TEODORAS MILKUS SUTINKA GARSŲ AKTORIŲ

       Vakarais, kai šeimyna sumigdavo, Teodoras Milkus išeidavo į terasą ir žiūrėdavo į kaimynų sodą, dangų viršum jo ir upę, kurioje atsimušdavo miesto žiburiai. Ramutė gulėdavo tamsoje atviromis akimis, niekaip negalėdama suprasti, kodėl Milkus naktimis nebemiega. Juk visą savaitę jis niekuo nebuvo jai nusikaltęs, ir guldama Ramutė palikdavo jam vietos šalia savęs.
       „Jį pradėjo graužti sąžinė už visas kaltes sykiu,– nusprendė Ramutė, ir ašaros sužibo jos akyse.– Vargšas Milkus, jis niekada nebuvo laimingas. O aš taip mažai kalčių jam atleidau.“
       Vieną vakarą Ramutė taip pat išėjo į terasą. Ji norėjo paguosti Milkų. Ji norėjo jam pasakyti: „Tu esi labai šaunus, o visa kita yra niekai.“ Kaimynų sodas, apšviestas mėnulio, tyliai siaudė. Upėje atsispindėjo miesto žiburiai. O pažvelgusi į dangų, Ramutė išvysdavo, kad viena žvaigždelė skaisčiau žiba už kitą. Nakties grožis užbūrė Ramutę. Taip retai atitrūkdavo ji nuo savo darbų, kad niekada nebuvo išėjusi terason be reikalo. ,,Dieve, kaip nuostabu yra padaryti ką nors be jokio reikalo“,– aiktelėjo Ramutė ir švelniai prisiglaudė prie savo vyro. – Mano Milkau,– sušnabždėjo.– Kodėl pasidarei toks liūdnas? Kodėl nebesikalbi su manim? Argi toks bjaurus tau atrodo mūsų gyvenimas?
       Milkus tylėjo. Iš tamsos į tamsą per šviesų sodą nuskrido paukštelis. Net pasišokėjo Ramutė, tiesdama į jį rankas. Ji tartum vaikas norėjo tą paukštelį sugauti.
       – Koks gudrus paukštelis! – sušuko Ramutė – Atsirado ir prapuolė. Bet ne, ne, mudu su Milkum dėl to nenuliūsime! Mums visai nereikia jo gražių plunksnų!
       Ji pažvelgė Milkui į veidą. Jos akys buvo didelės, jaukios ir švelnios. Dėl tokių akių senovėje prasidėdavo karai, o nuožmiausi jūrų piratai sugrįždavo į krantą ir amžiams užmiršdavo jūrą.
       Ramutei pasirodė, jog pagaliau atplaukė jos valanda.
       – Milkau, – vėl tarė ji, – tu esi pats didžiausias kvailys. Gyvenimas tave apgaudinėja kiekviename žingsnyje. Tas senas sukčius iš tikrųjų bjaurus. Viešpatie, koks tu esi kvailys!
       Ramutė tik dėl to ligi šiol gyveno, kad pasakytų tuos žodžius. Ji pasijuto labai laiminga.
       – Įsižiūrėk, Milkau, į kaimynų sodą, – kalbėjo toliau Ramutė. – Tu matai, kiek jame daug šešėlių. Tai gyvenimo kailis, Milkau. Gyvenimas nusimetė kailį ir rodo mudviem savo širdį. Netgi paukštis nuskrido į ją, tokia ji dosni. Medžiuose tokie dideli obuoliai. Ak, tu manai, kad sodo vaisiai yra kaimynų ir mes negalim jų nusiskinti. Iš tikrųjų, tu esi didžiausias kvailys!..
       Ramutė stryktelėjo staiga nuo terasos į žolę. Tarytum didelė peteliškė suieškojo tarp medžio šakų obuolį ir atnešė.
       – Imk, – tarė ji, – ir valgyk!
       – Tu jį pavogei, – rūsčiai atsakė Milkus.
       – O! – sušuko Ramutė. – Argi tu kada matei vagį, kuris džiaugtųsi taip, kaip aš? Suvalgyk šitą obuolį, ir prapuls tavo liūdnumas. Greičiau valgyk, Milkau, ir mudu abu imsime siausti!
       Milkus sutriauškino obuolį ir laukė, kas dabar dėsis jo krūtinėje.
       – Ne, – papurtė pagaliau galvą. – Aš nepradžiugsiu. Tu juk žinai, kad mano ausy auga didelė karpa. Tai per ją aš toks liūdnas. Ji yra pikto likimo kurpaitė. Aš dabar manau, jog pridarysiu dar daug blogo gyvenime, jeigu jos neišdeginsiu.
       Ramutei suspaudė širdį, ir gyvenimas vėl ėmė rinkli šešėlius iš mėnesienos sodo ir vilktis savo šiurkščiuoju kailiu.
       – Milkau, tu esi labai šaunus, o visa kita yra niekai, – pagaliau ji pasakė tai, ką norėjo pasakyti, kol nebuvo užbūręs nakties grožis.– Karpos išdeginimas juokus tekaštuoja. Rytoj pat aš tave išvysiu į polikliniką.
       Kitą rytą Teodoras Milkus sustojo prie poliklinikos durų ir pažvelgė į saulę. Jis regėjo ją lyg paskutinį kartą, nes labai bijojo. Karpos sunaikinimas išrodė baisiau nei kruvinas maištas. ,,Pakeldamas ranką prieš karpą, aš pakelsiu ranką prieš savo piktą likimą“, – galvojo Milkus.
       Laukiamajame sėdėjo vyriškis žilais smilkiniais. Po kaklu jis ryšėjo gėlėtą skarelę, o ant pirštų spindėjo auksiniai žiedai su brangakmeniais.
       – Gal ir nemalonu jums bus tatai girdėti, – nusišypsojo Milkus, – bet aš galiu prisiekti visom savo nelaimėm, jog ne kartą esu jus nusmeigęs savo špaga.
       Vyriškis valandėlę žiūrėjo į Milkų. Rodės, jis apmąsto visą Milkaus gyvenimą ir tuojau pradės liūdnai linguoti galva.
       – Taip, – tarė vyriškis. – Aš atsimenu jus. Po kaklu suplazdėjo skarelė nuo jo balso.
       – Man labai malonu, jog mane atsimenat, – susigraudino Milkus. – Dabar jūs toks garsus, kas tik netingi, leidžia apie jus gandus, o jūsų portretai pasirodė net ant degtukų dėžučių.
       Didysis aktorius atlaidžiai nusišypsojo.
       – Deja, – staiga paniuro. – Dabar aš nebegaliu fotografuotis. Karpa, jinai, mano mielas.
       – Mane čia taip pat atvijo karpa, – tarė Milkus.
       – Koks skaudus sutapimas! – sušuko aktorius, apglėbė Milkų ir nusvarino galvą.
       Prieš dešimt metų jo galva taip nusvirdavo kiekvieną vakarą. Scenoje degdavo žibintas. Jo šviesoje turėdavo pasirodyti nuostabioji Flora, ir tos akimirkos jie abu laukdavo meilės kupinom akim. Pavydo apakintas, Milkus išsitraukdavo špagą ir perverdavo savo konkurentui širdį.
       – Jau trys mėnesiai, kai mano pasmakrėj keroja didžiulė karpa, – tarė garsusis aktorius. – Visą tą laiką aš priverstas ryšėti skarelę, ir dabar visi mano, jog ryšėti skarelę po kaklu yra būtina. Taip, mielas mano, pasaulis yra sutvarkytas skaudžiai. Dideliam žmogui net karpa pasmakrėj yra jo nuodėmė.
       – Nuodėmė! – sušuko Milkus. – Jūs kalbate apie nuodėmę taip, lyg ją pažintumėt. Jums nuodėmė yra nešioti skarelę, o manęs niekas nekaltina net už tai, jog apgavau savo pirmąją žmoną Katrę, suėdžiau gyvenimą savo tikrajai žmonai Ramutei, pražudžiau tokią Nastę ir nuskyriau našlaitės dalią savo dukrelei Izabelei ir vargą savo sūneliams. Argi begalima kalbėti apie kitą kokią nuodėmę, jeigu niekas nereikalauja, kad šitą išpirkčiau!
       – Žmogeli, – pertraukė Teodorą garsusis aktorius, – argi galima išpirkti tai, ką visi parduoda? Žvilgtelėk, kiek brangiausių žiedų ant mano rankos. Juos padovanojo man tie, kuriuos aš priverčiau pergyventi išsiskyrimą, vargą, išsižadėjimą, pasitraukimą. Vos tik išeinu į sceną, jie pradeda kankintis, kam gyvena taip, kaip gyvena. O parėję namo, išsiskiria, išsižada, pasitraukia ir puola, nugramzdina į vargą artimus ir vargsta patys. Bet jie būna laimingi taip padarę. Atsidėkodami už atrastą savo laimę, neša man dovanų brangiausius žiedus ir visokių gėrybių, kurių nė negaliu su savim nešiotis. Žmogeli, – aktoriaus akyse suspindo ašaros, – tu vienas prisiimi nuodėmes, kurios yra visų mūsų. Argi kitą kartą aš neslapstau scenoje apgaulės kaip savo karpos? Argi visada teisingai verčiu žmones kankintis? Bet šiandien,– rūsčiai tarė aktorius, – aš išdrįsau pakelti ranką prieš savo likimą. Šiandien aš išsideginsiu karpą, ir niekada nieko nebeslapstysiu, netgi apgaulės. Aš manau, kad pridaryčiau dar daug blogo gyvenime, jeigu šiandien nesunaikinčiau savo karpos.
       Dabar jiedu abu drebėjo iš baimės. Abiem išrodė, jog karpų sunaikinimas yra baisiau už kruviną maištą.
       – Argi nekeista, – sumurmėjo Milkus. – Tu didelis, aš mažas žmogus, o abu sykiu keliam ranką prieš savo likimą. Manau, kad pasaulyje pasidarė nebeįmanoma pasikliauti likimu.
       Gydytojas įdėmiai apžiūrėjo jųdviejų nelaimes ir tarė:
       – Tuojau pat išdeginčiau jūsų karpas, bet aš negaliu padaryti šito. Judu numirsite, jeigu aš jas sunaikinsiu.
       Teodoras Milkus tuojau prisiminė savo raudoną skrybėlę ir vaikelius ir pasitraukė prie durų. Garsusis aktorius tarė:
       – Tačiau, daktare, aš esu labai gajus. Štai šis žmogus šimtą kartų pervėrė mane savo špaga, bet aš atgydavau vos nusileidus uždangai.
       – Deja, – atsiduso daktaras. – Tai, ką jūs prašote sunaikinti, yra jūsų gyvenimas. O jo uždanga tenusileidžia vienintelį kartą.
       Saulė kaitino miestą, kai aktorius su Milkum išėjo į gatvę. Buvo neįmanoma žiūrėti į saulę, tačiau Milkus nenuleido nuo jos akių.
       – Kaip lengvai galima prarasti tokį puikų gyvenimą! – sušuko Milkus.
       – Iš tikrųjų, – nusistebėjo aktorius, – gyvenimas tėra toks menkas nemalonumas, jeigu neslapstai jo skarele. Tereikia kasdien jausti ne karpą, o širdį.
       – Klausyk, – tarė jam Milkus. –Tu esi senas mano bičiulis. Ar negalėtum nupirkti mano žmonai Ramutei keleto baltų lelijų?
       Ramutė išblyško priimdama krepšelį su lelijomis. Niekada Milkus nebuvo regėjęs, kad ji verktų. Dabar ji užsidengė veidą rankomis ir sukūkčiojo. Jai pasirodė, jog visą savo amžių ligi šiol pragyveno be galo išmintingai ir gražiai pati to nežinodama ir negalėdama tuo pasidžiaugti. Jauku buvo prisiminti praėjusios nakties sodą ir dangų, ir miesto žiburius, atsispindinčius upėje. Ramutė nujautė, jog tatai dar pasikartos, kada nors, bent vieną vienintelį kartą dar pasikartos, ir dėl to verkė dar graudžiau, taip graudžiai, kad Milkus be galo apsidžiaugė, jog myli ją ir dabar yra su ja.
       – Aš matau, kad jūs sumanėte pašvaistyti pinigus, – tarė Ramutė aktoriui, šluostydamasi ašaras. – Gal galėtumėt nupirkti apelsinų mano vaikeliams?

       TEODORAS MILKUS APLANKO SAVO MOTINĄ

       Iš sunešioto drabužio dryželių buvo nupintas kilimėlis kojoms nusivalyti. Iš lininių siūlų išausti buvo lovų užtiesalai bei geroji staltiesė. Retom didelėm akim numegztos siūbavo užuolaidos. Iš storų vilnonių siūlų buvo nunertas motinos megztinis, iš šiltų raukšlių – motinos veidas.
       Per ilgą motinos gyvenimą išausta, numegzta, nupinta bei suadyta buvo Teodoro Milkaus tėviškė. Visu jautrumu patvaksėti čia vis sugrįždavo Milkaus širdis.
       Sūnaus palankynų dienomis kaip saulėtas sniegas sužėrėdavo motinos žili plaukai. Šviesi ir lengva jos galva sklandydavo lyg pienės pūkas. Verkdavo ji paskui, kai sūnus vėl iškeliaudavo. Išsirisdavo kelios didelės ašaros ir spindėdavo ant skruostų. Danguje susigrūsdavo ir vėl išsiplaukiodavo debesys, kai ji rinkdavo žiedus bei šaknis pievoje. Tyli provincijos saulė išdžiovindavo jos žibantį verksmą vaistažoles berenkant, ir motina vėl patapdavo senele pelenų spalvos veidu. Jaunieji neišmano nė ką galvoti begali tokia sena.
       Ji žinojo, kad jau išrasti yra televizoriai, šaldytuvai, skalbimo, mezgimo, malimo, sukimo mašinos, elektriniai virduliai ir dujinės plytelės. Žinojo, kad visa tai yra kituose namuose, bet niekada neklausinėjo, ar negalėtų šituos daiktus pati įsigyti. Nė elektros šviesos ji negeidė savo krosnelei apšviesti. Niekad niekur ji neskubėjo, ir niekas nežinojo, ar bent kada ji kur vėluoja ar paankstina. Tik savo pensiją ji atsiimdavo tam tikrą valandą ir vienu žvilgsniu pastebėdavo visus, kurių drabužis jau kiaurai perpučiamas, o vaikų būryje tuojau atpažindavo tą, kuris nesineša į mokyklą priešpiečių. Ji niekada ir negalvodavo, jog pasaulyje jau išrasta šis bei tas, ko verta užsigeisti.
       – Šiandien man nelenda, – tarė Teodoras prie stalo. Jis buvo apsvaigęs nuo karštų motinos valgio gariukų. Tai garavo šutinys su pupelėmis, vaikystėje apie ji Teodoras yra sušukęs: „Gruzdu gruzdu!“ Niekad apie nieką jis nėra pasakęs gražiau, ir motina jam visada išverda šį valgį, kai tik jis ją aplanko. Šiuokart Teodoras buvo labai pavargęs. Jis bijojo užmigti čia pat prie stalo ir valgio nebelietė, tik gėrė ir gėrė girą. Ji buvo šalta, beveik tokio šaltumo, kaip kažkas, kas vis didesnis slypi motinos aplankymuose.
       – Tavo švarkas jau iš labai plonų siūlų, – tarė motina. – Aš turiu tau iš storesnių.
       – Gerai, – pasakė Milkus, – švarką aš paimsiu, bet man jo tikrai nereikia.
       Paskui motina atnešė tamsiai mėlyną suknelę ir tarė:
       – Aš taip seniai bemačiau Ramutę. Veikiausiai ji jau paseno tiek, kad tiktų tokia suknelė.
       Megztas kepurytes ji įdavė parvežti Dariui ir Mariui ir paskui visą vakarą kepė jiems didelį saldų pyragą su raudonaisiais obuoliukais. Pyragas bekepdamas prišildė trobelę. Buvo taip jauku sėdėti priešais ugnį. Jųdviejų galvos vis sunko ir sviro.
       Milkus susapnavo didelį baltą puodelį su kačpėdėlės žiedu ant emalės. Iš to puodelio jis gėrė visą savo vaikystę. Dabar iš jo gėrė Darius su Marium. Milkus krūptelėjo ir atsibudo. Iš to puodelio negėrė ir niekada negers Izabelė. Milkus nebeišmanė kur dingti.
       Krėsle priešais ugnį miegojo motina. Nuo jos veido buvo prapuolęs susirūpinimas, palaima, šventumas bei kiti sūnaus aplankymo sukelti jausmai, ir jos miegančios veidas išrodė tuščias ir negražus.
       Tačiau Milkus atsiklaupė jo užkerėtas. „Štai kokia rami tu galėjai būti, jeigu ne aš, – sušnabždėjo sūnus. – Iš pradžių tu kepei saldų pyragą mano tėvui, paskui man, dabar kepi mano sūneliams, kada nors kepsi mano sūnų sūneliams... aš nenujaučiu tavo mirties, net nenujaučiu.“
       Staiga jam pasirodė, kad, taip iš toli ir tolyn kalbėdamas, iškalbėdavo visų žmonelių motiną, kuri seneliams dabar siuva įkapes, maino marškinius tebeklestintiems, laimina besituokiančius ir kepa saldų pyragą mažyliams. Milkus užkerėtas žiūrėjo į jaukioj šilumoj užmigusią motiną.
       Motina.
       Ir seneliai, ir tebeklestintys, ir besituokiantys, ir mažyliai – visi yra jos vaikai, visų žmonelių ji motina, gimusi pasaulio pradžios ajeruos ir skrendanti gyva lyg ajero šaknis vis su gyvaisiais. Ją pajutę, vyrai pradėjo piešti moterį. Ją iškalė akmenyje, ir akmuo pasidarė sunkus. Ją nupiešė smėlyje, ir jūrų jūros nebenuplovė jos veido, kurį per amžius geidžiame patirti vis tikresnį.
       Teodorą Milkų perčiaužė šaltis. Motina miegojo priešais, mažyliams kepamo pyrago šilumoje, tamsiai mėlynos suknelės ir megztų kepuryčių saugomoje. Jos veidas buvo tuščias ir negražus. Neramu, neramu yra pasaulyje, kai motina miega.
       „Dieve, atleisk mums, – sušnabždėjo Milkus, – kad tokią mažytę jai tesurenkam pensiją.“

       TEODORAS MILKUS RODO SAVO SŪNELIAMS AUKŠTĄ KALNĄ

       Kai pradėjo temti, Milkus staiga atsigręžė į gėlę ant palangės. Jos žiedų kvapas, prietema, tyla padvelkė tuščiais namais, kuriuose kažkas vienišas kažko geliama širdim laukia. Milkus nusigręžė į puodus ant viryklės, ir namų tuštumu padvelkė dar skaudžiau. Tenai aušo valgis jam. Ne, Teodoras nebegalėjo užpildyti šių namų tomis naktimis ir savaitėmis, kai jis nepareidavo namo.
       Ramutės veidas atslinkdavo prie tamsaus lango, kai laukimas pasidarydavo nebepakeliamas, atslinkdavo prie lango ir degdavo nuo ašarų šalia tų gėlės žiedų. ,,Geriau būčiau neaplankęs savo motinos praėjusį sekmadienį, – tarė sau Milkus. – Dabar atgijo visos mano kaltės, ir aš niekada nebegyvensiu ramiai. Niekada. Niekada.“
       Visa, kas slypėjo prietemoj, gėlės žieduose, tyloje, auštančiam valgy ir jo paties širdy, tebuvo Ramutės laukimas ir jos kančia ties vaikų akelėm. Tokia maža, tokia silpna, ji negalėjo, Ramutė, užskėsti vaikų akelių nuo beribio šalto dangaus, kuris visada matyti pro langą.
       Tokie perpučiami be jo namai, tokia nesaugi be jo vietelė tarp visa ko, kas atgrasu šiame pasaulyje. Atpildo valanda, štai ji prasidėjo, dabar tęsis ji visą amžių.
       Teodoras Milkus išlėkė į gatvę, kurioje žmonės kliudė ir stumdė viens kitą, traukdami į savo įprastas vakarines vietas.
       Šalia taksi vairuotojo sėdėjo jauna moteris. Ji buvo vakarine suknele ir nė nesiruošė kur nors išlipti. Šiame automobilyje ji buvo susiradusi sau vietelę visam vakarui. Vairuotojas troško pasakyti jai ką nors vis gražiau.
       Darius su Marium vieni du sėdėjo ant darželio laiptų. Tamsoje jie buvo susigūžę į kamuoliuką ir susiglaudę. Niekada jų Milkus nebuvo matęs tokių broliškų.
       – Mudu laukėme tavęs vėlai, – tarė Darius.
       – Taip, tėveli, tu parvažiavai labai anksti, – pridūrė Marius. Jųdviejų džiaugsmui nebuvo krašto.
       Jiedu švilpė per miestą, prilipę prie automobilio lango. Mirgėjo ir blykčiojo reklamos, langai, gatvių bei automobilių žibintai, liedamiesi į baugų, nesiliaujantį ir atgrasiai ūžiantį šviesų žaismą.
       – Tėveli, parodyk mums aukštąjį kalną, – atitoko iš nuogąsčio Marius.
       – Tikrai! Parodyk mums aukštąjį kalną! – sušuko Darius.
       Miesto šviesų mirgėjime ir ūžesy jiedu nematė nieko, kas tvirtai ir amžinai stūksotų. Aukštasis kalnas bebuvo vienintelė viltis išsigelbėti iš nuogąsčio ir neramumo.
       Aukštasis kalnas skendėjo medžiuose, jų tamsiais šešėliais dangus slapstė kalną nuo nemylinčių akių. Tik raudona pilis jo viršūnėje buvo apšviesta skaisčiai balta šviesa.
       – Kaip gražu tai, kas nemirga, – sušnabždėjo Marius, ir jaunoji moteris nuleido galvą.
       – Jums liūdna, ir jūs verksite? – paklausė Darius.
       – Aš neturiu tiek daug pinigų mokėti už automobilį, kad ilgai jums pasakočiau,– tarė Milkus sūneliams. – Labai seniai čia buvo giria. Po tą girią klajojo nuliūdęs kunigaikštis. Žemėje buvo tiek daug aukštų kalnų, kad jis nebeišmanė, ant kurio pasistatyti pilį. O kol kunigaikštis klajojo be pilies, ir visi jo žmonės neturėjo sau vietos po saule. Patys matot, koks gilus ir platus, ir šaltas dangus ir kaip neįmanoma po juo gyventi be savo vietos. Klausykite! – sudraudė Milkus vaikus. – Ir štai vieną naktį ant šio kalno kunigaikštis išgirdo vilką staugiant. Kunigaikštis išsigando ir nuėjo pas žynį, kad tas sapną išaiškintų. „Liūdnasai kunigaikšti, – paaiškino žynys. – Ant šito kalno bus mūsų visų kapas. Tik labai dar negreit, tada, kai saulė danguje pradės gesti“. Kunigaikštis susišaukė viso krašto žmones ir paskelbė, jog jie dabar pasistatys sau kapą. ,,Aš nukirsdinsiu galvą kiekvienam, kuris nuklys nuo jo pernelyg toli“, – pagrasino kunigaikštis. Jo krašto žmonės ėmė į rankas kirvius bei pjūklus netarę nė žodžio. Jie kalbėjosi širdžių plakimu. Ir kalno viršūnėje, kur turėjo būti jų kapas, jie pastatė didžiulę raudoną pilį su aukštais kuorais ir angomis iš patrankų šaudyti. Kito nieko jie negalėjo pastatyti, jų širdys taip plakė. Tada didžiai užsirūstino dievai, siuntę į žemę vilką, kad tas išpranašautų kapą, ne pilį. Amžių amžius dievai leido priešų pulkus, vienok pilis ir šiandien tebestūkso ant aukšto kalno raudona ir galinga. O dabar, – paliepė Milkus niūriai, – lipkite į taksi, ir mes švilpsim namo.
       Kai jie sugrįžo prie automobilio, jaunosios moters jame nebebuvo.
       – Jūs ją įskaudinot, ir ji bėgte nubėgo, – nusivylęs tarė vairuotojas.
       – Ne, – pasakė Marius. – Tetulei nepatiko, kad aukštasis kalnas neblykčioja.
       Taksi sustojo tamsiame medžių šešėlyje Trijų Driežų gatvėje. Teodoras Milkus išlaipino vaikus ir tarė:
       – Dabar bėkite greitai vidun. Mamytė jūsų jau laukia.
       – O tu? – išsigando Darius.
       – Aš dar turiu reikalų, – išsprūdo Milkui.
       – Tėveli, – nuliūdo Marius. – Mamytė nepatikės, kad mes buvom prie aukštojo kalno, jeigu vieni pareisim.
       – Eikite, – supyko Milkus, – ir pratinkitės gyventi.
       Jo sūneliai susiėmė už rankučių ir nupėdino. Kiemas buvo blyškiai apšviestas. Gurgždėjo akmenukai po jų kojomis. Kiemo gilumoje kūpsojo tuščia šuns būda, o ant jos stogo tupėjo katinas Leonas, ir žaliai švytėjo jo akys. Sūneliai ėjo į tas akis, nedrįsdami pašaukti savo katiną.
       Teodorui Milkui dar labiau suspaudė širdį, toki gilų ir platų matė dangų viršum savo vaikelių.
       – Važiuokite, – tarė tyliai vairuotojui.
       Jie prašvilpė tamsią Trijų Driežų gatvę ir vėl paniro į visokiausiom šviesom mirgantį bei ūžiantį miestą. Gatvėse žmonės tebesiskirstė į savo įprastas ir neįprastas nakties vieteles.
       Milkaus valgis namuose visiškai ataušo.
       Vėlu buvo skubėti jį valgyti.
       Teodoras Milkus atsilošė ir užsimerkė. Jis nebeturėjo jėgų ilgiau žiūrėti į šviesų mirgėjimą aplinkui.
       Prie aukštojo kalno išlipo ir žiūrėjo medžių šešėlin išplėtęs akis. Tais mėnesiais, kai dirbdavo, Milkus pietaudavo ramioje šio kalno papėdėje. Kirsdavo kilkę su bandele, tatai kaštuodavo trisdešimt dvi kapeikas. Milkus pats dabar netikėjo, kad čia ramiausia būdavo jam pietauti. Tokie pietūs niekada nebepasikartos, kaip ir liūdnojo kunigaikščio viešnagė pas žynį.
       Staiga Teodoras išgirdo raudą medžių šešėlyje. Priėjęs išvydo moterį vakarine suknele, kuri buvo išsirinkusi vietelę šalia taksi vairuotojo šiam vakarui. Ji raudojo, parklupusi ant drėgnos žemės.

       TEODORAS MILKUS GIEDA SAVO DUKRELEI IZABELEI

       Pro langą Teodoras Milkus matė, kaip ta moteris stoviniavo gatvėje ir dairėsi į jo namų langus, darželį bei kiemą. Jos veidas buvo pasenęs. Ji buvo tamsiais drabužiais ir dulkėtais bateliais. Milkui pasidarė neramu. Tik išvydęs, kaip ji stebi darželį, Milkus pajuto, jog ši moteris aplankys jo šeimą. Jis pasislėpė tamsiame sandėliuke ir galvojo, ką jai pasakys. Aitriai kvepėjo krapais, ir Milkui rodėsi, jog daro baisų nusikaltimą tūnodamas tamsoje. Sukaupė visas jėgas ir išėjo terason jos pasitikti.
       Moteris kaip tik lipo mediniais laiptais. Ji sunkiai kėlė kojas. Jos smilkiniai buvo pražilę, o veidas be galo išvargęs. Iš nuovargio akys nebepajėgė slėpti, savo pasiaukojusio įdėmumo kito gyvenimui. Moteris sustojo priešais Milkų visa dulkėta ir valandėlę žiūrėjo jam į akis tartum iš debesų. Pamažu aušo liūdnas džiaugsmas jos lūpose.
       – Tai jūs... – pavargusiu balsu tarė moteris. – Pagaliau aš jus suradau.
       – Prašom į vidų, būsite viešnia, – pakvietė Milkus nukritusiom rankom. Ji vos išgirdo jo balsą.
       – Aš manau, – tarė moteris dvejodama, – verčiau mums pasilikti terasoje. Aš neturiu ką pasakyti kitiems, kurie su jumis gyvena.
       Moteris atsiduso ir nuėjo į terasos gilumą, atsisėdo ant lentų, permestų skersai terasą. Milkui suspaudė širdį, kad jis čia miega. Jis buvo tikras, jog moteris viską suprato. Moteris nusiavė ir lankstė užtirpusių kojų pirštus.
       – Aš jūsų ieškau jau penkeri metai, – pakėlė į Milkų akis. – Ieškau nuo tos dienos, kai jūsų dukrelė Izabelė pradėjo mokytis mano klasėje. Aš esu jūsų dukrelės mokytoja.
       – Aš turiu ir du sūnelius, – tarė Milkus, paraudo ir sumurmėjo: – Atleiskite...
       Mokytoja nuleido akis.
       – Vos tik pamačiau Izabelę, supratau, kad jūsų ieškosiu, – tarė ji, glostydama savo užtirpusias kojas. – Aš negalėjau atsistebėti jos akimis. Man pasirodė ir dabar tebeatrodo, kad tokiomis akimis gali žiūrėti ir pati tyriausia siela.
       – Izabelė, – pakartojo dukters vardą Milkus. – Ji yra nesukalbama, tiesa? Ji prastai mokosi? Ji nenori mokytis? Ji yra bjauri, ir jūs nebeišmanote, ką daryti?
       Moteris atsistojo. Ji pamatė, kad laikas jau eiti.
       – Taip, – vis dėlto pasakė. – Neįsižeiskite. Jūsų dukrelė nėra labai bjauri. Tik...
       Ji vėl pažvelgė į Milkų. Jos išvargusios akys ieškojo atilsio jo veide. Jos stačiai reikalavo bent mažyčio atilsio, tarytum didžiausio atlyginimo už pasiaukojimą.
       – Pavasarį mokytojus ji pradėjo vadinti berniukais, – tarė mokytoja.
       – Viešpatie, kaip ji išaugo, – susikrimto Milkus. – Ji nežino, kas aš toks, ir mane taip pat vadina berniuku.
       Mokytoja lėtai perbraukė delnu sau per veidą. Jai pasidarė baisu. Jai išrodė, jog daug daug metų vilko sunkų kryžių ir pagaliau atvilko jį į šiuos namus.
       – Atleiskite man, – tarė mokytoja. – Aš pati nežinau, ko atėjau. Sudie.
       – Palaukite! – sušuko Milkus. – Aš jums padovanosiu skėtį!
       Veikiausiai sušuko tik todėl, jog gatvės gale išvydo didelį juodą debesį. Prisiminė ūkanotą vakarą, kai su visa šeimyna oriai žingsniavo į lėlių teatrą. Jie nešėsi viršum galvų skėčius bei skėčiukus ir buvo labai iškilmingi, ir nė neprisiminė Izabelės.
       Mokytoja neatsišaukė. Rūpestingai uždarė paskum save vartelius ir pradingo gatvėje. Milkų persmelkė ūmus graudulingas džiaugsmas.
       „Dangau, dangau, – galvojo Teodoras. – Visus tuos metus, kai niekas nebenori manęs pažinti ir visi manęs vengia, visus tuos metus, kai aš tedirbu tuos darbus, kurie kitiems nemalonūs, visus tuos metus manęs be atvangos, be atvangėlės ieško šita pavargusi moteris!“
       Iš džiaugsmo Milkus šoko į kitą terasos galą ir puolė žiūrėti, žiūrėti į savo namų darželį. Kiekvienas žiedas, rodės, buvo tos moters apžiūrėtas ir paguostas. Vis dėlto gal rado jos išvargusios akys bent mažytį atilsį šitame žaliame gėlynėlyje?
       Ir Milkus balsu pradėjo giedoti iš džiaugsmo:
       – Izabele, Izabele, mano mylima mergaite, aš žiūriu į savo darželį ir matau tavo veidą ir tavo plaukelius, ir tavo akis. Ir kodėl, sakyk, tu nenori mokytis? Šį vakarą mano darželyje išdygo gyvą širdelė ir pražydo dangaus karalienės auskarai. Aš tau nešu atsigerti iš puodelio su kačpėdėlės žiedeliu baltoje emalėje. Tu niekada dar negėrei iš mano vaikystės puodelio. Tu nežinai dar, koks tyras vanduo tame puodelyje. Atsigerk jo šį vakarą ir niekada nebevadink manęs berniuku. Kai tu ištari „berniuk, berniuk“, aš metais pasenstu. Izabele, man jau negalima šitaip senti. Atsigerk iš mano vaikystės puodelio ir globok gyvą širdelę, kuri šį vakarą išdygo tavo rūtų darželyje.
       Izabele, mano dukrele, dar niekas neprarasta. Tavo veidas dar gali išlikti per amžius, kaip išliko ano egiptiečio berniuko. O jis buvo praradęs jau viską, kadangi anksti numirė. Izabele, tau negresia mirtis. Tau plaukelis niekada nenukris nuo galvos. Ir tavo akys yra tam, kad iš jų žvelgtų tyriausia siela. Tik tu klausyk savo pavargusios mokytojos ir gerai mokykis, ir nevadink mokytojų berniukais, ir nevadink manęs berniuku, ir tu prasigyvensi sau tokį pat likimą, kaip prasigyveno anas Egipto berniukas. Izabele, aš laiminu tave kelionei per amžius. Izabele, Izabele!..
       Tačiau Milkus pagalvojo, kad gieda veltui. Šiais laikais gražūs žodžiai nebeskamba.
       – Verčiau aš ją sudrausiu, – nusprendė Milkus. – Aš pasakysiu jai: „Aš esu tavo tėvas, o tu mane vadini berniuku.“ Izabelė kaipmat gailiai pravirks ir niekada nebeskaudins savo pavargusios mokytojos.
       Kitą rytą Milkus nuvažiavo į Izabelės kalnus. Tačiau prie pirmosios savo pačios Katrės namų suvokė, jog nepajėgs dabar su dukrele pasikalbėti.
       – Aš užmiršiu visus gražiausius žodžius, vos tik ją pamatysiu. Ji pasisveikins: ,,Labas rytas, berniuk!“, ir aš viską užmiršiu, – galvojo Milkus. – Man beliks niekam tikę žodžiai: ,,Tu esi nedrausminga. Tu blogai mokaisi.“ Aš nespėsiu nė pasakyti, kad esu jos tėvas.
       Teodoras Milkus nusiminė ir pasislėpė alyvų krūmuose priešais Izabelės langus. Ligi priešpiečių sugiedojo aną pačią giesmę savo dukrelei Izabelei. Kartkartėm ji išeidavo į kiemą ir išpildavo vandenį. Milkus giedojo labai tyliai. Išgirstas jis niekaip nebūtų galėjęs paaiškinti, ką čia krūmuose daro.
       – Dangau, dangau, – sumurmėjo. Milkus. – Aš negaliu paaiškinti, ką išvis darau šiame pasaulyje.
       Jis išslinko iš krūmų ir nuslinko į autobusų stotelę. Iš tikrųjų, ko gi ta mokytoja iš jo norėjo? Ji pati nežinojo, ko norinti.
       „Tikrai, – prisiminė Milkus. – Ji nuoširdžiai atsiprašė, ir aš jai atleisiu. Kažin kodėl aš laidžiau gerklę, giedodamas gražius ir niekam nereikalingus žodžius?“ Milkus sugrįžo namo labai ramus. Bet vos užlipo laiptais terason, kaip širdis vėl pašėlusiai ėmė tvaksėti. Po lentomis, ant kurių Milkus dažnai miegodavo, juodavo dulkėti bateliai. Tai buvo mokytojos bateliai. Ji juos užmiršo. Gal ir dabar tebeina basa, negalėdama suprasti, kodėl taip lengva pasidarė keliauti.
       – Aš juos jau prisimatavau, – tarė Ramutė. – Reikia tik gerai nušveisti, ir aš pasipuošiu.
       – O ne, – papurtė galvą Milkus. – Verčiau aš juos užkasiu darželyje. Gal išdygs kokia gėlelė. Gal išdygs gyva širdelė.

       TEODORAS MILKUS MIEGA

       Tamsoje nieko nebuvo matyti, nei kaimynų sodo, nei dangaus, nei upės, nei koks pasaulis gražus, nei koks negražus. Terasoje tyliai ūkavo drėgnas vėjas.
       Teodoras atsisėdo ant lentų, permestų skersai terasą, pasistatė lietpalčio apykaklę, susigūžė nuo vėjo ir prisiminė pavargusią Izabelės mokytoją, kuri kažkada čia sėdėjo.
       – Aa, tamsta nori pasižiūrėti, kaip aš miegu, – sumurmėjo Milkus. – Na, šito aš tikrai nuo niekieno neslapstau. Mano miegas yra ramus ir kietas. Aš niekada nekrūpčioju ir nešūkauju, aš neturiu ko slapstyti nuo svetimų akių, kai miegu.
       Jo sąnariai visi girgždėjo. Jis nebegalėjo išsitiesti visu ūgiu. Iš aštuonių lentų bebuvo likusios keturios, ir Milkus begalėjo susiriesti ant jų.
       „Štai, – pamanė Teodoras su kartėliu, – pamažu praeina ir tie puikūs laikai, kai aš galėdavau miegoti išsitiesęs visu ūgiu.“
       Teodoras Milkus miegodavo aukštielninkas, veidu į dangų, dailiai suglaudęs kojas. Rankas sunerdavo ant krūtinės, ir jam miegančiam visada galėjai įduoti žvakę ar kokį kitą daiktą. Su tais daikteliais sunertose rankose Milkus būtų išrodęs tikras velionis.
       Gyvenime Milkui dažnai tekdavo prašytis nakvynės bičiulių bei pažįstamų namuose, ir visada jis pasistengdavo atrodyti šeimininkams dailiai bei jaukiai. Taigi jeigu Milkui išpultų laimė tyliai ir neskaudžiai užgesti bemiegant, rytą jį žmonės atrastų tarytum iškilmingai pakylėtą: dailiai suglaustomis kojomis, veidu į dangų, ant krūtinės sunertomis rankomis. Net jautriausiai širdžiai velionio vaizdas nekeltų išgąsčio nei pasibjaurėjimo, ji pajustų rūstų ir kilnų žmogaus išnykimą.
       Meilioji Nastė prieš daugel metų įsižiūrėjo į jį miegantį ir pasakė atsibudusiam; ,,Visi girtuokliai miegodami išrodo bjauriai, seilės kitam dryksta per smakrą. Tu miegi tyras lyg angelas. Tavo miegantis veidas lygus ir ramus. Dabar aš žinau, kad tavo sąžinė be galo skaisti.“
       Milkus labai prisirišo prie Nastės už tuos žodžius. Tie žodžiai vertė niekais visas jo kaltes. Tie žodžiai žadėjo jam kilnią mirtį ir dar kilnesnę išlydinčiųjų nuotaiką šermenyse. Jo užgesęs veidas bus toks ramus, jog niekam, net pačiam prietaringiausiam, nepasivaidens, jog štai štai Teodoras Milkus krūptels ir prisikels. Pasaulis, kurį sugėrė jo siela ir kraujas, buvo taip giliai ir ramiai nusėdęs į jo gelmes.
       Milkui pačiam tatai išrodė keista, kadangi jis įsidėmėdavo, atsimindavo ir saugodavo viską, net patį niekingiausią įvykį, net patį menkiausią širdies ar rankos krustelėjimą. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas nepraeina šiaip sau. Bet niekada Milkus nėra svarstęs, kaip gauti ar prarasti, pigiai pirkti ar brangiai parduoti, ir niekada nėra daręs jokių apgaulingų nei naudingų sandėrių. Užtat Milkus nebuvo šiuolaikinis žmogus. Ir į tai, kas aplinkui dedasi, žiūrėjo tarytum į gerai pažįstamą praėjusių šimtmečių istoriją. Tuo jis netyčia didžiuodavosi, kai vakare atguldavo ir ant krūtinės susinerdavo rankas lyg angelas. Netyčia jis pasijusdavo laimingas prieš užmigdamas tokioj nesudrumsčiamoj ramybėj. Ir kartkartėm nuoširdžiai pagailėdavo tų, kuriuos keldavo iš miego traukinių dundėjimas ar šviesos blyksnis.
       Bet šiąnakt ir ši vienintelė jo laimė buvo sudrumsta. Šiąnakt jis nebegalėjo išsitiesti taip, kad išrodytų lyg kilnus velionis. Šiąnakt pirmą kartą gyvenime Teodoras Milkus privalėjo susiriesti, atskirai sulenkti rankas ir prilaužti prie krūtinės smakrą. Šiąnakt pirmą kartą miegodamas jis išrodė kaip koks sukraipytas nelaimingasis. Pamažu sėlino naujieji laikai į Teodoro Milkaus miegą.
       Jis ilgai nealsavo iš baimės, jog rytojaus rytą atsibus su pikta mintimi, numos ranka į Ramutės akis, o raudonąją savo skrybėlę nunešęs padės prie kapinių vartų: ,,Mielieji, aukokite rudenį kapinėms sutvarkyti!“
       Jo kraujas kunkuliavo iš nevilties.
       Jis nėmaž nenumanė, kaip gyvens, jeigu jam prasidės naujieji laikai.
       Paryčiais Teodoras Milkus pirmą kartą per miegus suriko. Tai turėjo būti šiurpus riksmas, jeigu Ramutė atsibudo ir išėjo žvilgtelėti, ar jos Milkus dar gyvas.
       Dėkui dievui, jo širdis plakė lygiai ir sunkiai. Vis dėlto Ramutė aiktelėjo. Milkaus veidas buvo kančios sukraipytas. Milkus miegojo kreivai pražiota burna.
       – Dieve, koks jis kartais būna, bjaurus, – sušnabždėjo Ramutė.

       TEODORAS MILKUS PRIIMA JAUNUTĘ VIEŠNIĄ

       Kol aš pasakojau apie Teodorą Milkų, mano vaikelis vis artėjo iš dausų į mane. Kartkartėm, griaustiniui griaudžiant ar tylai spengiant, išgirsdavau plakant jo širdelę. O sykį aš labai neatsargiai pažvelgiau į moters akis, kurios buvo įdėmios bei lėtos ir taip pat ieškojo kažko žemėje. Į tokias akis jautriau įsižiūrėjęs, išvysti būtybę, kuriai paliksi savo sielą numirdamas.
       Aš labai neatsargiai glosčiau tai moteriai plaukus.
       – Tu gali manim pasikliauti, – tarė ji.
       Ir vieną vasarą ji man pagimdė dukrelę.
       – Mūsų vaikelio vardas bus Izabelė, – pasakė motina.
       Ilgus metus mano mergaitė lakstė, gaudė peteliškes ir smaližiavo. Dažnai ji visai užmiršdavo Teodorą Milkų, ir aš nuliūsdavau. Tada Izabelė tardavo:
       – Nudžiuk, tėveli, aš jį vėl prisiminiau.
       Kai dukrelei suėjo dešimt metų, ji labai susikrimtusi žiūrėjo į raudoną saulėlydį.
       – Kodėl tu nesidžiaugi? – paklausiau aš. – Juk pagaliau tu jau didelė!
       – Taip, aš jau didelė, – atsakė Izabelė ir pažvelgė į mane vilties kupinom akim. – Tėveli, aplankykim tavo gerąjį bičiulį. Aš jį užmiršiu visiems laikams, jeigu dabar jo neaplankysim.
       Sekmadienio vakarą mamytė įdavė mudviem po skėti, ir mudu iškeliavome. Pro traukinio langus slinko miškai, laukai ir miestai. Aš pats stebėjausi, kad mudu išsirengėm taip toli. Nebegalėjau įtikėti, jog kažkada seniai, prieš daugel metų, pažinojau kažkokį Teodorą Milkų ir taip karštai jį mylėjau. Izabelė vis neramiau dirsčiojo man į veidą.
       Pagaliau mudu atvykome į miestą, kuriame tarp skardžių ir didelių medžių gūžėsi Trijų Driežų gatvė. Temo. Dulkė lietus. Peronas buvo tuščias ir nuo lietaus spindėjo.
       – Jokio Milkaus nėra, dabar aš tikrai žinau, – liūdnai tarė mano dukrelė. – Tu viską prasimanei, kad tik aš būčiau geresnė.
       Aš tylėjau.
       Mudu sulaukėm taksi ir nušvilpėm į vakaro miestą. Milkaus terasoje degė elektros lemputė. Liesa, išvargusi moteriškė skambino senu pianinu, be perstojo kosčiodama. Prie pianino, susigūžus nuo vakaro vėsos, stovėjo išblyškusi mergaitė. Jos balselis buvo graudus, jis vėrė man širdį. Mergaitė dainavo apie tai, kaip žydi gėlės.
       – Štai čia Teodoras Milkus dažnai miegodavo, – pasakiau Izabelei.
       Moteriškė paliovė skambinusi ir atsigręžė į mus.
       – Mes jau seniai išnaikinome jo blakes, – tarė piktai. – Teodoras Milkus jau seniai gyvena aikštėje prie Aukštojo kalno.
       Ji širdo, kam trukdome dainavimo pamoką, vis dėlto pasakė Milkaus adresą, ir veikiai mudu su dukrele atsidūrėme Rožių alėjoj priešais rožinius rūmus. Mūsų skėčiai permirko, kol atidarė duris žilas šveicorius. Nuo mūsų varvėjo ant švytinčių akmens laiptų.
       Žydrame laukiamajame mus pasitiko kambarinė ir pasiteiravo, kas mes tokie.
       – Vaikų Teodoras Milkus nepriims, aš nė neprasitariau apie jūsų dukrelę, – tarė kambarinė sugrįžusi. – Sekite paskui mane.
       Dabar aš nebegalėjau pakęsti savęs varvančio. Aš bijojau paslysti ant žvilgančių grindų. Atsispindėjau veidrodžiuose ir mačiau, koks juokingas menkiausias mano judesys. Užuodžiau, kaip aitriai dvokiu stepių pelynais. Buvau ir pamiršęs, koks šlykštus tatai kvapas.
       Teodoras Milkus sėdėjo už juodo rašomojo stalo, pasišiaušusio žąsies plunksnomis. Viršum mano bičiulio kabojo jaunojo egiptiečio portretas, nupieštas ant trijų karsto lentų prieš du tūkstančius metų. O ant Milkaus galvos skaisčiai žėrėjo raudona skrybėlė.
       – Aš maniau, kad tu niekada nebegrįši į mūsų miestą, – atsistojo Milkus.
       – O aš maniau, kad tu tebesėdi savo terasoje ir toliau sau gurkšnoji slyvų vyną,– nusijuokiau aš. – Bet tu šaunus. Neužmiršai mano priesako ir užsidėjai raudoną skrybėlę mano sugrįžimo dieną.
       Teodoras Milkus tylėjo.
       – Deja, – tarė, vėl atsisėdęs po egiptiečio berniuko amžinu veidu. – Tavo dovanotoji skrybėlė jau seniai suplyšo. Po mūsų išsiskyrimo man pradėjo sektis, ir aš dėviu jau septintą raudoną skrybėlę.
       – Sveikinu, – nulenkiau jam galvą.
       – Tikriausiai tu nori pasveikinti ir Ramutę? – paklausė Milkus. – Deja, dabar ji virtuvėje, ir tu turėsi palaukti, kol ji persirengs.
       – Nenorėčiau ilgai tavęs trukdyti... – aš jau buvau beužsimenąs apie savo dukrelę, bet Milkus mane pertraukė:
       – Sakyk stačiai. Aš tebesu tau taip pat ištikimas, kaip anais vėjavaikiškais metais. Ko gero, įsigijai brangią paveikslų kolekciją ir nori sužinoti, ar ji nėra suklastota? – paklausė Milkus. – O taip, mano bičiuli! Dabar niekas šiame mieste neperka ir neparduoda paveikslų be mano žinios.
       – Deja, – pratariau sumišęs. – Aš neketinu nieko parduoti nei pirkti.
       – Aha! – nusišypsojo Milkus. – Tu nori išsisukti iš bėdos.
       – Deja, – pakartojau aš. – Aš tenorėjau supažindinti tave... Bet... Tai iš tiesų juokinga...
       Didelės baltos durys staiga atsilapojo, ir pro jas įšoko mano mergaitė. Ji buvo išraudusi, jos akys žėrėjo. Akimirką ji negalėjo atsigėrėti raudona Milkaus skrybėle.
       – Labas vakaras, berniukai! – sušuko ji ir nusijuokė.
       Teodoras Milkus išblyško. Jo akys pasidarė vėl tokios didelės, kaip anais laikais, kai jis tebebuvo ketvirtas driežas Trijų Driežų gatvėje. Jis stojosi, palengva tiesdamas rankas į mano mergaitę: lyg kas būtų suėmęs jį už gerklės ir traukęs iš už ištaigingos užstalės.
       – Izabele, – sukuždėjo Milkus. – Izabele, tu vis dar tokia maža?
       Mano bičiulis staiga sudejavo ir krito aukštielninkas. Niekada nebuvau matęs taip negražiai jį tysant. Mūsų artimos bičiulystės metais jis miegodavo taip dailiai suglaudęs kojas ir sunėręs ant krūtinės rankas. Dabar jis tysojo tarytum sulamdytas žmogus. Kreivai pražiotoj burnoj stirksojo auksiniai dantys. Mano dukrelė Izabelė sukliko ir užsidengė veidą rankomis.
       Teodorui Milkui plyšo širdis. Jis buvo ir užmiršęs, kaip jam jau pavojinga žvilgtelėti į savo praeitį nepasirengus. Šitos klaidos mano gerasis bičiulis niekada nebegalės atitaisyti.
       Teodorą Milkų laidojo trečiadienio popietę. Per visą miestą jo karstą lydėjo orkestras ir žmonių minios. Visų miesto pirkėjų ir pardavėjų akyse žibėjo ašaros. Į paskutinę kelionę jie lydėjo išmintingąjį savo sandėrių bei pinklių laimintoją. Dabar šiame mieste sunkiau bus susigaudyti, kaip gauti ir kaip prarasti.
       Anksčiau ant akmeninės kapinių tvoros tupėdavo kėkštas ir laukdavo, kol artimieji atidarys karstą. Dabar kėkšto niekur nebuvo matytį. Veikiausiai jis nebegalėjo čia pramisti, ir niekas nebepasižiūrėjo velioniui Milkui į veidą, niekas nebenusinešė jo veido medžių pašakėm į amžių glūdumas. Pagaliau ir Milkaus karsto niekas neatidarė. Ramutė nebūtų pakėlusi, kad jo veidas toks bjaurus. Tiktai vėjas blaškė ilgas atsisveikinimo kalbas po kapines, kuriose nė kėkštas nebegalėjo gyventi.
       Aš tyliai kuždėjau savo dukrelei:
       – Neužmiršk, Izabele, nė vienam vaikeliui negalima užmiršti, kaip Teodoras Milkus, jo motinėlė, jo pirmoji pati Katrė, jo tikroji pati Ramutė, jo meilioji Nastė, jo sūneliai dvyniai ir dukrelė Izabelė gyveno. Viršum jų galvų švietė mėnuo, vėjas taršė jiems plaukus, aplinkui paslaptingai šlamėjo tamsūs šešėliai, ir niekas nebenorėjo jų sutikti, ir jie visi laukė laimingesnių dienų.

       1974

       Dirgėla, Povilas. Dirgėla, Petras. Aistrų atlaidai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.