1

       Tarpmiestinių autobusų Vilnius – Aukštadvaris tvarkaraštis:
       Vilnius – Alytus (per Aukštadvarį): 7.05., 10.15., 17.50., 20.15.
       Vilnius – Jieznas (per Aukštadvarį): 6.42., 13.07., 18.31.
       Vilnius – Stakliškės (per Aukštadvarį): 5.11., 14.23., 19.40.
       Vilnius – Kapsukas (per Aukštadvarį): 8.21., 11.00., 17.59.
       Vilnius – Kaliningradas (Aukštadvaryje sustojama): 10.12.

 

       2

 

       3

       Adresas: domiuosi ansambliais „Duo Ottawan“, „Black Sabath“, ,,Pink Flyd“, renku ansamblių ir dainininkų nuotraukas. Otilija Kaspariūnaitė, 234 517 Trakų rajonas, Aukštadvario paštas, Adincavos kaimas.

 

       4

       Pakilę iš Vakarų Europos aerodromų ir priskridę LLR – TSRS sieną, keleiviniai oro laineriai keičia azimutą ties Lazdijais ir po kelių minučių praskrenda 5–6 km ryčiau Aukštadvario. Žemesniaisiais oro koridoriais skraido kitų paskirčių lėktuvai, o apatiniais – žemės ūkio aviacija, kurios lauko aerodromas įsikūręs netoli Aukštadvario, Paluknyje.
       a) Paluknys (3b) 1, b) Paluknys, c) Trakai

 

       5

       Je me suis réveillé sous l'azur de l'absence
       Dans l'immense de la mélancolie.
       L'ortie des murs croulants boit le solei! des morts.
                                                 O. V. de Milosz, „Solitude“
       ___________________________________________________

       Atsibudau po nebūties mėlyne
       Bekraštį melancholijos vidudienį.
       Griūvančių namų dilgėlės geria mirusiųjų saulę.
            Oskaras Milašius „Vienatvė“ (Vertė Valdas Petrauskas)

 

       6

       Vienatvė ir Melancholija yra tikros seserys, tos pačios motinos dukros, motinos, kuri temperamentinguose Pietuose vadinama skambiu Esperansos vardu. Neretai žmogus mėgaujasi abiejų šių sesių draugija, kvaišta nuo jų artumo, tačiau kaip dažnai toji draugija, maža pasakyti, kad įkyri – ji slegia, kamuoja, siutina, varo į neviltį ir, verždamasis iš jos globos, žmogus neretai pridaro kvailysčių, kurios, deja, kaip ir dauguma paikų poelgių, iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukios ir netgi žavios. Argi nebūna taip, jog kvailystes darome iš anksto žinodami, kad visa tai atsirūgs, kad neretai laukia netgi tikra pražūtis, bet su pasmerktųjų uolumu skubame jas daryti ne atidėliodami, idant nuobodus ir racionalus protas nespėtų atkalbėti mūsų, arba visiškai pašaliniai reiškiniai ar žmonės nesukliudytų mums tai padaryti...

 

       7

       Iš pradedančio literato dienoraščio, rasto pas jo buvusią kambario šeimininkę. Užkritusi už fanerinės sieninės spintos, Savičiaus gatvėje, netoli Šventos Panos Marijos Ramintojos bažnyčios, jį po daugelio metų netikėtai aptiko kitas nuomininkas, studentas bibliotekininkas. Dienoraštis: juodu lederinu aptrauktas storas sąsiuvinis viena linija, daugiausia rašytas juodu rašalu, šratinuku, minkštu pieštuku. Yra įrašų ir tušu. Štai viena ištrauka:
       ,,1967 m. spalio 22 d. Priešpiet užsukau į laikraščio redakciją dėl mano verstų Detlefo fon Lilienkrono eilių. Žemažiūris skyrvedys atidarė visus savo rašomojo stalo stalčius, prigrūstus rankraščių. Ir visi jie tinka spaudai, sakė jis. O Lilienkronas, klausiu aš. Ir jis tinka, buvo man atsakyta. Redakcijoje sutikau užkaušusį poetą, jauną, bet jau visur platokai žinomą. Nuvykome į jo namus netoli Burbiškių poligono, kur studentus vežioja į karines pratybas. Jaunasis genijus gyvena šviesioje palėpėje ir turi teisę naudotis šeimininkų patefonu. Tad išgėrus truputėlį degtinės, buvau verčiamas klausytis Piaff dainų ir Vivaldžio. Šeimininkas (poetas) graudinosi ir kartojo: koks gražus ruduo čia, Burbiškėse! Pažvelgiau į laukus ir krūmus pro langą – ruduo kaip ruduo. Tada poetas pasikvietė kitą nuomininkę, studentę lituanistę, jos vardas Berenikė. Mergina drąsiai gėrė ir dėjo į šuns dienas visą jaunąją lietuvių poeziją. Matyt, norėdamas nusukti kalbą, poetas staiga pareiškė esąs paskutinis jotvingis! Neprieštaravau, nes buvo nuobodu. Net neįtariau, kad jis toksai paikas. Tuoj įsileido pasakoti apie jotvingių karus su Ordinu ir pasakojo taip, tarsi pats būtų kovojęs pagonių gretose. Savo nelaimei, leptelėjau, kad atviram lauke jotvingiai buvę vis dėlto silpnesni nei kryžiuočiai. Jis užsimojo ant manęs pelenine, bet tuojau nurimo ir intymoku balsu pranešė, kad Lietuvoje esą tik du tikri poetai – jis ir dar vienas, bet Nobelio premiją gausiąs tik jis! Ar aš suprantąs, ką jis pasakęs? Taip, atsakiau, žinoma. Aha, tarė jis, bet jeigu aš apie tai pasakysiąs bent vienam žmogui, jis sumalsiąs mane į miltelius! Berenikė pradėjo žiovauti ir išėjo – niekas jos nė nelaikė. Viskas būtų tuo ir pasibaigę, bet, išgėręs stiprios arbatos, genijus atkuto ir pradėjo skambinti į aerouostą. Girdi, mudu šiandien skrisime į Jerevaną! Mergaite, kalbėjo jis į ragelį, pakartokit reiso numerį! Jis išsitraukė pluoštelį banknotų ir vis skambino, kažką tikrindamas. Ar aš turįs su savimi pasą? Pinigų tai užteksią, bet ar aš pasiryžęs tokiai žaviai kvailystei?
       Pagaliau jis užmigo, paguldžiau jį ant kušetės, nuavęs batus ir prasegęs marškinių apykaklę. Parašiau raštelį, kad skolinuosi dvidešimt penkis rb , ir prislėgiau jį pelenine. Deja, ir pats buvau apdujęs. Mediniais laiptais nubildėjau žemyn, priemenėj pamačiau juodą vyrišką dviratį ir kažkodėl nusprendžiau parvažiuoti juo į senamiestį pas pani Daševską, kur tuomet gyvenau. Kai jau variausi jį prie vartelių, mane šūktelėjo Nikė, t. y. ta pati mergiščia, Berenikė. Įkalbėjau sėstis ją ant dviračio rėmo ir nuo kalniuko, Mildos gatve, nusileidome į tokią antros kategorijos kavinę. Rūbininkas, reemigrantas iš Urugvajaus, dviratį šiaip taip sutiko priglausti rūbinėje. Prisėdome prie žilo vyriškio rudo aksomo švarku. Žinojau, kad prieš karą jis redagavo savaitinį kultūros žurnalą. Nikei tai padarė didžiulį įspūdį, pasirodo, ji kilusi iš „prieškarinės“ šeimos. Vis kartojo „atsiprašau“, o kalbėdama žiūrėjo į akis. Ir šiaip nebjauri, dailiai nuaugus. Redaktorius vaišino Nikę tokajum, o aš plebėjiškai gurkšnojau „Medžiotojų“ trauktinę. Kavinėje sėdėjo nemažai kariškių juodais ir raudonais antsiuvais, o iš magnetofono sklido Vandos Stankaus dainos. Kad ir tokia – „Kai tik žiedai orchidėjų ūmai sustabdo mane...“ Salės kampe netikėtai pamačiau Lechą, Džonsoną ir Kęstutį Valentiną. Lechas kvietė eiti į skulptorių dirbtuves, juk jos visai arti. Turėjau dar aštuoniolika rublių. Pasakiau, kad aš su dviračiu, bet vis dėlto sutikau. Nikė užsėdo ant dviračio, o mes visi ją stūmėm per blyškią miesto sutemą. Lecho dirbtuvėje Nikė vėl baisiausiai domėjosi ,,balvonais“ ir torsais, tačiau Džonsonas dalykiškai pastebėjo, kad apie menus čia nekalbama. Nebent apie džiazą, bet geriau esą jo klausytis. Naktį nulydėjau Berenikę į Burbiškes. Būsimo nobelisto langas buvo tamsus. Ji neprieštaravo, kad miegočiau pas ją. Atsidavė be žodžio, aš iškart užmigau. Tik ryte supratau, kad lituanistė buvo nekalta“.

       Vartant dienoraštį toliau, sužinome, kad pradedantis literatas persikelia į Burbiškes, veda Nikę, jiems amžinai stinga pinigų, bet jausmai kunkuliuoja. Sužinome, kad Nikė pagimdo mergaitę (Aistę!), pereina studijuoti į neakivaizdinį skyrių ir gyvena pas tėvus Kaune. Literatas vėl grįžta skursti pas pani Daševską. Dienoraštis, ir šiaip padrikas, čia galutinai nutrūksta, bet galima spėti, kad sutuoktinių ryšiai silpnėja, o gal ir visai nutrūksta.

 
       8

       Iš Berenikės K. laiško buvusiai studijų draugei Miriam Fogelmanaitei į Haifą (Izraelis):
       „...nežinau, Mira, kaip viskas susiklostys, bet jeigu rugpjūčio pabaigoje Tu iš tikrųjų būsi Neapolyje, mudvi tikriausiai pasimatysime. Kaip būtų įdomu! Benas ir aš gavome vietas kruizui po Viduržemio jūrą! Būtinai parašyk! <...> Šiemet Benas išleido ketvirtą poezijos knygą „Švytuoklė“. Niekas jos neperka ir neskaito, pilni knygynai, nors recenzijos neblogos. <...> Štai jau dvylikti metai, kai esam vedę, ir nors labai negaliu skųstis Benu, bet visko būna... Kai pernai jis keliavo po Karpatus, mane vėl pradėjo atakuoti Lechas, tu juk prisimeni jį? Tik jau nebe tie metai, Mira. Benui, tiesa, dar skambteli toji ūsuota žurnalistė iš radijo, bet man širdį užduoda tik pažįstamų kalbos, kad jį tai šen, tai ten mato su Monika, ta k... visai be stabdžių! <...> Rašyk, tikiu, kad pasimatysim Italijoje! Nikė“.

 

       9

       Kaip vis dėlto gera ir ieškoti, ir rasti paguodą aforizmuose, sentencijose, net biblinėse tiesose! „Tėvai valgė rūgščias vynuoges, o dantys atšipo vaikams“! Visuomet gali aptikti giliamintiškų užuominų, bent kiek pateisinančių tavo paties menkumą, nemokėjimą ar nenorą prisitaikyti prie realaus gyvenimo; ieškodamas atrandi žodi, kuris negandą paverčia sėkme ir atvirkščiai – kaip dar dažnai mes apsidraudžiam nuo tariamos nuodėmės, klystkelio ir tik naktį, pasilikę vieni vasarnamy ar kokioje pašiūrėje už miesto, galbūt pagalvojame, kad nuo nieko neįmanoma apsidrausti – nei nuo nelaimės, nei nuo sėkmės. Srūvant ramiai mėnulio šviesai, galima, žinia, įtikėti, kad net mažasis kojos pirštelis turi savo atskirą likimą, net gyvaplaukis koks, bet šitaip galvojant, galima prisimąstyti iki velniavos, ir jau nebeišsikapstysi iš jos: šlagbaumai bus uždaryti, durys užrakinėtos, o pro jų akutes į mus žvelgs tokios akys, kad vargu jas palaikysime geromis...

 

       10

„Vakarinės naujienos“, 1980.02.12       

 

       11

       Taip, dabar svarbiausia išsimušti į plentą. Taksi! Velnią dabar pagausi taksi! Kažin kelinta valanda? Nesvarbu! Gerai, kad vasara. Fu. Skubėk lėtai. Festina lente, kaip sakydavo senovės romėnai ir kapitonas Krasnoštanovas. Einu, svarbiausia einu. Sakyk, praeivi, kokia čia gatvė? Paryžiaus? Neskiesk, Paryžiaus gatvės šiame mieste nėra! Subačiaus? Ot, čia gal ir tavo tiesa. Taksi! Nesustojo kipšas! Gal pastebėjo, kad užkaušęs. Reikia pasitempti. Štai šitaip! Pirmyn! Nach Frankreich zogen zwei Grenadiere, die waren in Russland gefangen! Išvarė mane rupūžės, iš puotos išvarė! Visiems ten įsiėdžiau. Iki gyvo kaulo, kaip sakė toji žila ponia, kurią pavadinau močiute Kuraž! Vis dėlto išgrūdo... Tai tas asilas. Ilgasis Karabinas! Tikrai, čia Subačiaus gatvė. Kokia graži Subačiaus gatvė! Štai posūkis į Ramunių ir Žibuoklių gatveles! Aha, o ką aš čia turiu kišenėje? Nesvarbu, vėliau pasižiūrėsiu. Dabar verčiau pažvelgsiu į žvaigždynus! Kur Berenikės kasa? Vargšė mano Nikė, vargšė! Kurio galo ji sėdosi į to tipo automobilį!
       Ei, taksi! Man į Panerius! Aukštuosius, Aukštuosius. Pirmučiausia į stotį? Gerai, į stotį! Sakot, aš girtas? Galbūt, bet nelabai. Suprantat, pone, jie mane išvarė iš puotos. Suplėšė mano medvilninius kiniškus marškinius. Šimtas procentų medvilnės, jūs neturėjote tokių? Matot, štai perplėšta. A, jums neįdomu! Tai aš ir patylėsiu. Esu labai tykus žmogus, bet va. Sustokit čia, aš nusipirksiu cigarečių ir vyno...
       Na, matot, kaip greit apsisukau. Net maišelį davė, kur neduos, pinigą mokėjau. Galima rūkyti? Ačiū. Žinot, kaip parašė viena poetė? „Protingas ne tas, kuris pirmas ateina į balių,“ Ko jūs juokiatės? Čia, žinot, toks beveik genialokas eilėraštis – „Protingas tasai, kuris pirmas iš baliaus išeina!“ Norit persirašyti? Gerai, tik priminkit man. Protingas tasai, kurį pirmą iš baliaus išgrūda! Ir suplėšo marškinius! Kiniškus! Šimtas procentų medvilnės! Dabar aš tyčia pasižiūrėsiu, ką turiu tų marškinių kišenėse. O, aš dar turiu pinigų! Klausykit, o gal jūs mane pametėtumet iki Aukštadvario? Sumokėsiu! Kiek čia to kelio! Mus praranda naktis, mus atranda Aukštadvario plentas! Tai vežat? Vis dėlto vežate! Jūs puikus žmogus. Aš padarysiu vieną mauką tokia proga! Vyno negavau, teko pirkt degtinę. Prosįt! Bei altem Bill in Oklahoma! Negirdėjot tokios dainos? Nieko, butelis užsukamas. Ein Whisky poor, ior you – tekhilla! Ne, gerbiamasis, niekas manęs ten nelaukia. Todėl ir važiuoju. Būkit ramus, aš nepasigersiu. Apskritai, esu menkas gėrovas. Aš netgi prieš besaikį gėrimą! Nekenčiu girtuoklių, bet geriančius suprantu, pasakė Maksimas Gorkis. O aš pažįstu tokį žmogų, kuris kiekviena proga šaukia – gėriau ir gersiu! Važiuodavau į Aukštadvarį ir važiuosiu! Čia jau mano žodžiai. Jūs lenkas? Ne. Gaila. Esu sutikęs nemaža padorių lenkų. Galit dabar paspaust, plentas gi tuščias. Jūsų teisybė – jis siauras ir vingiuotas. Norit, duosiu jums savo adresą – užeisit kada, ir mudu pasikalbėsim, išmesim po burnelę. Ne, aš gyvenu vienas... Žinot, aš čia sykį važiavau su tokiu padūkusiu ralistu, tai... Na, gerai, nieko. Nieko. Gal stabtelėkit, man pasidaro truputį negera...
       Važiuojam. Jau geriau. Grynas oras, gurkšnelis karčiosios, ir viskas liuks. Ar aš kitados negyvenau Savičiaus gatvėje? O kaipgi! Gyvenau, tik gal prieš tūkstantį metų. Pas pani Daševską. Aišku, pažįstu. Ir Rysiką, ir Tadeką. Tadekas vėl sėdi? Ką gi... Aš pradarysiu langą. Va šitaip. Pirmyn.

 

       12

 

       13

       Vietovė prie puikaus Skrebės ežero. Demisezoninė mūrinė vila ir „bungalo“ tipo namukai. Naktis, rugpjūčio pabaiga. Keliuose languose dega nevienodo ryškumo šviesos: labai intensyvi pirmajam aukšte, blausi bei rausva antrajame. Ten, kur šviesa ryškiausia, prie stalo susėdęs būrelis visai dar jaunų ir pusamžių žmonių. Iš spalvų, kvapų, garsų, kalbelių naktiniai vabzdžiai supranta, kad čia meno žmonės. Po langais, asfaltuotoje aikštelėje stovi ,,džipas“ ir lengvoji mašinėlė.
       MAESTRO: ...bet vėliau jis visiškai pragėrė tą savo žavingą balsą, nors visiems skiedė, kad kažkoks girtas tipas jam smogęs į trachėją ir – fiiit! Gabus buvo bernas, labai gabus!
       TEATRO KRITIKĖ: ...o aš Manfredui ne sykį sakiau – baik tu su ta savo ,,Žiurkių medžiokle“! Gana tų laipiojimų kopėčiom, virvėm, gana tų banalių zongų! Ne ne, aš pati už, už, man netgi patinka, kai jaunas žmogus išdykauja, bet juk jis pats puikiai žinojo, kad meno taryba vetuos! Ir aš pati balsavau prieš, bet jis juk žinojo!
       MAESTRO: ...ir dainuoja dabar kažkokioj smuklėj!
       KURLINKUS, vairuotojas: Ne ne, aš negersiu, aš dar kibinų.
       SVEČIAS iš MASKVOS: Nu da, koniečno! Očen ponravilos! Voschititelno, osobeno eti glaza... Vsio etim skazano!
       BARZDOTAS PROZININKAS: Šūdas ta poema! Aš mačiau, girdėjau! Malūne naujieną... Ot Maskvi i da Kalugi vsie tancujut bugi vugi! Nors aš ne poeta, bet čia ir durniui aišku, kas yra kas...
       IRENA (aktorė) prozininkui: Romka, nekratyk į lėkštę pelenų! Pagarsinkit tą prakeiktą magą! Ritorno, amore mia! Noriu siausti! Romka, avigalvi, einam šokti!

       Iš pradžių bilsteli durys, paskui girdėti, kaip laiptais lipa žmogus, girdėti jo žingsniai koridoriuje, o kiek vėliau rakinamos durys.

       DOCENTĖ: Ką čia dar velnias neša?
       POETAS: Gal kuris mūsiškių?
       RASUOLĖ: Įdomu būtų...
       MAESTRO: Gal nueikit katras pažiūrėt? Vis bus smagiau.
       ROMAS: Gerai gerai, aš tuoj nueisiu.
       AKTORĖ: Ritorno, amore! Muzikos!
       SVEČIAS: Da, da... šamo saboj... koniečno. No vsio taki! Spasibo!

       Adrianas Čelentanas dainuoja lietuvių estrados šedevrą „Italų našlaitės ašaros“...

 

       14

       Iš Beno K. laiško savo knygos „Švytuoklė“ recenzentui Sigizmundui U.: „Ar gali žmogus palūžti nuo atsitiktinumų, ar galima įtikėti lėkšta mistika apie likimo pirštą, ar verta lyginti savo gyvenimą su garsių vyrų biografijomis? Ar dera ir reikia ieškoti kad ir menkų analogijų bei atsitiktinių panašumų? Ar nuoširdžiai mes ieškom vienatvės, ar tiktai norim atkreipti tuo ieškojimu kitų žmonių dėmesį? Gal atsiskyrimas kaip sykis ir yra draugijos ieškojimas?.. Netgi nuoširdūs ir ekspansyvūs žmonės pasidaro scholastais sučiauptomis lūpomis ir krutančiais žandikauliais, kai pradedama kalbėti apie jų pačių kad ir girtinus įpročius. Bet užvis dažniausiai žmonėms, kurie yra nuo mūsų nepriklausomi, absoliučiai nerūpi mūsų begalinė savimyla, mūsų kūno temperatūra, nei kiti anketiniai ir statistiniai duomenys. Jie irgi verda savo pačių sultyse. Mums turbūt belieka viena – atsakyti tokiu pat žeidžiančiu abejingumu, bet argi tai išeitis? Truputėlis geranoriškumo, mokėjimas bent išklausyti kitą žmogų, bendra orientacija apie svarbiuosius užkulisių įvykius, štai bene ir viskas, ko reikia tariamajam meno žmogui. Bendravimo virtuvės paslaptys visuomet kruopščiai slepiamos, betgi sutikit: jos nepaprastai senos ir konservatyvios, argi ne?“

 

       15

       Iš vieno paskutinių Berenikės laiškų Benui:
       „Aš dar jauna, Benai! Kai mudvi su Aiste vakare einame pajūriu, ne vienas mus palaiko draugėmis. Aistė kartais užsirūko kokią silpną amerikonišką cigaretę, aš raukaus, bet pernelyg nedraudžiu, gal pati mes žaisti. Vis dėlto jai jau šešiolika! Esu skaičiusi, kad tokio amžiaus mergaitėms nieko nereikia labai griežtai drausti, tuomet jos viską arba beveik viską pasipasakoja motinoms. Aną vakarą ji susipažino su estuku, studentu, ir grįžo į vasarnamį tik paryčiais, bet aš jos nieko neklausinėjau. O kai laukiau jos (vis dėlto negalėjau užmigti!), kažkodėl prisiminiau, kaip tu kitados, tarsi prieš mūsų erą, atklydai į Burbiškes ir vežei mane ant dviračio rėmo. O ir senasis redaktorius dar buvo gyvas ir žvalus...
       Benai, nekreipk dėmesio į sentimentus ir banalybes, bet vis dėlto kaip greitai ir nepastebimai prabėgo geriausi mūsų metai... Sveik, Benuti! Nikė.

 

       16

       Aš neblogai pažįstu Aukštadvario apylinkes. Šitas dvikalbis, o gal ir trikalbis miestukas turi savotiško žavesio, kaip ir daugelis tokių tarp ežerų, miškų ir kalvų pasimetusių miestelių. Gerai menu savo pėdas korėtam patižusiam sniege ir arimuose, kai vienui vienas droždavau iš vilos į technikumo valgyklą. Gerai menu ir stambius kranklius, tupinčius eglių ir senų pušų viršūnėse arba lėtai vasnojančius sparnais virš sustingusios Skrebės, menu kirstukų, stirnų ir šernų pėdas, menu šiauriškai rūsčius saulėlydžius už lango. Geri buvo laikai! Giedras ir šaltas metas. Elektros spirale virdavausi arbatą ir, sušilęs pirštus į emaliuotą puodeli su gėrimu, kaukšėdavau rašomąja mašinėle „priveleg 300 T“. Man rodos, kad tuomet Monika netgi nusivylė, užklupusi mane vieną prie rankraščių, ir kitos dienos rytą išvažiavo į Gardiną. Ir gerai – tądien mane atlankė technikumo anglų kalbos dėstytoja, nešina savo plunksnos bandymais, kepta žąsim ir konjaku, nes taip juokais buvau pageidavęs. Nagrinėjom jos eilėraščius, ne tokius jau paikus, bet žąsis buvo geresnė.
       Gerai menu miestelėnus bažnyčioje ir miestelėnus krautuvėje (toje į Onuškio pusę), jų žieminių rūbų kvapą, nuo slogos paraudusias nosis ir ašarojančias vėjy akis.
       Tiek tos atminties! Pernakvosiu viloje, pusdieni paslampinėsiu paežere, ir vėl atgalios. Pamanykit, suplėšė marškinius! Kiekvienas pasakys pats ir kaltas! Kaipgi kitaip! Teisybė, vienas tipas aiškiai provokavo: ,,Nagi nagi, dar sykį pakartok, kas aš toks?“ Pakartojau, argi gaila... Na, čia pailsėsiu!
       Šit ir takas į vilą. Jau asfaltuotas. Matau mašinas, yra ir svečių ten, ką gi, to reikėjo tikėtis. Tegu, kas man darbo! Sveikas, Aukštadvari, taip sakant. Pirmyn, ciki caki, jupiheidi! Pala, kas taip sakė? A, leitenantas Fišeris, litpersonažas! Vargšas, nors ir išgalvotas leitenantas Fišeris... Ciki caki, jupiheidi! Oho! Žiba net trys langai! Ir tegu sau žiba, Ar turiu savo raktą? Turiu. Avanti, Benai!

 

       17

       Pro kambario langą pirmame aukšte aiškiausiai išvydau juos visus. Ir visi, deja, buvo kokčiai pažįstami. Atmintinai mokėjau jų patarles ir priežodžius. Taip jų vengdavau, jog sykiais net pasiilgdavau. Pamačiau, kad stalas su gėrimais ir užkandžiais pristumtas prie sienos. Švediškas stalas! Švediškas! Mikliai užlipau laiptais ir spėjau užsirakini. O kai pažįstamas balsas teiravosi, ką čia velnias atnešė, užgesinau šviesą ir tylėjau. Tada balsas lyg ir nepiktai, bet labai negražiai nusikeikė, moteriškas balselis sukikeno, ir abu „švedai“ nusileido į apačią.
       Neaiškiai girdėdamas grumenant vyriškus ir moteriškus balsus, uždegiau stalinę lempą ir pasiklojau guolį. Iškart kietai užmigau, o kai nubudau, jau brėško, langas švietė raudonai. Nulipau laiptais prausyklon ir jau apačioje pastebėjau, kad kambario durys, kur vyko „švediška“ puota, ligi galo praviros. Smalsumas paėmė viršų – žvilgtelėjau neiškentęs vidun. Ką čia sakyt, ar kas nematė, kaip rytais atrodo nenukraustyti puotos stalai. Nelabai ką turiu pridėti. Tik sportbatis mišrainės dubeny atrodė lyg ir nematyta naujovė. Jau žengiau į prausyklos duris, bet pikta mintelė šovė galvon. Nuėjau į pašiūrę ir susiradau skardinę raudonų dažų, nujaučiau, kad čia turėtų jų būti. Vargiai atplėšiau uždžiūvusį dangtelį – dažai buvo apsitraukę kieta plėvele. Plėvelę išmečiau ir pagaikščiu išmaišiau dažus. Taip, dabartės bus gerai. Galima ir pradėti. Grįžau į vidų ir ant suklypusio stalo užrašiau: „Švediškas stalas!“ Gerai įsiklausiau, ne, nieko, visi puotautojai dar giliai miega. Tada išėjau laukan ir ant drėgno „džipo“ brezento tuo pačiu pagaikščiu išvedžiojau: „Pasitikėk savo pilvu!“ Itin lengva buvo rašyti ant ,,dramblio kaulo“ spalvos limuzino durelių: ,,Iki nuodėmės – penkios mylios!“ Pabaigęs šitą varginantį darbą, nusibraukiau pirštus į šlapią žolę, prisėdau ant kelmo ir užsirūkiau. Buvo jau visai prašvitę. Iš eglyno (gal man) šuktelėjo kėkštas. Užrašai ryškiai raudonavo iš tolo, savo negražiu darbu buvau labai patenkintas. Jau ruošiausi eiti į miestelį, bet antro aukšto langas plačiai prasivėrė ir ten pamačiau užsimiegojusią merginą. Žali vasariniai jos marškiniai buvo atlapoti, ir iš tolo bolavo stangrios mergiškos krūtys, ji markstėsi iš miegų ir pasimėgaudama rąžėsi, tik staiga prasitrynę akis ir išvydo mane. Man pasirodė, kad ji krūptelėjo, bet tikriausiai pasirodė, Tik greit susisagstė marškinius iki pat kaklo, paskui pasilenkė per langą ir dar mieguistu, bet jau nustebusiu balseliu paklausė:
       – Ką tu čia darai, tėveli?

 

       19

       prie upės Limpopo
       kur žydi daug gėlių
       gegutė iškukuos
       kad aš tave myliu
       kad aš tave myliu
       gegutė iškukuos
       galerija kvailių
       ten ilsisi kapuos
       prie upės Limpopo
       prie upės Limpopo...
       upelės Limpopo!

 

       20

      
       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.