In memoriam L. C.

       PIRMASIS: apie mokytojus ir mokytinius, apie ekologines nišas ir buvimą savimi

       Kalumas vienija metalus, tikslas vienija žvėris
       ir paukščius, baimė ir godulys vienija kvailius,
       požiūris vienija dorus žmones

       Visad norėjau rašyti tau laiškus. Šiais rėksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kitą, neklausydami pašnekovų, galbūt vienintelis būdas išsisakyti yra laiškų rašymas. Laiško niekas nepertrauks, neužginčys, nori nenori turės išklausyti tavo mintį ligi galo. Seniai taip manau. Visad norėjau rašyti tau laiškus, bet taip ir neišsiunčiau nė vieno. Nors buvau pradėjęs bene šimtą, rašydavau naktimis, kai šeimyna sumigdavo, kartais ligi paryčių. Paskui griūdavau nors valandėlę nusnūsti, sklidinas keisto džiugesio, tačiau rytas, deja, vis būdavo protingesnis už vakarą. Rytą savo skausmingai kurtą laišką sudraskydavau ir išmesdavau, retai kada jis tverdavo ligi popietės. Kartais efekto dėlei sudegindavau. Popierius rangydavosi, anglėdavo, kambaryje pasklisdavo nepakeliamas dvokas. Degdama šratinuko pasta klaikiai užsmirsta.

       Ne sykį baudžiausi dar naktį, vos parašęs, įmesti laišką į pašto dėžutę, o paskui – kas bus, tebūnie. Bet taip ir neįmečiau nė vieno. Regėdavau prieš akis tavo liesą skeptišką veidą, juste jusdavau smilkstančios tavo lūpų kampe cigaretės dūmą, beveik žinojau, ką tu man atsakysi. Naikinau tuos laiškus, žudžiau savo mintis, nes tu būtum bemat į jas atsišaukęs.
       Troškau rašyti tau laiškus, bet nenorėjau gauti atsakymų.
       Net jei būčiau maldavęs neatsakinėti, nebūtum susilaikęs. Tau visad gildomai stigo klausytojų, neišvengiamai būtum anksčiau ar vėliau prabilęs. Todėl ir neišsiunčiau tau nė vieno laiško. Paskui vis vien būčiau tykojęs prie tavo pašto dėžutės, kol jį atneš, kad galėčiau atsiimti ir sudraskyti. O šitai būtų visai juokinga. Pats mėgai sakyti, kad baisiausia gyvenime – tapti juokingam. Gali didžiuotis – tavo mokytinis gerai įsidėmėjo šį pamokymą. Kaip ir daugybę kitų.
       Kaip ir daugybę kitų.
       Buvai mano. Mokytojas – argi galėjau anksčiau tau šitai pasakyti? Prisipažinti tau šitai, o paskui vėl lyg niekur nieko plepėti ir ginčytis su tavim? Aš nedrįsau, man buvo nejauku, turbūt nė pats nenorėjau tuo tikėti: anoks čia Mokytojas iš tokio paniurėlio ironisto, kone vienmečio. Įtikėjau tuo tik dabar, jau po viskam.
       Šiais skepticizmo laikais retas kuris žmogus turi gyvą Mokytoją. Jauni nenori klausytis senių – ir teisingai daro. Kaip tik seniai sutvėrė visą tą fantasmagoriją, šiandien kukliai vadinamą stagnacijos periodu – tik beprotis ar savižudis galėtų nuoširdžiai jų klausytis, iš jų mokytis. Tačiau jauni nenori klausyti ir kitų jaunų – nebent roko muzikantų. Bet joks roko muzikantas negali būti Mokytojas. Jis gali būti garsiakalbis, gali būti skelbimų lenta – tik ne Mokytojas.
       Sako, tikras Mokytojas turi būti tarsi dievas, nuo jo turi sklisti švytėjimas. Nuo tavęs joks švytėjimas nė nemanė sklisti. Būdavai piktas ir negeras, daug kam esi padaręs bloga. Ir man pačiam taipogi. Ką beveiksi – kas mums brangus, tas brangus, net jei neša nelemtį. Argi kas nebrangins savo kūno, kad ir visokių negalavimų apnikto? Gali nemėgti jo, tarpais gali net nekęsti, tačiau nebranginti negali. Taip ir Mokytojo gali nemylėti, tarpais netgi nekęsti, bet visad juo tiki. Aš tavimi tikėjau, todėl ir pražuvau. Bet geriau jau pražūtingas tikėjimas, negu išvis jokio.
       Ne, aš nesimeldžiau tau, niekad neklausiau tavęs aklai. Nesutikdavau su tavim, trokšdavau su tavim ginčytis, niršdavau ant tavęs, neklausydavau tavęs, tačiau vis vien buvai mano mokytojas. Tarpais nekęsdavau tavęs, mėgdavau padaryt tau ką bloga, norėjau net tave užmušti, tačiau vis vien likai mano Mokytojas. Kaži ar tą žinojai. Kaži ar norėjai juo būti. Tu mane pražudei, nors gal turėčiau būti už tai dėkingas – bent jau netapau gyvu lavonu.
       Tu pastūmėjai mane į Kelią, o kas iš to išėjo – pats žinai.
       Mane visad stulbino tavo gebėjimas pastūmėti kitus žmones, link idealo, į beatodairišką kovą, į pražūtį, o pačiam likti tokiam kaip ir anksčiau: netobulam, kartais šlykščiam, kartais baisiam. Ligšiol nesuprantu, kas vertė tavimi tikėti. Intelektualų savo gyvenime sutikau tiek ir tiek. Bepročių gerąja prasme – irgi nemažai. Bendravau su parapsichologais ir hipnotizuotojais, bet nė jie manęs taip neįtaigojo.
       Turi Dievo dovaną – esi apsigimęs Mokytojas. Mokytojas be mokytinių – gal toks ir tegali egzistuoti šiais katastrofiškai bedvasiais laikais. Gal taip geriausia ir tau, ir tavo galimiems mokytiniams. Suprantu, jog ši mano mintis klaiki, tačiau ji tikriausiai teisinga. Tu taip ir likai ten, o aš atsidūriau čia. Mudu esam abu labu tokiu. Abu labu pražudėm savo dievišką kibirkštį, abu labu pakilom skrydžiui ir tėškėmės į žemę toli toli nuo tikslo.
       Mokytojau, vienintelis tavo mokytinis siunčia tau sveikinimus iš anapus.

       Nežinau, kada visa tai prasidėjo. ,,Visa tai“, regis, yra ne kas kita, tik aš pats. Taigi nežinau, kada prasidėjau, užgimiau, susikūriau aš pats. Nežinau, kada žmogiškos giminės padaras, nešiojąs mano vardą ir pavardę, virto tikruoju „aš“. Pamenu, vieną ramų vasaros vakarą mudu sėdėjom bendrabučio kambaryje ir šnekėjom kaip tik apie tai. Aš skundžiausi (o gal stebėjausi), kad ligi šiol neperprantu, ar aš tikrai esu aš. Man vis rodėsi, jog kai kuriuos mano veiksmus valdo kitas žmogus – įtarus, piktas, nedoras. Tasai alter ego nebuvo tiesiog juodoji mano pusė, tamsusis mano šešėlis. Kartais jis pasirodydavo buvęs protingesnis už mane, kartais švelnesnis ar linksmesnis. Jis neretai pasielgdavo geriau, nei būčiau pasielgęs aš pats.
       Tu klauseisi lyg ir įdėmiai, o paskui pradėjai begėdiškai rakinėti dantis. Iškart pajutai mano nuoskaudą ir kreivai šyptelėjai. Tu visad akylai permatei kitus žmones, bet dažniausiai jų nepaisei.
       – Tavy pamažu kalasi naujo žmogaus daigas, – švelniai pasakei. –Tarpais padaro ką nors už tave.
       – Nenoriu jokio naujo žmogaus, – piktai atšoviau. – Pats vienas nesusitvarkau. Dar kažkokio kito man betrūko.
       – O iš kur žinai, kad tasai kitas ir nėra tikrasis tu? – giliamintiškai tarstelėjai ir, man regis, bemat pamiršai ką pasakęs.
       O aš tuos žodžius įsidėmėjau. Nesyk prisispyręs tave kamantinėjau, ar kada nejutai tokios pašalinio padaro veiklos.
       – Po velnių! – atšovei tu. – Aš visada buvau aš.
       Ir šiuos tavo žodžius įsidėmėjau. Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti.
       Tačiau niekad nemokė būti savimi.
       Būti savim anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi.
       – Didžiausia žmonių klaida, – sykį nenorom paaiškinai, – kad jie stabteli prie noosferos ekologinės nišos ir stengiasi žūtbūt įsikurti joje, laužydami, darkydami save, taikydamiesi kaip tik prie šitos, artimiausios ekologinės nišos. Ypač jeigu viršum jos kybo koks garbingas, vertinamas ženklas. Energingi vyrai kartais imasi pertvarkyti pagal save pačią nišą. Tai nesąmonė, pražūtingas apsvaigimas. Kantrūs ir kruopštūs žmonės lėtai kiūtina per gyvenimą, bandydami vis naujas nišas – gal kuri pasirodys jiems tinkama. Kartais šitaip randa prieglobstį, kartais taip ir lieka beglobiai.
       – O kokia išeitis? – naiviai paklausiau aš.
       – Reikia susikurti individualią nišą, – irzlokai atšovei tu.
       – Taip paprasta?
       – Oželi tu, oželi, – burbtelėjai nepiktai. – Paprasta? Nepamiršk, kad tokioje nišoje visad būsi vienas vienužis. Vienas kaip Dievo pirštas. Šit kokie dalykai.
       Puoliau karštai aiškinti, kad tokia ekologinė niša yra nedorėliška, kad gėdinga užsiimti vietą vien sau, gerai žinant, kad nieko su savim nepavadinsi, kad... Tu mane pertraukei ir pasiūlei paklausyti muzikos. Buvo bene septyniasdešimt antrieji, tu uždėjai ketvirtąjį „Cepelinų“ albumą.
       Dabar galiu rašyti ir rašyti, o tu manęs nepertrauki. Gyvą būtinai pertartum. Niekad nemokėjai išklausyti žmonių. Nors ne, dar blogiau – mokėjai, bet pernelyg dažnai nenorėjai jų klausyti. Laiškų rašymas tikrai turi privalumų. Dabar galiu išsisakyti netrikdomas.
       Juk labai svarbu, kam šneki. Nenoriu kalbėti bet kam. Nenoriu kalbėti tuštumai. Noriu rašyti laiškus kaip tik tau, nes tu buvai mano Mokytojas.
       Beje, noriu rašyti ne tau vienam. Ketinu parašyti Leninui ir Stalinui, Nyčei ir Raselui, Jėzui Kristui ir kunigaikščiui Myškinui. Turbūt jau ne vienas yra jiems rašęs, bet aš stengiuosi nekartoti svetimų minčių. Gal kada nors ir parašysiu. Kol kas man neypatingai sekasi. Kol kas dar tik smailinu savo plunksną.
       Kaip žinia, jokios plunksnos neturiu. Tad gali įsivaizduoti, kaip sunku nusmailinti tą neegzistuojančią plunksną.
       Tu išties negali man atsakyti, tatai yra ir šiokia tokia blogybė. Negaliu pasiklausti, ar nori skaityti mano laiškus.
       Tai ir neklausiu.
       Privalai perskaityti šiuos laiškus, tai tavo pareiga. Kas kitas šitai padarys, jei ne tu? Kas kitas, jei ne tu, tyčia ar nejučia mane mokęs, bet taip ligi galo nieko ir neišmokęs, kas kitas, jei ne tu, mane pražudęs, abejingai išspyręs anapus, kas kitas, jei ne tu, nūdienis Uošvio oponentas, garsiojo opuso „Persitvarkymas Albanijoje“ autorius.
       Tu privalėsi mane išklausyti – nori to ar nenori.
       Antraip pradėsiu tau vaidentis. Juk ir dabar mane junti, turėtum justi. Juk ir dabar mane dažnai prisimeni, negali neprisiminti. Aš ir dabar mažumėlę tau vaidenuosi. Atpažįsti mane vienišo praeivio povyzoje, nervingai stabteli ir nori pašaukti mane vardu, nors gerai žinai, kad čia ne aš, kad negaliu vaikštinėti Vilniaus gatvėmis. Ūmai išvysti mano kūno įspaudą ant savo sofos svetainėje, tarsi būčiau ką tik pakilęs ir išėjęs, net tariesi užuodžiąs mano kvapą, godžiai trauki šnervėmis orą nelyg didelis susijaudinęs šuo. Randi mano pastabą, dailiai įrašytą pieštuku tavo knygos paraštėje, ir užsimiršęs sėdi prie telefono, pasišovęs man paprieštarauti. Tau vis rodosi, kad aš kažkur greta.
       Iš esmės taip ir yra. Aš niekur nedingau, aš tebesu. O svarbiausia – galiu rašyti tau laiškus. Tikiu, kad tu juos perskaitysi. Žinau, kad būtinai juos perskaitysi.

       Gavelis, Ričardas. Jauno žmogaus memuarai: Keturiolikos laiškų romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.