Man drumsčia protą, jaugia kraują
       Slaptingu šnabždesiu Naktis –
       Jau tavo rytdiena praėjo,
       O šiandien žydi praeitis...

       Žmogaus diena – sujukęs vienas
       Visos tikrovės raizginys –
       O tu esi drauge ir žiedas,
       Ir sėkla, stiebas ir šaknis...

       Prilygsta Būčiai tavo mirksnis,
       Nors tik lašu širdis gyva –
       Ne vilnyje, o vandenyne
       Valtelė sūpaujas tava!

       Jurgio Baltrušaičio eilėraštis „Nakties kelyje“, parašytas porą vasarų prieš gimstant jo vertėjui, atrodo tinkamiausias įvadas Lino Brogos nekrologui. Nesutikau kito žmogaus, kuriam J. Baltrušaičio poezija būtų buvusi tokia svarbi, tokia lemtinga, pakreipusi jo gyvenimą į tylų susimąstymą, į buvimą vienumoje. Pacitavau vertimą iš „Lelijos ir Pjautuvo“ (1996) mintyse atsiprašydama, kad jau nepaklausiu – gal išvertęs iš naujo, gal pakeitęs, perredagavęs? Prie J. Baltrušaičio vertimų Linas dirbo, kol pajėgė.

       L. Broga išgyveno aštuoniasdešimt metų. Gimęs gražiosiose Dusetų apylinkėse, prie Čiauno ežero, Pačiaunėje, stiprių ūkininkų šeimoje, augo su dviem broliais ir seseria. Buvo labai prisirišęs prie gimtinės, gražios, sutvarkytos ir visai išdraskytos, kai Brogų šeimą išvežė į Sibirą. Linas liko Lietuvoje, nes jau studijavo Kaune. Prisimindavo kraupią naktį, kai slapta šliaužė į gimtuosius namus, į svirną, kur buvo užslėpęs rankraščius. Amžinam poilsiui grįžo į Dusetas, prie iš Sibiro parsivežtų artimųjų kaulų.

       L. Broga turėjo rašytojo, filosofo prigimtį, kurią racionaliai norėjo įveikti matydamas, kad pokario laikas neduos jo dvasiai laisvės. 1951-aisiais baigė Kauno politechnikos institutą, įsigijo inžinieriaus diplomą. Dėstė Vilniaus inžinerinės statybos institute, rodos, braižomąją geometriją. Buvo labai preciziškas, netgi pedantiškas, tikras geometras – stereometras mąstydamas, rašydamas, versdamas ir vertindamas pasaulį bei žmones. Jautrią prigimtį slėpė. Bet negalėjo išvengti savo pašaukimo, kreipusio į meną, literatūrą, į žmonių likimus.

       Lemtingai susitiko su Une Babickaite-Graičiūniene, mylėjo ją ir globojo, prižiūrėjo kapą, saugojo archyvą, turėjo brangių daiktų, paveikslų, unikalių relikvijų. Viską perdavė Lietuvos valstybei, Muzikos ir teatro muziejui; džiaugėsi sulaukęs nepriklausomybės ir kaip šių turtų perdavimo galimybės. Rūpinosi išleisti U. Babickaitei skirtas knygas; gaila, kad antrosios, užtrukusios leidykloje, nespėjo bent palaikyti savo rankose. Atsisveikino su pačių (kartu su ištikima gyvenimo drauge Romana Dambrauskaite-Brogiene) susikurta sodybėle Pašiekštyje. Buvo sodininkas – sodintojas, gamtos, jos tvarkos ir tylos sergėtojas, dvasia panteistas, paslapties neatmetančio filosofinio tikėjimo išpažinėjas. Padarė viską, ką buvo numatęs, ką buvo geometriškai tiksliai nusibrėžęs savo dienų ir naktų keliuose. Liko nebaigta tai, kas nėra apskaičiuojama, nubraižoma.

       Liko neperrašytų eilėraščių, kurių negalėjo išvengti. Rašė juos iš jaunystės, nesiekdamas kitų tikslų – tik išreikšti savo buvimą, savo būsenas, kartais labai skaudžias ir dramatiškas.

       Vertimai buvo L. Brogos humanistinių aspiracijų kompensacija. Rytų poezija, ypač Omaro Chajamo „Rubajatai“, pareikalavę didelio preciziškumo, atitiko jo atsargią, į meditacinę rimtį linkusią prigimtį. Tačiau svarbiausias buvo ir liko J. Baltrušaitis. Paliko peržiūrėtus, dar kartą taisytus ar net naujai išverstus šio poeto eilėraščius. Gal ir įmanoma būtų išleisti – juk „Lelijos ir Pjautuvo“ seniai nebėra. Liko didelis archyvas; saugojantis turi ką saugoti ir ką palikti. Kas yra išsaugota, turėtų būti ir perimta.

       Atsisveikinu su Linu Broga, klajonių po nepasiekiamą ir neišsemiamą J. Baltrušaitį bendrakeleiviu, dėkodama už aukšto padorumo ir pilietiškumo pamokas, už bičiulystę, giminiškumą, palankumą. Tikiu, kad Lietuvos rašytojai, vertėjai, knygų, jo mylimo Dusetų krašto žmonės, inžinieriai, gydytojai, parodę Linui Brogai paskutinę šilumą, į šiuos žodžius atsilieps savais žodžiais.