„Kai sėlinsi manęs“ – jau septintasis savito poeto eilėraščių rinkinys. Tai sąžiningas, atviras bendravimas su pasauliu ir savimi, su šiuo laiku ir kitais laikais, lemiantis poetinį gyvybingumą visa ko, kas išgyvenama ir suvokiama. Tai poezija, tvirtinanti – „gyvybė visada laimi“, o toks tvirtinimas aprėpia egzistencijos, tikėjimo, priešybių regėjimo ir harmonijos prasmę. Ir knygos antraštėje užkoduota ši nuostata: pavadinimas „Kai sėlinsi manęs“ atėjo iš eilėraščio eilutės „išsikvėpink mirtie kai sėlinsi manęs“.
* * *
1989-ųjų lapkričio šerkšnas
ir juoduma – – tada
dar paauglys (keturiolikos)
gyvenau porą mėnesių vienas – –
tokios
trumpos dienos ir lapkritį pamažu
pakeitė gruodis ir Dieve ne vieną
naktį klaidžiojau toli miške ir klausiau
kaip dreba ir girgžda nematomos šakos
ir trankosi vėjo vargonai ir nieko (atrodė)
visam šiam pasauly tokią naktį nėra
tik išgąsdintas aš
sniegas gruodis ir amžinas
vėjas o grįžęs
klausydavau j. s. bacho ir aušo
vis gilesnis gruodžio rytojus – –
ir gali būt kad kaip tik tada
iš Tavęs ir j. s. bacho supratau – –
kad plevensiu kad vėjas
neria kiaurai pro sąmonę
pro dienas ir tikrovė
yra nematoma
yra už akių už manęs už amžino
gruodžio vaitojančio
miško ir vieną
naktį atrodė lyg atsidaro dangus
ir danguj tam žydėjo
tokie raudoni jurginai ir Tu
tarsi atveri man kitą mane išeinu
iš miško žvaigždžių viso gruodžio ir vėjo
ir šviesmečiai
krinta kaip lukštas ir sakai
kad tie raudoni
jurginai yra
kaži kokia paslaptis
kurią turėsiu
įminti – ištarti – šitiek
metų visa tai buvo slėpta
giliai pasąmonėj
ir gėda
kad kas nesužinotų
slapčiausių mano baimių
kliedesių
bet šiandien – du tūkstančiai dvyliktų liepos
tryliktą dieną
jau neturiu kur eiti nes tiesiai
po mano langu
žydi tie patys raudoni jurginai – –
kodėl žmona
pavasarį juos pasodino
net nenutuokdama
apie andainykštį mano regėjimą
kokiais ratais
juda mūsų gyvenimas kokiais dantračiais
traiškai mane kad apnuoginčiau
visa kas turi būt paslėpta
kuris išsiskleidi
pasąmonės žiedais
kodėl dabar stovi ir beldi
prie sielos durų
tais dangiškais
liepsnojančiais – jurginais – menkas
yra mano kūnas ištarti
Tavo žiedus
pažvelk –
koks basas
stoviu
šioj ugny
* * *
yra sunkūs laukai
pašiurpusi
oda – – – – begalinis
yra kelias kuriuo reikės eiti
keletas
milijonų
metų
tylos
žmogus nesupranta laiko
griuvėsių pasaulio žmogus
keletas
milijonų
metų
kalėjimo
gryninimas
gendamybė
išgendanti iki galo
išpūvanti – – – – keletas
milijonų metų puvimo
kol visa nukris – – – – – –
visa kas genda – – žengiantis
nuo kalno – – – – nuo debesies
karalystė
kurią paveldėsi – –
kaip išgyventi šią naktį – – –
* * *
2012 birželio 10
3 val. 15 min. į krūmą prie atverto lango
nutūpė paukštis ir švilpė
neleisdamas užmigt:
švilpiantis paukštis
ankstyvą
rytą jazmino šešėlis – – išsikvėpink
mirtie kai sėlinsi manęs – –
kaip aušta Viešpatie kaip kunkuliuoja
visa kas yra čia – – o būčiau
net nepastebėjęs – –
jeigu ne šitas išprotėjęs Tavo siųstas
paukštis – – jei ne šita pasiutus
giedanti
mirtis
Gintaras Bleizgys. Kai sėlinsi manęs: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.