PAGIRIAMASIS ŽODIS KVAILIUI
Įėjau į spalvingą klegančią minią
kur nešėjų daugiau negu funkcijų –
neįžiūrimą dėmę ant saulės
pasikeisdami valė būriais
savalaikio brendimo homunkulai
jie šoko per balą ir lipnų asfaltą
sakydami man „ave vita“ ir „labas“
ir netyčia pažadino sportinę aistrą
kaip atgimstantis rūbinės vergas
eksponatas brolybės ir laisvės
nešiau į muziejų sidabro apynasrį
pakeliui
nuo barako nuplėšdamas pleistrą
nors šnabždėjo kažkas –
„tai jau buvo“
aukštoj nebuvimo gaidoj
pramirgėjo vaivorykštė puslankiu
ir kaip naščiai
nusileido ant kvailio pečių
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
DUBLERIS
Apšlubusiom svajonėm
suklijuotas esamasis laikas
pagardintas po du ir dvidešimt
pigia slapia dešra
girgždėdamas šlagbaumas kyla –
praleidžia liūdną sniego žmogų
bet virtinėmis eina dubleriai
apkartinę pirmųjų džiaugsmą
sutręšę sandėliukai greitai nesuyra
ilgai juos remia liesos musės
ir per poetinį viražą
pasiekia gaudžiančią visatos gelmę
su savo teigiamu herojum
įkaušęs nesisveikina rašytojas
jis gimdo kitą nors panašų
ir atsibunda jau kaip Kainas
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PAKETAS
Tik pasišvęsk paketo parnešimui iš saulėtos gatvės pusės į šešėlinę ir tau iš karto atsiranda paklausa kaip tenoro partijos atlikėjui ir pasisavina tavęs neklausdami pasliko padėtį ir tavo sielos laikrodį kažkas pastumia per vieną padalą į priekį ir tampi svaria paspirtim ne tik Pizos bokštui bet ir kokiai perimai idėjai ar net rimtam pokštui ir gali nemokamai važinėti visuomeniniu transportu ir net imti pabaudą iš kitų apsimetančių kad jie gvildena riešutus ar nori išdabinti šitą uždarą erdvę dviprasmišku žiūrėjimu sau po kojom ar pamesta paraiška apie savo kūną parduotą anatomijos katedrai ir virkdyti juos labai nelinksmai parazituojančius naujam autobuso kūne ir jie paklusniai puola po istorijos ratais ir paviršutiniškai įsismelkia į asfaltą, nes negali nuklaikę pabėgti nes tu jau supainiojai visus atsitraukimo kelius ir paleidai nuo grandinės geltonus nuo geltligės laikraščius ir staiga tu praregi ir pamatai kad paketas buvo tuščias ir atsuki lyg filmo juostą viską atgal iki tos vietos kur pirmą kartą paėmei paketą – juosta vėl pajuda pirmyn ir taip tvanku ir taip plieskia saulė ir tu matai tam filme kaip vėl prieini ir vėl paimi paketą, – kai tokia saulė kitaip neįmanoma
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŽIŪRĖJIMAS IŠ BALKONO Į KAMBARĮ
Tave išspręs bet neįrodys
karčioj linksmybių apsupty
kai aidi metalinės durys
ištuštėjusioj širdy
kai uždarbiausi daugindamas išmaldą
su pastovia konvulsijų suma
kol spinduliu – beveik nematomu
vis tiek atšliauš rytojus
įeis pro liūto kairę ausį
išnirs jo dešinėj aky
ir nesustabdomai paliudys
kad menas mūsų neišgelbės
kad stipriai persistengė popiežius
braukydamas šventuosius
o daugiametės šiurkščios žolės
užgožė ir likusius
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
GARSTYČIŲ DŽO
Važiuodamas 180 km/val greičiu žibinto šviesom skaldo poliarinę naktį bet mylimosios ieško apgraibom tamsoje neradęs išprašo pro kaminą ji kaip dūmai šviesoje temdo akis ir širdį kadangi praeitis yra dabarty dabartis ateity ateitis ir praeity ir dabarty ir t. t. ir t. t. ir viskas kartu kalbėjimo žodinė forma todėl jis laiką įtrina į padangas ir nestabdo ir dar padidina greitį ir nuskrenda kaip erelis virš žemės ir džiugiai mojuoja mylimajai kojinėm stovėdamas ant stiklo duženų ir tikisi sulaukti laimingos pabaigos
važiuodamas 20 km/val greičiu per poliarinę dieną išretina žodžius kiekviename tarpe po miną kiekviena mina sujungta laidais su radijo aparatu mašinoje įjunk norėdamas išklausyti oro prognozę ir nesužinosi koks bus poliarinis vakaras todėl geriau tegu gieda kregždės lakštingalos papūgos ir visokie kitokie paukščiai po žiemos atskridę iš pietų ir dėl meilės sezoniniam lizdui augimo į aukštį ir gylį atmosferinių kritulių ir kitokių baisių dalykų giedančių visai kitaip ir jis išlipa iš mašinos pasitraukia nuo kelio ir vėl tyli nes „niekšybė sakyti tiesą kai tai nebekelia pavojaus“
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
BĖGIMAS RISTELE
Trečia salvė suguldė medžius ketvirta vėl sustatė apskritimais žvaigždutėm kad oštų tiesiai į širdį po penktos mes pabėgom
bėgom toli taip toli kad nematytume ką reikia ginti
bėgom ilgai taip ilgai kad neatsiminėm ar tikrai mes dar bėgam
kairiajame flange juokėsi dešiniajame verkė – visuma susikaupusi
karts nuo karto skersai kelio tingiai tįsojo ant šono nuogos moterys – Guliverio seserys – jų kėslai klastingi – atskirti nuo jūros – šaltom mėnesienom jas stingdė žvalgai ir tempė prie kelkraščio garantuodami eismą
išaugo ir kliuksėjo pagurkly mintis: dabar susikaupsiu ir krisiu – ak įpratom gyvent vaiskioj popietėj
(taikiniai – ant kartono nupieštos karvės jau gulėjo ant žemės)
sėkmingai prabėgome užsiėmimuose išnagrinėtų priešų teritoriją kaip ir reikėjo laukti jie atidžiai mus stebėjo nusikalstamai kaišiojo limonadą ir užkandžius siūlė finišuoti
„paukščio skrydį nutraukia tik šūvis“... – užtraukė pradedantis dainą ir šešta salvė viską gražiai sutvarkė
(neteisybė – suvalgyti tiek torto kad po to numirtum)
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
TARP ŽIEMOS IR PAVASARIO
Ateis tokia diena
(greičiausiai po žiemos)
ir pridėtinių šaknų paieškos
susilies su kosmetikos mokslu
švelnūs vyrai moterys švelnios
atras vidinės laisvės šulinį
lyg seną skelbimą
lyg kapeiką
ir kvėpins savo paausius
įsūnys save kaip kovotojus
kaip labai jautrius vaikus
kuriems nebūtina grąžinti skolą
astralinės giedgaidystės metu
ir nubaltins veidą nesąmonei
iš nežinomų tarpstočių pievų
pranašaus racionalią jos mirtį
adaptuojantis kūnui prie karsto
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
KALORINGI NUMIRĖLIAI
Jie nenuėjo
kaip eksperimento aukos
kaip veršiški numirėliai
paklusdami
maldaknygės viršeliams
jie nenuėjo
žengdami
per juodą kalkę
primint apie save
ant balto aikštės
pilvo
išgėrę iki dugno
sudaužė sankcijų taures
surado vieversėlį spintoj
ir ten žiemojo
be gėlos kartu
gamindami
kalorijų rezervą
tai dienai
kuri ateina
po jokios
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
***
Dukrai
Kiek sraigių
ligoninės sodo kampe
kiekviena su namais
kol prie tako
sukas ant kulno
mergaitė
vis greičiau ir greičiau
ir atrodo
ji tirpsta
lyg medžio
(pušies)
viršūnė
mieste
ir kad niekas
prie jos
neprilips
tereikia
numirti anksčiau
negu ją sustabdys
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
RUGSĖJO PABAIGA
Kai vėl rugsėjis
gulasi ant plento
lyg vasaros nuodėmklausys
susigraudina senos sienos
ir tinku lipdo
sudaužytas galvas
tamsa yra nepakantesnė
ir noris pakartoti šviesą –
iš smauglio didelės ryklės
išvesti dramblį
ir niekada netapti
nei vienu
nei kitu
Prie klausimų
atsakymai artėja
jau jie šalia –
tiktai už kampo
kas naktį
droviai stovi iki ryto
kai vėl rugsėjis
gulasi ant plento
suradęs vietą
tarp sutraiškytų ežių
atplūsta
tuštuma saldi
iš lauko
ir galima
vėl nusirengti
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
PORTRETAS LIETUJE
Praplaukti keltu plaustu ar laivu visą velnio kilpą kryžmai dėlioti atrastąją tvarką ir taip mažai nukrypt nuo kelio
nuverst balkoną kaip stebėjimo aikštelę kaip tuščią lizdą negalintį sklandyt virš gatvės triukšmo kaip virpantį trampliną į šiltą vandenį
numesti egoizmą tartum spuogus ir ant jų paslysti
užsirašyt ant delno numerį ir jo griežtai laikytis
ištekinti iš gryno oro vieną norą ir jį pamesti prie troleibuso stotelės
ilgai stovėti ant galvos nepastebint kaip ji priauga prie grindų
padovanoti sau apvalią lėlę su svorio centru apačioj galinčią tiktai stovėti
graudentis istorikų paretušuota praeitim lyg amžiaus pradžios nuotrauka
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
veiksmažodžių kareiviška rikiuotė lyg maršo preliudas iliuzijų binoklis bilietas į ramų pomirtinį miegą mylimosios krūtų pienas dykumoj bet
nežinomo žmogaus portretas lietuje
lyg mūsų
Dievo išjuokta dalia
akimirkai išlindusi iš rūko
Daugirdas, Romas. (...): Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.