Patalpa – stačiakampė kaip ir milijonas kitų, retais atvejais keičianti formą ir judinanti lubas. Skersai patalpą, prakirtus cementines grindis, atsivėrusioje žemėje išrausti gilūs grioviai, panašūs į šalikelių. Grioviuose guli išbalę skeletai. Be manęs čia guli dar vienas gyvas žmogus, bet jis tįso kita kryptimi ir vaikščioja ant galvos. Kita vertus, neaišku kuris iš mūsų vaikščioja ant galvos. Bet viena galiu teigti tvirtai – mes abu tikrai vaikščiojame ne kojomis. Aš jį vadinu keistuoliu.

       Ant sienos priešais kabo svylanti saulė. Ją čia pakabino skeletai iš šiukšlių dėžių, išnirę iš po dar išlaikiusių obuolio dvelksmą graužtukų, blizgančių popierių, iš po medžio nuoraižų. Dažnai klausiu savęs, kodėl jie, pakabinę saulę, gyvena šiukšlių dėžėse. Ir kodėl jie pakabino saulę, kai urvuose išskobtas aiškus nurodymas, jog toje vietoje turi kaboti tamsi ranka su lengvai svylančia mėnulio ugnimi. Atsakymas vienas: jie saulę pakabino iš pykčio ir noro atkeršyti gulintiems grioviuose. Kaip juoktųsi grioviečiai, jei žinotų saulės egzistavimo priežastį! Kaip jie juoktųsi savo dvokiančiomis tvarkingų dantų eilėmis! Juk jiems šis kerštas neveiksmingas. Jie – paprasčiausiai neturi akių.

       Prie kitos sienos stovi pilna smegenų spinta stiklinėmis durimis. Smegenys žiūri liūdnai, tikėdamosios, kad jos kam nors reikalingos, tačiau daug įdomesnis yra lunatiko penis, kyšantis iš už spintos kampo.

       Ant sienų kabo rėmai su blizgančiomis statulomis juose. Po rėmais guli medžiotojų užmušti žvėrys. Kai kurie jų jau nuluptais kailiais, rausvi kaip paršiukai ar kūdikiai ką tik nupjaustytomis kojomis ir rankomis, su kai kur ištryškusiomis ašaromis ir kraujo lašeliais. Skulptūros, šiaip sustingusios ir išdidžiai žvelgiančios į saulę, tuoj pasikeičia, kai baltos lubos ima leistis susiliedamos su griaučiais ir pritrėkšdamos mane – tada jos ima kaišioti liežuvius, spjaudytis, kraipytis ir dergti ant sumestų po jų postamentais negyvų žvėrių.

       Gulėjimas šiame drėgmės pritvinkusiame griovyje, šitoje patalpoje yra kenksmingas. Mano psichika normali tik todėl, kad yra langas, savo šviesa nustelbiantis tuščiavidurių vamzdelių švytėjimą. Langas. Po saulės įtaigos seanso aš išeinu pro jį kaip pro duris. Pro kitą langą, galva kaukštelėdamas į kietą gruntą, išlipa keistuolis.

       1989? (taisyta 2004)