MIRTIS YRA BALTA

Tris dienas kaimynas gėrė
Lakišių trauktinę. O ketvirtąją
Nusprendė nusiskandinti
Šulinyje po obelimi.
Pravėrė dangtį ir nėrė
Galva žemyn – į avilį...
Kokia skaudi ta mirtis,
Kokia negili ir lipni –
Dūzgia balta tyla.
Dūzgia balta tyla...

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



TAMSOS IR BALSO KREŠULYS

Vienas –
kai žiūriu į tavo
perregimas akis, už kurių –
amžinybės karščio mirgėjimas
ir salsvas mirties skonis burnoje,
kai pasaulis – tamsos krešulys –
krinta į visaregišką mūsų aklumą
ir tirpsta ant veido.

Ranka –
užspaudžia balsą lyg šaltinį,
ir veržiasi kalba pro lūpas
veržiasi kalba
pro lūpas veržiasi kalba –
pritvinkusi tyla
lyg visagirdintis kurtumas –
balso krešulys ištykšta
neregiams ant veido.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



***
Susisupusi upė į mėlyną smėliną milą –
Suveltas vakaro audeklas – vėjų vilnonis.
Krūpčioja pervargęs miegantis miestas, kur žudo
                                                                  ir įsimyli,
Kur klostėmis langus užkloja priemiesčio kloniai.

Minko naktis įkaitusį laužo molį –
Ant žiežirbų rato žiedžia šulinį kaip ąsotį.
Į juodą šešėlių rašalą, ištaškytą pasuolėje,
Pamirkome žvakę ir piešiame beržus vietoj iškirsto
                                                                  Rojaus sodo.

Nieko nėra virš nuodėmės – dangus supuvo
                                                                  lyg namo stogas.
Kambario įsčiose blaškos pabudus nuoga paauglė.
Krūpčioja pervargęs miestas, kur verkia, kur geria
                                                                  ir juokias,
Kur gelia giltinės akys – gailioji vienatvės gėlė.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



TOSTAS

Loja akligatvio šuo iš bado –
Surukęs nukleištas prietemos batas.
Ant visagalių dulkių – negyvas
Lęšis – mėnulio matinis objektyvas.

Šypsokitės – kaukė ant laukiančio miesto –
Reklamuoja spalvotos vitrinos raudoną mėsą.
Įskilęs vaistinės langas – kaip lankas įtemptas –
plauna grindis visažinė Vanga.

Būrimo salonan susirenka apkalbos kibios,
Kaip šulinį išsemia miesto sudususį vakarą
                                                          kibiru –
Kur sąžinės ribos? – klausia išminčius iš kapo.
Tyla beveidė, belapė kažką amžinybei vapa.

Loja akligatvio šuo. Tau dėkui,
Likime, kad nieko šiandien neklausi, nepakari
                                                          nieko.

Neša pintinėje senė surukusi mėsą –
Išgerkim, broliai, už sąžinę – kaip vaistinė
                                                          šviesią.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



***
iš niekur giliai
teka aklai šviesa
esi visa iškasta
lig šaknų apniukusių
veidmainių kasta
nagus suleis
plėšrūnas dailyraštis
runos eina į rūmus
ir graužia rūdys
kariūną griūna
pasaulio galiūnai
dūzgia giliai aviliai
iš niekur ji teka
niekur veidmainių kasta
klasta apdegusi
žynio barzda
nagus suleis kvailiai
į savo laimę
iš niekur ji teka
ir dega runos
esi visa iškasta
iš balto lapo
lopas ant muziejaus sofos
tegyvuoja filosofas
operuojantis debilumo sopulį

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



KIRMĖLĖ

Alkana stotis bedante burna
Mus lukštena lyg saulėgrąžas
Ir spjaudo į gatves, troleibusus
                                    ir laiptines.
Išdaužto lango vitražas
Lyg debilo vaiko šypsena –
Ją laižo nuo veido
Klusni lyg kalė diena.

Elgeta griežia dantimis – ne smuiku.
Jo kepurėn meta šiukšles
Ir trupina duoną balandžiams.
Tuščias paveikslas,
Pakartas stotyje ant sienos.
Teka per jį upelis –
Uždusęs vanduo radiatoriais.

Žaibas perskelia
Dieną kaip riešutą –
Vietoj branduolio raitosi
Kelio juoda kirmėlė.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



LAIKRODIS

Byra saulėgrąžų lukštai, saldainių popieriukai
ir nučiulptos nuorūkos iš stoties laikrodžio,
kai suvirpa išgąsdinta didžioji rodyklė,
o mažoji pasalūnė apgaulingai slenka
lyg kirmėlė, grauždama mūsų valandas.

Mūsų valandas? Niekas jų nedalijo, nepjaustė,
nesvėrė, neįbruko lyg duonos džiūvėsio į mūsų rankas.
Ir niekas gimusiems nieko nepažadėjo.
Įstūmė į autobusą, užtrenkė duris – ir veža
iš taško A į tašką X. Ant lango – musių nutupėti daugtaškiai.

Mūsų valandos? Dar dozė reklamos nuodų į smegenis –
ir nuostabiai gražios luženos, duženos, lupenos
pakeičia mūsų jausmus – atsisveikina lydintys,
liūdintys ir liekantys paliegę pranašai.

Taško A jau nebėra. Valytoja švariai nušluostė
stoties langus, nuvarė paliegusį senį,
pardavinėjusį cigaretes, pastumdė laikrodžio rodykles,
prirūdijusias prie skaičių. Kaip gražu buvo laukti
savo valandos po laikrodžiu, kuriame dar neišseko
                                                                       laikas.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



MALDA

Velniop skylėtą gatvių rezginę,
Kuri kas dieną tąso mus
Lyg gabalą mėsos ar mezginį
Į darbą, parduotuvę ir namus.

Velniop rajūną miesto autobusą,
Kuris gleivėtam savo skrandyje
Lig šleikštulio mus virškina ir dusina,
Kol išvemia šiek tiek apkramtęs.

Velniop mąstytojus, nes būti ar nebūti
Buities Gariūnai pakeitė: po kiek?
Paskambinki noktiurną prostitutei
Ir nuodėmės svaigios jai palinkėk.

Velniop šiukšliavežės buldogą –
Pašersim popieriais – nurims.
Vidurnaktis lakstys ant stogo
Ir tėkšis girtas į duris.

Velniop, sakau, velniop! Išaušta
Beveidė šypsena beprotnamio lange
Lyg juodvakarių paukščių
Išlesta saulėgrąža – – –

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



TRISE KAVINĖJE, NESKAITANT ELGETOS

Rytą apsiblaususioje kavinėje
Geriam trise mėnesienos paplavas
Ir keikiam vestuvių procesiją,
Kuri eina nuo lango prie lango
Žiūrėdama į mūsų sielas –
Šokdina panelę kultūros senmergę
Supermenai iš Pažioplių kaimo.

Balsas, ištaškytas tyruose,
Visai ne šventas ir visai ne vanduo.
Iš vyno malonės, iš nuvytusio ryto,
Nuvytas nuo savo altoriaus
Ateina žilas vaidila –
Vienintelis vestuvių procesijos duobkasys,
Užkasinėjantis per anksti iškastas duobes.

Geriam trise – išdainuoti žodžiai skrenda
Varnėnais ir kregždėmis į mūsų ausų lizdus:
Pamaitink, sušildyk, išgirsk,
Begalinis dangau sparnuotas,
Kol elgetos statula dar gyva.
Nebėra jau laiko – palaikis maldininko rūbas
Sugeria nuodėmės prakaitą ir džiaugsmo kartėlį.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



APYTEMOS VIZIJA

Subliūkšta diena lyg išmelžtas karvės tešmuo –
Po balkonų lakišiais dusuliu alsuoja miestažolės,
Kurių neėda gyvuliai ir niekaip negali
Sumynioti žvėrys, kaitra ir vaikai.
Čirškia ant palangės audiožiogas.
Suplyšusį debesį prie devynaukščio
Siuva prisiuva kregždės. Prinokęs autobusas
Karštą asfalto tvanką vežiojasi iki vidurnakčio.
Dieviškų tenorų elegijos ir žemiškų elgetų trelės
Braunasi pro sienų plyšius.
Moterys išpila pokalbių dumblą iš kavinukų,
Išplauna grindis, lėkštes ir vazoną,
Kuriame susisuko lizdą buitis –
Nudžiūvusi tvano metų gėlė.
Skalbiame nešvariame prieblandos vandenyje
Langų geltoną drobę ir džiaustom ant namo sienų.
Puri tamsa krinta ant popieriaus lapo,
Sėdi poetas ir bando suprasti,
Ko jame daugiau: praeities ar ateities.
Niekas už sienos negroja, nesibara ir nežiūri
                                                       televizoriaus –
Vakaro klostėmis pasipuošusios moters šypsenoje –
Nė šešėlio mirties. Tik beprotiška aistra gyventi.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



PRISIKĖLIMAS

Tebūnie tamsa, jei nieko daugiau nebūna.
Klampi, sakuota tamsa, sustingdžiusi tavo veidą.
Tyla kaip kąsnis, netilpęs į burną –
Tąso benamis šuo pakiemiais ir nepaleidžia.

Visaregė akis pro palėpės trikampį žiūri:
Laksto po kiemą vėlė – mergaitė beržo suknia.
Per naktį sugraužia žvakes nebylės žiurkės,
Ir užmiega giesmė po maldaknyge tėvo sunkia.

Lyg siūlas vilnonis vis mazgosi laikas:
Jau vakar buvo rytoj – ir bus dar rytoj.
Kur veda prie durų paklotas takas palaikis:
Amžinybės palaimon ar viską iš pradžių pakartot?

Tebūnie tyka, jei nieko daugiau nebūna.
Rytas lyg kiaulpienės pienas – kartus ir baltas.
Kas ten – viltis ar šuo – po slenksčio sandulom tuno?
Viskas jau pasakyta: beliko numirti – iš gyvenimo
                                                             prisikelti.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.



KINO FRAGMENTAS

Ten manęs nėra – siaura gatvelė
Perrėžta atšipusiu peiliu – nenupiešė vaikėzai
Ant išbalusios ir leisgyvės nakties
Pragiedrulių skiautėmis nuskarusios ramybės.

Išdėlioti žvyrduobėje murzini paveikslai,
Nutapyti debesų dumblu ir žemės dulkėm.
Suskrenda čia žydkapių piktuolės varnos –
Lesa žvirgždo grūdus nuo senų laiškų.

Aprūdijusi rudens rudmė lyg rudmėsė.
Smuiko paukštis uždarytas po žieve.
Sunkias pro asfalto bintą triukšmas,
Ir saldi nežinomybė noksta pakelės obelėje.

Piko valandas ištaškė autobusai.
Mėtosi banano žievės ant palangės –
Tiek ir liko iš dienos, kuri pateko
Po aštriaisiais laikrodžio ratukais.

 

Kirkutis, Vytautas. Randai ant rentinio: Eilėraščiai. – Vilnius: Knygnešio redakcija, 1996.