Plyšta galva, šleikštulys gerklėj, tai krečia šaltis, tai pila bjaurus prakaitas – uch, prakeiktas šeštadienio rytas! ... Simas nekenčia viso pasaulio, bet, dunksint smilkiniams ir, rodos, jau visai stojant širdžiai, puikiai supranta, kad tik pats save baudė jau gal dvi savaites kasdien – sekino, alino... Akyse sutavaruoja, suima neapsakomas pasibjaurėjimas viskuo aplink, vėl nutirpsta kairioji ranka, sprandas, jis su didžiausiu vargu prisiverčia atsikelti, svyruliuodamas eina į virtuvėlę, atsuka čiaupą, laukia, kol vanduo bus tikrai šaltas, stato kriauklėn didelį baltą emaliuotą puoduką, įberia į jį porą šaukštelių sodos, užpila ją actu ir vandeniu – mišinys sušnypščia: tykšta aštrūs, kone kieti pursliukai, jis godžiai geria ir šią akimirką tvirtai tiki, kad gana kvailių, daugiau nebegers, nes tiesiog jau visai nėr sveikatos – niekados daugiau nebegers! Taip pasiryžęs, užsirūko, bet jau nuo kelių dūmų jį pradeda tąsyti – Simas riaugėja, žagsi, drykteli balkšva seilė, iš užputusių bespalvių akių rieda ašaros. Niekados! Juk tris mėnesius negėrė nė kaušo alaus. Nė kaušo! Nors vasara buvo tvanki, o nuo sulčių tik dar labiau troškino. Ir šit prieš geras dvi savaites gatvėj susimušė kaktom su draugeliu, veikiau senu pažįstamu, su kuriuo kažkada nuomojosi kambarėlį netoli geležinkelio stoties. Tų savaičių Simas tikrai nebūtų galėjęs atpasakoti. Tiesa, į darbą jis šiaip taip kartais dar nueidavo, bet kaip sugrįždavo – šito nebežino. Gerai tik, kad nė karto neįkliuvo, darbas netoli, o iš draugelių eidavo ,,kačių takais“. Buvo laikai, kai Simas beveik negėrė, nebent per didžiąsias šventes. Pirmusyk atsigulus į narkologinį skyrių, gydytojas smarkokai nusistebėjo, išgirdęs, kad Simas rimtai įsitraukė į gėriojimą, turėdamas jau dvidešimt ketverius. Net nepatikėjo iškart, perklausė antrusyk ir, palingavęs galvą, pratarė:
       – Dabar kur kas anksčiau ima kiloti taures...
       Brrr, pasipurto Simas, pasideda ant virtuvėlės stalo vakarykštį laikraštį ir net krūpteli – trečiam puslapy riebi antraštė – ,,Viskas per degtinę...“ Faktai šiurpūs, nors nenauji – girtas sudegė lovoj, pakliuvo po ratais, nusižudė, pagaliau girtas užmigo ir nebepabudo... Simas kartais pasiskaičiuoja savo pažįstamus sugėrovus, kurie jau senokai po velėna, nors visi jo bendraamžiai ar netgi jaunesni. Infarktai, delirium tremens, tokius ligoninėj vadina ,,delyrikais“. O Simui vos per keturiasdešimt. Klaiku, klaiku. Klaiku! Kas iš to, kad Simas geria tyliai, niekam neužkliūva, nesivelia į peštynes – vis tiek jį paliko ir Sigita, ir Nataša, ir teisingai padarė, velniai rautų! Tušti jo namai – geresni daiktai, knygos seniai išparduotos, jo drabužiai palaikiai, batai nuklypę. Jau seniai Simas dirba kroviku pieno kombinate – ten jį dar laiko vien dėl to, kad labai stinga rankų, nors brigadininkas Kolcovas vis grasina vieną kartą imsiąs ir išvarysiąs. Ne visuomet Simas buvo kroviku – jis diplomuotas veterinarijos gydytojas, ir neprastas. Buvo, buvo... Ligoninėj jis sutiko ne vieną buvusį... Eksmokytojas, ekschirurgas, eksinžinierius, netgi ekskunigas. Toksai tai retas paukštis!
       Taigi šeštadienis. Aha, šeštadieniais juk svaigalus pradeda pardavinėti nuo vienuoliktos valandos, nereikės bėgti pas ,,Kozedubkę“ ir kankintis belaukiant keturioliktos valandos. Oi oi, susigriebia Simas, šiukštu net pagalvoti apie tai! Simas sužiaukčioja. Maunantis kelnes, iš kišenių pabyra variokai... Kažkur turi būti užslėpta ir dešimtinė. Vakar gavo avansą. Viešpatie, ką jis čia! Niekur jis šiandien neis, nė žingsnio per slenkstį,
       Simas vėl krūpteli – dabar nuo durų skambučio. Ne, skubiai pasižada sau Simas – nieko neleisiu, nieko! Bet neiškentęs dirsteli pro akutę ir išvysta labai sumažintą, kiek deformuotą Reginą, prieš metus mirusio sugėrovo Ringio našlę, dar jaunyvą moterį, irgi mėgstančią pakaušti. Jis virsteli duris – plūsteli žvarba – kieme lapkritis. Jis įdėmiai nužvelgia viešnią – šiandien ji truputėlį net pasidažius, išraudusi, pilkšvi plaukeliai neišsidraikę kaip visada, tik batai purvini – Žvėryno gatvelė negrįsta, o visą naktį lijo.
       – Kelinta valanda? – užsimiršęs klausia Simas ir, nesulaukęs atsako, greit taria: –Nagi, lįsk vidun, šalčio prileisi. – Ir dar burbteli: – Čia ne tropikai pas mane.
       – Simai, – sako Regina, prisėdusi virtuvėje ir iškart užsirūkiusi, – Simuk...
       – Ką, – tyčia grubiai sako jis ir pastebi: – Su filtru rūkai? Duok vieną.
       Ji tylėdama pastumia pakelį, paskui sako:
       – Simai, mano šuniukas susižeidė koją. Aš aprišau, bet gal ir tu pažiūrėtam?
       – Cha, – sako Simas, – o kas man iš to?
       Regina, tarsi tik ir būtų laukusi šitokių žodžių, iš krepšio ištraukia butelį degtinės ir trenkia ant stalo.
       – Va!
       – Slėpk, – šaltai sako Simas. – Negersiu. Jis net žagteli ir nusigręžia į kitą pusę.
       – Kas atsitiko, Simuk? – baisiausiai nusistebi Regina. – Bet kaip nori. Duok stiklinę, aš išgersiu šlakelį pati.
       Visos Simo stiklinės išdaužytos, jis paduoda viešniai emaliuotą puoduką, iš kurio neseniai gėrė savo ,,šampaną“. Regina nusuka butelio kamštį, prisikliukina ir skaniai išgeria. Simas raukydamasis, bet susidomėjęs stebi, kaip ji geria – su pasiskonėjimu, kaip kokią ambroziją! Ir nė pats nesupranta, kas čia jam pasidaro – stveria butelį ir trukteli tiesiai iš gurklio. Į veidą plūsteli kraujas, jis vos nesusivemia, bet po minutės kūną užlieja gerai pažįstama šiluma.
       – Atrodo, „pramušė“, – sako jis ir atpakalią ranka nusibraukia lūpas.
       – Na, matai, vaikeli, – kone motiniškai sako Regina. – Užkąst, žinoma, nieko neturi?
       – Neturiu, – prisipažįsta Simas, – nebuvau gi dar pardavykloj.
       Bet žvitri Reginos akis greit apeina spintelę, ji dirsteli vidun, atranda išpurtusį svogūną, kriaukšlę duonos, o iš savo krepšelio ištraukia „Kilkę pomidorų padaže“. Simas staiga pajunta baisų apetitą. Kada jis paskutinįsyk dorai valgė? Nepamena. Seilės susitvenkia burnoje, jis tylėdamas perpjauna skardą.
       – Tai ar eisim žiūrėt šunelio? – klausia Regina. – Ar... išgersim pirma?
       – Galima būtų nueit... – garsiai mąsto Simas. – Bet koją gi aprišai?
       – Ap.
       – O jodu?
       – Patepiau.
       – Tai ko gi dar? Manai, aš ką geriau padarysiu?
       – O gal užkrėtimas?
       Simas juokiasi. Nuo kada ta našlelė pradėjo rūpintis savo šunpalaikiu? Čia, matyt, kažin kas ne taip. Kažko nesako suskė.
       – Tai geriam ar einam pas mane? – lyg ir abejingai sako Regina. – Čia, žinok, viskas. Bet...
       Simas tyli. Lauke vėl pradeda krapnoti.
       – Turėtum tu bent televizorių, – kosteli Regina.
       – O kam? Nieko ten doro... Aha, – prisimena jis, žinai, neseniai aš skaičiau, kad daug kur jau net kovoja prieš televiziją.
       – Eik eik. Kaip kovoja? Kodėl?
       – Ogi ji gadina akis ir net skleidžia truputį radiacijos!
       Dabar kažkas negarsiai, bet aiškiai trissyk pabeldžia į orlaidę, Simas dirsteli pro murkšlinos užuolaidėlės plyšį ir išvysta Lumzdelį – netolimą kaimyną, ištikimą taurės draugą.
       – Lumzdelis, – pakuždom sako jis viešniai. – Kaip, Regše, ar leidžiam?
       Ši ir pati nežino. Vargu, ar Lumzdelis ką atsinešė. O jei ne, tai kuriam galui? Bet Simas žino, ką daryt, jam jau gerėliau, jis netgi prisiminė tokį taurų atveji, kai vienąkart, ketvirtą valandą nakties, Simui mirinėjant pagiriom, Lumzdelis pavaišino jį odekolonu „Trojnoj“! Jis atveria duris, įleidžia Lumzdelį, šis blėsteli į Reginą, nori jai kažką sakyti, bet išvysta degtinę ir net sudreba iš nekantros. Aklam matyt, kaip kilnojas menkas Lumzdelio Adomo obuolys. Jis degasi ,,Primą“ ir sėdas prie gerai pažįstamo stalo.
       – Ką pasakysi, ponas Lumzdeli? – pašaipiai klausia Regina. – Gal skolą sumanei atiduot, a?
       Lumzdelis Reginai skolingas tris rublius.
       Bet Simas jau tvirtai apsisprendė (o kas žino, kaip viskas susiklostys toliau?), jis ryžtingai pripila kaimynui „normelę“.
       – Aš neužmiršau, Vaciau, – sako jis, – kaip tu man...
       – A, – moja Lumzdelis, – ką tu čia... Ne dėl to atėjau.
       – Tai dėl ko? – puolasi našlelė. – Tikriausiai...
       – Cit! – pertaria ją šeimininkas. – Atėjo, ir basta!
       – Norėčiau, kad brolį pažiūrėtum, Simuk, – sako Lumzdelis. – Vakar naktį parėjo kruvinai kruvinas ir klejoja dabar...
       – Taigi jis veterinorius! – šaukia kvatodama Regina, – o gal tavo broliukas...
       Bet šįkart pats Lumzdelis dėbteli į ją taip, kad ši susyk sučiaupia savo plonytes, sausas lūpas.
       Dabar Simas jau beveik visai atsigavus, o dar jaučiasi reikalingas! Net labai reikalingas – ir šuneliui, ir žmogui.
       – Žinai ką, – neskubiai kalba Simas, – išgeriam šitą butelį, o paskui nueisiu ir pažiūrėsiu.
       – Tai aš tada, – sako Lumzdelis, – negaliu palikt jo vieno.
       – Klausyk, Vaciau, – lyg ir susirūpinęs sako apkaušęs Simas, – tu gal greitąją iškviesk.
       – Kad nežinia, kur jis ten ir kaip. Peiliuką turėjo... Kad tik nebūtų blogiau, johaidy!
       – A, – jau abejingai sako Simas. – Tada aišku. Matuok temperatūrą, ir jei kas, užeik.
       – Durnas tu, – prabyla Regina, Lumzdeliui išėjus. – Ko čia jam reikia? Eime pas mane, pažiūrėsi šunį ir eisim į svečius.
       – Ką? Į kokius dar svečius?
       – Ai, Simai! Mačiau, kaip vakar paršleivojai! Todėl ir atėjau. Kad atgaivinčiau. Čia viena moteris tavim susidomėjo. Ji ir butelį šitą davė. Sakė, kad viena negrįžčiau. Patinki, matyt.
       Šitaip pasakius, ji užsuka jau beveik išgertą buteli ir žvelgia į abejojantį Simą.
       – Nusiprausk, susišukuok, nusibrauk batus, ir aidą! Ji jau laukia.
       – Kas?
       – Tavo gražuolė. Sakiau gi.
       – O šuo?
       – Nenustips.
       – O gal dar išgeriam, Regše, a?
       – Bus gana. Ten gausi. Negaliu tavęs atvest jau gatavo.
       Simas jaučia, kad kitaip išgert tikrai negaus, tad labai nenorom prausiasi, spjaudydamas nuzulintą šepetį valosi batus, užsitempia seną megztinį aukštu kaklu, nes švarių marškinių, aišku, neturi, ir klausia:
       – Nagi! Bus gerai?
       Jiedu eina purvina gatvele, pro ūkaną akimirkai lyg ir švysteli saulė, sumirga keli tamsūs miesto paukščiai, kažkoks senis šluoja papuvusius lapus, o ant gatvės kampo stovi Maksiukas, vienas vakarykščių Simo sugėrovų, atidžiai nužvelgia šitą jam labai gerai pažįstamą porą, linkteli, bet nieko nesako, ir Simas iškart suvokia – Maksiukas jau turi, tai yra jis laukia atnešant degtinės ar vyno. Antraip jis čia nestypsotų (vilką kojos peni!), o jei stypsotų, tai turėdamas kitą tikslą ir būtinai užšnekintų. Simas irgi nieko nesako.
       – Tai kur pirmučiausia? – klausia Simas. – Pas šunį, pas bratkį ar pas patelę?
       – Fu, Simai! – lyg ir bando drausti ji našlelė. – Tik nuėjęs šitaip nekalbėk!
       Bet pati krizena pusgirčiu negražiu juoku – ne vandenį gėrė! Jiedu eina neskubėdami, ir velionio pati moko Simą:
       – Kai nueisim, nepulk iškart lakti. O ji turi visko! Ir žinok, vaikas yra, nesikeik labai. Ne tam tave vedu, kad man paskui akis badytų!
       – Kaip jautį vedi... Menkas iš manęs jautis.
       Juodu tikrai sutinka kaip lauktus – asla blizga, marguoja skuduriniai kilimėliai, ant palangių pelargonijos, kampe televizorius, o kambario vidury – apvalus stalas, apkrautas šaltais užkandžiais ir alaus buteliais. Regina supažindina jį su šeimininke – liesa, blukiom blakstienom ir gėlėta suknele moteriške – Janina – vyresne už Simą, ką čia slėpti.
       – Nesitikėjau, kad šitaip, – sako Simas, – būčiau nėjęs.
       – Gal kas ne taip? – murma šeimininkė.
       – Ne ne, Jane, jis visai ką kita galvoja, – skubiai aiškina Regina. – Žinai, viengungis, nepratęs prie liuksuso.
       – Prie ko? – nenugirdęs klausia Simas, bet numoja ranka. Jam čia visai patinka. Jis sėdasi už stalo, geria degtinę, valgo silkę, užsigeria alum, pasakoja apie šunų ir kiaulių ligas, Regina mina jam po stalu koją, bet šeimininkė tik blankiai šypso ir kartoja – „kaip įdomu, kaip įdomu!“
       Ne, sriubos jis tikrai nevalgysiąs, užtat jam labai gardūs tie kukuliukai iš jos, Simas jau visai nebenori valgyt, jis nori tik gerti, jis jau visai atkuto, jam jau graži ši pablukus moteris, jis visai nebenori grįžti į savo prišnerkštą šaltą kambariūkšti, jame nubunda noras gyventi, susigrąžinti gerą vardą, vėl dirbti veterinoriumi ir... Kas toliau, Simas šiuo momentu dar nežino, tik supranta, kad yra galybė dalykų, apie kuriuos jis visai užmiršo.
       Jie vis kalbasi, kalbasi, ir Simas net nepastebi, kaip dingsta Regina, jau vakarėja, šeimininkė užtraukia užuolaidas ir klausia – ar Simas nenorėtų pažiūrėti rungtynių? Ne ne, karštai pako Simas, kam to reikia? Jis jau vienas geria vengrišką vermutą iš didelio butelio, kažką vapa, nesileidžia nurengiamas ir nuaunamas, tik paskui ūmai virsta atbulas ir viskas aplink pranyksta...
       Pranyksta, bet atsipeikėja Simas savo urve, nuautas, apklotas, pro užuolaidėles blyksi saulė, atrodo, šiandien pašalo – pakėlęs galvą, išvysta artipilnį butelį vermuto, godžiai išlaka jį beveik visą, bando kelti, atvirsta atgal į migį, pagaliau atsikelia, žengia durų link – atsiprašyti, atsiprašyti, bet ką? – žengia dar žingsnelį – dabar griūva kniūbsčias, susiima galvą ir taip sustingsta.
       Lumzdelis ateina popiet, nešinas gera žinia ir pusbuteliu vyno, lenkiasi prie Simo, bet iškart atsitiesia ir atbulas, kažką vapėdamas (ne aš, ne aš!) sprunka pro duris, bet paskui, tarsi apsigalvojęs, grįžta, surenka tuščius Simo butelius ir dabar jau lekia neatsigręždamas – pirmiausia pas kiek atsigavusį broliuką, su kuriuo pasitaręs eina skambinti iš telefono automato į morgą...

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.