Tai net nebuvo šokis tikrąja to žodžio prasme, o kažkas panašaus į apeigas, į paslaptingą makumbą, o gal net į vandens pavertimą vynu niekuo netikinčių žiūrovų akyse. Sėsdamas prie pirmo eskizo, Levas P. nė neįsivaizdavo, kad įsivels į tokią ilgą ir painią istoriją.
Levas P. norėjo nutapyti puikų portretą. Gerų portretų jis jau turėjo daug. Labai gerų – tris. Trūko tiktai šedevro, kitokio portreto jis nė nemanė tapyti. Todėl sėdėjo ant taburetės ir krapštė nosį. Jis niekaip negalėjo rasti savo rudų kelnių, o ketino eiti ieškoti dažų. Drobė jau buvo paruošta, nors dar nebuvo padaryta nė vieno eskizo, netgi piešinuko. Reikėjo susirankioti visas darbo priemones, deja, neprasimanysi jų, kol neatsiras rudos kelnės.
Pusvalandį pamąstęs, Levas P. nusprendė, kad kelnės tyčia slapstosi. Bet kurgi: po dažų tūbelių krūva pirmajame kambaryje, ant stalo po popieriais, o gal vonioje kartu su nešvariais drabužiais? Levas P., tiesa, buvo gerai susipažinęs su Ieškojimų teorija, tačiau ji tiko vien gyviems daiktams. Per pastarąsias tris dienas jis jau beveik realizavo savo planą – užbaigė tris puikius rudų kelnių piešinius, kuriuose jos išrodė tarsi gyvos. Jei pavyktų galutinai jas įdvasinti, joms būtų galima prilaikyti Ieškojimų teoriją, bet tai galėjo užtrukti pernelyg ilgai.
Dėl viso ko Levas P. patraukė nuo sienos didelį kartoną, ant kurio buvo nubrėžtas nė kiek ne mažesnis grafikas. Už kartono nieko nebuvo. Grafikas buvo gana paprastas, prieš mėnesio dienas – skaitmenys: 1, 2, 3. Tai reiškė, kad, pavyzdžiui, liepos septynioliktą reikės atlikti akciją Nr. 3. Šiandien nebuvo liepos septynioliktoji.
Abiejuose kambariuose tvyrojo prieblanda, nes užuolaidos tebebuvo užtrauktos. Kiek pagalvojęs, Levas P. nuėjo į kitą kambarį ir atidarė drabužių spintą. Tačiau ten pamatė tiktai kaklaraiščius ir segtukus marškinių rankogaliams. Pažįstami visokiausiomis progomis dovanodavo jam vien kaklaraiščius ir segtukus rankogaliams. Tad jis baisiausiai nekentė bet kokių progų, savaime aišku, ir kaklaraiščių su segtukais. Kiekvieną kartą širdies gilumoje jis tikėdavosi gauti ką nors gražaus ir naujo, deja, kaskart, išvyniodamas eilinę dovaną ir išvydęs vėl tą patį, dusdavo iš pykčio ir nuoskaudos.
Levas P. uždarė spintą ir atsisėdo ant grindų, kramtydamas plaukų galiukus. Kol kas jis buvo nuogas, ir jam jau darėsi šalta.
Po valandėlės jis nukiūtino prie sekcinės spintos ir greit pervertė lentynas, kuriose rado aibę visko, tik ne rudas kelnes. Užsklendžiant dureles, viduje pasigirdo duslus bildesys. Kelnės nebildėtų, pamanė jis, šiaip kas parvirto.
Levas P. neskubėdamas įsidegė pypkę ir vėl atsisėdo ant grindų. Iš apačios viskas atrodė daug įdomiau, bet vis tiek reikėjo kur nors susimedžioti dažų. O be rudų kelnių tai padaryti buvo neįmanoma. Bet kokios pastangos gauti gerų dažų, išėjus su kitomis kelnėmis, suprantama, buvo pasmerktos nesėkmei. Žiūrėdamas į dažų krūvą, Levas P. pabandė įtikinti save, kad jų daugiau ir nereikia, tačiau tuoj pat nutarė, jog taip išsisukti nepavyks.
Kažkas bakstelėjo Levui P. į koją. Jis ramiai pasitraukė. Tai buvo vėžlys. Ant jo kiauto švytėjo trys drugeliai, nupiešti baltais dažais. Levui P. dingtelėjo, kad reikia dar sykį užmesti akį į grafiką: prie šios dienos datos – skaitmuo 2. Vadinasi, šiandien reikia maitinti vėžlį, kuriam ant nugaros nupiešti du drugeliai.
Kurį laiką jis dvejojo: pirma pamaitinti vėžlį ar pirma susirasti rudas kelnes. Paskui, kiek pagalvojęs, garsiai pasakė: vėžlys juk taip pat žmogus! Tai nuskambėjo labai gražiai, ir jis nuėjo kopūstų lapų į virtuvę.
Kopūstlapius pasidėjęs ant stalo, Levas P. ėmė ieškoti vėžlio Nr. 2. Tasai, matyt, buvo susitaręs su rudomis kelnėmis nuo jo pasislėpti; neliko nieko kito, kaip pasikliauti Ieškojimų teorija. Pagal pagrindinį jos teiginį, norint ką surasti, reikia sėdėti ir laukti, kol ieškomasis atras tave. Laukimo vieta vadinama laukimo punktu. Levas P. laukimo punktu pasirinko stalą, ant kurio ir atsisėdo, kojas susikrovęs tiesiog ant kopūstlapių.
Vėžlys Nr. 2 atropojo, kai pypkė užgeso. Lapus jis šlemštė neskubėdamas, kaip ir pridera žinovui.
Skiediklio buteliukai, guašas, sangvinas ir piešiniai mėtėsi kur pakliuvo, kaip visada. Buvo tikrai nepanašu, kad tučtuojau prasidės didysis darbas.
Levas P. nulipo nuo stalo, pasilenkė ir iš po fotelio ištraukė pustuštį butelį. Energingai truktelėjo tiesiai iš kakliuko. Tai buvo slyvų sultys.
Nubraukęs apatinę lūpą dviem kairės rankos pirštais, Levas P. išėjo į koridorių, ir netrukus klanktelėjo užkabinamas kabliukas. Po valandėlės grįžo į kambarį nušvitęs.
Jis jau galėjo eiti dažų. Rudas kelnes rado tualete.
Kai nutrauki darbą, geriausia įtikinti save, kad tai buvo neišvengiama ir kad tai išeis tik į naudą. Šįkart reikėjo įsidegti pypkę, nes tabakas buvo blogas ir geso. Levas P. pastūmė į šalį žalsvai primargintą popieriaus lapą ir siekė ranka degtukų. Jis mėgo dirbti prietemoje. Kai kurių elementų apdailai reikia tinkamo apšvietimo, bet ne visam darbui.
Pypkę įsidegė greit, dūmai pritemdė ir taip blankią šviesą. Popieriaus lape ryškėjo didelis veidas, kurio apačią jis vos paštrichavo. Būsimo paveikslo apačia Levui P. buvo visiškai aiški, ir jis nesiruošė jos kartoti kiekviename eskize. Blogiau klojosi su viršutine veido dalimi. Vieną kartą jis nupiešė net visą kūną, tačiau vis vien nepasidarė aiškiau.
Levas P. prisiminė Psichės veidą ir brūkštelėjo žaliai kažkur apie akis, paskui viską ištepliojo pirštu. Užsimiršęs pasikasė nosį, ir ji taip pat pasidarė žalia. Tik tada jis nubraukė pirštus į kelnes, kurios kažkada buvo baltos, o dabar nuo pirštų valymo atrodė taip, kad bet kuris pseudohipis nesvyruodamas būtų paklojęs už jas šimtinę.
– Kodėl tu pieši žalią veidą? – paklausė Audra.
Levas P. mėgo dirbti vienas.
– Nemoki kitokio?
Kai Levas P. dirbdavo ne vienas (tai yra buvę du kartus jo gyvenime), jam sekdavosi lygiai taip pat, kaip bet kuriuo kitu atveju.
– Moku, – atsakė Levas P.
– Tai kam pieši žalią? Veidų nebūna žalių.
– Refleksų teorija, – pasakė Levas P. – Kažkada kažkas pastebėjo, kad grynos spalvos nėra. Tada visi ėmė maišyti spalvas. Paskui visi ėmė tapyti veidus kokios nori spalvos.
Jo nuomone, toks paaiškinimas žavėjo logiškumu. Levas P. buvo rimtai išstudijavęs logikos dėsnius ir pagrįstai tuo didžiavosi. Kalbėti jis nemėgo.
– Ko ji čia atėjo? Trukdyti? – pagalvojo Levas P. Situacija jam pradėjo nebepatikti. Jis pabandė įsivaizduoti Audrą nuogą, paskui kitaip apsirengusią, dar vėliau – kad jos nėra.
– Kodėl nebepieši? – pasiteiravo Audra. Levas P. vėl truputį patepliojo žaliai. Audra nuėjo prie lango ir praskleidė užuolaidą. Kurį laiką abu nė nekrustelėjo.
– Tau trukdo, – pasakė ji ir vėl užtraukė užuolaidą. Ji kažko tikėjosi.
Levas P. žiūrėjo į piešinį, pakreipęs galvą.
– Ką tu nori padaryti?
– Aš noriu nupiešti labai gražų veidą.
– Nupiešk mano, – pasiūlė Audra.
Dirbti pašėliškai nesisekė. Jau dvi savaitės Levas P. stengėsi nutapyti kairę akį, bet ji buvo vis ne tokia, kokios reikėjo. Jis bandė dirbti prie žvakių šviesos, išmėgino visokiausias lempas, net tokias, kurios skleidžia ultravioletinius spindulius, tačiau nuo to nebuvo nė kiek geriau. Vakar jis pabaigė Audros piešinį ir išsiuntė jai paštu. Levas P. nemėgo blaškytis dėl smulkmenų. Darbas pasiekė tokią stadiją, kai reikia labai susikaupti. Jis neatsakinėjo į telefono skambučius ir nieko neįsileisdavo.
Dabar Levas P. sėdėjo, parėmęs smakrą keliais, ir mąstė. Jis jau seniai išnarstė mintyse visas kaires akis, kokias tik jam kada nors buvo tekę matyti, deja, tarp jų nerado nieko panašaus į tai, ko norėjo. Taigi akį reikėjo sugalvoti. Didelė drobė buvo paruošta dideliam darbui, bet kol kas šmėkšojo tik akies kontūrai, apsupti spalvų maišalynės.
Vakar vėžlys Nr. 1 apvertė skiediklio buteliuką, įlipo į dažus ir ištepliojo trispalviais brėžiniais visą kambarį. Vėžliai Nr. 2 ir Nr. 3, nulindę į virtuvę, bandė bendromis jėgomis apversti šaldytuvą. Šaldytuvas buvo priaugęs ledo ir ruošėsi artimiausiu laiku sugesti.
Levas P. sustumdė neplautas lėkštes, tačiau ant stalo nesisėdo. Jis tris kartus perėjo per kambarį, galvodamas apie vėžlius. Visi jie buvo vyriškos lyties, ir kurį laiką Levas P. analizavo šią situaciją. Ant vienos sienos kabojo trys velniai ir didelis plakatas, kuriame storas belytis žmogus nešė lentelę-rodyklę Unisex Power. Piešinį Levas P. išsikirpo iš kažkokio žurnalo, nes jam labai patiko, kad žmogus toks storas ir kad jo veide tokia nenusakoma beviltiško ryžto išraiška. Rodyklė rodė į lubas.
Ant lubų jis nepamatė nieko, tik plyšius, bet ir juos nelabai teįžiūrėjo, nes lubos buvo gana aukštai. Levui P. greit nusibodo toks užsiėmimas. Todėl jis žvilgtelėjo į kairę, kur ant sienos prie pat grindų žalias akis vartė septyni juodi katinai. Jis ilgai suko galvą, ką čia dar pridėti, paskui paėmė mažytį teptuką, juodų dažų ir atsigulė ant pilvo prie pat septinto katino.
Kai Levas P. atsikėlė, ant sienos juodavo automobilis, truputį mažesnis už katinus, - 1929 metų Fordas be vairuotojo. Pamažu praskleidęs užuolaidą, jis įleido siaurą šviesos ruoželį, kuris nuvinguriavo prie paveikslo ir uždegė akį blyksinčia mėlyna spalva.
Levas P. pasilipo ant kėdės, kad geriau matytų. Akis atrodė visai neblogai. Jis truputį šoktelėjo, akis linksmai sumirksėjo. Levas P. nulipo žemėn ir susimąstęs ėmė maišyti dažus. Maišė ilgai, vis pridėdamas geltonos spalvos. Paskui atsargiai ėmė dėlioti taškus lėliukėje.
Po geros valandos jis nudrožė į kitą kambarį ir ilgai žiūrėjo į veidrodį. Reikalai taisėsi. Dar truputį patepliojęs, paliko ramybėje kairę akį ir pradėjo krapštyti nosį. Reikėjo išsiaiškinti, ką daryti toliau.
Daugiausia rūpesčių paprastai keldavo kairysis apatinis paveikslo kampas. Levas P. įdėmiai žvelgė į drobę ir stengėsi suregzti kokią nors išganingą mintį. Ką gi, teks imtis sunkiausio darbo: kibti į tą kairįjį kampą.
Vėžlys Nr. 2 nužirgliojo per kambarį, nė nemanydamas aplenkti popierių.
Levas P. nevalgė tris dienas, nebuvo laiko. Prie kojų mėtėsi daugybė mažyčių teptukų. Kiekvienas kvadratinis milimetras drobėje turėjo atrodyti idealiai: šedevrą reikia tobulai nudailinti.
Vėžliai kartais užsukdavo pažiūrėti, kaip sekasi darbas, ir vėl nucimpindavo į kitą kambarį, kur buvo pastoviai įsikūrę. Šalia geltonų kojinių mėtėsi tušti pieno buteliai.
Levas P. atsistojo ir įjungė patefoną. Jis nemokėjo atlikti apdailos be muzikinio akompanimento. Veido niuansams paryškinti tiko Brubeko trio. Akis, itin svarbią portreto vietą, jis galėjo tapyti, tik klausydamasis „Bliuzo šaknų“.
Muzika užgrojo taip tyliai ir grynai, kad nieko geriau ir nesugalvosi. Vienas garsiakalbis kabojo storajam hermafroditui stačiai virš galvos. Brubekas nė kiek nesibjaurėjo tokia draugija, jo fortepijonas kaip visada skambėjo preciziškai ir intelektualiai. Pakeisdamas teptuką, Levas P. sumušdavo kulnais – jam pavykdavo išgauti painią ritminę struktūrą. Jis neblogai nusimanė apie mušamųjų kompoziciją, ir vienintelė tema, kuria jis kalbėdavo neprašomas, esą, bet kuris orkestras mielai priimtų jį būgnininku.
Atėjo metas pereiti prie fono, veidas buvo pamirštas, tik ne kairė akis. Akompanimentui čia derėjo vien Čarlzas Mingusas.
Levas P. susirado koncertą, ir Mingusas ėmė ypač niauriai dėstyti savo harmoninę koncepciją, kurioje vyravo disonansai: portrete šešėlių sprendimas reikalavo idėjinio kontrasto su linija.
Kiekvienas teptuko brūkštelėjimas artino darbo pabaigą. Paskutiniai dažų lašai kvepėjo ašaromis, bet vis dėlto tai buvo pabaiga.
Levas P. vėl įsijungė patefoną, rizikuodamas perkaitinti lempas: portretas vėl šaukėsi Brubeko.
Lygiai trečią valandą po pietų jis atsistojo, ką tik nutapęs kairę akį. Brubekas, sėdėdamas garsiakalbyje, kratė savo žilus plaukus ir baigė paskutinius „Bliuzo šaknų“ pasažus. Levas P. nuėjo į tualetą, ir po akimirkos pasigirdo nuleidžiamo vandens gurgėjimas. Sugrįžęs į kambarį, jis nusimovė kelnes, kažkada visai baltas, ir bloškė per petį. Paveikslas buvo baigtas.
Nedidukas, nesiskutęs, nenusikarpęs nagų, visiškai sulysęs ir bent kiek kumptelėjęs, Levas P. pergalingai užsimovė rudas kelnes, kurias iš anksto buvo pasidėjęs šalia savęs.
Paskui susikaupęs, lėtai surinko numerį.
– Audra, aš jau baigiau.
– Sveikinu, – išsiblaškiusiu balsu tarė ji. Fone buvo girdėti linksmas baritonas. – Tu mane visiškai pamiršai. O aš tavo piešinį pasikabinau virš stalo.
– Geriau būtum virš lovos, – pasakė Levas P., o baritonas anapus laido šūktelėjo: „Audra, mesk ragelį, nes aš supyksiu ir išeisiu.“
Levas P. ilgai mąstė. Audra du kartus pakartojo alio. Tada jis padėjo ragelį.
Buvo apskaičiuota, kad kiekvienas paveikslas jam atsieina 3,7 jaunos gražios merginos, todėl jis nė kiek nesusikrimto.
Dabar reikėjo įstatyti paveikslą į gerus rėmus. Šitai neatėmė daug laiko.
Levas P. atsargiai suvyniojo paveikslą į popierių ir pasikišo po pažastimi. Gatvėse buvo pilna žmonių, jis stumdėsi ir neatsiprašinėjo. Paveikslą pavyko išsaugoti.
Kai Levas P. įžengė į didelį kambarį, ten buvo tik žilas pliktelėjęs vyras. Jis sėdėjo labai oriai.
– A, čia jūs, – suniurzgėjo jis. – Palikite, ryt pažiūrėsim.
– Ne, mes jo nepriimame, – pakartojo jis. Levas P. ilgai stebeilijo į jį mėlynomis tyromis akimis, paskui pažvelgė į savo paveikslą.
– Bet juk tai šedevras, – pasakė galų gale.
– Taip, tai šedevras, na ir kas?
Klausimas buvo grynai retorinis. Už pliktelėjusio vyro nugaros kabojo kažkokia teplionė, ant stalo stovėjo telefonas, plastmasinis. Levas P. pažiūrėjo į jį pavargusiom akim.
– Na, šedevras, sutinku. Bet nėra vietos. Ir priėmimo laikas jau pasibaigęs. Be to, tematika netinkama: abstrakti filosofija, nieko daugiau.
Eidamas namo, Levas P. vos nepakliuvo po septintuoju troleibusu ir suirzo: tik jam ir gali taip atsitikti – septintas taip retai važinėja.
Vėžliai pasitiko jį prie durų. Levas P. peržengė juos ir nunešė portretą į kambarį. Viename kampe jau riogsojo trys paveikslai. Kiti mėtėsi, kur pakliuvo. Jis atsargiai pastatė portretą į tuščią kampą. Tai buvo neabejotinas šedevras.
Vėžlys Nr. 3 įropojo į kambarį. Visas jo šonas buvo ištepliotas geltonais dažais.
Levas P. susirinko visus pinigus, kiek rado, stvėrė didelį krepšį ir išėjo į miestą. Jis nužingsniavo į universalinę parduotuvę ir už visus nusipirko kaklaraiščių ir segtukų marškinių rankogaliams.
Gavelis, Ričardas. Neprasidėjusi šventė: apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1976.