigę į plastiko kūną
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
KAIMAS
samanės daina apie lavoninę.
vejas vijoklio spiralė ir žydi
aplink pievoje įbestą dalgį.
( mes nešokam aplink erškėtį,
mes niekad nešokom aplink erškėtį)
rieda per lietų per ašmenis
raudančios rūdys.
kiaulės iš tvarto išėjo
į kiaulių dausas.
samanė dainuoja apie lavoninę.
apie angelus baltus, sparnuotus
rožinių kiaulių pavidalais.
įbestą dalgį vėjas iš šiaurės
išpusto, sapnuoja jie dviese
gulinčias formas žolės
kaip nuotakos kūną.
(mes nešokom aplink erškėtį,
mes niekad nešoksim aplink erškėtį)
samanes daina apie lavoninę,
vėjas ir dalgis.
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
***
nors laikas nėra laikrodžiai
galvoju apie visus laikrodžius
kuriuos regėjo mano akis
tūkstančiai ciferblatų
parduotuvėse muziejuose ir aikštėse
kavinių prieglaudoje pro mėlyną tabako smogą
tūkstančiai rodyklių niekad
nesisukančių atgal
tūkstančiai skirtingų tiksėjimų bet
man duotas tik vienas laikas
vardu mano eilinis laikrodis
tarp begalybės kitų laikrodžių
su skirtingais tiksėjimais
skirtingomis širdies ir sielos baterijomis
kartais sukuriančiomis
perpetuum mobile iliuziją
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.
BE PAVADINIMO
Metų lapai kaip kaukės
nuo gyvasties mitinio medžio
tavo medis nuogyn – nuogyn tavo veidas
tas tikrasis po tūkstančiais kaukių
nudėvėtų spektakliuos dienų
tavo medis nuogyn
įkyriai rudenėjant peizažams
slystant saulei gamtovaizdžio griaučiais
alebastrinėm kaukėm po medžiais – lietus
pirštais lašų ardo bruožus ir formas
prarastųjų veidų
vis nuogyn tavo medis
vis mažyn kaukėtųjų veidų
po pirštais lašų – tik žinai kad dar kris
kitos kaukės ir kitas lietus
Balbierius, Alis. Strazdo anatomija: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2004.