Tiesą sakant, nedidelis penkių eilėraščių ciklas ,,M. K. Čiurlionio laiškai“. Eskize atsiremiama į tekstą, spausdintą knygoje ,,Dvidešimt Poezijos pavasarių“ (1985).

       Dvidešimt poezijos metų – menki juokai ir žmogaus, ir poezijos gyvenime. Ne daugeliui pasaulio poetų tenka laimė išsaugoti kūrybos ugnį per tokį laiko tarpą. E. Mieželaitis išleido dar keliolika lyrikos knygų, tolumoje dunkso jo „Žmogus“, daug kam ir dabar atrodantis vienintele poeto viršukalne... Ką darysi, kad ir mūsų dienomis skaitytojas atkreipia dėmesį pirmiausia į pripažintas, premijuotas knygas! Nėra tas daiktas toks jau blogas, tačiau ką daryti pripažintajam? Nerašyti daugiau iš viso? Būna ir taip. Šlovė, R. M. Rilkės žodžiais, yra situacija, kai kiti išsivežioja tavo pradėtos statyti tvirtovės akmenis. Tada gali griebti iš naujo – metai po metų plūktis toje pat aikštelėje, antroje, trečioje... Vargu ar kas nors pamatys.
       Tikra poezija panaši į stilingą katedrą. Net akmuo iš, Partenono ar gotikinės bažnyčios turi visą jos grožį, net dulkė. Čia kaip klasikiniu tapusiame A. Čechovo pasakyme: „Žmoguje viskas turi būti gražu...“ Įmanomi, tiesa, ir variantai. Galingoje visumoje prapuola vienas kitas disonansas, kartais – tik suteikia išskirtinio žavesio.
       Kas norėta tuo pasakyti? Jeigu pripažįstame didžiulę E. Mieželaičio poezijos, kaip visumos, reikšmę, tai pabandykime pasigrožėti ir jos detalėmis. Ir miniatiūriniuose gabaliukuose, nelyginant minėtos katedros atskalose, turi alsuoti visumos grožio dvasia.
       Miniatiūrinių dydžių estetika kažkodėl mūsų nuolatos apeinama. Prisimenu, kelerius metus iš eilės važiuodavau į Latvijos pajūryje stovinčius rašytojų kūrybos namus. Namai kaip namai – plokščias daugiaaukštis. Daugelį metų latviai gyrėsi, kad Dubultų stotelėje irgi iškils stilingas paminklas. Vieną pavasarį tikrai iškilo. Toks pat grandiozinis. Mažos tautos troškimas daryti didelius daiktus? Kiek čia natūralaus, spontaniško poreikio kurti, o kiek potroškio pasirodyti, sublizgėti, pritrenkti?
       Negaliu atsikratyti jausmo, kad toks kūrybinis polėkis panašus... į skraidančią vištą. Poetas M. Martinaitis yra pasakojęs istoriją, kaip jam skrendant dar „kukurūziniu“ lėktuvu iš Kapsuko, vėjas įsuko ir išnešė pro skylę kaimietės vištą! Toji iš pradžių plest plest, o paskui suglaudė sparnus ir – pasikliovusi dievo valia, ėmė kristi iš padebesių. Istorija kaip istorija, bet niekaip negalėdavau atsakyti į klausimą – ką pagalvojo žmonės, pamatę iš padebesių nukritusią perekšlę? Dievo čia ar velnio ženklas? Nei tas, nei kitas vištomis nesimėto.
       Nei dievui žvakė, nei velniui šakė – ir tas latvių paminklas. Baisi ta gigantomanija. E. Mieželaičio sumanymai irgi retkarčiais pribloškia. Imam galvoti, kad A. Baranauskas su „Anykščių šileliu“ tėra kūdikis. Nieko, deja, panašaus. Prisipažinsiu, jog E. Mieželaičio globališkumas man irgi svetimas. Gal tai „leistina“ jam vienam? Juk ir viena ištrupėjusi neužmirštuolė fajansinėj senovės kinų vazoje byloja apie visą kultūrą.
       Naivu tvirtinti, kad A. Baranauskas neturėjo globalinių idėjų. O jo pasiryžimas matematiškai apskaičiuoti pragaro tūrį? O F. Tiutčevas, kurį visados keliame kaip pavyzdį, jog poetui nereikia daug išsišakoti? Jis parašė septynis tomus apie Europos diplomatiją. Dantė – veikalą apie monarchiją... Bet grįžkime prie kelių katedros akmenėlių.
       Poetas be kosminės idėjos – menkas poetas. T. S. Eliotas, mano galva, nebuvo labai didelis poetas, konstatavęs, kad žemė yra bevaisė. Matau čia apskritai idėjų nebuvimą (arba jų subanalėjimą). Bevaisės žemės situacijoje pradėjo ir M. K. Čiurlionis; jo laiškus cituoja E. Mieželaitis. Taip „knygos knygoje“, anot Ch. L. Borcheso, principu poetas laimi dvigubą tiesą.

Tiek norėčiau dar tau pasakyti, bet sielą kankina
Skausmo ašarų lietų pakeitus beprotė sausra.
Pažadėtoji žemė pavirto į šiurkštų dagyną,
Ir kieta kaip akmuo žemę supanti atmosfera.


       XX a. bevaisėje žemėje sykiu su M. K. Čiurlioniu E. Mieželaitis stato taurią žmogiškumo tvirtovę. Deja, nežinau šiuo metu kito pasaulyje kuriančio lyriko, kur žmogaus idėja būtų taip tauriai, su tokia meile ir pasiaukojimu ginama. Tikros lyrikos kalba. Tai mums, lietuviams, didelė garbė. Tik visuomet esam linkę savo geriausius žmones nutylėti. Mums vaidenasi, jog kažkur pasaulyje gimsta ir didžiausios idėjos, ir talentingiausi žmonės. O mūsų svajonė – nuvažiuoti ten, pasimokyti ir tada, sugrįžus, tarkim, iš Paryžiaus, Romos, Londono ar Berlyno, kurti stebuklingus dalykus. M. K. Čiurlionis buvo matęs Europą, ten studijavęs, E. Mieželaitis irgi nemažai apkeliavo, tačiau geriausi jųdviejų kūriniai – gimę iš lietuviškos patirties. Pasaulis nebent išsklaidė jų iliuzijas, išgrynino savimonę, suteikė drąsos ir įsitikinimo, kad nesame menkesni. Kad žmogus pašauktas būti žmogumi. Galima ,,pasisemti“ kultūros, technikos, bet ne žmoniškumo.
       Bet kokios mūsų humanizmo tradicijos, idėjos pirmiausia yra subrendusios čia, lietuviškoje žemėje, pasaulėjautoje, Donelaičio, Strazdo, Čiurlionio, Krėvės, Vaižganto savimonėje. Galop – mūsų gamtovaizdy ir mūsų nepaaiškinamoje dvasios sandaroje. Kodėl, tiesą sakant, ji turėtų būti paaiškinama?
       Tautos gyvos tol, kol turi ką aiškintis. Išsiaiškinusios vienas paslaptis, puola prie kitų. O paslapčių neišsemiamybė! Viskas aišku tik miesčioniui, kuris irgi, deja, nepaaiškinamas – sotumu ir amžinumu...
       Geras eilėraštis – taip pat iki galo nepaaiškinamas. O. V. Milašius ta proga pripažindavęs tik apreiškimo pažadintą įkvėpimą. Ir lietuviška šio žodžio daryba su „į“ liudija kažką iš šalies, stovintį šalia, įkvepiantį. Visos senosios kultūros, pradedant senovės Egiptu ar Indija, turėjo antrininko problemą. Kuriantis žmogus nėra tas pats, kuris rūko pypkę, eina pasivaikščioti, oriai sėdi prezidiume. Jo antrininko, jo kuriančiosios sielos čia mažiausia. Kas ir kur eliminavo dieviškąjį kūrybos pradą, kurį galima paprasčiausiai vadinti ir spontanišku?
       Spontaniškumas gelbsti net tokius racionalius kūrybos metodus, kaip klasicizmas ar realizmas. Studentas būdamas, per praktiką vienoje vidurinėje mokykloje aiškinau V. Lenino straipsnį apie L. Tolstojų, kaip tos epochos veidrodį... Moksleiviai, žinoma, nieko nesuprato tol, kol pyktelėjęs sušukau: ,,Leninas norėjo pasakyti, kad Tolstojus pasakė tai, ko nenorėjo pasakyti...“
       Kaip antrininką šiame cikle E. Mieželaitis pasitelkia M. K Čiurlionį. Tiesą sakant, jis pats ateina į eilėraščius, be ypatingų pastangų, iš sielos gelmių – poetui įsigyvenus į jo pasaulėjautą, jo grožio sampratą.
       Bevaisę žemę gali išgelbėti tiktai titaniškos pastangos, čiurlioniškoji saulės idėja. Tą galima suvokti protu, bet kur gauti įkvepiančios energijos? Kokie nematomi kosminės šviesos pliūpsniai apšviečia žmogaus galvą? Tai mums nežinoma. Nepadės nei struktūralizmas, nei ateities mašinos.

Ieškau šeštojo idealaus Kontinento,
Pirmo kontūro, minimaliausios salos,
Kurioje paukščio teisėmis apsigyventų
Mano siela – nemaža patyrus žalos.


       Užuomina istoriškai konkreti. E. Mieželaitis atgręžė kūrybos spindulius į žmogų, sugrąžino Europos humanistinės kultūros idealą. Būtent idealą. Atsuko į šviesą, trykštančią iš Europos kultūros. Lietuvos žemėje. Be jokių provincialumo kompleksų. Pasaulyje nėra mažų ir didelių tautų. Nėra skirtingo humanizmo – vienas didžiosioms tautoms, o kitas – mažesnėms. Po Antrojo pasaulinio karo daugelis tą suprato (kokia kaina?). Prisiminkime J. Bobrovskį, atmetusį pompastišką klasikinės vokiečių filosofijos toną, einantį klausti išmirusius prūsus, kaip vadinasi gervė, ungurys, karklas... Norintį įvardyti pasaulį nekaltos aukos žodžiais. Tai taurios atgailos momentas, kuris ir padarė J. Bobrovskį tikru poetu.

 

...Ir aš šalutinio

Tyrų Hamleto dramoje nepageidauju vaidmens.


       Bevaisėje žemėje, gimstančiam kontinente poetas išeina į vidurį, formuodamas naują – sakralinę, muzikalią ir plastišką – kalbą. Ji suprantama tam, kas myli Bodlerą, Rembo ir Verleną, Bachą, Šopeną ir Mocartą... Daugelis saulėtųjų pasaulio kūrėjų stovi už poeto pečių, kalba sykiu su juo, jo lūpomis – artima sanskritui kalba.

Aš žinau savo vaidmenį. Rūstų, bet, aišku, realų.
Atsiteisdamas dykumai, teikiančiai man tiek kančių,
Aš katarsio metu štai iš perlų, žvaigždžių ir koralų
Susimąsčiusius ir neįveikiamus bokštus renčiu.


       E. Mieželaitis kalba ne tik savuoju, bet ir ištiso lietuviškojo kultūros arealo vardu. Šiame posme atpažinsime ir čiurlioniškos bangos lūžtvę, ir A. Mickevičiaus „Krymo sonetų“ kosminį grožį. O dvi eilutės „Gimsta man ne s e x – a r t o, o r e x  – a r t o / P r o j e k t u o j a m o  m o d e l i o  p a n o r a m a “ būtent lyrinėj nuotrupoje tobuliausiai išreiškia jo globalinę Homo humanus idėją.
       Gimę ir augę per karą arba po karo, kuo tik nesižavėjome: ir kareiviškais atvirukais, ir jauno Jevtušenkos drąsa, ir Kamiu „Svetimu“, Kafkos niūriomis vabalų metamorfozėmis... Kas pasakys kodėl – iš vargo, tamsume ar dar dėl dešimties priežasčių? Kad nesugebėjome pakilti į šviesiausius poezijos, muzikos, dailės, architektūros kūrinius? Nepajusdami šviesos, plaukiančios iš Tenai? Suvokti tauriausius žmonijos meno kūrinius, paversti juos sielos savastimi – ar tai lengva ir paprasta? Idealai juk didelė dovana žmogui. Už dorą širdį, teisingą gyvenimą. Ir jokie idealai, jeigu jie pažemina žmogų, uždaro ji nepaliauja jam baksnoti pirštu ,,Tu esi žemės kirminas... Nuodėmėje pradėtas... Dulkė buvai ir į dulkę pavirsi...“
       Tai jau idealų katastrofa.
       J. Janonio lotyniška citata „Ave, vita, moriturus te salutant!“ – ne jo. Paradoksas. Mes aukštiname J. Janonį, prisimindami eilutę, kurios jis n e s u k ū r ė . Tačiau po ja p a s i r a š ė  gyvastimi. Vietoje Caesar įstatęs vita. Ne Cezario, ne valdovo, valdžios simbolio pašlovinimas, o gyvenimo vilties, atūžiančios iš visatos gelmių, sveikinimas, pačiam pasitraukiant į šešėlių karalystę. Idealą paliekant.
       Taip ir mūsų epochos idealai. Miniai patinka tie idealai, kuriuose ji atpažįsta ir pateisina save. Tačiau nejaučia, kad seniai yra praradusi savo paskirtį, nepateisinusi savęs žemėje – begalybės akivaizdoje. Praradusi idealias projekcijas. Susigrąžinti jas, pajusti jų esimą visai šalia – nebūtina titaniškos pastangos. Kartais užtenka pažvelgti į mažytę neužmirštuolių puokštę ant stalo, į pirmą mėlyną žibuoklę, iškeliančią dangaus lopelį iš žemės.
       Susigrąžinti idealybę – užtenka žmogui pakelti akis aukštyn.
       Ir tokia skaudi netektis: per tuos 20 metų, bijau, jog neklystu, esame praradę E. Mieželaitį. Mums užstojo jį jo knygos. Pirmiausia žiūrime į k n y g a s , o ne į g y v ą  š i r d į ,  kuri reikalingiausia. Ir visai mūsų kultūrai, ir žmonėms. Tai ne nauja drama – tragedijoje „Juozapas ir jo broliai“ prieš 70 metų dėl to sielvartavo Janis Rainis... Poetus galėtume šiek tiek labiau mylėti tol, kol jie gyvi. Perdėta ir pavėlavusi meilė yra nesveika.

       1985

       Geda, Sigitas. Ežys ir Grigo Ratai: Žodžiai apie kitus: Straipsnių rinkinys. – Vilnius: Vaga,1989.