MATEMATIŠKĄ VALANDĄ
mes galim išnykti
matematišką valandą
kai užgęsta Sietynas.
galim plakti rugiais
savo alkanus kūnus ir sielas.
mes nebijom iliuzijos džiaugsmui
pergamento dykynėj savęs.
amžinasis minėjimas:
duona yra su mumis.
bet sakau:
tai ne alkis prie duonos.
tai didžioji trauka pagimdyti žvaigždes
ir nebūti kai plaks jų šviesa
mūsų alkanus kūnus
kur niekad nebūna šviesu.
vien vaiskus šlamesys.
kraujo lapais ten šypsosi grožis.
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
SMERKTI
Smerkiu išdavystę – karalių ir niekšų paguodą,
kai auksą už auką, klastodami vertę, paduoda.
Kai žengia į pievą, tarytum gyvatę pamato...
Vijoklinis žaibas prilimpa prie blizgančių batų.
Smerkiu išdavystę kaip naudą, ir teismą beširdį.
Smerkiau, bet smerkiu prisidengusią nuopuoliu širdį.
Tave ir save, bet save už tylėjimą blaivų,
už tą, kuris šoks į bangas nuo kvatojančio laivo.
Smerkiau. Bet smerkiu palydėjusius žmogų į lietų
žodžiu pragaištingu, bailiu – kad ugnis neužlietų – – –
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
vėjo angele augale medi
kas išpynė lapus lietuje
mėnesiena žarijomis degino
vėjo angele augale medi...
o tylus o bevardi bežadi
pro lapus kas tą šviesą vėl regi
žalią bangą ramybės vilties...
juoduose labirintuose degė
šviesulių karuselė nakties
ateitis šaknyse tyliai supo
tavo žalią gaivinančią upę...
vėjo angele augale medi
kas išpynė lapus lietuje
mėnesiena žarijomis degino
vėjo angele augale medi...
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
GERTI
Geriam smėlį, tik smėlį... Pasaulio šviesa virš taurės.
Susitinka mūs žvilgsniai ir žemina kylančią ranką
sidabrinė lava, kol į veidą naktis pažiūrės,
kad budėčiau su ja – ir kalbėčiau, ramybei apankant.
Vakar daužė uolas po sūriuoju aušros mėnuliu
valkataujanti jūra, pagrobusi bėgančią smiltį;
šiandien verkia jinai, glaudžia krantą, – bet aš negaliu
tavo pėdsakų perlais, bangų dovanotais, užpilti.
Negaliu prisiliest prie atspindinčios veidą taurės –
taip kartoju tave... Geriam smėlį, tik smėlį?.. Tebūna!
Gintarinė tamsa pro pirštus visą naktį varvės –
ir užlies ji viena bangoje viešpataujantį kūną.
Bet stovėk prieš mane po sūriąja šviesa. Nevėlu.
Ilgesys ilgesys... O švelnumas kaip aidas išlieka.
Negrąžinsiu tavęs. Po širdim neregėtai gilu.
Negrąžinsiu tavęs. Kaip grąžinti man jūrą?.. O niekad!
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
BEVEIK LOTERIJA
Bus žemė išlošta
ir kūdikis žiūrės
ir viskas kaip kadaise.
o kraujas tirpstantis
o ašara vanduo
tyli nakties banga loterija
kai skleidžiasi negimęs kūnas
pačioj gelmėj
kur siela dar neišbraukė prasmės.
O meilės valandą kai sielvartas atgal
tarytum tolstantis beveidis keičias
pasaulis tavo proto žievėje
ir dulkės tos kur sklando ir tyliau
šnabždėdamas už mus
loterija surinka tas kuris kiekvieną
pasveikina pamišėlio burna.
Žiūrėk ir gėlės jau tarytum laukia
ir sėklos augalui tarytum praveria vartus.
įženk atgal ir skaičių gaivalas rūstus
parodys valandą kurią turi pralenkti
kol sukasi tamsoj
lemtinga šimtaveidė planeta.
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
***
Moterie,
iš kur tavyje tiek drąsos –
miražais žavėtis...
Iš kur ateini –
pasirodai dievišku veidu
ir žadi neišnykti.
Tavo grožis primena gaivalo žiedą,
kūnas – jo medų, plaukai – ugnies gijas.
Tavo šešėlyje pradeda giesmę paukštis –
ir gieda jis: Štai jinai!
Tu ateini, tu šypsaisi nueinančiam,
nes lauki ateisiančio.
Rytą sakai, kad esi gražiausia auštant
Auštant kalbi – kad gyva be nakties.
Išeini, mėnesienoje rodai į ežerą:
dangus ir žemė jungiasi jo gelmėj,
pragaro smiltys gožia lapus, paklaidina šaknis...
paukščiai virš jo tarytum skaistūs lašai
nežinomo vyno,
paukščiai leidžiasi prie kiekvieno žiedo
ir žiūri žemyn...
jie gieda tave už tave,
bet gali neklausyti...
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
PASKUTINĖ TEISĖJO KALBA
Aš galvoju: kodėl nesuklupti prieš jus,
abejingi jausmų brolžudžiai,
ir kodėl nepalaiminti jūsų kairiąja ranka?
Mano sostas tarytum viršūnė.
Papėdėje augat vieni
kaip visi gaivalai,
betgi dažote duoną į druską.
Tu, kuris pražudei
savo pirmąją virpančią meilę –
tu, judėjęs dangum,
o pavirtęs praeivio dėme, –
aš galvoju: kodėl nepasmerkti tavęs
begalinei praradusio kančiai?
Tavo žodis nėra su tavim.
Ir nuo melo pajuodusi tavo diena.
Į teisėjo akis nepažvelgsite.
Jūsų kaltė. Pražudyta viltis.
Ant svarstyklių ne sakalas – grotos.
– Jūs ne vienas, teisėjau! –
išgirdo jis tolstantį balsą.
– Abejingi jausmų brolžudžiai,
taip! jūs liksit vieni – – –
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
TEBŪNIE PRAKEIKTA NEVILTIS
Tebūnie prakeikta neviltis, kai žiūriu į tave.
Ir tamsėjantis vynas tebūna gaivus, bet prakeiktas,
Ir visi maišaties angelai tesuklumpa virš mūsų nakties,
kai žiūriu į tave – į pasaulio akis, mano meile.
Ir laivai tebūnie prakeikti,
prirakinti šventuolių sargybos – – –
Prakeikimo gėlė – mano baimė pavirsti paukščiu
be tavęs. Begalybės taškai tarp tankėjančių grotų
tebūnie sujungti, kai žiūriu į tave...
Atsiskleiskit žodynus, išminčių gaujos pranašai!
Pasinerkit į Antikos auksą vibruojančiais kūnais,
o baltieji drugiai, – jūsų laukia lemtinga puota –
tebūnie prakeikta!
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.
BE TAVĘS DĖL TAVĘS
kai svajoju tave nuo dangaus ligi žemės tamsu
ką padarė dievai jie įsakė man būti esu
ir svajoju tave o turbūt niekada nepažinsiu
prasilenksim tyloj šimtaveidės minios akyse
o vienybės ženklai labirintų drąsa mumyse
nevilties migloje nepažadina pranašo žingsniai
kas praėjusio kančią pasaulio ženklais išsakys
kas užmerks jo mintis kaip vaikystėje žaislo akis
pagalvok kad esu o keliai begaliniai besieliai
kai svajoju tave nuo dangaus ligi žemės šviesu
be būties be mirties tavo amžinas draugas esu
be tavęs dėl tavęs purpurinėj minčių karuselėj
Cieškaitė, Gražina. Mylėti – gyventi: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1979.