Giesmė apie atvirkščias vestuves

Kai Jogaila ištekėjo,
tai praradom Jogailėlį,
raidę J ir P (j) eną, pienas
liko mums jau nesaldus,
Vytautas kardu mojavo,
šaukė lietuvius, lietuvius
narsiai ginti garbę savo,
traukti kardus ir kardus.

Išsigando ir pjovėjai,
kaip šienaut, kai J nėra,
Jono nėr, vien šventas Jonas,
Tado nėr, tik Tadeušas,
Tik Tamošius braukia nosį
su Birutės skarele!

O Birutė buvo rūtė,
buvo bi ir buvo bė,
buvo kriaušė, buvo grūšia,
buvo krūtys ir krūtinė,
ir lietuviška barzda,
bardai buvo, malkas skaldė
su kirviu per visą dieną,
kol suprato; velnio pienas
teka žemėn kai kada!
Užkuriom Jogaila sėdi,
tikras žentas arba žindas,
ūkis, žinoma, ne jo,
uošvio nėr, yra uošvienė,
arkliapienė skeltalūpė,
kaip zuikienė, kaip zuikytė
išsipusčius Jadvyga,
kam katė, o kam katytė,
kam grietinė nulaižyta,
Jadvygutė varto knygą,
knygoj šviečiasi špyga..
.

Kai numirs, tai pasižįsi,
prisižysi ir pražysi,
tai pažinsi kampučius,
kaip juokavo Pakas-tackas,
kur kampučija, ten šeškas,
kur lietuvis, ten ir lenkas,
ir maskolius, ir rusaitis,
ir kazokas, ir (s) tankaitis,
vien tik vyt – auto nėra!

Kai Jogaila ištekėjo,
nėr ir Vyto, vienas vėj-jas
švilpia po tuščius kampus,
velnias vertė jį tekėti,
negalėjo palūkėti!

Būna, vyras pačią ima
plačią, tvirtą kaip klojimas,
kluono durys ir tvora,
o kai išteka, kas kita,
tekant iš teka ir kitkas,
šilumos namie nėra...

Radiatoriai ištvirkę,
radiacija aplinkui
mums augina, dievasžin,
kmynus, tmynus ar kaimynus,
ho ši minus, macetungus,
huseinus, dundant būgnams,
gula negras paežin.

Taip, Birute, taip, barzdyla,
šonas šąla, šonas šyla,
prisiūta ir tau barzdytė,
praganyta Obelytė,
andai šienavai Jūratę,
mums paliko Baltija,
plūkiąs mukias prastas ūkis,

kelnės visiškai nusmukę,
suplūkta likai, mergyte,
o pro langą man kaip tyčia
povo plunksnom apsikaišius
kriokia armija nauja.

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Pabėgimas nuo vardo

Vyno įpilki man, mūza, kai rengiasi sartėlės juodos,
dilgėlę baltą paėmus, kai teka mėnulis aukštai,
dantys išbiro ir žvaigždės, jokios neliko paguodos,
pažastys juodos ir antys, dantenos, ankštys ir burnos,
urnos pražiodintos, karnos, marmuras, bet Kapliadantis
užima mano triobą; bobą atimk jam už tai!

Viešpatie, o pranokėjau, negi tik šito reikėjo,
negi vien karo tetrūko, kad sulaukėtų kvietys
(bėga nuo karvės veršiukas, nėr kur nupirkti lenciūgą), –
ką man dangus? už šį triuką Dievas dantis išbarstys! –

Laišką siunčiu iš Veisūnų, vakar jau nusiaubė Veisę,
Anta pavirto į Hančią. Hansas ateina keliu,
Aukštdvary sukas malūnas, dieve senasai, perkūnas
šįryt kitaip ėmė keiktis, virtu kuiliu, kapitone,
o kapitono kaftanas – kinišku pakraštėliu,
išsiuvinėtas paukštytėm, povų nėra nei poetų,
paukštis ir pjaukštis nudobtas, pjaučiai – jekna supeikta!

Pjenkno pjanenki panenki, gulint tarp teleponų,
antys išeina raudonos, penis pavirs į penyksą,
stiklas išplaukia į Stiksą, varstosi durys ir vorys,
greit jau užtems elektra – – – – – – – – – – – – –

Pakeičiau vergo vardą, pasiėmiau seną skrandą,
batai gerai išdėvėti, jau baigia ataugti plaukai,
Geda, Gedonijau, Gedai, būsi nuo šiolei Gedužis,
būsi dar Gedužėlis! Viešpatie, ačiū už tai!

Keturios dešimtys metų, jei dar aštuonis pridėsi,
dar jeigu vienus pridursi, kiekgi, šeškuti, jų bus?
metai – tai dangiški ratai, kalbėjo man vienas žemaitis,
vėtros užeina, žemutės, purpuru dažo medžius – –

šitaip gyventa, kai dienos virto ir virto į naktį,
niekas nakties dar į Dievą man nepavertęs; kažin,
jeigu širdužė įstengtų? – pamestą dantį grąžinčiau,
paltą kabinčiau į spintą, nuogas jau, dievaži...

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Giesmė griaustinio paukščiui

Ateik, apsjavęs mokasinais iš tamsių debesų!
Lietuvoj irgi būta egzotikos: užtenka pasižiūrėt
į drugelį, machaoną, kėkštą, kopūstlapį, vištą,
Višteliauską, pavirtusį kolibriu, liepsną krosnies
angoj. Vienas negras gerai pūtė dūdą Vilniuje
Fil-harmonijoj, kitas spardė futbolą su ruskeliais
ir Zauerweinu Šilutėj, aš pats esu geltono, kopūstinio
drugio apsėstas ir kramtomas, krečiamas.

Nes sandoros Chalcedonas, skrynia yra mažytis
kolchozas, mano jaunystės laikais jau buvo beišeiną
iš mados smaragdai iš Kinijos, karališkos
nerakinamos spintos su veidrodūnais, kaimų
sviklkyčios, kufarai ir kredansai, šlipsai,
rankogaliai, – viskas, ką turėjau bendrabuty, buvo
rusiškai nudažyta spintelė, kurią plėšdavo, kas
norėjo, kom-bilietą, pasą ir pinigus nešiodami
kojinėj prie krūtinės, lašinius pasiimdavo komendantė,
kurios vyrui pergulėt buvo sportas, benkartus ji
augino rūsy, mano amžiaus studentai balkonuos
penėjo paršiuką, o kai skerdė, pro langus subėgo
žiūrėti kareiviai, rusai juos nusišaudavo šiaip iš
medžiokalnių, o didysis jų vadas Myžokalnis mokė
dulkini mergas iš stiklinių.
Tvora, kurią tvėriau Veisūnuose, pirkęs trobelę prieš
penketą metų, panaši į tą, kur dabar prie
Parlamento, tik neturiu škotiškos Dievo Motinos,
viskas pereina per vielas ir per akmenis, gamtą,
lenkiškus kaulus, sagas, kasant daržą, ąžuoliuką
sodinant ir bulvę, kad ir vėl viskas pražystų vyšnių
žiedais ir mongolijų... nėr kitos išeities, statant tokią
valstybę, tik per vyšnias, magnolijas, per
rabarbarų smirdį, kalafiorą, seną drapaką, varnėną,
kiauniapynę, tregerius, kuilių ir traktorių karštį. Per
vienintelį, aktą Karauskienės arktį, pilkalnį anapus
apsūdyto Nemuno, vienuolyną, rokoko stogelį.
Geležis gelbsti viską, kaulas, vanduo, gieda
raudonas gaidys, o povai jau išdvėso. Jų, tiesą
tariant, kaip ir daugelio mūsų – negaila...

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Pasimeldokimai

O geriausia dirbt visus darbus – priklaupus ant
kairio kelio, taip, kad jėga iš žemės eitų tiesiai
į galvą nuleistą: taip reikia skint rūgšteles, pjaut
medį, sumetant poterėlį (kiek lapelių, tiek poterėlių,
už save, už visas dūšeles), žiūrėk, taip beplušant,
užkukuos gegutė, prasiskleidžia alyvos: šviesu
aplink lyg bažnyčioj, kitokioj, ir nerimo jokio, ir mirt
nebaisu, žinai, kad teisybėje mirsi, pasimelsk už
katinėlį, o anas poteris ir už kiškį, gegutę.

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Vandenžmogiai kalbėjo hegzametru

Mano kelnės prairusios šiąnakt jau pasitaisė,
buvo mėlynos tamsiai, o pirktos gal Austrijoj,
kur, kol Juozapas valdė, tai buvo ir vaisių,
o dabar vien itališkos spragintos austrės,

Mano kelnės atėjo prie stalo ir vaiposi, žiūri,
kaip ant popieriaus balto maži pasirodo ženkleliai,
tai vandenženkliai, tai išmirę venedai Varšavoj,
tai išklydusios tautos, pametusios dievo virbalį.

Kai sugriuvo šviesus Babilonas, kai krito lenkeliai,
Gilgamešas išėjo gyvybės ieškot ir lig šiol nesugrįžo,
ak žeminės, žieminės gyvatės, geluonis jų taip gelia,
ir negelbsti nė vienas actekas, negelbsti jų Skristus.

Mano liūdinčios kelnės per Prūsiją eis duoneliauti,
ten, kur dievas – vandens lelija ir vandenžolė,
kur karaliai iš Andų, o krikštijos Karaliaučiuje,
Vaidevutis be kelnių stovėjo, bet drabužis jo tviskantis...

(Giesmė apie Babilonijos griūtį ir nelaimingą vandenžmogių išsivaikščiojimą, toliau dar turėtą būti apie Veneciją (Venedige), Svanetiją, Svaną, Mariją Pinedą, galinguosius galindus, romanišką gotiką, Traklį, Slovackį, Čarlį, mėlyną koguarą iš Persijos...)

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Himnas porcelianiniam puodeliui
su graikiškom neužmirštuolėm

Nemunėli, pilve žalias,
jau galva man atsiklynija:
porcelianinis puodelis
šiandien gieda apie Kiniją!

Taip bendrabuty giedojau,
kol, bendrabūvį prakeikęs,
išbridau į vasarojus,
kur lig bambos, jau išplaukę!

Kaip giedojo viens lietuvis
Raineris Marija Rilke,
kad gražu yra puodelis,
jeigu sveiką išsirinkęs,
jei neskilusį, be brėžio,
jeigu nebaisu žiūrėti,
taip, kaip kartais žvėrys žiūri,
saulę gaudydami rėčiais!
Porcelianinis puodeli,
kur mane atvedęs būsi,
švintant išėjau į kelią,
regis, perskilęs per pusę,
porcelianas, juodas puodas,
sniego pusny išpaišytas,
sniegas mėlynas raudonas,
kaip arklys – per galvą duoda,
kaip plaktukas, dievo klipas!

Tik neskilk, neskilk per pusę,
teskambės fortepijonas,
forte, forte, deivės, moiros,
forte, raganos beūsės,
forte, forte, orkestrėli,
forte, musės, forte: vėlės,
vėlių vėliavos, brangusis,
ko gi taip vėluoji, smuike? (cogito, tai vergas sum)
forte, senas dievo zuiki,
forte, mažas zelandieti,
tailandieii, paryžieti, –
          atkuriamas Babilonas!
Ruse, zombi, saksonieti, forte, stok, atgal...
                                                        Šėtonas!
Nėr fortissimo... nereikia, sss! pašviesk su batareike!

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Baltoji giesmė

Žvirbliakarklis kalba karklui, karklas žvirbliui
kalba – ką? Žvirblis žvirbliui kalba aklas, karklas
vandeniui, – bet ką? Laikas kartis, kalba karklas,
karklas vandeniui – bet ką? Paukšteliams,
skriejantiems palei pat vandenį, palei tiesų vandens
veidrodį atsispindi jie patys, vanduo yra linija
jiems laikytis, dvigubas jų skridimas yra skrydis,
nešantis baltąją gelmę su savimi, savęsp. Ar jų
posūkio krypsnis yra jų mirtis?

Baltoji gelmė, baltoji gelmė, – teliuskuoja vanduo
kibire, kurį aš nešu, save patį semdamas, sodams
ir daržams išpildamas. Baltoji gelmė, – moja man
pilkalnis, vienuolynas, bažnyčia, užburti savo vaizdo
vandenyje.

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Geltona karalaitė ant dviračio

Geltona karalaitė,
o padangos nuplyšę,
geltona karalaitė,
o ratai atsikišę,
kiauliapienės jau žydi,
o rėmo nematyti,
vien balnas, vien sėdelis,
o priekyje tvora...

Geltona sviestapienė
princesė atvažiuoja
o vėjas pučia kiaurai
ir randasi vaikai,
geltonas jos sijonas,
šinjonas plevėsuoja,
kaip vėliava geltona
jos iškelti plaukai...

Geltoną duoną kepa
jos motina iš miltų,
geltoną sviestą tepa
jos broliai keturi,
geltonosios lelijos,
vėdrynai, dievo ratai,
nanotkos, tetos, našlės,
ir viskas, kai žiūri...

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Raidžių byrėjimas

(R buvo per daug išsikišusi, jau keli mėnesiai,
girdžiu, byra jinai nuo viršūnėlės, toks jausmas –
eina per dantis...)


R raidė, man regis, trupa,
byra taip, kaip senas tinkas,
nors labai ji nelaiminga,
bet padėt jau neįmanoma,
antpečiai raudoni trupa –
viskas, kas pasauly galima...

O kas bus – raidelei dingus?

Rusija liks Ūsija,
iš Raudono liks Audonas,
ką gi reikštų šis šventasis,
siejasi su nevidonais,
lenkais, Aldona ir ūsais!

Ūsai, aišku, nieko daiktas,
toks senų dienų reliktas,
bet nukris sija, liks sijos,
benediktus, benedictus!

nepabėgsim nuo Marijos, bus bėda, bd, Abdonas,
ir Chmelnickas, ir Bagdonas,
ar apgins mus šventas Jonas?

Tu matai, kaip laksto sijos,
bddd, bjaurus dalykas,
liks dievaitė Ija, Ja –
iškankinta žmonija.

Vaizdas toks, kaip regite...
kas su kuo čia ženysis?
Ne, byrės toliau, lig galo,
lig pat A, dievų raidės,
Ona nas! ir as ir s
spengs visiems ilgai ausy,
o po to atgims pasaulis,
pamažu atsistatys,
       A ir S svarbu išsaugoti, mums, Sigitai, už ausies.
              Ašššš!!!

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Komunalka, bendruomenės krosnis

Tokią kol užkaitinsi,
Gerai išsiskaistinsi,
nors balta, išbalus,
visą žiemą šalus,
grynas dievo molis,
bei ir tu prapuolęs!

Pabandyk uždegti,
pagalį pakišęs,
nei mirksi, nei spragsi,
popierius akysna, dairosi aplinkui,
kas jai nepatinka? spjaudo, grabinėjas...
žagarą patampo, žiūri iš kur vėjas...

Kaminas netraukia, juškos uždarytos,
vos pravėrus vieną, prasideda kitos
bėdos, – dūmija patrakus!
reiks praverti langus, duris pradaryti,
bet, dievuliau brangus,
gali užmatyti
bobos ir kaimynai, tai, sakys, nemoka
net krosnies užkurti!

Caca, caca, turte, kuo tave užburti?
še dar šakaliuko, rausvo šonkauliuko,
imk dar! kišk liežuvį!

Jau liepsnelės guvios
šoka man akysna,
na palauk, dar gausi, dar tu man vartysies!
Menkas, Mole, juokas,
geros mano dumplės,
kas, kad senos plytos,
kad nykštys kaip kumpis!

Šiek tiek pridarysiu,
dar įleisiu oro,
kad geriau prarytų –
iš viršaus reik svorio.
Geriausia tai beržo
malksnos, broliai, dega,
o blogiausia – alksnio,
per drėgnos, nabagės,
nieko ir eglinės,
sausos obelinės...

Dega jau riaumoja liepsnos iš krūtinės!
kurgi mano rankos? Dieve, ant sėdynės...

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Mistinis aukojimo stalas

Kai vaikštai, tai geriausia
Eilėraščius rašyti,
Nei lapo, nei pieštuko,
Nei bobų ant galvos,
Užtat kaip mikliai sukas
Padangėse ratukas,
Tasai, kur savo ratais
Tave patraukia vos.

Iš žemės dūmai kyla,
Bet muša iš padangių,
Tenai yra toks baldas,
Ten daužoma smagiai,
Jis dieną naktį baldos,
Balčiausias malkas skaldo,
O žemėj išprotėja
Sonetai ir drugiai.

Ir man toks skirtas stalas,
Ne kambary, ne medy,
O gelsvas, sidabrinis,
Išaugęs iš stuobrių,
Jo kojos baisiai tvirtos,
Greičiausia akmeninės,
O vieną stalo koją
Dievų sūneliai laiko.
Iš to – geltono laivo,
O vieną Kitas turi,
Viena iš keturių
Tiktai Dievulio klauso, –
O trys, o trys – ar veikia?

Ne viską suprantu...
Kai vaikštai, tai nesėdi,
Ir stalo tau nereikia,
Bet šventos giesmės gimsta
Ant stalo. Ties kraštu.

(Kopenhagoje yra akmeninis vikingų stalas,
kurio kairė koja iš mūsų pusės – kunigas...)

       Pabaigos uodegėlė: Dzūkija

Čia kriaušaitė, čia serbentas,
Čia kažkas... vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę

Rausvas mėlynės žiedelis!


1991.V.10-13

 

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.




Brutalioj nuošalėj

Kvatojanti burna supranta pasaulį
taip sakė Lucilijus
o saulės žaliuojantis siaube
Dievo negalima apkabint
tave pačios eilės užmuš
tatai apologija
meilės
pralenkianti mus
ir vargšas poetas
smuklėje pakelėj
didžiulis visatos medis
apvemia jį žaliai

Geda, Sigitas. Babilono atstatymas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1994.