Argi nesame regėję tolumoje juoduojančios girios arba už daugelio mylių stūksančių, o, rodos, ranka pasiekiamų kalnų? Dažnai netgi graviūra apstulbina (Romos panorama nuo kalvų!), o ir mėgėjiška fotonuotrauka, atsitiktinai užfiksavusi naktinio žaibo zigzagą... Neretai tie vaizdai nublunka, išblėsta tarsi laužo pelenai, o kartais liekasi atminty ilgam – bijau pasakyti visam gyvenimui. Deja, lygiai taip atsitinka ir su mylimais žmonėmis arba ilgai turėtais daiktais. Tačiau kartais tokie dalykai gali baigtis liūdnai ir netgi tragiškai. Šita kasdienė istorija nieko nenori mokyti – ji nėra nei taisyklė, nei kokia išimtis...
       Senų geltonų plytų čerpėmis dengtas namas stūksojo Užupyje, atokiau nuo gatvės, visai netoli upelės skardžio. Kai berniukas nubudo, saulė jau tvieskė pro medinės verandos langą – vasarą jis čia visuomet miegodavo. Markstydamasis traiškanotomis akimis nuo ryškios šviesos, vaikas atsikėlė ir žvilgtelėjo į žalią kiemą: prie pat langų stovėjo didelis brezentu dengtas kariškas sunkvežimis. Pusplikiai kareiviai iš jo kėbulo krovė pailgas metalines dėžutes. Jos atrodė nelengvos. Aišku, prisiminė berniukas, vakare vėl bus saliutas – raketas leis ir nuo mūsų skardžio. Ne pirmiena, bet vis tiek. Dar mieguistas jis įėjo į tėvo kabinetą ir ištraukė rašomojon mašinėlėn įsuktą gelsvo standaus popieriaus lakštą. Jame, kaip ir kasdien, buvo surašyti nurodymai ir patarimai, ką veikti pasilikus vienam. Papusryčiauk, Pauliau, parnešk iš pašto korespondenciją ir kruopščiai perrašyk diktantą. Vakarais tėvas netingėdavo pats kurpti tų diktantų tekstus, kuriuos kasryt vaikas privalėjo be klaidų ir gražiai nurašyti. Fantazijos ugdymui, sakydavo tėvas. Kaligrafijos dėlei, pridurdavo jis nedažniems svečiams. Kad nenubostų, tie tekstai kaskart būdavo vis kitokie: dalį jų tėvas sugalvodavo pats, dalį išrinkdavo iš knygų, senų žurnalų, kalendorių bei laikraščių. Taip berniukui visąlaik bus įdomu ir smalsu! Kabinete tvyrojo tvanki prieblanda, iš šito šono saulė užeidavo tik pavakare. Berniukas nejučia nugrimzdo į didžiulį gilų fotelį. Jame atrodė mažas ir blyškus – languotais flanelės marškiniais ir baltapūke galva. Pirmučiausia jis visuomet persiskaitydavo naujo diktanto tekstą. Beveik visada jį suimdavo nenumaldomas žiovulys, tačiau kartais šiame padrikam sakinių kratinyje jis apčiuopdavo kažką bauginančio, pajusdavo pasaulio didumą ir jo ryšį su juo pačiu. Jis pasimuistė, įsitaisė patogiau ir įniko skaityti. Šįryt tekstas buvo toks:
       „(Diktantas trečiadieniui.) Aštrūs smaragdo dantys rėžia medieną lyg įkaitęs peilis sviestą. Akimirka kita, ir dalimis suraikyta plokštė krinta į rietuvę. Olandai – labai švari tauta. Jie kasdien plauna savo šaligatvius. Žinai, Džo, aš visą savaitę negalėjau nusivilkti golfo, nes buvau panaši į Hičkoko filmų heroję, sukandžiotą vampyrų. Kiek kitokie jaunųjų prozos reikalai. Ne, atsakė Šveikas, upėje šiemet aš dar nesimaudžiau, užtat gerai žinau, kad Maroko sultonas – puikus žmogus. Aštuoniasdešimtmetė Rotfarb – seniausia iš moterų, kada nors startavusių maratono bėgime. Jos asmeninis rekordas, pasiektas Otavoje – 5.29:00.
       (Iš naujos eilutės.) Tačiau labiau nei tokių įmantrybių, kurių ir mes nestokojame, Prahai galima pavydėti aibės žmonių, gebančių „senamadiškai“ mylėti savo miestą ir savo profesiją. Kad ir pačią kukliausią. Skrisdamas virš miško, lakūnas pastebėjo gaisrą. (Pusdalyvių skyryba.) Polinezijoje gyvena keisti žmonės, vadinami rujukais. Yra tikrieji rujukai ir ,,P“ rujukai. Pastarieji taip vadinami dėl to, kad savo abėcėlėje turi „P“ raidę. Naktys buvo mėnesėtos, ir aš, būdavo, tarpais nubundu pačioje nakties glūdumoje, kai net lakštingalos nebesuokia. (Šiam sykiui tiek.)“
       Kai kurių tėvo nurodymų berniukas nelabai paisė, ypač suvalgyti viską, kas palikta pusryčiams, tačiau diktantas buvo šventas dalykas. Jeigu jis iš tingulio kada neperrašydavo diktanto arba per skubą priveldavo daugybę klaidų, tėvas skirdavo lyg ir nedidelę, bet Pauliui labai skaudžią bausmę: užrakindavo žiūronus ir drausdavo eiti prie skardžio. O ten, prie tamsiai raudonos, beveik bordo spalvos atodangos, vaikas galėdavo išbūti kiauras dienas. Pro senus ,,Ceiso“ firmos žiūronus jis gebėdavo įžiūrėti ne tik bažnyčių bokštus, stogus ir kaminus, visą iki paties horizonto paplūdusi miestą. Jis jau buvo išmokęs nutaikyti žiūronus į žmones parke, į atskirus medžius, krūmų kamuolius, akmenis, įstrigusius upelės vagoje. Niekad jam tokie stebėjimai nenubosdavo. Berniukas gal mėgo savo tėvą: visus nurodymus vykdė noriai, o jei kada ir pagudraudavo, tai tik iš tingulio ar dar didesnio smalsumo kitiems dalykams. Sykį jis neperrašė diktanto vien dėl to, kad pirmusyk kieme pamatė iš kaimo atvežtą gyvą didžiulį kalakutą – sekiojo paskui nematytą paukštį tol, kol parėjęs tėvas piktokai šūktelėjo eiti vidun.
       Šįkart diktanto tekstas Pauliui pasirodė įdomus ir netgi mįslingas. Žygiuodamas į paštą, jis šyptelėjo, prisiminęs „P“ rujukus, pagalvojo ir apie Maroko sultoną, mėnesieną ir apie uolius olandus, šepečiais šiūruojančius savo spalvotus šaligatvius... Berniukas leidosi gatvele žemyn ir tarsi pirmą kartą pamatė – jų šaligatvis, kad ir naujas, neseniai klotas, daiktais buvo suskilinėjęs, juo skrajojo debesėliai dulkių, vyniojamojo popieriaus skiautės, patvory, baltam klanely, gulėjo sudužęs pieno butelis, o ties daržovių parduotuve per visą plotį šaligatvis buvo užgriozdintas dėžėmis nuo Maroko apelsinų – etiketėje vieną tokį įsikandęs snape laikė baltas gandras. Graži etiketė, pamanė berniukas, tasai Maroko sultonas, matyt, tikrai šaunus vyras! Tokios daugybės dalykų per vieną rytmetį Paulius dar niekuomet nebuvo pastebėjęs. Jis priėjo vaistinę ir godžiai dairėsi – ką čia naujo pamačius? Iš tarpuvartės išlindo augalotas vienmarškinis vaikinas, užsimaukšlinęs statybininko pošalmį. Įsisprendė rankom į šonus ir susiraukęs apsidairė. Berniukas smalsiai pažvelgė ir į jį. Netikėtai vyrukas pagyvėjo.
       – Klausyk, – pasilenkė jis prie vaiko, – nagi duok mikliai dvidešimt kapeikų, gerai? Man labai reikia!
       Tiek pinigų Paulius ir teturėjo. Jam pagailo kapeikų, bet atidavė – visas sužėrė į rupų prašytojo delną. Šis linktelėjo galva ir, žodžio netaręs, spėriai žengė į kitą gatvės pusę, kur gyventojų patogumui buvo įrengta ankšta, užtat specializuota, svaigalų parduotuvė.
       Pašte Paulius atsirakino 575 pašto dėžutę, ištraukė iš jos spalvotą žurnalą, kelis laikraščius ir storus vokus. Vokai buvo dideli, valdiški – Paulius žinojo, kad juose gaidos, korektūrų skiltys ir kvietimai kur nors atvykti ir aktyviai dalyvauti.
       Namuose jis viską sukrovė ant tėvo rašomojo stalo ir čia pat sėdo prie diktanto. Bet rašyti nesisekė. Ant lakšto tuoj nukrito stambus lašas juodo rašalo – tėvas baudė jį rašyti tik plunksnele. Iš to lašo vaikas tuojau padarė musę, o paskui ir peteliškę. Siekiant antro švaraus lakšto, apačioje sučirškė skambutis, berniukas greit nusileido laiptais. Už durų stovėjo pusnuogiai kareiviai – jie paprašė degtukų. Kai jie nuėjo, Paulius pažvelgė pro verandos langelius – dabar tie vaikinai neskubiai žingsniavo jo skardžio link. Jie pranyko žalmėje, tačiau vaikas vis žiūrėjo. Klevai šniokštė nuo nestipraus vėjuko, o žolė po jais virpėjo tarsi žema banga. Danguje jau plūduriavo keli pūkiniai debesėliai, popiet jų prisirinks daugiau. Ūmai Paulius pajuto, kad šiandien rašyti jau nebeįstengs. Jis nusikabino žiūronus, kybojusius verandoje šalia senų užgavėnių kaukių ir senų perdžiūvusių rėmų, ir nubildėjo laiptais žemyn. Kiemas buvo tuščias, tik stora moteris melsvais pakinkliais prie hidranto skalavo vyriškus marškinius. Praėjęs prošal, per tamsų dilgėlyną berniukas nubrido prie anų klevų būrio, tada menkų miesto daržų tarplysviu priėjo alksnių krūmus, o tuomet jau žengė kone juosmenį siekiančia šiurkščia žole, kur neseniai nužingsniavo kareiviai.
       Prie skardžio irgi nebuvo nė gyvos dvasios. Paulius atsisėdo į žolę, atsisegė žiūronų futliarą ir, pasukinėjęs okuliarą, pradėjo stebėjimus. Parke, anapus upelės, lakstė dideli ir maži šunes, laipiojo vieni ant kitų; ant plačių suolų, sustingę nuo kaitros, ilsėjosi senyvi vyrai, moterys lėtai stumdė vaikiškus vežimėlius, pačioj upelėj turškėsi vaikiščiai. Dar matė kitus vyrus – šie sėdėjo ant paties kranto ir gėrė tiesiai iš gurklio, leisdami butelį per rankas. Berniukas jau žinojo, kas bus toliau – kai kurie svyruliuodami nueis sau, o koks vienas, lyg užmirštas daiktas, ims ir nuvirs aukštielninkas. Buvo ten ir pusnuogių moterų, visu ilgumu išsitiesusių prieš saulę, bet šitos Paulių nelabai tedomino. Visai neaukštai praskrido sraigtasparnis – ryškiai geltonas lyg didžiulė zvimbianti bitė. Daugiau stebėti lyg ir nebuvo ko, jis parietė kojas po savimi, o žiūronus padėjo šalia į žolę. Kurį laiką taip ir sėdėjo, kol, užgirdęs krūmuose balsus, pasuko ten link galvutę. Vienas balsas buvo moteriškas – jis kažką pasakė greitakalbe, nusikvatojo ir uždainavo. Vėl juokas, tada balsas pasidarė duslus ir viskas nutilo. Vaikas atsigulė ant nugaros, sukryžiavo rankas už pakaušio ir stebėjo dangų. Saulę lyg užuolaidos jau pridengdavo debesėliai, bet ji ir vėl išlįsdavo ir spigino kaip spiginus. Jis prisimerkė, pasivertė ant šono ir pats nepajuto, kaip užmigo, o kai nubudo, saulė jau buvo pasislinkusi gerokai į šoną. Paulius pasirąžė ir nusižiovavo. Per dešimti žingsnių žolėje sėdėjo kareivis, o greta jo – moteris. Vaikas iškart pažino: tai ta kaimynė, kuri skalbė prie hidranto. Pakaitom jiedu žvalgėsi pro jo žiūronus ir krizeno. Kažkaip negražiai krizeno ir žvalgė visai ne miestą, o nedidelę daubą prie tako kalne. Vaikas priėjo prie stebėtojų ir tylėdamas laukė. Tiedu atidavė jam žiūronus, bet dabar juokėsi dar garsiau. Paulius nustebęs žvelgė į juodu – jis prisižiūrėdavo čia įvairiausių dalykų, bet taip juokinga niekad nebūdavo. Eik, eik namo, pasakė jam moteris, vis dar krūpčiodama iš juoko, ir pagrasė pirštu, bet nepiktai. Suspaudęs rankose žiūronus, berniukas pasileido padarže, tačiau ties klevais sustojo. Sunkiai alsuodamas, jis prisidėjo žiūronus prie akių ir nukreipė juos į tą daubelę. Visai nesuprato, ko taip juokėsi moteris ir kareivis. Daubelėje, susivyniojęs į antklodę, krutėjo kažin koks keistas daiktas. Paskui iš jo išlindo moteris ir skubiai pradėjo sagstytis sijoną. Jis išvydo padidintą, neryškų jos veidą – jis Pauliui pasirodė labai gražus. Vaikas net matė, kaip kruta moters didelės lūpos, jį kažin ką skubriai šnekėjo. Jis vis žiūrėjo, kas ten darosi, ir mąstė, kodėl jam visiškai nejuokinga, tik staiga pajuto nudiegiant ausį ir plonu balseliu riktelėjo iš skausmo. Atsigręžęs išvydo piktą kareivio draugužės veidą, nusigando ir per svogūnų bei pomidorų lysves nukūrė namo.
       Kai pagaliau parėjo tėvas, berniukas sėdėjo fotelyje ir skaitė seną storą žurnalą: ,,Laikas, deja, nuginčijo šiuo požiūriu ir T. S. Eliotą. Jei atmesime romanistų bandymus pritaikyti mitinį metodą daugiau dekoratyviam tikslui, kaip kad palyginti neseniai pritaikė ji A. Moravija „Paniekoje“ arba Dž. Apdaikas „Kentaure“, nedaug berasime XX a. romano istorijoje mitinio metodo pasekėjų“. Buvo visiškai neįdomu, bet jis apsimetė įdėmiai skaitąs, kol neiškentęs bugščiai pakėlė akis, tačiau tėvas tik nusišypsojo, plekštelėjo Pauliui per petį ir nieko neklausė apie diktantą. Vaikui pasidarė keista ir drauge neramu – ko jau ko, bet diktanto tėvas niekuomet neužmiršdavo patikrinti! Skaityk, skaityk, tepasakė jis, net nežvilgtelėjęs, ką sūnus turi rankose, ir žengė svetainėn. Vaikas pervertė dar daug puslapių – kokie niekai! Tėvo diktantai būdavo kur kas įdomesni. Kad ir šis – apie rujukus, olandus ir mėnesieną be lakštingalos. Pasilipęs ant kėdės, jis išsitraukė enciklopedijos tomą ir susirado vietą, kur buvo rašoma apie dangaus kūnus – planetas ir žvaigždynus, kometas ir ūkus. Berniukas įknibo į naują tekstą, bet svetainėje netikėtai pasigirdo balsai. Nustebęs jis žengė į ją ir sustojo tarpdury. Nuo stalo pakilo tėvas, jis tebesišypsojo – draugiškai, bet tarsi kažko sutrikęs. Eikše, eikšen, Pauliuk, kvietė jis. Bet vaikas kaip kurčias tebestovėjo tarpdury ir žiūrėjo į užstalę: ten sėdėjo graži moteris, ji irgi šypsojo. Paulius pažino ją išsyk – čia gi toji, kurią mačiau daubelėje pro žiūronus! Jis krūptelėjo, tarsi vėl pajutęs nudiegtą ausį. Bet ko suvirpėjo, iš kur tasai virpulys ėmėsi, jis nesuprato. Tik pasidarė baisu. O moteris šypsojo jam dar plačiau ir maloniau nei tėvas. Vilkėjo ji gražiais vyriškais marškiniais ir plačiu drobiniu sijonu – daili moteris, nors jau ir nebe jauniklė. Gal to jos gražumo ir buvo baisu? Ji atsistojo, priėjusi paėmė Paulių už rankos ir jau rengėsi jam kažką sakyti. Tik jis atšoko ir spruko pro duris į verandą. Tvenkiantis ašaroms, čia sustojo prie langelio. Girdėjo, kaip moteris garsiai kalba, o tėvas ją tyliai ramina, bet pašnekesio jis nesiklausė. Lauke jau temo. Kieme prie medinio stalo keli vyrai rūkė ir mušė domino, šniokštė hidrantas. Pas tėvą pagalvojo jis, retai teateina svečių. Bet moterų visgi dažniau negu vyrų. Moterų ir vyrų, taip jis ir pagalvojo.
       Kai visai sutemo, prasidėjo saliutas. Dangus iškart nušvito iš kelių pusių. Į verandą užėjo tėvas ir atsistojo šalia. Jiedu dažnai iš čia stebėdavo saliutus, balsiai skaičiuodami spalvotų raketų salves. Po paskutiniosios Paulius guldavosi miego. Tėvas ir dabar pradėjo skaičiuoti: pirmoji... antroji... trečioji... Ir tik ištaręs ,,penktoji“, staiga susivokė, kad skaičiuoja vienas.
       – Kas atsitiko? – nustebęs klausė jis. – Kodėl tu tyli?
       – Aš nežinau, tėte, – rimtai atsakė vaikas. Tėvas gerai suprato, kad jo sūnus dar neišmokęs meluoti, bet tarsi ką pajutęs, nieko daugiau neklausė. Kai užgeso paskutiniosios salvės kibirkštys, tėvas kimstelėjusiu balsu pasakė:
       – Rytoj išvykstam, Pauliau. Skrisim prie jūros. Man jau prasideda atostogos, tu žinai. Julija skris su mumis. Ta... moteris.
       Naktį berniukas nubudo. Veikiausiai todėl, kad dieną buvo gerokai numigęs prie skardžio, žolėje. Jis girdėjo, kaip laiptais leidžiasi tykūs žingsniai, o paskui dar tykesni kyla viršun: suprato, kad tėvas išlydėjo viešnią ir grįžta atgal. Kai viskas nutilo, jis dar kiek pagulėjo, paskui staiga atsikėlė ir basas, vienmarškinis nutipeno į verandą. Pro visus jos langelius tvieskė nepaprastai šviesi mėnesiena. Paulius prisiminė keistą vakar dieną – šaligatvį, sudaužytą pieno butelį, dėžių krūsnį prie daržovių parduotuvės... vaizdus nuo kalno... daubelę pusiaukalnėje... Paskui viešnią, saliutą... Jo žvilgsnis visai netikėtai užkliudė verandoje kabančius žiūronus. Net sidabrinis firmos ženklas ryškiai švietė ant jų futliaro – toks skaistus buvo šiąnakt mėnulis. Tarsi pastūmėtas jis pasistiebė, nusikabino žiūronus ir, nustatęs ryškumą, atgręžė juos į pilnatį. Jis aiktelėjo lygiai kaip vakar prie skardžio, kai moteris suko jam ausį. Aiktelėjo iš nuostabos – mėnulis dabar pasidarė visai nebepanašus į save! Dabar jis panėšėjo į seną monetą nudilusiais kraštais, o jo vidury ryškėjo keistos figūros. Šaltutėlių verandos grindų vaikas nebejuto – vaizdas jį pakerėjo! Dabar jis ten, tarp kalnų keterų aiškiai matė susipynusius kūnus, matė slėnius ir saulės nutviekstus plotus. Jam paskaudo akys, ir gal dėl to kūnai pradėjo krutėti, rangytis, lygiai kaip anie dieną, o kalnai krūpčiojo ir mirgėjo. Paulius paleido žiūronus iš rankų, jie tyliai dunktelėjo ant grindų. Įbėgęs į tėvo kabinetą, vaikas klyktelėjo:
       – Tėte! Tėte! Eikš, eikš greičiau!
       Kai tėvas persigandęs pašoko iš guolio, sūnus stvėrė jį už rankos ir su nevaikiška jėga nusitempė verandon.
       – Tu pats pažiūrėk! – jis apgraibom surado nukritusius žiūronus ir įspraudė juos apstulbusiam tėvui.
       – Žiūrėk! Žiūrėk! Į mėnulį žiūrėk!
       Tėvas pagaliau susivokė. Jis pažvelgė į tokį pažįstamą mėnulį ir tik dabar paklausė:
       – Pauliuk, kas atsitiko? Kas?
       Žiūronus jis tebelaikė rankose.
       – Tu pro žiūronus žiūrėk! Pro žiūronus!
       Ir kai tėvas pagaliau prisidėjo juos prie akių, berniukas nekantraudamas sušuko:
       – Ar matai? Ar matai?
       Gal keista, o gal visai nekeista, bet pro žiūronus tėvas į mėnulį pažvelgė pirmusyk per savo keturiasdešimt septynerių metų gyvenimą. Ir jam išlakstė visi miegai – apstulbęs jis nebegalėjo atitraukti akių nuo taip išdidėjusių kraterių, kalnų, mėnulio dykumų.
       – Viešpatie, – sukuždėjo jis. – Viešpatie, kokia grožybė!
       Jis visai ir užmiršo greta stovintį sūnų, kuris basas glaudėsi šalia jo ant cementinių grindų ir užvertęs galvą, plačiom iš siaubo akim žiūrėjo į jį. Jis ir pats užmiršo, kad stovi basas ir vienom glaudėm.
       – Viešpatie, jau garsiai ištarė tėvas, – aš gi nieko apie tai nežinojau!
       Kai apsistoję pajūry, jie susidėliojo daiktus kur parankiau, tėvas netrukus pasigedo žiūronų.
       – Nejaugi pamiršau? – sumurmėjo jis.– Taip ir yra.
       Jis dirstelėjo į berniuką, bet šis ramiausiai žvelgė pro langą, kurį visą užstojo akacijų gyvatvorė ir kuplūs kaštonai. ...Dar prieš išskrendant, vaikas nutykojo progą, ištraukė žiūronus iš kelionkrepšio ir nukūręs prie skardžio, sviedė savo brangiausią žaislą žemyn...
       Sugrįžus namo, žiūronai neatsirado, ir tėvas pradėjo nujausti, kas jiems atsitiko. Bet nieko neklausinėjo, laukė, kol Paulius pats neištvers. Namuose lyg ir nusistovėjo sena tvarka – tėvas vėl kurpė išmoningus diktantus, o sūnus stropiai rašė: ,,Pro didinamąjį stiklą aiškiai pamatysime, kad snaigės toli gražu nevienodos“. Buvo nuobodu.
       Bet vieną dieną tėvas atsitiktinai, o gal ir tyčia parašė tokį sakinį iš vienos Ivano Bunino knygos: „Ir vėl stojo mėnesėtos naktys, ir aš jau buvau sugalvojęs visai nemiegoti naktimis – gulti tiktai tekant saulei <...> paskui klaidžioti po parką, žiūrėti į Uvarovų sodybą nuo tvenkinio užtvankos... Dieną ant tos užtvankos dažnai stovėdavo moterys ir merginos ir, pasilenkusios ties dideliu ir plokščiu akmeniu <...> stipriai ir dailiai velėdavo šlapius marškinius <...> pasikaišiusios sijonus virš...“
       Tądien tėvas užtruko, parėjo vėlai ir berniuko nerado namuose. Kaimynų vaikai, kuriuos jis apėjo, pajutęs nerimą, irgi nežinojo, kur galėjo dėtis Paulius.
       Dieną buvo nulijęs lietus, bet vakarop pakilęs vėjas išsklaidė debesis. Netekęs vilties, tėvas nuėjo prie skardžio, veikiau kojos jį ten nuvedė. Apačioje žibėjo miestas, judėjo mažos švieselės: automobiliai. Jis garsiai ir beviltiškai šaukė sūnų vardu. Pačios kojos jį, išsekusį ir apdujusį, parvedė namo. O gal ne kojos, instinktyvi nuojauta, kad Pauliaus reikės ieškoti tol, kol...
       Paulius miegojo susirangęs didžiajame fotelyje – purvinas, nenusiavęs, nubrozdintu veidu, su dideliausia mėlyne ant dešiniojo kelio. Trumpos džinsinės kelnaitės irgi buvo molinos, apkibusios žole.
       Vyras susitvardė. Nežadino sūnaus, užmetė ant jo pledą ir, atidaręs langą, pirmą kartą po penkerių metų vėl užsirūkė. Taip ir stovėjo rūkydamas prie lango, sustingęs it kaulas. Tik kartais krūptelėdavo nuo labai tolimos perkūnijos grumėjimo. Skardis, skardis, per sunkų miegą kelissyk sušnabždėjo berniukas, bet tėvas šito negirdėjo. Tik kai pradėjo brėkšti, jis nuėjo virtuvėn, užsikaitė kavos ir šviečiant blausiai virtuvės lempai pradėjo kurpti naujo diktanto tekstą: „(Diktantas šeštadieniui.) Išdavystė. Staiga atėjo pavasaris. Nudžiūvusioje kiemo guoboje anksti pragydo strazdas, žvirbliai su sieksniniais šiaudais lindo po stogo lataku, o kanceliarinių parduotuvėlių vitrinose pasirodė raudoni ir geltonai dryži vilkeliai ir blausiai blizgantys stiklo rutuliukai...“

       Kunčinas, Jurgis. Vaizdas į mėnulį: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1989.