ATSISVEIKINIMAS SU JUSTINIŠKĖMIS

Kada baltà prasisunkia pro žalią,
Kada geltona irgi eina,
sunkias...

           visur tokie peršviečiami
           žiedeliai,
           nelyg kad Jėzus Skristus,
           lyg suknelę
kokia mergytė pakelia...

Kada baltà prasisunkia, paskui geltona,
paskui ir vėl balta,
           ir veja žalią,
           lyg vėjas keltų,
           lyg Jėzus keltų už kraštų
           suknelę
Šito pavasario, šitos nesvietiškos laukymės,
           plaukimo, atminimo, pašaukimo.

(Lyg katiną – pasaulis paėmė, iškėlė, laiko
mane už sprando...)

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




KODĖL NENUMIRIAU JAUNAS? –

kam man visos tos bitės, kamanės, juodai ir
geltonai dryžuotos, lendančios iš
balkonų?
Kuriam galui tos musės, uodai, varlės,
ūžiančios tarsi garmėtų koks šimtas
upelių ir upeliūkščių?
Kam man tos bobos, auksinėm blauzdom, dantimis,
kojomis? – ir sliekai, ir sliekai, ir sliekai...
           seilės, seksas, šermukšniai?
Du apžėlę, viens pailgas, – visoms lervoms
reikalingas...
           Kodėl tokia išjuoka, toks pašėlęs
krizenimas visuos dangaus pakraščiuos, kodėl – nenumiriau
jaunas?

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




DŽIAUGSMAS BALANDŽIO POPIETĘ,

kai išėjau po lietaus bei sniego,
buvo beveik atšilę,
karklų žirginiai, gudobelė.

Ėmiau galvot –
           reikia labai ilgai gyventi,
           kad pamatytum, kokie yra gražūs
           akmenys mūsų šiauriniuos laukuos!

           Ypač tie, žalio granito,
           su nuoskilom, dulkėm,
           smėliu...

           Turiu padėkot Dievui,
           leidusiam man gyvent šitiek metų, –
           užgyvenau kaip žmogus
           atspalvį, daug atspalvių,
           o ne spalvą...

(Visi akmenys tėra vieno Dievo kūno likučiai,
kraujas, kaulai, mėsa susigėrė į šitas
išnaras...)

2002 04 04

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




APIE POETUS

Jei kalba pasiūkčiodamas, pakukuodamas,
paverkdamas, raudodamas, su ašara
aky, –

           tai, žinoma, kad pokraupiai
           atrodo.

O jeigu šveplas, jei žiaumoja,
kraipos, drebindamas kinkas,
jei čuinutis, švelnutis,
jei su pilvuku, be pilvo, plikas,
jei kaip Jėzus ar Mahometas,
Krišna, jei iškart, sykiu,
prieš tai, iki, po jūsų, –

           tai irgi verta užvažiuot per snukį!

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




TADA JAU IŠSIKRAUSTYSIU Į TUSKULĖNUS

Užtenka, jau pagyvenau, sudievu, sudievučio,
Buivydiškės! Dabar jau susidėsiu savo
daiktelius, knygas ir smulkų
užgyventą lobį:

šunelį, vaiko palikto arkliuką,
dukters žaislus, gal trejeto
viliokių, kurios dabar
mane kitaip vilioja...

Į Tuskulėnus, ten, kur kunigaikščiai,
kilimo iš arkliavagių, prajodinėjo
kumeles, kur rusai, žydai ir gudai,
totoriai, išmirę ir sulaidoti
prieš Gedimino pilį,
kur saugumiečiai ir man įrėmę
buvo parabelį į smilkinį
ir daužė kumščiais,
netoli, už Literatų...

Išjosiu kojas vilkdamas, šokuodamas kaip zuikis,
kaip sulaukijus, pajuodėlė, jau kvaištelėjus
moteriškė, kuri, striukom kažko norėdavo
manęs paklausti, sulaikyti, bet neišdrįsome,
pristigome degtinės.

Sudievu, visos mano moteriškės! Nuo koją lig galvos,
nuo pilvo, žastų per akis ir plaukus atsisveikinkim
gražiai, visoms sudievu.

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




TADA, KAI VAIKŠČIOJAU DIDELĖSE
IR RAUDONOSE RUDENS
DEKORACIJOSE,

visiškai vienas!
Nieko nelauk iš žmogaus, kuris skendi didybėje
savo,
nesižavėk juo, –
ilgainiui tai bus šiaudai vėjyje!

Nerodyk jam jokios užuojautos, –
jame nėra nieko žmogiško, mano sūnau.

Visada pagalvok, stabtelk, apsičiupinėk, –
ar nešies kokių vaistų
nuo bybligės...

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




KVAILA YRA TAI, KĄ JIE DARO!

– dulkinasi šiukšlynuose, apsirišę bybius
skudurėliais, keičiasi – po tris pamainas,
čia tie, čia anie, čia viršuje,
čia jau po apačia... Vyrai ir bobos, katės,
šuniukai, žvirbliai jiems iš paskos...
Visas tas mėgdžiojimas, rudos, raudonos
plastmaškės su rusiškom, angliškom
ir arabiškom etiketėm...

– seilėjasi karvės, arkliai ir mašinos,
elektrovežiai, orlaiviai su tiubeteikomis,
tūbais ir topinambais iš Kipro,
Ceilono, iš kažkokios Traviatos
paskutiniojo veiksmo...

– Kvaila yra! Durno eto vsio,
što oni delajut...

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




VIENĄ KARTĄ Į SENATVĘ GERAI UŽSIDIRBAU

Kada jau niekas nesupirkinėjo tuščių butelių,
o gert vis vien tai reikia!
Pardaviau nebrangiai prie „Ievutės“
tris tamsžalius, tamsrudžius
alksninius vabalus,
prišnekėjęs, neva ant jų kimba
raudės, mergos ir t. t. t...
Paskui savo odinę striukę,
pirktą dar V. Berlyne,
paskui tokią... varlę,
neva ji džiovinta, neva
šlapia, bet neprakaituoja,
neva su ja galima nesunkiai užmegzti
kontaktą.

Viskas eina gerai, viską galima pirkt ir parduot,
jeigu gerai įkali.

           Liudininkas yr, neva
           praktikuojąs prieš rytą...
           Antanas... Neva ant tokios
           atšalusios varlės.

Šaltienos dar turėjau. Dar tokias
atšalusias kojas.

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




DIEVAS ATLEIS MAN, KAD TAIP ILGAI KLAUSINĖJAU

Viešpats atleis,
           kadangi buvau apsiliuobęs,
           davęs išmaldos
           ir pasimeldęs...

Klausiau labai ilgai:
           apie žolės šlamėjimą,
           žalio granito gulėjimą,
           kraujo krešulius, ugnį,
           ugniabuvių siaubą
           ir prapuolimą...

Apie tuos, kurie viršum žemės ir po žeme, apie
kalkes ir kalkakmenius, kuriuos išrausėm iš
duobės, kur buvo šaudomi žydai, lietuviai ir
vienas, visai sudūlėjęs armėnas...
Anei jokio kryželio, anei jokio ženklo, išskyrus
kas mano galvoj! Visas šitas kraštas buvo kaži
kaip nesklandžiai sukištas į Visagalio stimburį.
O juk žinojau, nujaučiau, buvau įspėtas, vos prasidėjus
meldimui:

           banalybė ir bjaurastis bus tau atsakymas!

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




GERIAUSIAI MATO TIE, KURIE ŽVAIRUOJA

Geriausia, žinoma, žiūrėt pro stiklą
Ir pūsti į akis jums miglą, miglą, miglą...

Tiesus žiūrėjimas yra sunkus nusikaltimas,
dažniausiai – apjakimas, pamišimas,
netikras džiaugsmas, slegianti tuštybė,

be atsiprašymo –
ne – į – ma – no – mybė.

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




TOS MOTERYS!

Viską tempia ir tempia į tamsias gūžteles,
jaunos, o ir apysenės parudavusios skruzdėlės...
O norėčiau dar apgiedot:
           surūdijusį kanalizacijos dangtį,
           sraigės mažą širdelę,
           kraujotaką,
           arklius,
Ėmusius žvengti – vos sugulėm...
           (mano širdies kraštelyje
           žydėjo šventojo –
           Petro rakteliai,
           kelnės dryksojo šalia,
Butelis bei piniginė).
Tada ir pradėjau galvot, jog per keturias dešimtis
metų palaidojau daug drugių, moterų, peteliškių...
Dantų trūko burnoj, žodžių, atvirlaiškių. Viena
patekėjus žvaigždė nenorėjo man aiškinti nieko.
           – Tegu sau! Tegu sau! Tegu sau, –
           bambėjo žiūrėdama, kaip aš dirbu.

Ak, Andromeda! Koks sunkus tatai darbas, koks
trumpas būna vyro saldymetis!

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




DESPERACIJA ŠALINĖJE PALEI NEMUNĄ

Viršum šitų rupūžių, viršum šitų požvaigždžių,

           kur švytėjo vienos dievomarijos,
           didumo sulig utėlėmis
           arba kokios mėlyngurklės...

Viršum šitų upių, viršum šito pogulio,
           viešpatavo pertekęs beprotybės
           pasaulis:

„Jis aprėps kiekvieną daiktelį
           savuoju išmanymu,

Jis apglėbs kiekvieną varžtelį
           meile, išganymu...“

Dainavo visos upės ir ąžuolai.
Bet aš jau netikėjau, aš jau netikėjau, Viešpatie,
niekuo...

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




SONETAS. GAL PANELEI? JAU PO TO

Tai buvo? Mergos plačios kaip statinės,
Stiklainiai, storos knygos, aksominėm
Suknelėm girioj staipėsi žirgai
                      ir tvino...

Gal žmonės, vaidinuokliai iš kiaušinių,
ir kūgio gaisrą danguje
                      dar laistė
Du angelu... Žalitvorė.
                      Po gaisro

Nejau ką nors tikėjaisi išgirsti?
Tos mergos, alyvuotos... Šitiek plušus
Abiem belieka
                      nuoilsis, konvulsijos...

Tataigi, mergužėle! Tai – už tai.

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




VISI, KURIE TURIT SIELOJ ŠVENTUMO, –

jau išaušo diena, kada teisingiesiems
           padės jų teisingumas,
jau yra sodai, kurių apačioj teka upės,
tai jau mūsų visų pats didžiausiasis uždarbis.

Viešpats valdo dangų ir žemę,
ir visus, kurie čia gyvena,
o ir musę, skrendančią kaip strazdelis...

aš galėčiau ką nors sukurti,
bet kiti tik pasivagia, –
jeigu mes kalbame teiginiais,
tai anie tik išardo...

Yra dar žmonių, kurie nujaučia tiesą,
o kiti iš jų nuolatos – fygnia!
Bet išaušo diena, kada teisingiesiems
           padės jų kasdieniškas teisingumas,
o ir musei, skrendančiai kaip strazdelis...

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




O JIE ATĖJO SU NETIKĖJIMU...

                                 ...ir išėjo su juo...

Spragsėjo šviesmėliai žiogai
           tarp šviesžalių lelijų,
           spragsėjo šviesmėliai...

O jie atėjo ir paskleidė visur netikėjimą,
jie statė tokias netikusias būdeles,
šaikiojo, kur bepakliūva...
           spragsėjo šviesmėliai žiogai...

O jie prirausiojo po žeme, kurmiai ėmė
net mirt, išvaryti iš savo namų
           tarp šviesžalių lelijų
           vėlyvą liepos vakarą,
           spragsėjo...

Išėjo jie, paskui, su savo netikėjimu,
neatsinešė jie nieko, apiplėšė visus,
išėjo

– – – – šviesžalių lelijų – – – –

           (refreniški pasikartojimai, refrenai)

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




KSAVERAS VANAGĖLIS XIX A. KALESNYKUOSE

                                    – nenorėjo gyvent su špitolninkais! –

Įrengia Viešpats šventnamius priglausti žmonėms
bet – šituos namelius ir šitą stalelį,
šitą nuosavą altorėlį
su gėlėm, kurių vardas rabarbarai,
aš pats padariau!

Ir stoglangis mano, ir debesys,
kuris auga ir tolsta, ir tolsta,
arba ūmai priartėja...

Čia galiu gaudyt varles, rankioti primules,
naktines saulutes, ar lytėt moters koją
švytėdamas...

Įrengia Viešpats šventnamius, dievstalius,
o ir man pačiam įsirengti
pamačijo!

Pasikarkit su savo špitolėmis!
Laimingesnis esu, gavęs
numirt su varlėm
ir su debesiu.

 

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.




JUODASIS GARNYS KALBA ĮSIBRIDĘS Į VANDENĮ

(...) betgi tu žinai, kas yra amžinybė?
            tai karklo šaka
            arba upė,
            kiek akys užgriebia,
            putojanti, kliokianti.

Tai kas, kad jie sako: diena pas
            Viešpatį yra tūkstančiai metų,
            taip, kaip jūs čia skaičiuojate..

Tačiau šita šaka, šita upė,
            šitas žalias vanduo
            su nuskendusiais bokštais
            ir baltaisiais asiūkliais

Yra ta pati amžinybė. Viešpats tai
            žino geriau.

Visos šventraščių kalbos tėra
            gražūs palyginimai,
            o tikrovė – žalesnė, pilnesnė.

Ką galėčiau aš dar pasakyt apie upę,
            karklo žiedus, aukšliukes
            arba moteris?

Kad žiūrėjimas be alegorijų būtų
daug įstabesnis.

2003 01 09

Geda, Sigitas. Po aštuoniolikos metų: atsisveikinimas su Jabaniškėmis:
Eilėraščiai. – Vilnius: Presvika, 2003.