Kartais girdime tėvišką patarimą: „Liaukitės išradinėję dviratį!“ Vienas poezijos, kaip ir gyvenimo, paradoksų ir yra tas amžinas dviračio išradinėjimas. Pagalvojęs negali ir nesistebėti – negi iš naujo išrasti dviratį toks jau niekingas daiktas? Išradėjui džiaugsmas, kad išrado, o visiems kitiems – kad važiuoja... Toks dviratis, man atrodo, yra ir naujoji Albino Bernoto lyrika, sudėta į penktąjį rinkinį. Užuomina apie dviračius noriu pabrėžti A. Bernoto poezijos tradiciškumą. Tradiciškas pats jo eilėraštis – įprastas mums, lengvai suvokiamas po A. Maldonio, M. Martinaičio, J. Juškaičio eilėraščių. Tai kaimietiška poezija, kaimietiška ne tuo atžvilgiu, kad joje apstu žemdirbių buities detalių. Čia pati pasaulėjauta, laiko ir erdvės supratimas yra kaimietiškas. Šis poetas ,,su agrarinės kultūros kompleksu“, pasakytų M. Martinaitis... Įvairiausių „kompleksų“ laikais – geras ar blogas tasai, kurį minime, – gali paklausti žmogus. Geras, kada padeda atsirasti tikrai poetiškiems posmams.
       Vaikystė (prarastasis rojus), žemė ir motina, medžiai ir paukščiai, darbas ir duona – svarbiausi šios poezijos simboliai, kertiniai jos etinės sąmonės akmenys. ,,Ir aš, kai širdį liūdesys labai suspaudžia, / Sakau, kad nieko nėr, tik remiasi į ją / Senųjų Urvinių nematomieji paukščiai“, – deklaruoja autorius eilėraštyje apie gimtąjį kaimą. Urvinių vardas neatsitiktinis, jis atsiranda po to, kai pačiam poetui kyla klausimas: „Ir už ko laikytis, kad išliktum?“ Išliktum šiais laikais, kai ,,virsta ąžuolai, suskyla akmens“. Gelbsti tie patys dalykai kaip ir prieš tūkstantmečius, prieš šimtus ar dešimtis metų. Tasai pats „dviratis“.

       Žemdirbių buities daiktai, patys darbai, jų vardai ženklina ypatingas etinio nuskaidrėjimo valandas. Kartais patys nustembame, kaip esam nutolę nuo savo tėvų kaimietiškos kalbos, nuo tų sąvokų, kurios jiems buvo tiesioginės. Reikia manyt, ne vienas jų smarkiai nustebtu išgirdę, kad „įsitverti į duonos riekę ir eiti“ yra graži metafora... Nustebtų ir Maironis. Šiaip ar taip, patys kartais nejaučiame, bet per kelis dešimtmečius gerokai pasikeitė patsai grožio idealas poezijoje (grožis! – sąlygiškiausia istorinės estetikos sąvoka?..).
       A. Bernotas nepriklauso prie tų poetų, kurie itin drąsiai imtųsi reformuoti, keisti tradicines raiškos priemones. Jis gana nuosaikus. Jeigu šie žodžiai nebus kieno nors palaikyti peikimu... „Geriau ežiu žeme – / Nei Grigo ratų vežime“, – aforistiškos eilutės galėtų būti priešinamos kosminiams poetų užmojams. Ką gali išskirti žmogaus akis begalinėje visatoje? Milijonus žvaigždžių? Betgi akis ne taip surėdyta. Dešimt varganų žolelių žemėje – ir tos mūsų vyzdyje susilieja į vieną žalią dėmę... Įsižiūrėti į mikrokosmosą (atmušantį didįjį pasaulį), į vieną žolę ar vabalą – irgi ne blogesnis būdas prasmingas metaforas nujausti. Galų gale tai daug žmogiškiau, natūraliau.
       Didžiosios laiko dramos juk vyksta ir čia pat, po mūsų kojomis. ,,Jau nukryžiuotą už visas kaltes kaip Kristų / Kryžmuos laukų kanaluos vandenį mačiau...“ Dabartinėje mūsų lyrikoje nėra tokio prasmingo, mokykliškai šnekant, išplėstinio palyginimo, ginančio... vandenį. Vandeniui apsaugoti skirtas ir kitas A. Bernoto eilėraštis „Neišeik, pasilik“, kur yra eilutės:

       Ar poezijos reikalas saugoti gamtą, – ims kas nors maištauti. Ne gamtą, o pačias brangiausias gyvybės esencijas, pradmenų pradmenis, – atsakysime, tačiau ir taip atsakyti per maža. Svarbiausia, kad humanistinės mūsų meto idėjos poeto labai jautriai išgyventos, tiesiog iškentėtos ir – tik šiuo būdu – virtusios poetiškais įvaizdžiais, išsiliejusios lakiais posakiais. Dabartinė laiko ir žmogaus drama vyksta plačiame gamtos ir istorijos fone, per maža pasakyti „fone“ – gamta ir istorija yra šios dramos dalyvės, dažniausiai – teisėjos, ir žmogus bejėgis su savo ambicijomis, pretenzijomis, pykčiu, užsispyrimu ar tiesiog – neatsakingu kvailiojimu. Žemdirbių kultūros kompleksas pasirodo besąs ištisa pasaulio ir visatos samprata – estetinė ir dorovinė sistema, nors tiksliai ir nesuformuluota.
       Pagoniškos ugnies motyvas, pažįstamas iš ankstesnių poeto eilių, čia virsta didelės įtaigos Perkūno paveikslu:

 
      O vis dėlto galime paklausti, kokia A. Bernoto nepakartojamo savitumo žymė, kuo jis skiriasi nuo kitų panašiomis temomis rašančių poetų ir... nuo savęs paties, ankstesniojo. Rodos, režisierius J. Miltinis yra rašęs, jog studijų Paryžiuje metu jiems kaldavo į galvą, esą tikras menas gimsta kovoje su tuo, kas jau sukurta... Ši tiesa itin svarbi A. Bernoto kūrybai perprasti. Kokių dešimties metų tarpas, skiriantis „Paglostyk žolę“ nuo „Slenksčio“, matyt, ir buvo ne šiaip sau kovos, o skausmingų grumtynių metas už save patį, už poeziją. Skausmingas atsinaujinimas, vidinė kūrėjo drama, tvirtybė ir bejėgiškumas – apie tai mes daugiausia žinome, deja, tik iš literatūros apie pasaulio klasikus. O kaip tas vyksta nūnai? „Pirmyn, pirmyn kasdien per žvirblio žingsnį...“ Vyriškai traukdamasis nuo ankstesnių, gana populiarių savo paties eilių, poetas turi pakankamai ironijos ir skepsio:

       Tai poezija apie pačią poeziją, apie skausmą, lydintį kelis žvirblio žingsnius... Tačiau tokia jau poezijos prigimtis, ir ne tik poezijos – visų menų. Atradimų čia iš tikro nedaug. Labai sunku įsivaizduoti vieną kurį lietuvių ar kitos tautos poetą, stovintį dykumoje – be pirmtakų, be tradicijos, be konteksto. K i e k v i e n a s  j ų  į v a i z d i s ,  n e  l y g i n a n t  v a i s i u s  a n t  š a k o s ,  p a s i r o d o  b e s ą s  i l g a i  i r  s u n k i a i  b r e n d ę s .  Kad ir Maironio „tėvynė“ – kaip įsivaizduoti ją be S. Daukanto, A. Baranausko, A. Mickevičiaus „tėvynės“?
       Skaudi metafora – mažiausioje poetinėje ląstelėje, o toliau – laisvai plaukianti melodija, vienijanti tas metaforas į sklandžių ketureilių grandinę su netikėtais vingiais ir posūkiais, stabtelėjimais ir nutrūkimais, žiūrint kaip plaka žmogaus širdis, – tokia, mano galva, yra A. Bernoto poezija, kuri jam pačiam išlieka viliojančia, vienusyk ,,kreivu galu vinies“, „pakaruokliškai ir švelniai“ mojančia svajone, iliuzija, gyvenimo prasme ir šiokiu tokiu ginklu. „Šiokiutokiu“, nes šiuolaikiniam pasauly lyrika nėra visagalė. Šis skausmingas praregėjimas jau yra įsiveržęs į pačią lyrikos šerdį, jinai tapo nervinga, retkarčiais net tulžinga, irzli. Liovėsi giedojusi kaip gaidys užmerktomis akimis. Čia jos stiprybė, žemiškos misijos supratimas.
       Dviratis, matyt, tas nenugalimas technikos donkichotas, ir mūsų dienomis drąsiai puolantis į kovą su amžinaisiais vėjo malūnais, o ežys gali drąsiai pretenduoti į keleivius Grigo Ratų vežime. Amžiaus prieštaravimai ragina ieškoti pusiausvyros gamtoje, o gamta savo ruožtu grąžina mus prie amžinųjų žmogiškumo šaltinių. Iš jų geriant atsiranda poezija, įvertinanti, ginanti, smerkianti ar puolanti mūsų pačių kuriamą pasaulį.

       1981

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.