IŠTRŪKĘS ŽIRGAS

Ar galima pievą pagaut,
kai ji lekia šuoliais gegužy?
Lietų, upę –
jei gali, žaibą tu pasivyk.

Gražus aptvare, dar gražesnis – ištrūkęs
Dabar jau pasirodys,
kas tėvas, kas motina pasakys,
brolių ir seserų dar nepamiršęs.

Aušra, griaustinis –
seni pagoniški dievai man giminės.

Žemę uosto – apdegina,
padangę uodega nušluoja – žvengia.

Liepsnojančiom akim horizontus matuoja,
lyg verkia, lyg maldauja, lyg grasina:

– O broli,
gyva mūs kraujo tėvynė,

Dabar arba niekad –
sėsk ir laikykis.

Su kepure avižų iš paskos,
vos neverkdamas –

vėją vijausi, šaukiau:
kuzia kuzia į tvartą.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




GEGUŽIO TEISMAS

Jau ateina du
pavasario algininkai – beržas ir obelis.
Ir vėjas su jais
pilna žygio uniforma.

Jie užlaužė man rankas:
kelias iki kartuvių – tavo amžinybė.
Akių žemyn nenuleisk –
teisinkis.

Laukei šitos dienelės virpėdamas,
laukei kaip šventės – kalbėk mums.
Mes labai greit pamirštam,
mes jau pamiršom, kur tave vedam.

Į dangų ištremkit –
jei jau tiek nusikaltęs – žydėsiu.
Dangus toli – mes nematysim,
kaip tu kankiniesi.

Jie gėrė ir man pylė –
nugirdė ir pasroviui upe paleido.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




ŠUNS SNIEGAS

– Traukitės, medžiai,
ar nematot, kas eina?
Šuo su kirviu.

– Tikrai, vyrai,
kai užaugsiu,
nusipirksiu aš priekalą.
Ką tik panorėsiu, tą nusikalsiu.

Aš labai myliu sniegą –
pirmą,
man labai gražu, kai jis tyliai krinta.

Aš nukalsiu daug daug
geležinio sniego.
Ir atsigulsiu būdoj,
ir klausysiu,
kaip krisdamos loja
geležinės snaigės.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




STEBUKLINGA SUKNELĖ

– Pasiūk man, kūmute, tokią suknelę,
kad kiaulės ir suodini puodai žakteltų.
O kai eisiu pro runkelių daržą,
kad aiktelėtų kaimas – artistė!

Medžiaga tikrai nuostabi – kvepia Paryžium:
ant dangiško dugno karališkos rožės.
Matuok dabar, kol akys raibsta,
matuok dar prieš bulviakasį.

Taip siuvo mano mama visą gyvenimą –
vartė madų žurnalus ir svajojo su kaimynėm.
Kalnus suknelių pasiuvo, ir vis dainavo
siuvamoji apie Paryžių.

Klausėsi kaimo pelenės,
ir buvo tada jos gražiausios,
nežinia kiek pralenkusios pasaulio madą,
oi toli toli nuo kolūkio daržų.

Pasiūk man, sesute, suknelę juodą juodą...
Liūdnai žiūrėdama į savo rankas,
mama balta kreida brėždavo ant medžiagos
kelią adatai lyg žmogui.

Paskutinė mada – žemė juoda.
Ir jau neatbėga nė viena kaimynėlė
pro runkelių daržus
paklaust kelio į margąjį Paryžių.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




TETULĖ

Iš trijų ceterinių maišų
ji tik nosinaitę pasisiūdavo,
iš dešimties – sijonėlį trumputį –
tokia stora buvo.

Jei ji prieidavo prie židinio,
ugnis tik blakt – ir ugnies nebėr.
Ir vyrus kaip žirnius lukšteno –
kiek nesuvalgė, tiek išdalino.

Ai ai ai kiek kopėčių,
kiek lieptų tetulė sulaužė –
tačiau niekas garsiai nepyko.
Visi kviesdavo ją šiaudų mint.

O kai vėjo nebuvo, teta
atsistodavo prie malūno
ir taip kvatodavo, kad bernai
vos spėdavo jai į užantį grūdus pilt.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




VALKATA PLAKTUKAS

Patvory, žolėj,
jau antra savaitė
saldžiai miega plaktukas.

– Plaktuk! – šaukia vaikas.
– Plaktuk, kur tu? –
verkia replės.

– Plaktuk, atsiliepk, –
maldauja vinis,
pasitepusi gerklę alyva.

Sapne atsidūsta plaktukas:
– Berniuk, jaunas tu –
todėl nežinai,

kaip sunku
svaiginantį žolės kūną
atstumt.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




TOSTAS TRAKTORIUI

Traktoriau,
koks plieninis tavo žvilgsnis
ir kokia juokinga tavo gėda
šioje pabaigtuvių puotoj.

Traktoriau, varguolio įprotis
slėpt rankas po stalu
milžinui visai netinka.

Visų milžinų rankos ne itin baltos,
ne tau su pempe myluotis,
kai žengi per plačiuosius laukus.

Buvo ašarų, kai tu atėjai,
bet mes raudą tavo žingsnių pirmų
pirmininkui į kišenę supylėm...

Traktoriau,
gyvenk šimtą metų,
šimtą vaikų užaugink,
o kai mes užspringsim baltu pyragu,

kai vienas liksi su savo geležine šeimyna,
nors sekmadieniais atversk lietuviškas

pasakas
ir papasakok savo vaikams mitą,


kad tave pagimdė žemaitiška kumelė,
raudonu drobės gabalu pasidabinus.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




BITĖS PIRŠLYBOS

Prieteliau,
nežiūrėk tokiom godžiom akim
į medum varvančią liepą,
medis – ne karvė,
be bitės jo nepamelši.

Jaunikaiti,
paklausyk manęs, piršlio:
antai lentų krūva, palauk, kol sutems –
tamsoj eglės kūnas
dar ryškiau šviečia.

Po to renkis staliaus kostiumą
ir eik į parduotuvę,
ten vinių puokštę savo nuotakai
nupirk.

Avilį kaldamas, nerėk
veršio balsu – noriu medaus, noriu medaus!
Kai avilį gražiai nudažysi,
sparnuota mergelė pati atbėgs –
tu jai nieko nesakyk,
tik griebk į glėbį
ir nepaleisk, kol medus
nepradės per barzdą varvėti.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




DILGĖLĖS

Jūs, malkos, neišdykaukit,
o eikit iš malkinės takučiu link pirkios
ir nuolankiai gulkit į ugnį.

Jūs, bulvės, maudykitės,
dainuokit verdančiam vandeny,
prašydamos saujelės druskos.

Tu, pelyte, iškišus snapelį iš urvo,
meiliom akutėm stebėk, kaip vakarienę

dalija, –
bus naktis – bus ir tau plutelė.


Te šviesa žadina pagalvę,
o pagalvė klumpes:
kelkitės gyvulių šerti.

Takeli, jei dvejus, jei dešimtį metų negrįšiu –
niekur neišeik iš namų, neieškok manęs
nei girioj, nei kapuose.

O galiausia viską užkariaus dilgėlės.
Šaknų godumu, liežuviu geliančiu
per keletą metų prisiteis šią sodybą.

Patvoriais šliauš,
palangėm, pasuoliais sėlins ir
susės prie stalo dilgėlių šeimyna.

– Tylėk, takažole, ir tu, sulinkęs diemedi,
mes čia šeimininkai!

Dilgėlės prie šulinio, prie veidrodžio, lopšy.
Ugniavietėj – kas krykščia?
Ten žydi dilgėlės...

Šuo – dilgėlė prie vartų,
darželyj dilgėlės – mergaitės pinasi kasas.
Lange gal motina, gal dilgėlė lemena:

kita jau aš, ir tu – sugrįžęs – kitas,
tik taip paglostyt, pabučiuot man leista.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




LENTOS

Mano kraujuje sena giminės nelaimė:
kasdien turiu pagadinti po lentą.

Klausos ir ašaroja
kiaulių apgraužta lenta,
kai aš, kieme parsimetęs kvepiančią lentukę,
kirviu ir liežuviu ją obliuoju.

– Melagių melagi,
vakar mano baltą kūną apsikabinęs,
apie laivą kliedėjai,
o tik lovį sukalei –
įgrūdai mane paršui į dantis.

Šiandien vėl skiedrų krūvoj
apie svirną dainuoji –
o sumeistrausi tik skrynelę sūriams.

– Nepykit, lentos,
aš iš meilės didelės
vis nepataikau vinimi tiesiog į vidurį
jūsų širdies.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




KAUNO OBELIS

Žmonės, išsimaudę žiedlapių duše,
žemyn byrėjo,
o aš vienuolika metų
viršūnėj obels prarymojau.

Vienuoliktais metais senamiesčio musė
man papasakojo apie žemę.
(Ji, kelnes nusiavus, tupėjo žiede.)

Ir šiandien nebežinau,
kas sušnabždėjo taip meiliai:
užsimerk, aš pati tave pasiimsiu.

Sekmadienį nuėjau paramstyti obels,
ant tos pačios šakos jau kitas
ateivis iš dangaus tupėjo
ir klausė – į kurią pusę žemė?

Parodžiau jam,
kaip obuolį apsikabint,
kaip rėkti krentant,
kaip pirmą žingsnį žengt nukritus.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




ŠOKIAI

Po darbo savaitės plentas
kaip nuvarytas arklys atsidusdavo
ir ištiesdavo kojas
per visą Suvalkiją.

Šeštadienio pavakare mes pradėdavom
ir iki pirmadienio
virdavom smalą naujai laimei –
naujai autostradai.

Pirmadienį švintant
aš pasilenkęs kuždėdavau auštančiai smalai:
jau žinau tavo vardą: onutė, marytė, dalytė –
vis kitą kiekvieną savaitgalį.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




RAUDONAS VANDUO

Šis namas turi nuosavą siaubą.
Biržely, kai saulė išpučia pilvą,
kai medžių lapai susiraukia nuo karščio
velnias ieško pavėsio vandentiekio vamzdy.

Visą vasarą
griežia dantim čiaupas –
visą vasarą giliai po žeme
velnias pjaunas su vandeniu.

Rudenį baigiasi karštis – užkeikimas,
paršliaužia vanduo
ir kelias dienas gąsdina moteris –
bėga raudonas.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




SVETIMKŪNIS

Aš – grindų ir lubų akistata,
aš – kėdės ir stalo santuokinis vaikas.

Visi šio kambario daiktai,
giliai įkvėpę oro, turi stovėti pasiruošę,
turi kirmyti ir blukti,
turį verkt, pamatę mano rankoj lagaminą.

Bet vos brakštelia durų spyna,
ką veikia šie daiktai
už mano nugaros?

Sugrįžęs nelaiku jau ne sykį
aš užtinku šiuos daiktus nusikaltimo vietoj:
jie žvelgia į mane kaip į tuštumą.

 

Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.




FOTOGRAFIJA

Šitoj kasetėj žiupsnelis šviesos dulkių.
Šitoj kasetėj mes tokie maži,
kad ne šviesą šaukiamės,
o glaudžiamės prie tamsos.

Koks baisus nusikaltėlis didintuvas,
jis į mažas mūsų burnas
grūda negyvą elektros šviesą –
mes numirštam ant fotopopieriaus
ir virstam dūlėsiais albumuose.

Žiūriu į nuotraukas ir džiaugiuosi –
nepagavo – tikrai nepagavo manęs

objektyvas.
O jei ir pagavo, tai neišdavė manęs

sidabras,
Jis savo kūnu pridengė – gyvas likau šitoj
tuščioje kasetėj.


Dabrišius, Gintautas. Klevo obuoliai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1986.