17

       (Keli žodžiai vietoj epilogo)

       Štai ir viskas.
       Dabar aš jau žinau, Jeronimai Jarai, – romaną apie tave aš baigsiu. Kad tik niekas nesukliudytų, neišvaikytų tų smilkalų ir dvasių, kurias tu užnešei į mano menką būstą, po kriauše ir klevu. Dabar aš taip pat jaučiuos einąs į tašką horizonte ir nežinau, ką ten nukakęs rasiu, jei tik ten nukaksiu.
       Kas žino!
       Laikai nepalankūs artimo meilei.
       O juk noriu rašyti mylėdamas tave – savo artimą dingusį be žinios žmogų. Juk visiems esi „dingęs be žinios“. Aną vakarą ir aš pagalvojau: tikrai, dingo be žinios. Pranyko iš mano kambario, bilstelėjus langinei. Laiku, nes tu spėjai man viską papasakoti. Ir – dingai be žinios. Argi dingstama su žinia? Galbūt ir dingstama, bet jokių žinių apie tave aš vėlei nebeturiu, kaip ir anksčiau neturėjau. Atėjai, pasirodei ir pradingai.
       Nežinau, gal aš per menkai kankinuosi rašydamas?
       Štai peržvelgiau, permečiau akim, ką parašęs: būrelis moterų, krūvelė lavonų mistiniam padaže ir tavo novelė apie Agą, argi tai jau romanas? Kad nė nežinau, Jeronimai, juk čia viskas tavo. Dabar jau tavo. Kaip tu pats rašei jaunystėje tave nugalėjusiam konkurentui:

Dabar seniai čia viskas, Juozai, tavo,
Kai saulė nusileidžia už daržų –
Tamsus šešėlis nuo kaimynų klevo
Ir nuotrauka prie Devynių beržų...

     
       Ne, aš tikrai nesugebu rašydamas taip kankintis, kaip tikrieji meistrai. Man gera apie tave rašyti, skaudu, kartais nyku, bet argi tai kančia?
       Man padeda troba po klevu ir kriauše, vyšnių šešėliai, mediniai šiferiu dengti tvarteliai. Gal padeda ir čia gyvenusių bei kūrusių žmonių dvasia. O ir jų liūdnos dainos, kledaro pianino palėpėje barškėjimas, girdėjimas, kaip plačiastrėnė kaimynė, pianistės vadinta Pirštine, naktį užtupia kibiriuką, ir šlapimu virtusi pieniška kleckienė žvangina cinkuotą skardą, ko tu šypsais, mielas Jeronimai? Aš puikiai įsivaizduoju Šėmos trobą, tvartus, šulinio svirtį, man dingojas, kad aš buvęs toje troboje 1963 metų rudenį – ten, išsiruošęs į žūklę su savo dviem bičiuliais, aš pralaukiau lietų. Vaikai dar buvom, bet aš įsiminiau sodybos šeimininko pavardę – Šėma. Ne tokia jau dažna, ar ne?
       Man gal lengviau, nes užėjęs jaunas pliktelėjęs, su garbanų likučiais komivojažierius rodo, kur prieš dešimt metų jis gulėjęs su Marija, kur stovėję tušti buteliai ir pro kurį langę naktį sulipę čigonai – anuometinis šeimininkas savąjį lūšnos kampelį buvo išnuomojęs taboro muzikui su šeima. Tad ir aš, sekdamas tavo pasakojimą, nesunkiai įsivaizduoju žmonių veidus naktį, rytą, priešaušryje ar tvieskiant saulei. Tai nėra sunku.
       Bet pasakysiu aš tau atvirai: daugel kas kliudo.
       Lavonai ne, nė kiek. Teisybė, niūra ir naktinis kontekstas įkvepia. Kad ir ta barkštelėjusi langinė. Pusiau išbyrėjusį ežios gale kretanti aguonos galva po padūmavusiu priemiesčio mėnuliu. Pelių mecosopranai ir medžiojančios katės tykus šuolis – plast! Netikėtai įsijungusi netolimo batų fabriko sirena... ką, blogai? Kaukia gal penkiolika minučių, visko spėji prisigalvoti. Iš pradžių, tiesa, suerzina, bet vėliau padeda telefono skambutis, kai nukėlęs ragelį išgirsti tik duslų alsavimą, o tavo – alio, alio! – nesulaukia atsako. Kažkas kvėpuoja, nededa ragelio, ir tu pats trenki jį. Taip, net tokios banalybės neretai įkvepia.
       Viską juk galima dramatizuoti.
       Bet ne tu „Europą nuo mongolų apgynei nuoga krūtine“.
       Ir ne aš, deja.
       Aš apskritai nebepažįstu tokių gynėjų.
       Tu paklaustum, kur aš suku. Tuojau paaiškinsiu. Tik nemanyk, kad imsiu verkšlent – žmonės smulkūs, pavydūs, godūs ir net tyčia gali pasiūlyti nuodą. Bet blogiausia, kad jie nebeturi atminties. Viena vertus, sugebėjimas pamiršti yra tikras išganymas. Bet kita vertus, mes jau nieko nebeatmenam. Net to ilgaamžio Europos gynimo. Net savo pačių gyvenimų, aitvarų, moterų, su kuriomis šokome ir vaikštinėjome paupiais.
       Viską galima dramatizuoti, tik ar verta?
       Juk padeda net tai, kas iš pirmo žvilgsnio kliudo.
       (Kad ir tas dzindziliavimas į cinkuotos skardos kibirą!)
       Arba girto tvartely gyvenančio batsiuvio naktiniai pokalbiai su savimi – triukšmingi, aistringi, su grūmojimais visoms valdžioms, nematomiems sugėrovams ir pačiam ponui Dievui.
       Arba šlubio batsiuvio bičiulės, nučiurusiais senamadiškais drabužiais vilkinčios nebylės su kažkada buvusiu baltu pudeliu gaikčiojimai, rodant į praviras tvarto duris ir kyšančias iš ten girto žmogaus kojas. Viena jų – protezas...
       Aš tikiu esant klaidžiojančią Šėmos dvasią, tikiu giedant nelaimingas vėles Raistelyje, tikiu tavo kliedesiams ir pramanams.
       Dabar aš jau turbūt nebeduočiau savo rašinio anam berods jau prakutusiam leidėjui su šaunia mašinėle.
       Galėčiau ir aš tau šį tą papasakoti iš savo gyvenimo, Jeronimai, iš tų metų, kai tu jau buvai pradingęs. Bet gal kitą kartą. Juk taip sakydavo mūsų laikų mergužėlės, kai nepatinkantis vyrukas pasiūlydavo nueiti į kiną ar pasiirstyti valtele? Gal kitą kartą.
       Nesikrimsk, kad netapai poetu ar rašytoju, Jeronimai. Štai paskambino vienas: „Jei nenori ateiti į mano laidotuves, – tai vietoj „labas“, – aš ateinu pas tave! Alaus, cigaretę, tada...“ Kliūstelėjau jam degtinėlės, uždegiau cigaretę. Žinai, man atrodo, kad čia tas pats, kurs per Jutos vestuves deklamavo „Nelaidokit manęs šalia žmonos!“ Vienos kančios! Dešimtys pavyzdžių aplinkui, o apie kančias tau, atrodo, nereikia daug pasakoti?
       Bilstelėjusi langinė, kretanti saulėgrąžos galva, pelės mecosopranas, tykus katės šuolis... klevo šnarėjimas ir gūdžią naktį įsijungusi sirena... argi tai maža?
       Man rodos, kad kiekvieną ar kone kiekvieną siužetą galima paversti muilo opera, nesuvaldomu žodžių srautu, organizuotu moderniu tekstu arba priešingai – visai nemodernišku, moraliu ir nuobodoku sąžiningu rašiniu.
       Aš tik užrašiau tavo pasakojimą apie tave ir tavo aitvarą.
       Apie dangaus paukščius, lapes ir saldžią paguodą: nelaimes mes renkamės patys.
       Tad ir baigiu, kaip ir tu aną ilgos dienos vakarą.
       O baigdamas ir aš išpusiu garų stulpelį į vaiskų nakties dangų: Tiek žodžių šios dienos Evangelijoje... Juk tu ten, kažkur aitvarijoje? Su Glisono kilpa ar be jos?
       Sudie, Jeronimai Jarai, sudie.

1992

Kunčinas, Jurgis. Glisono kilpa: Romanas – Kaunas: Nemunas, 1992.