UŽKERĖJIMAS
| Zitai |
Gegužis. Linksmybė sode.
Darbštūs angelėliai
meilės laiškelius per dieną nešioja.
O sparnuotos žiedų šeimininkės, padėkit!
Nuskriskit pas mano mergaitę,
saulei tekant spiečiumi nudainuokit:
užklupkite ją netikėtai –
dar vartančią sapnų knygas.
Prineškit medaus gegužinio į akis
ir į plaukus, suvilgykit lūpas,
o daugiausia į burną, kad apsaltų širdis
– į burną tiek pripilkit,
Kad mergaitė nubudus nežinotų kur dėtis.
Nei ramybės, nei vandens nesurastų
užgesint tai saldybei.
Lai ji manęs pasigenda.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
LAKŠTINGALA
Kol dar tyli, gal ką ir supranta,
bet vos išsižioja – nieko nežino:
iš lakštingalos širdies
varva pasaulis.
Mes iš ten – iš pačio dugno,
ir tik vieną kartą...
Iki kelių žieduose – iki kaklo: semia
putojantis kraujas lakštingalos.
Nupirkai mane – jau myliu. Dega –
noriu tau pasakyti ir nemoku:
tik čiulbančiom rankom apkabinsiu,
kuo toliau nusinešiu.
Šaldyk, naktie, gelbėk mane,
nes tikrai per greit tirpsta –
baigia ištirpti – beveik jau nėra
nei pasaulio, nei paukščio.
Viena tik akimirka likus, kurią
paskubėjau pridengti sparnais.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
BIRŽELIS
Kada viduvasaris raško braškes,
kada spiečiai nuo šakų nukabinami,
– nakties nebūna.
Tik paukštis patupi prie lizdo,
tik rūkas tekinom prabėga paupiais.
Muzikantų daina, saulėlydy pradėta,
iki saulėtekio liejas.
Iškvieti mergaitę šokt,
vos kelissyk apsisuki,
nori ją pabučiuot,
o ji sako:
– Jau per šviesu.
...gilina bitės korių akeles.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
IŠBUOŽINIMAS
| Saulelė ateidama man šypsos, Saulelė išeidama man moja. Snargliuotose tavo rankose, vaike, mano |
|
| botagas. | |
Avižas supantis vėjas – mano.
Kaliausė aprengta mano sermėga.
Skrynios, ąsočiai, statinės ir tvoros,
Perekšlė, obuolio graužtas –
tie trys šiaudai šuns būdoj – mano!
Spardos musė muštuvyj –
Uršule, per drąsiai žengi su peiliu prie palties,
turbūt užmiršai, kieno ji?
Jau dvi musės laižo muštuvį –
Motiejau, užkelk vartus!
Barščiai verda –
elgetų pilnas vieškelis...
Šimtmetis, suskaičiavęs iki keturiasdešimt,
pridėjo man prie smilkinio pieštuką
ir liepė pasirašyt – mūsų.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
BULVIŲ GYVENIMAS
Pasikužda bulvės ir, barškindamos puodus,
darda vežimais – į karą!
Bulvė už bulvę vėliavą neša –
nepasiduosiu – nors perpjaukit pusiau.
Parako dūmai – aruodai – skandalas,
peiliai ir burnos girtos:
mieliausia namie – ant kelių mamos –
padėkit man perlipt slenkstį.
Guldom bulvę į lopšį ir supam,
ji, išvertus akis į žvaigždynus,
svajoja: numirsiu – toli nenuneškit
– vien tėviškės velėna švelniai migdo.
Palaidojam bulvę – gražiai padainuojam,
nespėjam rankas nusiplauti, o ji
jau parbėgus, prie durų suklupus:
– jūs žadėjot lietaus, o užmiršot.
Linguoja debesys – laša. Kruta šeimyna –
bulvė maitina vaikus. Pasaką seka
apie dangišką grožį, o žemę
saujom grūda į burnas mažų.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
RUDENS ARTĖJIMAS
Ryte nukrito obuolys,
iškišo gaivą kirmėlė, apsidairė,
Vidudienį grambuolys
krūptelėjo, ražieną pamatęs,
Vakare bulvė
žemėje pasimuistė,
O naktį žiogelis
paliovė minutėlę grot, įsiklausė:
– Kažkas ateina..
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
PASKUTINIS ŽEMĖS DALINIMAS
Žemę dalina!
Motin, kur kepurė!
Pirmiausia naują svirną,
paskui užsiauginsim juodbėrius –
sužvengs jie,
išbyrės pusės parapijos langai.
Greičiau, o motin,
gražesnę duok kepurę.
Vaikus dalina – šiandien parsinešim.
Vestuvės!
Šiandien su laime mus sutuoks:
žemės gausim, saulės atsipjausim,
lietus atbėgs uždusęs...
O motin,
apsikabinkime stipriau...
Padalino žemę – visi gavo,
kuris rankas turėjo.
Bet pabučiuot duonos – jaunamartės
nespėjo kaimas.
Ne nuo juodbėrių žvengimo –
byrėjo langų stiklai nuo šūvių.
Laukus iš naujo vėl matavo
tranšėjom atėjūnai,
o ir savi vaiduokliai naktimis
matavo šautuvais.
O motin motinėle,
ne tą anąsyk padavei kepurę –
vaikai mūs guli
ties kapčiumi kraujais paplūdę.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
***
Lapt lapt diena naktis.
Kad saulė ateitų,
kad labas pasakytų,
girnas suku.
Lapt lapt žiema pavasaris:
kiūtina metai,
plaunas rankas pribuvėja,
plaunas rankas duobkasys.
Lapt lapt diena naktis,
lapt lapt žiema pavasaris –
girnas suku ir klausausi,
kaip rėkia grūdas prispaustas.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
SARGYBOJ BIRŽELIO 22
Tokia tyla,
kad net išdrįsta miškas
išleist palaukėmis pabraidžioti
baikščiausius.
Girdėt, kaip medy miegančiojo
širdies vožtuvėliai dūzgia,
kaip šaukia šaknys saulę.
Nakties medonešis jau gęsta –
įsirusena dobilų laukai...
O bundantis pasauli,
neapkaltink manęs,
kad su šautuvu prie tavęs
miegančio stovėjau.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
RAISTAS
Senasis vieškelis Sarginės
– vien duobės. Šalia – raiste
vanduo pajuodęs kaip keiksmažodis.
Iškišę galvas varlės iš vandens
perdien kvatojasi iš saulės,
per naktį spjaudo ant žvaigždžių.
Virš seno vieškelio – aukštai
naujoj karietoj, brozdindamas dangų,
praskuba žmogus.
Tik minutėlę nutyla raistas,
ir vėl dainuoja varlės:
– pasivysim.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
***
Mačiau kvailį,
pasiųstą karvės perrišt.
Jis valandą į žemę žiūrėjo –
kur kuolą kals.
Ir valandą kitą galvą užvertęs
į dangų spoksojo –
iš kur užsimos.
Paskui užsimojo
ir visa kvailio jėga
– kirto.
Ir vėl užsimojo – kirto,
ir vėl...
Jau visai sukalė kuolą,
bet vis tiek žemę mušė ir verkė.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
AKMENŲ SKALDYKLOJE
Dar purvini – dar kvepia,
bet jau aplaužytais ragais
lyg jaučiai prie skerdyklos.
Geležis kaip žiurkė sūrį
graužia
nukarūnuotus laukų viešpačius.
Į trupinius akmeninę tinginystę.
Į trupinius – iš trupinių mes padarysim
akmenį – spartuolį.
Į trupinius – dainuoja geležis.
Greičiau į trupinius,
kol nesuprato akmenys, kad reikia rėkt
– rėkt gyvulio balsu kai pjauna.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
SKALBĖJA
Du karai pragriaudėjo, o ji nuo liepto
nebuvo nuėjus – čia pat gimdė. SS divizija
kėsinos į brastą – senė kultuve tankus išdaužė:
– neleisiu – vandenį man sudrumsit.
| Suskalbė vystyklus, marškinius, autus, vėliavas, bulvių maišus – dabar Nemuną |
|
| skalbia. | |
| Kas pavasarį kaimo vyrai ramsto ąžuolais lieptą. |
|
Krauju, prakaitu – gyvenimo srutom
kultuvė kvepia.
Dar reiks porą metelių darbuotis:
– kultuvėlę, lieptą išskalbsiu...
Išdžiaustys senė visus šio šimtmečio
skudurus ir numirs.
Atsikvėps upė, o saulė prakaituos
džiovindama viso gyvenimo skalbinius.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.
MIEGAS
Aš dabar medis, upė, skylė bato pade,
aš dabar migla...
Ko šūkaujat?
Ko su trimitais grūdat saulę man į akis?
Žadat patį dailiausią arabų ristūną,
žadat karūną – o aš nenoriu.
| Nieko, nenoriu, kas skamba, blizga ir dūžta, kas ateina, ką galima pamesti, dėl ko |
|
| verkiama. | |
Net gražiausias munduras
galiausiai atitenka kaliausei.
Nieko nenoriu – ką jūs galite duoti:
saldžiausio juk nedalinat.
Užsimerksiu,
ir lai tyliai mane užpusto.
Dabrišius, Gintautas. Vienplaukis prie plento: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.