DIDAKTIŠKA AUTOBIOGRAFIJA RESTORANE
| — Ponas nori žinot, kodėl aš dabar toksai, papasakosiu trumpai ir atvirai. |
|
|
Aš buvau dar visiškai jaunas,
(mano metų vaikai dar kiaules ganė) kai išvažiavau į tolimą miestą, stambiu ratu pažymėtą žemės plane. Gyventojų ten būta trejetas milijonų1). Manęs ten nieks nelaukė, niekas nesutiko... Man atvažiavus taip pat kas rytą miestas dėjo savo kaukę, taip pat arkliai vežimus traukė, taip pat visi kažkur skubėjo, o kad gyventojų prie 3.000.000 dar vienas prisidėjo — niekam nerūpėjo. Tuoj kitą dieną teko matyti, |
|
| Tuo prasidėjo mano karjera, pasidariau klajūnas. O, mielas, daug visokių barjerų teko „paimti“ mano kūnui. O siela vis gimtinės laukuos skraidė — tėvynės oru sotinos; per frontų frontus žmonės minas svaidė, užmiršę motinas... |
|
| Dabar esu aplankęs beveik šimtą miestų, tik vieną jų gerokai pamenu, ten man reikėjo išlaikyti meilės egzaminą... Nepasigirsiu, kad būtų jis man gerai pavykęs, bet argi galima ko gero laukti iš bolševikės? |
|
| Atsiminiau kadaise gavęs gerą boksą iš „faraono“, nepanorėjau gaut nokautą per sijoną... — — — — — — — — — — |
|
| Dabar esu Kaune, turiu truputį darbo — gatves pašluoju reikalui ištikus... Gerai, kad mano Marė tyki ir tiki, kad iš manęs vėl būsiąs ponas ir laukia, kada loterijos valdyba įteiks man 60.000. Tada ji mielai pamestų mūsų kambarį rūkstantį, tada ji vėl lankytų „Metropoliteną“, „Odeoną“, mielai skaitytų „Trečią frontą“, gal ir teatran užsuktų pasigrožėti jo remontu... Žodžiu, drauge su dainium turėtų teisės tarti: „Pasaulin atėjau matyti saulės, ne žemės arti“... |
|
| Ateit — tai dar teorija, matyti — tai jau praktika, kadangi mudviejų visai skirtingos taktikos, tad, kad būtų dar kiek žadėtos prieš altorių laimės iliuzijos, aš jai meluoju ir... konfūzijuos. |
|
| Man labai patinka du žodžiai: „Vynas“, dėl to, kad „In vyno veritas“ ir „Viltis“ lotyniškai „Spes“... O žmona kažkodėl vis linksniuoja žodį: „Laimė“. Kaimynai pataria išsiųsti ją į kaimą... Atsikertu: — Suspės! |
|
| Gana! Kada buvau inžinierius ir turtingas — manau, tai tamstai neįdomu, Bet kadangi esi dar jaunas ir simpatingas vieną žinok: Gyvenimas tai — kabarė su šabloniška programa kas vakarą. Jei nori būti mylimas ir „visiems“ naudingas, nuoširdžiai patariu: Kai visi traukia gaida „do“ tam kabarė, dėl Dievo meilės, nešauki „re“! |
|
____________
1 Peterburgas, dabar Leningradas
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.
NUSIMINUSIAM JAUNUOLIUI
(Optimistai šią temą praleidžia — neskaito)
| Jaunuoli, nepažįstu tavęs, bet žinau tavo būdą, nes pats buvau jaunas. Tu šiandie liūdi, tau biauru, nesmagu, tu įsitikinai, kad žemėj nėr teisybės, tu pajutai daug purvo, daug skriaudų, tu pamatei, kad žmonės be širdies, kad moterys mylėt tiktai turtingus moka, kad... žodžiu, šimtas „kad“... bet pagalvok, ar verta tau liūtėt ir pykt?.. Dievaž neapsimoka! Žinai juk patarlę: „Kaip moka, taip ir šoka“. |
|
| Bet jei įgriso tau gyvybė, ir nuodais apkalbų jau soti tavo siela, ir nori tu palikti šį pasaulį, |
|
| manydamas, kad jie įvertins, kad jie supras tą auką, kad jie gailės ar kiek pasitaisys, tu klysti, jaunuoli mielas, ar tu žudysi kūną, ar parduosi sielą, vistiek tai niekam, niekam nerūpės... Gal būt, smalsumo vedini jie chronikoj žinutę paskaitys, gal vienas koks ir pagailės?.. Na — du, o gal net trys, bet daugumas tiktai ranka pamos: — Tiek tos! |
|
| Tad kam kankintis, pykt, liūdėt? Matai, neapsimoka. Tenai, kur mes visi po keliasdešimt metų susirinksim, kiekvienas pats savąsias sąskaitas apmoka. |
|
| Tu, pvz., pradėjai 1913 metais eiti gyvenimo keliu. Sakysim, iš pradžių tave nešė, bet dabar juk jau eini vienas, na, tat eik kaip reikia. Nešauk: „Ach, pavargau, nebegaliu!“ Atsimink, kad taip keliauja visi žmonės, užtat neverk, kai kas tave nupeikia, nesidižiuok, kai giria, tik vyk į šalį abejones! |
|
|
Jei tave kas
kankins, tyčiosis, skriaus, tik juokis ir tylėk, bet nesišaudyk, nesikark ir, pagaliau, nesipiauk, o kur nors pamiškėn ar palaukin pabėk, nusišypsok ir... nusipiauk! Tau reikia ūpo, |
|
| Skrisk tik aukštai, aukštyn drąsiai ir įžūliai, tenai visur aukščiausios rūšies keliai netaisomi jokių plentų valdybų, bet geresni už asfaltą! Daryk jaunystės salto! Ne salto mortale, bet salto triumphale. Tada pajusi galią, pajusi burtą laimėjimo, siekimo... Na, jaunuoli, geriausio pasisekimo! Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930. |
|
505-as
(Iš panelės laiško draugei).
| Nesistebėk, brangioji Valia, kad taip įvyko... Pasauly būna ne tokių dalykų: kartais atrodo ramu, tyku, Žiūrėk, jau audra su perkūnais žaibus skelia... Aš nežinau, kuo sužavėjo jis mane, bet aš tikra, kad taip galėtų būti tik sapne. |
|
| Kai Palangoj tylus vakaras, kurortininkai visumet žiūri, kaip saulė slepias už jūrų nugaros, visi: biznieriai, valdininkai, profesoriai, studentai, turtingi ir tie, kurie be centų, gražuoliai, stori, ilgakakliai, visi vienodai domisi savotišku, nemokamu spektakliu. |
|
| Kartą su manimi dviejų panelių kompanijoj, stovėjo poetas. Jūra vos čežėjo, vos liūliavo... Visi mes buvom sužavėti poetu, poetas — jūra... Tiktai staiga viena banga, lyg kažką sugalvojus... užpila mums kojas! Klykiame, juokiamės. Aš striksiu ir kvatojuos, visi aplinkui žiūri, šypsos, stebis, kad poetas, nuėmęs kepurę, šluosto mano kojas. Tik vienas — nė nekrust: įsmeigęs akis į tolį, žvilgsniu seka saulės paskutiniais spinduliais auksinamą burę. — Kas jisai? — klausiu aš poeto. — Nežinau, — nusišypsojo; — — Gal būt, tuo laivu plaukia jo mylimoji, o gal koks karštas cabalero ruošia kruviną vendetą, žiūrėkit, šautuvas prie kojų. |
|
| Tą vakarą man buvo keistas ūpas... Paskatinta linsmų draugių, truputį įžeista, kad jis visai nežiūri, aš drąsiai priėjau prie jo, sekundę tyrinėjau ir paklausiau: |
|
| — Kas tamsta? Jis lyg pabalo, vėl greit paraudo, peržvelgė mane nuo galvos lig kojų, šyptelėjo... — Kas tamsta? — pakartojau, nors balsas truputį virpėjo. — Panele, juk matai, aš uniformoj: valstybės lėšomis aprengtas, ir numerį matai — aš — 505-as — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — |
|
|
Naktis —
žavėtina, šviesi, šilta, žvaigždėta... Einu pajūriu, taip ramu, taip gera... Mintys, kaip mylimo bernelio rankos glosto galvą... Erdvu, platu, |
|
| Ach, kad būčiau aš poetė, kiek daug galėčiau pasakyti minčių, kurios sieloj gimsta čia — prie jūrų tylinčių, prie žvaigždžių mirgančių, prie miško šlamančio, kopų sapnuojančių.! |
|
| Kalbu aš jūrai, šaukiu ir dainuoju; jausmingi žodžiai meilės giemėn pinas ir galvą degina... Lyg, rodos, įkvėpimas būtų nužengęs mano sielon: — O jūra dieviška, o jūra miela, juk tavo bangos tai — gyvybės bangos, liūliuoji tu gyvenimo verpetais ir amžius žiūri, kaip žvaigždėtą dangų... |
|
|
Staiga kažkas švelniai man spaudžia petį:
jaučiu milinę, šaltą diržo sgtį, girdžiu: — Panele, ką tamsta šauki naktį? Ataušo įkvėpimas |
|
| Pykau be galo, — ūpau sugadintas. Galvojau: Štai koks menkniekis man gali kartais kenkti... Ir vis tas 505-as!!! — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — Atostogos jau baigias. Bėga dienos, kaip pašėlę. Prie mano vasarnamio visos gėlės peržydėjo. Šeimininkė šiandie kažkodėl labai pikta atsikėlė, vos kažką bara. Vaikas gatve prabėgdamas šaukia tėtį. Ore tvanku. Kambary tarnaitės tvarką daro... Išėjau Šventosios uosto pažiūrėti. Dešimt kilometrų man, mėgstančiai klajoti, tai gyvas niekas. Jei tiek kilometrų gyvenime būt lengva padaryti, tikrai žygiuotume nuo vakaro lig ryto... |
|
| Štai ir Šventoji — liūdnas vaizdas. Negalima vadinti žvejų uostu tos vietos, kur bangos dar labiau, kaip jūrose, putoja. Ne uostas, o daržas, aptvertas keliais pagaliais. Paklajojau, svečiavaus pas žvejus ir su paskutiniais saulės spinduliais išsirengiau namo. Deja, netrukus debesys tamsūs ir purvini, kaip batai, dangun užlipo iš už jūrų ir didelėm kepurėm užvožė saulės šviesą. Pradėjo lyti. Pradėjo šelti jūra. Skubėjau kiek galėjau... Beliko dar gal pora kilometrų, bet lyt pradėjo lyg prieš antrą tvaną. Dairaus, jokios ramesnės vietos, nors žemę rausk! Jau noriu bėgt į šalį kur miškas, bet girdžiu šaukia: žodžiai ir lietus drauge tiška, vos supratau: — Panele, prašom čia, būdelėn! Tikrai, tarp kopų mažutė, mažutė būdelė, lygiai tokią broliukas, kai dar buvo vaikas, špokams įkeldavo į obelį... Skubiai įbėgu, durys užsitrenkia, viduj tamsu, ir aš beveik glėby, bet linksma, kad čia neužlyja, niekus tauškiu: — Atleisk, tamsta, mano sugedo automobilis... Na, vienu žodžiu, ar tamstai mano šlapias apsiaustas nekenkia? Jis juokias, aš patenkinta kvatojuos, ir vėl nesąmones visokias jam kartoju: — Žinai, Tamsta, važiavom greit, mano arkliai pasibaidė, kai norėjau draugę aplenkti... Tik staiga matai, kad jis 505-as! Tada griežtai pakeičiu toną: — Atsiprašau, ponas milicininke, man nesmagu, baisiai... — „Policininke“, ne „milicininke“ — švelniai pataisė — ...nesmagu, kad... prisipažįstu... čia sutikt tamstos netikėjau... Nutrūko sakinys, būdelę vertė vėjas, ir lietus mušė taktą neblogiau, kaip operos orkestro muzikantai... — Na, žinoma, — jisai pradėjo, — mano būdelėj tokios išdidžios panelės — reti svečiai... Ai, buvo pikta! Kad ne ta audra ir ne jo platūs pečiai, tas dialogas kitokį būt turėjęs epilogą... Bet mane atšaldė ir gerokai veikė perspektyva gauti slogą. Nusprendžiau: „pyktis nereikia“. Tylėjom. Klausėm lietaus ir vėjo. Ach, kad tai būtų mano galioj, aš gamtai suteikčiau aukso medalį sudiplomu ir parašu: „Talentingiausiam ir geriausiam kūrėjui ir t. t.“. Žinai, tas staigus lietus, vėjas, jūros ūžesys buvo tokia simfonija, kad jokia filarmonija tokio orkestro iš niekur neišrašys. |
|
|
Nors buvau sušlapus
ir beveik drebėjau, bet mane veikė keistas audros grožis. Klausėm... Tylėjom... Lietus vis lijo. Žiūrėjau į jo veidą: |
|
| Kol taip į jį žiūrėjau, lietus vis smarkėjo. — Atleiskit, — tarė jis, — sudiev... Reikia rajoną apeiti... — Kam eiti, juk taip lyja! — Tai mano pareiga... — Bet nieko... |
|
| Jis išėjo | |
| — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — — Tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik, tik-tik... |
|
| Jau 60, jau 600, jau 6000!.. |
|
| Jau šeši tūkstančiai „tik-tik“ nedrąsiai nuskambėjo... Audra tilo praplyšo debesys, sušvito mėnuo; bangos vis dar ūžė... Pažiūrėjau per langelį — tylu, tuščia pliaže; žmonės, kaip automobiliai, pasislėpė išnuomotuose garažuose... Gyvenimas! — Ponai kortuoja, ponios tikriausiai dažos. Panelė slapstosi sargybinio būdelėj... Gyvenimas! — — — — — — — — — — — — Pravėrusi duris apsidairiau: policininko niekur nematyti; norėčiau padėkoti už (vis dėlto) pastogę. Bet kaip? Palikti penkis litus, rodos, tokiam ponui maža, daugiau palikti — nepatogu. Skubiai išsiėmiau vizitinę kortelę ir parašiau: „Dėkoju nuoširdžiai, o pinigus priimkite kaipo padėkos dalį.“ |
|
| Ramiausiai išėjau. |
|
| Kodėl aš ne poetė? Dangus vis blaivėsi, debesys raivėsi, bangos apsvaigusios daužės į krantą... Ai, žmonės, žmonės, gamtos grožybes ar jūs suprantat? — — — — — — — — — — — — |
|
| Sekmadienio rytas. Saulė skaisti, lyg tyčia nuvalyta, šviečia išsijuosus. Padariau vieną atsisveikinimo vizitą... Bažnyčioj groja vargonai, virš bokšto skraido kuosos, netrukus jau į Kauną išvažiuosiu. — — — — — — — — — — — — Einu pajūriu ir galvoju: kokia kilni gamta. Prie jūros atvykau išnervinta, pikta; šiandien jau skaidriau į buitį aš žvelgiu; šiandieną širdis plasta, rodos, laimę jaučia... Šiandieną linksma man, dainuoju ir svajoju: „Kas mūs buitis?“ Kas mūsū laimė? Ko siekiam mes gyvendami šioj žemėj? Ko taip vilioja mus slaptinga ateitis? Kodėl taip ilgimės mes saulės? Ir kodėl taip baisi mirtis? |
|
| — — — — — — — — — — — — Namie nespėjo dar tarnaitė stalo nudengti, atėjo svečias — ? ! 505-as! — Panele, aš senai vis noriu tamstą pamatyti... — Prašau sėstis, aš pasiryžus išklausyti jūsų pretenziajs. Atidariau langą, tą, prie kurio jis sėdėjo: pašėlusiai kvepėjo hortenzijos, tur būt, dėl to man galva svaigo... — Panele, ar atmeni tą vakarą, kada pajūry aš stovėjau sargyboj, o jūs kompanijoj poeto išdykavot? Žvelgiau į tamstą ir netikėtai, pajutau, kad savo laimę ir pražūtį matau... |
|
| Nesišypsok, panele. Aš sargybinis, o tamsta kas — žinai... Suprantama, kad mano munduras valstybinis neleido ką nors kita atsakyti tada, kaip tiktai numerį, kuriuo juk pažymima kiekvienas šioj žemėj gimęs. Bet mano toks likimas, ir mums visiems jam kartais tenka lenktis: Aš esu penki šimtai penktas, o noriu būti pirmutinis! Pirmutinis — tamstos širdy, pirmutinis — mintyse, pirmutinis — gyvenime... |
|
|
Kalbėti man gana.
Štai tamstos dovana — dešimt litų, man jų nereik (laiškelis jūsų man brangus, kaip milijonas)! O štai — tamstai dovana: mano numeris... Kai traukinio vagone važiuosite namo, prašau, akimirką pagalvokite apie 505-tąjį, naktį, audrą ir vieną vakarą pajūry... — Ko, panele, taip žiūri? ... ir vieną vakarą pajūry, kada aš pirmą kartą iš tamstos lūpų išgirdau klausimą man brangų ir malonų... . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . Aš paėmiau jo numerį. |
|
Babickas, Petras. Geltona ir Juoda, Kaunas, Minijatiūra, 1930.
