VAIKYSTĖS ILGESYS

       Žmogiukas stovi prie vartų, šleivas, kadangi pilnapadis, tačiau protingas, ir todėl niekas niekad nėra jo pravardžiavęs.
       Pilnapadžio vardas Lauras, sakytum būro, tad, šiaip ar taip, jį kada nors turėtų negražiai pavadinti – bent valandėlę būtų linksmumo visam kaimui ir miesteliukui. Ir jau seniai būtume turėję to linksmumo, jei Lauras nemokėtų vargonuoti, pats ir dumti, žodžiu, jei nebūtų parapijos vargamistra.
       Lauras niekada, net jaunystėje, nemokėjo vaikščioti tiesiai, jo visas kelias vinguriavo tolyn puslankiais. Kad tai suprastum, reikia pamatyti, kaip Lauras kartais eina per Minijos slėnį. Slėnis Laurui – keli puslankiai, kurie kuo tolyn, tuo labyn suka į vieną pusę: į rytus, jeigu Lauras eina šiaurėn, į vakarus, jeigu eina pietų kryptim. Tačiau Lauras žmogus tiesus ir žilas, visada ramiai dairosi aplinkui, kaip vėtroje, taip ir vakaro ramybėje. Jam akys tėra duotos regėti, o ne pykti, pataikauti, užgaulioti ar šaipytis. Laurui visam kam užtenka ir to, kad regi. Tuo jis netgi linkęs didžiuotis, nors tą darbą gražiai galėtume atlikti mes, kurie akimis ne tik regime. O toks žmogus, kuris nemoka širsti ar džiaugtis dėl kito nelaimės akimis, nemoka ir niekaip kitaip, ir todėl nuo Lauro jau labai seniai atsimetė kaimo vaikai. Rodos, tai atsitiko dar tada, kai mes buvome maži, o Lauras dar tik apysenis ir nežilas. Erzinti vargamistrą jau tada buvo beviltiška, beviltiška ir yra.
       Štai jis žiūri per lotinių vartų viršų, Lauras, tematyti nedidelė šviesi galva. Nuo mažumės esam regėję tokį Laurą daugybę sykių, bet šiandien vargamistra per vartų viršų mato kažką svarbaus, kitaip nebūtume nė pradėję šito pasakojimo.
       Jo vartai yra ąžuolų pavėsyje, tai ir Lauras, ir jo abejingas žvilgsnis į tolumas, kurias vargamistra pratęs matuoti ilgais puslankiais. Kur žvelgia Lauras, ten veda geltonas kelelis, o jo gale, pamiškėje, ruduojančioje nudžiūvusiomis pušimis, kyla aukštas, plintantis ir artėjantis dulkių debesis. Lauras nugirsta mašinos ūžesį ir jaučia, kaip ūžesys garsėja, tai netrukus gali net užtrenkti ausį, ir kaip tada Lauras sekmadienį vargonuos? Tuo, žinoma, susirūpino pats Lauras, ne mes, tačiau ir mums nebevyksta būti ramiems: tą artėjančią mašiną matome jau didelę, žalią, urzgiančią ir keliančią dulkių debesis lyg nerimą mūsų visų krūtinėse. Dėl to Laurui nei lengviau, nei sunkiau, jis juk visada aplinkui dairosi ramiai, ir dabar kam nors galėtų pasirodyti, jog net visas Lauro gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos, jei vargamistra vienaip ar kitaip sunerimtų.
       Tai Lauras stovi tiesus, pakreipęs galvą, žiūri, kad mašina važiuoja atsargiai, sulėtindama greitį priešais duobes ir pakalnėlėse. Tokiu greičiu tevažiuoja mašinos, vežinos brangiu arba dūžtančiu kroviniu, nors Lauras žino ir kitokių aplinkybių, tačiau apie jas dar negalvoja – dar nieko nepermanė savo ramiu žvilgiu. Ir tik mes, kurie visur esam ir matom mašiną iš visų pusių, jaučiame didelį įvykį artėjant į Lauro kiemą, į patį Laurą, todėl atgręžiame savo nematomas akis į tą šviesią pakreiptą galvą viršum lotinių vartų. Dingsta mažas šviesulėlis čia pat, mūsų akivaizdoje, dingsta šviesulėlio ramybė, ir sušlama ąžuolai, kai ji, kaip kokia švelni oro banga, kyla aukštyn, palikdama kitai – amžinai – ramybei mažą ir seną pilnapadį žmogiuką, visas aplinkines tolumas išmatavusį savo juokingais puslankiais, o į mus ta pati oro banga atgena rūstumo, juo paženklina mūsų veidus, ir mes nuolankiai skaudžiai tylime, nes juk nėra tokia reta proga pamatyti kito žmogaus gyvenimo pabaigą.
       Ornamentuotą raudonai juodą audeklą tuojau pamato ir Lauras, kai tik mašina kieme krypteli per akmenį, o kai visa įkaitusi ji sustoja, pastebi ir grabą mašinos kėbule, tris iš jo šokančius vyrus, kurie tuojau puola valytis nuo apdaro dulkes kaip kažin ką, kaip mirties prisilietimo kvapą; Lauras mato ir platų prakaituotą šoferio veidą kabinos langelyje nuleistu stiklu, rūpestingą, klausiantį; Lauras girdi ir žodį, nors sena vargamistros ausis jau ūžesio užtrenkta:
       – Atvažiavome!
       Tai šaukė vienas besivalančių dulkes, o šoferis, aišku, myli tikslumą, tad klausia:
       – Ar čia reikia grabo?
       Lauras tebežiūri į vyrus ir grabą, ornamentuotą audeklą, tą visą klaidžiojantį katafalką, dar neturėdamas tinkamo žodžio, tačiau savąjį Lauras pasako negaišdamas:
       – Aš čia gyvenu vienas, – toks jo žodis, ir vyrai susižvalgo, užmiršę dulkes, o vienas nusispjauna į tamsžalį ąžuolų šešėlį.
       – Tai kur gyvena...
       – Nebegyvena, – pertraukia šoferį tasai, kuris nusispjovė. – Suk ratelius atgalios, velniai nematė! Būsiu ne tą kelią parodęs...
       – Dar trys kilogramai dulkių į plaučius, – nuliūsta vyrai, per anksti nušokę į Lauro žolę.
       Ir dabar mašina vėl juda, apsuka ratą, vėl krypteli per akmenį, ir vargamistra paskutinį kartą pamato raudonus ornamentus juodame audekle. Lauras vėl pakreipia šviesią galvą viršum vartų ir seka tolstančius nuo jo ratus – nieko daugiau neregėti pro aukštus, plintančius dulkių debesis. Jie tolsta puslankis po puslankio, tačiau ant jų ir nugula, ir, vienas Lauras temato, žemėliau nusvyra geltoni rugių žiedai, visas lauko pakraštys vos vos pagelsta, pašviesėja, kaip ir Lauro akys, netikėtai išvydusios vaikystės paruges.
       – Neberanda žmogaus, – murma Lauras mažą nuoskaudą, tačiau vaikystės parugės neišnyksta iš atminties, o dar gražiau nušvinta, nusigiedrija dangus viršum jų, nusistovi Minijos vandenys, vakariai vėjai, ir mes galime pagalvoti, kad Lauras apako, – tokios dabar jo akys.
       Ir ilgai bėganti tolyn rugiagėlių vilnis susiaudžia sugriaudžia pamiškėje medžių viršūnėmis, užlieja krūtinę miško akivarų kvapas, tai dabar Lauras gali sekti vingrų žuvelių nardymą, iki užsimiršimo klausytis džiūstančio šieno čežėjimo, besvorių žolelių skraidymo, su grauduliu žvalgytis po nušienautas pievas ir baidyti dideles galvas baugiai iškėlusius arklius – kad tik jie bėgtų, kad tik jie ėstų ir vėl būtų jaukūs kaip viduvasario žalumuose.
       Rudens gaidelė – nenumaldomas raudonų lapų skambėjimas, vėl iš dangaus nužengusi žemė taip švelniai kelia krūtinėje seniai bedainuotą dainą, Lauras mano – giesmę: rypuoj gervelės, rytų šalelėj lankelės tavo, tai žalios per amžius – vai džium–džium, vai džium–džium, oželi rūtų...
       Vaikystės giesmės. Taip iškrikusios, taip pabirusios po visas paruges, kalnelius ir lygumėles. Lauras nulenkia galvą, tą savo vaikystės šviesulį, ir iš po senų kojų pro vartų apačią – tai takelis tolyn, tolyn, kaskart Lauras metais jaunyn ir jaunyn: tai ką jis darys, pilnapadis vargamistra?
       Ašara, bet ją nudžiovina pavėsis, tad apie ją nė nekalbėsime. Jis išsigąsta, mūsų Lauras, savęs ir štai jau eina nuo vartų. O pirmoji vaikystės pūga, taip netikėtai užklupusi mažą žmogiuką, ko taip neleidi atsimerkti ir užimi kvapą, beri sniegą į burną ir nosį, ko taip slopini, kad jau reikia griūti į pusnį, tai kastis paskui rankom, kastis ir kastis, – kad tik gilesnė būtų duobė, kad tik netrūktų joje oro – galvoji; kvėpuosi, kvėpuosi, gyvensi, gyvensi; tik štai šovinys pačiame duobės dugne, juodas, pailgas, rantuotas apskritimukas viename gale, smaigaliukas – kitame, o aplinkui sniegas toks mėlynas, tirpsta prie paties šovinio – tai nuo kvėpavimo: akytas, jau žalsvas sniegas. Mirgantis lopas, ir mes nesuprantame, kur taip lekia Lauras iš savo namų per Minijos slėnį, ir jau tiesiai, ne puslankiais: pasidairydamas, pasižiūrėdamas, kad, dieve duok, tiesiau nulėktų.
       Bet kur, Laurai, kur?
       Ne, ne dabar Laurui su mumis kalbėtis, jis mus varo šalin ir ranka parodo:
       – Palikit mane... Jums aš ne tas šiaudą...
       Mes to ir nesakėm, bet Lauras gali nesislapstyti, mes vis tiek išgirsim jo ilgesinga, giesmę, tik palūkėsim, kol Lauras peržengs palaimingąjį slenksti, kurį vienintelį taip kantriai mynė visą gyvenimą.
       O štai žmogiukas jau prie vargonų, pats dumia, pats vargonuoja. Kas jis dabar – Lauras ar vargamistra? Juk ne pamaldos, ne mišios, ne koks nors pakylėjimas, o ir viškos tuščios. Antai pats klebonas nustebęs pravėrė zakristijos duris, ir Lauras iš aukštai jam šaukia:
       – Nesakyk, klebone! Aš paskutinį kartą. Ir klebonas atidaro duris plačiai, bet užmiršta jas, kai vėl pasislepia atidarytoje gilumoje. Klebono nebėra nė balso, tik skamba tarp muro sienų ilgesingas Lauro ,,Paskutinį kartą“. Argi tai būtų Grygas ir jo šviesumas? Bet argi tai būtų Bethovenas ir jo rūstumas? Tai juk mažas žmogiukas sėdi prie vargonų, pilnapadis, šleivas, tačiau protingas, ir niekas nebespės įminti jo pravardės.
       Nusistovi mėlyni vandenys, ir vėjas juos apneša sausledžiais – kas ta duobė, kas ji buvo ir kas ji yra mūsų Laurui, kodėl sugildė seną sielą anas šovinys, kur iš šviesios vaikystės? Mes nežinome, ir tokia yra Lauro atsisveikinimo muzika, jo šviesiausioji giesmė.
       Jis eis, vėliau tai bus, per Minijos slėnį atgal, vėl puslankiais – ir bus gyvenęs dar vienas žmogiukas, kuris tik vieną kartą ir labai neilgai gyvenime paėjėjo tiesiai: vaikystės rugiagėlių vilnies varomas, bet jau į senatvę, į sukauptą jos rimtį.
       Tai jis ir pasakė:
       – Paskutinį kartą.
       Kad Lauras nemeluoja, vakare galime įsitikinti ,,Užuovėjoj“, kurioje padorūs miesteliuko žmonės išgeria bei užkanda. Lauras šįvakar čia, pirmą kartą čia ateina, bet prie stalo atsisėda drąsus ir atėjusiai moteriai pasako norįs išgerti stipraus skystimo, ne kokio nors.
       Tačiau kai moteris atneša, Lauras ilgai nebežino, ką daryti.
       Ak, ta mintis apie stiprų skystimą ir netrumpa kelionė puslankiais į viltį, ta laukimo valanda – taip visa dabar netenka prasmės: tik žėrintis stiklas, gurkšnelis skaidraus gėrimo – argi tai gali atsverti Laurui šią dieną ir pergyvento atsisveikinimo būseną?
       Išgeria, bet sykiu ir nepermaldaujamą nusivylimą, tai jau Lauras verčiau išeis ir per visą naktį žiūrės į vaikystę, kurios taip ilgai neprisiminė, kuri tik šiandien taip gražiai aplankė jį vienišą ąžuolų pavėsyje. Rūstus vieninteli sugrįžime, ir nebėra žodžių apsakyti, kuo tu paverti visą vargonišką gyvenimą, keliais klavišais išsakytus, šimtmečiais valkiotus kelis jausmus.
       Kur šią naktį Lauras susiras sau prieglobstį, ten nebus pastogės nei sienų, tačiau, kaip matysime rytojaus rytą, tai tėra spėjimas, ir dabar mes beviltiškai tokią šviesią vasaros naktį jo ieškome Minijos skardžiuose, miško pakraščiuose ir gilumėlėje, veltui braidome rasą po griežlių apdainuojamą nušienautą lanką, veltui žiūrime į tamsiausius šešėlius, persišviečiančias medžių viršūnes, gandralizdžius ir šernų guolius – Lauro niekur nėra ir, matyt, niekur nebus lig pačios rytmečio aušros.
       Tik tada mes jį rasim senojoje vietoje, kur su juo patapom geri pažįstami, prie vartų. Lauro žila galva šviesuos rytmečio migloje viršum vartų, o taip ir yra, kai jau aušta. Senasis vargamistra pučia ilgą karklo švilpynę, ir nedarnūs jos garsai trikdo rytmetinę paukščių maldą. Net puikuolis gaidys paėjėją į kiemo vidurį, pakreipia išmaningą skiauterėtą galvą ir klausosi, keldamas Laurui vargiai numaldomą vaikišką juoką, sykiu žadindamas dar didesnį norą pūsti švilpynę – kad skambės orelis, virpės padangė, tai visą šį rytą!
       Ir bus pirmasis mūsų pilnapadžio Lauro pasveikinimas tekančiai saulei, ir pirmoji jo giesmė, niekieno nekartota, niekieno niekad nepakartojama.

       MANO SENELIS

       Jeigu ir šiąnakt nesiliaus pūga, prineš gausybę sniego, užvers kelius, šulinius, eketes, laukai bei miškai taps neišbrendami, ir žmonėms nė galvon netoptelės užeiti trobelėn, kai iš kamino nebekils dūmai. Vis dėlto Sapiegos turėtų matyti, kad nebekyla dūmai. Tačiau kas bus, jeigu jie tiktai pamąstys, pašnekės, pakraipys galvas ir nusiramins?
       Mano senelis miegojo – ar ilgai, ar kietai, ar budriai, nesiimu pasakyti, – o prabudęs ūmai pakėlė galvą ir įsiklausė. Jam pasirodė, kad sapnuoja: nebebuvo girdėti vėjo siausmo – kapų tyla. Na žinoma, jis sapnavo. Argi gali žmogus sulaukti to, ko jam nepaprastai reikia?
       Tačiau ir atsikėlęs senelis neišgirdo jokio pūgos garso. Tuomet pravėrė duris į lauką ir pasižiūrėjo: akinanti mėnesiena sušvito į akis, išauksino prieangį, kailinukų skvernus, veltinius su kaliošais, kurie dabar žvilgėjo tartum sidabriniai. Prie horizonto oras darėsi kiek mėlynas, nebeperžvelgiamas, tačiau ir ten švytėjo skaidruma, ne koks rūkas ar debesys. Kai skaidruma labai ilga, ji pasidaro neperžvelgiama.
       Mano senelis supratingai nužvelgė vėpūtinį, kuris dryko nuo slenksčio per visą kiemą. Kur turėjo prasidėti kelelis į vieškelį, vėpūtinis įdubo, tačiau už juodo tarpeklio tuojau kilo antra pusnis, dar didesnė, už jos – trečia, ketvirta, o toliau bebuvo galima įžiūrėti lygų sniego spindėjimą.
       Mano senelis uždarė duris ir grįžo į kambarį. Sėdėdamas ant suolo, nusprendė, kad žiburio nežiebs: tegul Sapiegos pamato tamsius langus. Jeigu pamąstys, pašnekės, pakraipys galvas ir nusiramins, tai, įdienojus išvydę, jog nebekyla ir dūmai, tikrai atbris, kad ir koks gilus būtų sniegas. Tad mano senelis tvirtai nusprendė, kad pečiaus šiandien nekurs. Po kailinukais pasivilks triušinikę, bus šilta. O pavalgymas – duona su vakarykščiais spirgais.
       Tačiau kas bus, jeigu Sapiegos ir po viso šito nusiramins?
       Mano senelis tuojau atsikėlė nuo suolo, vėl atidarė duris į lauką ir mėnesienos išauksintame prieangyje susirado kastuvą. Senelį kiek suerzino jo ašmenys, kurie buvo aprūdiję ir neblizgėjo netgi tokioje mėnesienoje.
       Po teisybei, prieš darbą reikėjo pasistiprinti, tačiau visas mano senelio maistas bebuvo duona ir vakarykščiai spirgai, jei nekurs šiandien ugnies. Senelis apžiūrėjo duoną, grįžęs trobon; jos buvo dar gera žiauberė ant stalo, apdengta linine skiaute.. Ją suvalgys, kai pabaigs darbą.
       – Turėsiu gerus pusryčius, – tarė senelis. Jis išėjo laukan ir, kai sniegas jau siekė kelius, ėmė kasti. Tai buvo lėtas darbas: sniegas dar nesušalęs, birus, žiro nuo kastuvo į visas puses, tad senelio veidą glostė sniego dulksna. Iš pradžių ji buvo įkyri, bet vėliau gaivino.
       Senelis jau manėsi esąs kur nors viduryje tarp trobos ir vieškelio, kai pakėlė galvą apsidairyti. Tačiau jis aptiko save sidabrinėje mėnesienoje tik tik už šulinio. Senelis vėl pasilenkė ir ėmė kasti, dabar jau greičiau. Sniego dulksna tapo nebe gaivinanti – karšta, o nutolus nuo trobos, ją nupusdavo vėjas į kitą pusę, ir dabar gaivinti veidą sniegu turėjo pats senelis. Kai įkniubdavo į sniego pilnas rieškučias, akyse čia pašviesėdavo, čia patamsėdavo, netgi iškildavo keisti, matyti ir nematyti vaizdai. Vienas toks vaizdas senelį suglumino: tai buvo ilgas ir platus sniego kelias nuo jo trobelės. Juo galėjo eiti penkiolika, o gal net dvidešimt žmonių vienoje gretoje. Dūdoriai tokiu keliu galėtų eiti, visą laiką pūsdami dūdas, nė nežiūrėdami, kas po kojom. Moterims ir vaikams tokiame kelyje nebūtų vargo nė su pačiais didžiausiais vainikais, o nešikai žengtų lyg per miesto aikštę. Kai toks platus kelias, ir šventė didelė.
       Senelis susirūpinęs pažvelgė atgal. Na taip, jis iškasė per vėpūtinį tik siaurą takelį; jame tegalėjo išsitekti vienas žmogus, ne daugiau, tai visa procesija bus labai ištįsusi. Tokiu takeliu eidami, dūdoriai nepataikys nė į gaidą, nešnekant jau apie padorų pūtimą. Na žinoma, jei toks takelis, tai ir šventė maža. Šiaip ar taip, senelis buvo ulonas, o vėliau augindavo žvilgančius ristūnus, kuriuos matydami kraipė galvas net atvažiavusieji iš tolimiausių pasviečių.
       Toliau jis nebekasė. Nuliūdęs parvilko kastuvą prieangiu, atsisėdo ant trinkos kapoti malkoms ir susisuko suktinę. Traukti buvo sunku, keliskart užsikosėjo, bet liūdesys nuslūgo, o atgiję atsiminimai – šiaipjau liūdni, tik ne šiandien – sukėlė krūtinėje džiaugsmingą jaudulį, ir mano senelis nusijuokė. Na taip, tai buvo pati gražiausia ir geriausia jo mintis per visą gyvenimą: nuo pernai rytais ir vakarais vieškeliu pravažiuodavo autobusai, o kai užpustydavo, kelią ankstyvais rytais nuvalydavo greideris. Senelis tuojau įsiklausė į šviesų orą, tačiau greiderio dar nebuvo girdėti.
       – Ne kur dėsis, – tarė senelis ir atsikėlė nuo trinkos. Kol ėjo taku, buvo lengva, bet vėliau jį nuo vieškelio atskyrė plati vėpūtinių juosta. Senelis pasižiūrėjo, atsmaukė ant pakaušio zuikinę ir po ja pajuto šaltį.
       – Akys baisininkės, kojos darbininkės, – sumurmėjo senelis, žengė žingsnį; kojos nugrimzdo į sniegą, ir senelis ilgai jas traukė, kad galėtų vėl žengti į priekį. Nusiyręs penketą žingsnių, atsikvėpė.
       – Aš gi lengvas kaip plunksna – skriste nuskrisiu, – tarė giliai kvėpuodamas. Pro ūžesį krūtinėje išgirdo greiderį, bet jis negreitas, mano senelis greitesnis.
       – Jis tai vabalas, – pasijuokė senelis iš greiderio.
       Senelis nužengė nuo vėpūtinio ant vieškelio, kai greiderio šviesos jau buvo išnirę iš miško.
       – Greičiau, vabale, greičiau, – murmėjo senelis, pats trypčiodamas. Greiderio ūžesys garsėjo, pagaliau senelio ausyse ėmė taip spengti, kad jis sutriko ir pradėjo skeryčioti rankomis.
       – Vaike, ei! – sušuko senelis, bet jo balsą nustelbė greiderio ūžesys. Vis dėlto greideris sustojo, tamsioje kabinos angoje pasirodė kailinė kepurė.
       – Ko? – suriko greiderininkas.
       – Pratiesk man kelią, būk geras! Štai čia!
       Greiderininkas nesuprato ir tylėjo. Bet iš tikrųjų jis galvojo, kadangi tuojau prasijuokė.
       – Kam tau, seni, kelias, a? – paklausė greiderininkas juokdamasis. – Maž „Volgą“ turi?
       – Tu nesijuok, vaike, – supyko senelis. – Pas mane sueis daug žmonių, reikia kelio! Pakasynos, vaike!
       Ir pridūrė maldaudamas:
       – Būk geras. Kai prašydavo ristūnų, visiems duodavau, kad kokios, ir tavo tėvui būsiu davęs.
       Greiderininkas perbraukė veidą ranka, pasižvalgė, staiga nusispjovė, ir jo kailinė kepurė pradingo kabinoje – suriaumojo motoras. Greideris krūptelėjo ir pajudėjo. Bet senelis, stovėjęs ant vieškelio, žengė dar keletą žingsnių į vidurį ir išskėtė rankas. Per kelius jis sulinko, tačiau žiūrėjo į juodus greiderio langus nepajudėdamas.
       – Na, vabale, – murmėjo senelis. – Tik, tik! Niekur tu neprapulsi.
       Motorų ūžesys vėl pritilo, nutolo į pamiškes sproginėjimas. Kabinos duryse vėl pasirodė kailinė kepurė.
       – Velniai griebtų tave, seni, – nusikeikė greiderininkas. – Ir kas tave numetė čia? Šmėkla, patikėk velniu!
       Bet po akimirkos greiderininkas paklausė:
       – Koks gruntas?
       – Kelias, senas keliukas. Visą gyvenimą pyliau žvyrą ir akmenis. Ristūnai lėkdavo, tai dundėdavo visas tas pakraštys, – senelis peržvelgė dangų namų pusėje.
       – Užmokėsi? – paklausė greiderininkas.
       – Ne, – tarė senelis pagalvojęs, tačiau nuo vieškelio nesitraukė. Tada kailinė kepurė švystelėjo ore, greiderininkas prišoko prie senelio ir stvėrė už kailinukų atlapų: tie buvo minkšti, sunkiai sugriebiami. Tačiau senelis iš tikrųjų buvo lengvas kaip plunksna, ir jo kojos bematant sutabalavo ore.
       – Nėr man kada, seni, – pratarė į veidą greiderininkas. – Autobusas už pusvalandžio atvažiuos!
       – Teisinies, teisinies... – švokštė senelis pro dusulį. Tuo pat metu jis klestelėjo į purų vėpūtinį ir nugrimzdo. Išgirdo galingą motoro riaumojimą. Juodas greiderio masyvas lėtai praslinko pro akis, ir pasiliko tiktai baisus ūžesys visoje erdvėje, kurią senelis galėjo matyti iš vėpūtinio.
       Atsikėlęs senelis palengva nuėjo pravalytu vieškeliu įkandin greiderio. Jis spėjo eiti paskui lėtai slenkančią mašiną ir džiaugėsi. Kelias buvo platus, lydintieji galės juo eiti gretomis, o dūdoriai visą laiką pūsti dūdas.
       Kai greiderininkas pažvelgdavo pro užpakalini kabinos langelį, jis pamatydavo mano senelį baltą nuo galvos ligi kojų: toks jis buvo snieginas.
       – Atstok, šmėkla! – riktelėjo greiderininkas keletą sykių, tačiau senelis neišgirdo pro greiderio ūžesį ir vis ėjo paskum. Tuomet greiderininkas persiutęs apgręžė mašiną, sustabdė, iššokęs stvėrė senelį už pažastų ir įgrūdo kabinon, pats įšoko irgi.
       – Rodyk tą savo kelią, kipše! – riktelėjo jis. Pakėlęs aukštyn valytuvą, paleido mašiną visu greičiu. Senelio nurodytoje vietoje vėl nuleido valytuvą, ir greideris, pašėlusiai riaumodamas, nulingavo trobos linkui. Prie šulinio greiderininkas iškėlė laimingą senelį ir nuvažiavo atgal.
       Kiaurą dieną senelis jautėsi laimėjęs didelę kovą, nekūrė ugnies ir laukė valandos paskutiniam valgymui. Pavakare jį sugriebė krėsti šaltis, apėmė silpnumas. Virpančiais pirštais senelis atsisagstė kailinukus, po jais pasivilko triušinikę ir kiek apšilo, tačiau silpnumas nepraėjo. Senelis tarė, kad jau laikas suvalgyti paskutinį duonos papentį.
       Prieš pradėdamas persižegnojo, o paskui nusijuokė. Jis laužėsi duonos mažyčiais gabalėliais ir dėjo į burną. Spirgų nesinorėjo. Duona buvo šalta, burnoje salo, bet šitaip skaniai senelis dar niekad nebuvo valgęs. Kramtydamas jis žiūrėjo pro langą į sniego lygumas, prisimerkęs nuo baltumo. Aplinkui buvo taip erdvu, kad krūtinėje vėl sukilo džiaugsmas.
       Savo duoną senelis suvalgė ligi paskutinio trupinio. Tada pasislinko arčiau lango ir laukė. Ko laukia, nežinojo, kadangi nejautė jokio skausmo nei krūtinėje, nei galvoje, nei kur kitur.
       Ir mano senelis pajuto nepaprastą ramybę. Be garso ir lėtai per sniego lygumą skriejo žvilgantys jo ristūnai, ilgi jų karčiai plaikstėsi aukštėliau horizonto, o iš po laibų kojų kilo mirgantys sniego debesėliai. Vėjas juos nešė į senelį, ir jis pajuto veidu vėsią sniego dulksną.
       Betgi iš tikrųjų lauke snigo. Purios snaigės lėtai leidosi į šulini ir ant plataus kelio. Senelis krūptelėjo. Pats nesitikėdamas pakilti, jis pakilo nuo suolo ir išėjo į prieangį. Kelią jau dengė plonytis šviežio sniego sluoksnis, ir girgždėjo po kojom. Eiti buvo nepaprastai lengva. Taip senelis bebuvo ėjęs vaikystėje, kai lėkte lėkdavo prie dvaro arklių, besiganančių ten, kur dabar Sapiegų sodyba.
       Ir dabar tolyn skriejo žirgai, senelis juos vijosi arba skriejo su jais.
       – Kai užsnigs, aš jau būsiu išėjęs, – pasijuokė senelis.
       Įžengęs į vieškelį, jis atsigręžė: platus, greiderio nuvalytas kelias rėmėsi į paliktą trobą. Dar buvo matyti pėdos, bet sniegas baigė jas užkloti, ten, tolėliau.
       – Dabar gali ir užsnigti, – tarė senelis. – Kai ateis smertis, manęs neberas.
       Jau toli po vidurnakčio senelis pasibeldė į mūsų trobos langą. Tėvas atsikėlė ir aiktelėjo, atidaręs duris: senelis stovėjo už slenksčio apsnigęs, baltas, o jo veidas spindėjo nepaprasta šviesa.
       – Tu nelaukei, aš žinau, – tarė senelis. – Neimk į galvą, aš nenorėjau supykinti.
       Pas mus jis pragyveno dar tris dienas, nieko neimdamas į burną, sėdėdamas prie lango arba gulėdamas.
       – Aš jau valgiau, – sakė senelis. – Kam jūs verčiate vėl valgyti? Aš jau viską suvalgiau.
       Tėvas su baime klausydavosi senelio kliedesių. Bet iš tikrųjų visi jo žodžiai buvo tie, kuriuos jis pasakė prieš išeidamas ir jau eidamas iš savo gyvenimo būsto ir kuriuos mes jau žinome. Ir tik penki žodžiai gal buvo naujai pasakyti:
       – Aš ją aplenkiau, kas bus?
       Senelį radom atšalusį trečios dienos naktį. Atvažiavęs rausvas gydytojas jį apžiūrėjo, priglaudė prie burnos delną.
       – Graži mirtis, – pasakė gydytojas. – Kaip mes nežinome, kaip gimėme, taip jis nežinojo, kaip miršta. Pati natūraliausia mirtis.
       Bet kai motina su tėvu ėmė rengti mano senelį paskutiniam prausimui, gydytojas pridūrė:
       – Palaukit pusdienį. Tokie dar gali atsibusti.

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Žaibai gęsta rudenį: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1971.