Jei tavyje esanti šviesa tamsi,
        tai kokia baisi toji tamsa!
                           Mt. VI. 23

       Žingsniuodamas šaligatviu užsimerki tik akimirksniui, o kai praveri akių vokus – viskas tebėra savo vietose: namai, tų namų langai, tų langų užuolaidos ir tų užuolaidų paslaptys. Užsimerki vėl – lengvai lyg per sniegą žengi keletą žingsnių, bet jau ketvirtas, penktas ar šeštas žingsnis pasidaro trumpesnis, baugštus, tarsi septintam pritrūktų to šaligatvio ir nudardėtum skradžiai žemės. Atsimerki – viskas tebėra savo vietose, tik į tavo veidą įbesti svetimi žvilgsniai; ko jie iš manęs nori, ko smelkiasi į mano akis, tarsi ten kas būtų padėta ar parašyta? Juk nieko jose nėra, nieko, aš pats kartais bijau į jas pažiūrėti. Man atrodo –viena jų platesnė, o kita siauresnė, ir labai panaši į mažytę žuvį. O gal abi jos lyg du mažyčiai paukšteliai, tik tokie niekam tikę, nepaskrendantys. Tačiau savo darbą jos dirba neblogai – pagauna tuos svetimus žvilgsnius it kokį lipnų molį, kurį tinkuotojas tėškė į sieną... Pagauna, kai kam net atgal grąžina. Ir staiga pasileidžia paskui geltoną troleibusą, vis greityn, greityn, kol mano kojos susipina, ir tada skrendu virš šaligatvio – aplinkui irgi viskas skrenda: ir namai, ir šiukšlių dėžės, ir namų langai su užuolaidomis, ir daugybė įspūdingų kojų... Svariai apsitaisęs dėdė mane ima už rankų ir kelia, mergaitiškas siauras delnas braukia nuo veido drumzliną vandenį, mano akys vėl atsimerkia ir įsiremia į kitas gailestingas akis, ir juokiasi – koks nuostabus buvo skrydis! Geltonas troleibusas it citrinos žievelė jau toli ir vis traukiasi traukiasi, virsta į nieką. Tikras liūdesys gniaužia širdį, bet mano mažytės akys ir vėl išgelbsti – tarp šaligatvio plytelių iškišęs galvą sliekas žvalgosi į visas puses. Linguoja savo liaunu liemeniu. O juk pražus – vienas batas už metro nuo jo, kitas tik už pusmetrio. Lįsk atgal, slieke, lįsk atgal – ir jis lenda, pats protingiausias sutvėrimas žemėje. O kodėl aš ne sliekas?
       Ar aš norėčiau juo būti? – išlįsčiau iš žemės ir vėl į ją įlįsčiau neatsimindamas nieko. Ach, kaip gražiai pavyko sugalvoti, o juk vis apie save galvoji, ne apie tą vargšą slieką, tau jis iš tikrųjų nė motais. Tau kiti dalykėliai rūpi – parslinkti į savo ketvirtą aukštą, ant sofos išsidrėbti, tris kiaušinius išsikepti. Ir išsikepsi, poetas Aloyzas spoksos į čirškiančią keptuvę, sakys – sveikinu sveiką pargrįžusį, atsiversk šitą įžymų laikraštį, jame esu aš. Veidrodyje vėl regiu savo akis, viena it plokščia bespalvė žuvelė, ji mato Aloyzo pirštuose smilkstančią cigaretę. Aloyzai, – ištariu pusbalsiu, – ar tu ką nors nutuoki apie vaizduotės perteklių: juk mes tik vaizduotėj ir gyvenam, o kai ji pasibaigia – tik šiaip sau esam, tūnom, kuičiamės. Aloyzas išpučia dūmus, išmintis nubėga jo kakta, jis sako: vyrų valia nekęst ir visa kelti į šviesą... Tai Homeras, brolyti, sako vėl Aloyzas, gal ir netobulas vertimas, bet su Homeru nepasiginčysi. Argi? – klausiu rimtai, – tu galėtum ir su juo pasiginčyti, su vienu tokiu užvakar juk susikibai į plaukus, ir ką? – nugalėjai... Eik tu, žinai kur, sako Aloyzas, tavo čia menkas reikalas. Jis pasiima storą knygą nuo sofos ir sveria ją vienu delnu, paskui klesteli į krėslą, spokso į mane, rausvos jo lūpos jau kruta, tuoj kažką vėl sakys. Ir sako:
       – Rytoj einu dirbti darbo. Į geležinkelio stotį. Atiduosiu tau visas skolas ir visiems viską atiduosiu, nė per nago juodymą niekam neliksiu skolingas ir išnyksiu iš čia.
       Noriu ramiai nusišypsoti, bet šypsnys it voratinklis pakimba ant veido – Aloyzas tokias kalbas varinėja kiekvieną savaitę, tačiau ką jis gali dirbti toj stoty? Knygius jis, ir tiek.
       – Niekur tu neišvažiuosi...
       Aloyzas akimis įsiremia į mane – žvilgsnis šaltas, baugštus; papurto savo juodą galvą, o paskui kartoja – išvažiuosiu iš čia, išvažiuosiu į Eldoradą, ten dabar tiesia geležinkelį, negirdėjai, ką?
       Ir pašoka it įkąstas iš krėslo:
       – Einam, eik su manim, aš tau turiu kai ką parodyti!..
       Šlapias šaligatvis žliugsi po kojomis, žliugsėjimas toks, lyg šimtakojis žmogus eitų ir eitų tuo šaligatviu. Tačiau svetimų žvilgsnių ant savo veido nebejuntu ir langų užuolaidos jau nebado akių. Kai nusiramini, net pati niūriausia rudens diena atrodo baltesnė, gali susigalvoti kokį džiaugsmelį ir šokinėti, ir pasirodys, kad visi taip šokinėja. Taip ir yra: vieni džiūgauja ir trepsi kojomis, kiti stypso lyg įbesti. Pasirink ką tau daryti, bet sąžinė – mūsų diena, kažkas taip pasakė.
       Aloyzas žengia nesižvalgydamas, veda siaurais skersgatviais, kiemais į šešioliktą amžių, o gal dar giliau. Kai sustojame, girdžiu kaukiantį šunį. Gal tas šuo užmūrytas sienomis? Paskui nutyla, o Aloyzas jau tempia mane pasieniu, graibydamiesi tamsoj leidžiamės žemyn suktais kaip spiralė laiptais. Aloyzas įbrėžia degtuką, iš kišenės išsitraukia žvakigalį – jau galima šį bei tą ir įžiūrėti. Nykus rūsys. Galvoj subraška – štai ir užmirštas laikas, nebūtin prapuolęs šimtmetis, niekada negalvojai iš taip arti išvysiąs jį, o dabar gali pirštais paliesti baltus jo kaulus. Ir paliesk, ir jie gal prabils į tave, jie juk nori išsiveržti į šviesą ir keliauti per pasaulį... Akys palengva įveikia rūsio tamsą, jau matyti pasieny stalas, knyga ant jo, keli popieriaus lapai. Aloyzas nupučia dulkes nuo vieno lapo ir paduoda man.
       – Skaityk, tuos žodžius nurašiau nuo sienos. Štai ten, – ranka mostelėjo kiton pusėn.
       Skaičiau lėtai, vos įžiūrėdamas raides:
       Tam kely mes buvom vieniši, tačiau vis žengėme į priekį, nežinodami kada sustosime. Tamsus nakties dangus mus gąsdino, mes regėjome, kaip iš aukštos žolės keliasi ir slenka į mus keisti siluetai. Tie šešėliai praslinkdavo per žingsnį nuo mūsų, įbrisdavo į ramų ežerą ir tada pranykdavo. Mes irgi žengėme to ežero link, bet išgąstis kaustė mūsų žingsnius. Tas ėjimas buvo ilgas lyg visas gyvenimas. Mes ieškojom kietų akmenų ir, suradę nedidelius akmenėlius, daužėm juos vieną į kitą, kad kibirkštimis pasišviestume sau kelią. Tai buvo neįprastas darbas – šviesa akimirksniu prarydavo mus, paskui tamsa tvyrodavo dar aklesnė. Staiga pasijutau likęs vienas su dviem akmenukais rankose, privalėjau įskelti ugnį ir pats joje pranykti. Aš taip ir padariau.
       – Labai išmintinga, Aloyzai, tiesiog genialu, – pasakiau perskaitęs. – Tavo paties kūryba, atpažįstu iš kvapo. Išplėšei tamsos gabalą iš savęs ir atsivedei mane, kad perskaityčiau. Bet tave apgauna žodžiai, visų pirma tave patį...
       – Tu meluoji. Tu man pavydi, – teištarė Aloyzas.
       Jis prisišliejo prie sienos, paskui pasakė:
       – Žodžiai nesunaikina tamsos, tas teisybė, ir ji kasdien keliauja su manim. Žodžiais tik pabaltinam ją, bet vienąsyk ji pasiglemžia mus galutinai. Viena, ką galime, – bėgti nuo jos, bet juk ne visi gali būti geri bėgikai.
       Aukštyn vėl kilome spiraliniais laiptais, kieme vienas kitam padėjome nusivalyti nuo drabužių voratinklius, mūro trupinius. Dangus atrodė dabar šviesesnis, išsilijęs. Aloyzas tipeno šaligatviu susigūžęs, nepažvelgdamas į praeinančius vyrus ar moteris, nežiūrėjo ir tie į jį; didžiuliai pasauliai lengvai prasilenkdavo lyg iš tikrųjų tų pasaulių nė nebūtų. Paskui Aloyzas paklausė:
       – Ar matai gatvę? Kiek daug čia žmonių! Bet visi jie gali pasakyti – tam kelyje mes buvom vieniši... Ir visi jie taip pasakys, tik tu paklausk jų. Ir todėl jie skuba, jie užsiėmę skubėjimu į užmirštų šešėlių pasaulius. Visos gatvės į juos, šita irgi, gali tuo neabejoti...
       – Ir neabejoju. Išgirdau tavo eilinius lyrinius nukrypimus, kurių gylis perdėm seklus, juose niekas net nuskęsti negalėtų.
       – O aš, kaip matai, galiu, – išsišiepė Aloyzas. – Ir, ko gero, ne tik aš vienas.
       Padaviau Aloyzui ranką ir pasukau už kampo; geriau vienam kėblinti prilyta gatve, negu dar ką nors šnekėti. Vakare jis sėdės prie stalo įbedęs akis į knygą, ir jo veidas bus kaip knyga. Paskui atslinks ir vėlyva nakties ramybė – taip pasibaigia beveik kiekviena mūsų diena: aš užmingu, o Aloyzas palinksta prie savo popierių, kad išspaustų iš savęs kelias gyvas eilutes. Išspaustų ir nusiramintų.
       Kai atsirakinu duris, Aloyzas iš tikrųjų sėdi nurimęs lyg nieko ir nebūtų atsitikę. Atsigulu ant sofos, apie lemputę palubėj sukasi trys musės, o tuo metu Aloyzas traukia iš po stalo kažkokį paketą. Palengva išvynioja ir tiesia man spalvotą stiklinį šunį.
       – Iš kur? – klausiu, nes kambary mes niekada neturėjom tokių įdomybių.
       – Pasiėmiau, – Aloyzas spokso į manė, – nuėjau į turgų ir pasiėmiau. Gali išmesti lauk, niekam nereikalingas.
       – Čiagi tavo sapnas, juk sakei, kad vis lojantį šunį sapnuoji. Kaip tu dabar be jo?
       – Ne sapnas, nusipirkau už tris rublius. Jis saugos mane nuo nežemiškos tamsos, kurios visi mes taip bijom, ar ne?
       – Galbūt, bet tu kvailai atrodei tame rūsy. Tau iš akelių sunkėsi ašaros...
       – Prisiekiu – daugiau nesisunks. Paskutinis sykis, prisiekiu. Ir į jokią geležinkelio stotį dirbti neisiu, ir jokių skolų niekam atiduoti nesiruošiu. Svarbiausia – įveikti ir sunaikinti save. Gal žinai naujų būdų?
       – Žinau. Vienas jų – pasiversti į slieką ir suplasnojus sparnais skraidyti palei debesis, kad tavęs niekas nesumindžiotų.
       – Labai geras. O jeigu rimčiau?
       – Sunaikink vaizduotės perteklių ir galėsi vaikščioti aukštai iškėlęs galvą.
       – O sapnai? Kaip susidoroti su sapnais?
       Ir Aloyzas pradėjo juoktis susiėmęs už pilvo. Mūsų pokalbis baigėsi. Po valandžiukės jis pasistatė stiklinį šunį prieš save ir ėmė garsiai loti. Amsėjo gerą pusvalandį, paskui nusirengė ir kietai įmigo, tačiau vidurnaktį mane pažadino keisti garsai – lyg už lango, lyg čia pat, pasieny, kažkas tyliai viauksėjo, ir prisiminęs Aloyzo stiklinį žvėriūkšti, nesunkiai suradau kaltininką. Apgraibom, nedegdamas šviesos, sugriebiau jį už ausų ir išmečiau į tualetą, į šiukšlių dėžę. Iš ten minutę kitą dar sklido slopus šuns balselis, bet paskui nutilo. Tačiau atsibudęs rytą niekaip negalėjau atsiminti – tas lojimas buvo iš tikrųjų ar tik sapnas. Bet Aloyzo klausti nesiryžau – jis susikrovė ant stalo krūvelę knygų ir įniko į jas; pirštai versdavo plonytį knygos lapą, Aloyzas pakeldavo akis ir tada jose galėjai pamatyti mažus žiburėlius, kurie greitai ir vėl pranykdavo, tarsi juos kažkas užlietų tamsiu vandeniu.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.