VORATINKLIS
Būk sveikas! Tavo
sielą neša vėjas.
Voratinklį
baltų lengvų dienų,
Kurį taip tyliai
numezgė rugsėjis,
Tiktai ne tau,
o vėjui dovanų.
Ir tau negaila
sielos padėvėtos.
Prabėgusios.
Laimingos. Apgautos.
Tau ištisas
pasaulis pasilieka.
Grąžinamas.
Nežinomas. Ne toks.
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
FRAGMENTAI APIE LAIMĘ
I. IR NIEKAS NESIKARTOS
minties judesys ir žvilgsnis
ir akys kitokios keistos
iš vakar niekur pareisi
ir niekas nesikartos
tik tavo balsas įskilęs
kaip gaila sako taip tyliai
visos benamės kartos
(benamės savo namuos)
kasdienių švenčių paraduose
kažką atrodo praradome
kažkokį atspalvį alsų
pamiršom drebantį balsą
jis sako kad bučinys
tai sielų susiglaudimas
ne kūnų nutryptas slenkstis
(kitaip neverta ir stengtis)
mes šypsomės tylim gražūs
o girdim byrantį laiką
o regim stovintį vaiką
už sodo baltos tvoros
jo akys mylimos keistos
bet mums negrįžt nepareiti
iš vakar vasaros tos
(ir niekas nesikartos)
II. UŽ PILKO GYVENIMO GROTŲ
mielasis tau tik atrodo
kad tu gražiai gyveni
bijok išeiti iš proto
pabusk saldžiam vandeny
kai gieda paukščiai raibi
(prisiminimų glėby)
kol švyti vasaros ugnys
kol mus bučiuoja pasaulis
nugrimzti į patį dugną
iš ten žiūrėti į saulę
birželio mėnesį žavų
(netikros ašaros tavo)
už pilko gyvenimo grotų
ant kasdienybės kėdės
rytoj išeisi iš proto
ir kas tave palydės
sukūrei pasaulį naują
(iš seno kūno ir kraujo)
III. ŽIEMA TAVE NUSIVES
nereikia nieko iš naujo
tiktai negrįžt atgalios
motulė žiema pavilios
sustingo kūnas ir kraujas
ant sniego baltos krūtinės
(ir akys akys ledinės)
tiktai negirdėti žodžių
raudonų juodų baltų
tiktai visai neatrodyt
ir eiti eiti ratu
šypsosis veidai ištinę
(geriau nebūtų pažinę)
palauk pailsėk pabūk dar
jau supasi tavo laivas
o laikas vandenis plukdo
o balsas sako kaip gaila
žiema tave nusives
(ji taip norėjo tavęs)
IV. TENAI KUR SAULĖ ŽEMAI
kiekvienąkart prisiminsi
ir tavo širdis sustos
bus veidas tavo nelinksmas
o žvilgsnis prarastas toks
tikėjai viską užmirši
(o viskas kyla į viršų)
sesuo lietuje ir vėjy
kaip tu kuo tu esi
tu mus palieki praskrieji
lengvam salsvam liūdesy
kvieti į rudens pavėsį
(visi tenai pailsėsim)
ten mūsų visų tėvynė
tenai kur saulė žemai
ten laiko vanduo ledinis
tu lauki mūsų tenai
mes kylam šnarame skriejam
(lyg lapai gelsvi rugsėjo)
V. ĮBRISK Į VANDENĮ LĖTĄ
įbrisk į vandenį lėtą
ir leiskis leiskis žemyn
tokiom užverktom akim
toksai visų apgailėtas
tau saulė mirusi šviečia
tau groja sena plokštelė
(o tuščias tolimas kelias)
jus veda per sodną į priekį
tik miegas saldus ir linksmas
sapnuos visi susitinkat
ir savo sielas paliekat
jus neša ir nuneša miegas
jums lengva tuščia ir gera
(o jums atrodo gyvenat)
nykesnis kasdien lyg filme
pasaulis atrodys nelauktas
pabudęs jo nepažinsi
šypsosi tyliai ir tingiai
ir nesuprasi apgautas
norėjai dangų pasiekt
(dabar jau viskas vis tiek)
VI. DANGAU ANT RUDENIO ŽEMĖS
dangau ant rudenio žemės
rugsėjo aukštas dangau
vis tiek nelinksmas sutemęs
prie savo širdies priglausk
tu tolsti dangau žvaigždėtas
(o mes pasiliekame vietoj)
tokios tai meilės norėjai
dėvėtos girtos bukos
dabar tu mylėsi vėją
ir vėjas tave paguos
rudens nakties vidury
(tu liūdną laišką kuri)
gyventi dirbti tylėti
ilgėtis dienos kitos
skarelė tavo gėlėta
o veidas nelinksmas toks
mes skaitome tavo laiškus
(dangus žvaigždėtas ir aiškus)
VII. EPILOGAS
paukšti iš mano girios
noriu tavęs paklausti
gyvas esu ar miręs
kylantis tolstantis paukšti
ašaros tau netinka
(tu atrodai juokingas)
paukšti jei supranti
žaislas esi nelaisvas
žaislas ir tavo širdis
tavo meilė tik žaislas
ką tu jauti krūtinėj
(paukšti mano gimtinės)
jeigu atskrisi paukšti
giesmę dar pakartok
pilną liūdesio džiaugsmo
giesmę girios gimtos
apsikabinkime paukšti
(laikas kelia į aukštį)
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
ŽODŽIAI GYVENTI
eini taip tyliai
niekieno gatve
kur buvę sodai
supasi nuobodžiai
ten tavo rožės
žiūri į tave
ir tavo žodžiai
kalba tavo žodžiams
dabar tu sielos
žūstančiam laive
kai nori broliui
draugui pasiguosti
tik žodžių bangos
rieda per tave
ir nuo blakstienų
ritasi per skruostus
yra diena kai
norisi gyvent
gyventi rodos
mirti o gyventi
tik žodžiai godžiai
žiūri į tave
jie žino ta diena
nebūna šiandien
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
TRIPTIKAS
I
Ten tolimos virpančios liepsnos,
jų mėlynos skraistės neaiškios
Akimirką uždengia daiktus
banguojančiu spindesiu baltu,
Ir jau neapčiuopiamuos bruožuos
kažkas negrąžinamai dingsta,
Ir juodas nemirštantis varnas
iš lėto linguoja pavargęs
Skaidrėjančioj medžio viršūnėj
aukštai tarp žiedų daugiaspalvių,
Ir keistas regėjimas draikos –
auksinis, išblukęs, neaiškus –
Lyg dvasios plevenančios vaiskios
prie veido nelinksmos palinksta,
O mėlynas atšvaitas liūdnas
trapiuos krištoliniuos sparnuos
Nežemišku ilgesiu šaltu
sušvinta už tavo blakstienų...
II
Dienų spindesys iškilmingas
ties tavo pradingusiais miestais,
Kai grįžtančios dienos laimingos
lyg potvynių vandenys vėsūs
Paliečia ir vėl pro pirštus
į tolimą dugną nuplaukia,
Kai dar neregėta šviesa,
užliejanti krantą smėlėtą,
Lėtai suplasnoja sparnais
ir tyliai į vandenį krinta,
Ir nuostabos pilnas šešėlis
negarsiai lengvai atsidūsta,
Ir virpantys atgarsiai švelnūs
iš lėto sustingsta ir blėsta,
Lyg tas trumpalaikis ir greitas
grakštus spindesys palaimingas,
Lyg ta apgaulinga šviesa,
jos žaismas netikras, netikras...
III
Tas dieviškas, keistas, neilgas
švytėjimas vėl jumyse
Taip nuostabiai atspalvių saulėm
dar žaidžia ir kinta iš lėto,
Dar glostote veidą taip švelniai
ir retkarčiais tyliai bučiuojat,
O jūsų migloti šešėliai
nutolusio laiko pasauliuos
Plevena ir skrieja be garso
dienų spindesy stebuklingam,
Ir jūsų nuslystančiuos žvilgsniuos
ties laiko ir saulės riba
Nejudrios, neryškios figūros
sušvinta ir vėlei išeina,
Ir stebi nematančios akys,
visai abejingos, bespalvės,
Kaip mes lyg šešėliai pakylam
ir tolstam, nutolstam, nueinam...
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
SENTIMENTAI
I. PROLOGAS
bemiegę naktį
paklausyk širdies
plakimo tokio
lėto tokio keisto
tylių tyliausio
niekas negirdės
net jei labai
arti tavęs prieitų
toliau vėliau
giliau save paslėpk
neišsiduok
alsavimą sulaikęs
klausyk kaip nyksta
valandos perniek
kaip tyliai tyliai
veltui byra laikas
II. SAPNUOK GYVENK
pilkėja temsta
vėsta spalio oras
lyg vynas veikia
lėtą tavo širdį
pažvelk žemai
žemai prie tavo kojų
priglus tiktai
rudenės žolės girtos
bučiuokimės
nors mūsų lūpos šaltos
kad ir vėlus
sulytas laikas eina
apšvieski mėnuo
tik rankas iškeltas
į spindinčią
žaislinę mūsų laimę
sapnuok save
tenai kur tu nebūsi
kur susilieja
skęsta mūsų žingsniai
sapnuok gyvenk
ir jeigu tu pabusi
iš ko mane
o aš tave pažinsiu
III. KELIONĖ
ką žada tau
kelionė laimę naują
dažytą meilę
rausvą žydrą aklą
jau tavo sielą
neviltis šienauja
jos gražios rankos
gniaužia tavo kaklą
spyruoklę tavo
prisuka paleidžia
mielasis mano
varganas keleivi
matytum koks
juokingas tavo veidas
tolyn tolyn
jau plaukia tavo laivas
tik tau kely
giedos sušalę paukščiai
ir jų sparnai
bus nuostabiai raibi
ir kils žiema
į begalinį aukštį
o tu miegosi
jos šaltam glėby
IV. ŽIEMA
palaiminti
žiemos sulaukę sieloj
nepasiklydę
soduose rudens
miegą lyg medžiai
gruodžio mėnesienoj
jie negyvena
laukia kol gyvens
ir tu žinau
visai neapsidžiaugsi
kai tavo veidą
jos sparnai palies
tik prisiglausi
baugščiai tarsi paukštis
lyg paukštis
iš pražuvusios šalies
pasiilsėk
gyvensime iš naujo
žydėsime
melsvai baltuos snieguos
kol tyliai tyliai
srūva šaltas kraujas
tikėk tylėk
galvok šypsok miegok
V. EPILOGAS
ir vėl naktis
sustos apsidairys
be praeities
kuri išnyko greitai
tau liko vienas
mirksnis dabartis
ir ateitis
kurios sulaukti reikia
tave vilios
tau ties gražias rankas
mojuos sakys
tai mes tave mylėję
neišsiduok
nebėk neišsigąsk
prieik arčiau
tenai tiktai šešėliai
gesink šviesas
lėtai užmerk akis
klausyk kaip sunkiai
plaka mūsų širdys
visus užklos
išbalusi naktis
kaip gaila jos
nematom ir negirdim
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
IR AŠ, IR TU
Ir aš, ir tu
ir mes, ir jūs, mielieji,
Tik įvardžiais,
tik įvaizdžiais pavirsim.
Prie žodžių lyg
prie rožių prisišlieję,
Bylosime,
bijosime į viršų.
Tuščiai, kvailai
išblėsime lyg tiesos,
Lyg debesys,
šaltieji ir pilkieji.
Vabzdžių būriais
plasnosime į šviesą,
Dienos nakty –
tai mes, menki lėkėjai.
Tylos nutrūkus
siūlui tartum garsui,
Sustosim, rūmų
rūbų atsisakę.
Nei žodžių, ak,
nei rožių neištarsim,
Ir gal tada
pamilsime vienatvę!
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
KASDIENĖ MEILĖ
Žinok, tai meilė
baudžia mus be meilės.
Kai ji pro stiklą
žvelgia tau į veidą,
Įsižiūrėk,
jos akys jau nemeilios.
Jos pilkos akys
visko neatleidžia.
Gerai, kad jai
nereikia tavo žodžių.
Praeidama
ji tyliai liečia plaukus.
Kokia graži
ji mums visiems atrodo,
Visiems, kurie
tos meilės nebelaukia.
Kaip greitai bėga,
rieda laiko ratas.
Minučių smėlis
tau tarp pirštų teka.
Kasdienės meilės,
tos, nelyg sveikatos,
Norėtų tas,
kuris jau jos neteko.
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
TAU
Tik tau, kuris gyveni
visai nežinomoj gatvėj,
Žmogau, dienos šuliny,
Paskendęs savo vienatvėj,
Žmogau, tarp žmonių visų,
ar tau nebūna baisu –
Kasdien pro mus praeini,
o niekas tavęs nemato.
O tu tikiesi nubust,
nors laukia tavęs kasryt
Tik tuščias tamsus kambarys,
Trūksmingas tavo alsavimas,
Nemirksinčios išplėstos akys,
nubusk iš gyvenimo savo,
Tik vakaras dairosi aklas,
ir tu žinai – tai ne sapnas.
Žmogau, kuris gyveni,
lyg eitum per ištemptą vielą,
Giliam dienos šuliny,
Visai nežinomoj gatvėj,
Ant veido mylimo mielo –
gražesnis tau nei vienatvė –
Suspindęs vakarą vėlų –
kažkas – šviesa ar šešėlis...
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
K V A R T O L Ė
I. ĮVADAS
nedaug jau nedaug prašau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir dabar sakau
tikriausiai sau o ne tau
nevykęs tas mūsų gyvenimas
lyg žvakės tamsoj plevenimas
beprasmis todėl besvoris
beskonis vanduo ir oras
tu stovi vidur aikštės
tu stovi vidur bjaurasties
gražios puošnios melagingos
vidur pilkumos nuodingos
visur bujoja ir žydi
šleikšti netiesos neteisybė
ir niekas nuo jos neapsaugo
ji veši ir klesti ir auga
apykreivės melo kojos
o jis į priekį šokuoja
narvelyje mūsų jaunystės –
ne jūrų kiaulytė – kiaulystė
ne varna kranksi ant stogo
garsiakalbis springdamas moko
į šviesią ateitį žengti
gyventi ir sočiai žvengti
sustok kol gali sustoti
pakilk jei gali atsistoti
sulaužytais dvasios kaulais
braškėk protestuok prieš apgaulę
ar miręs sėdėk ant kėdės
ir niekas nepastebės
koks šaltas esi ir baltas
koks kvailas ir koks nekaltas
tu visko norėtum norėti
o dienos jau byra pro rėtį
jų purvas pavirs į grožį
apaugęs mintim ir žodžiais
aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
– meilė yra ne tau
II. SUSTOJIMAS
tenai yra sustojimas
mažytė menka stotelė
kiekvieno kiekvieno Tramvajaus
tai bandymas išsilaikyti
neriedant pirmyn nei atgal
kol snaudžia Didysis Konduktorius
kol Mūsų Vairuotojas tyli
tai mažas ramybės momentas
kuris ir yra ir nėra
jis baigiasi vos prasidėjęs
jis niekam nieko neatneša
nei laisvės nei priklausomybės
jis viską paverčia ašarom
kurios kol byra kol rieda
kol sūrios kol šiltos yra
tikriausiai gili beprasmybė
bet tai ir yra gyvenimas
ir ten yra sustojimas
III. RONDO
sudie sakau praeitie
tau nieko netrūksta tik laimės
mažytės sėkmės kasdieninės
priglusčiau prie tavo krūtinės
bet tu manimi netikėk
saldi pamiršta praeitie
ir tau melavau pro ašaras
dabar jau viskas beprasmiška
gyvenam mirštam nedrąsiai
negirdimas mūsų labas
kada aš tave surasiu
žolele sidabriškais lapais
tu augale mano gerasis
gyvenime vaiskiai melsvasis
priglusčiau prie tavo krūtinės
esi tu man paskutinis
kai viskas eina perniek
sudie sakau praeitie
tik tu manimi netikėk
tau trūksta trupinio laimės
IV. GYVENK
gyvenk kol vasara gera
tave vadina
jinai stora todėl tyra
todėl vaidina
gyvenk tada kai pražydės
gėlė vaškuolė
kai žolėje linksmai barškės
marga barškuolė
pakelk akis tave praris
dangaus mėlynė
ir tau po kojomis nukris
žolių milinė
tave sutiks tik nesijuok
gėlių šarados
tu savo sielą pasipuošk
jau greit paradas
Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.