1

       Nenorom grįžtu pas tave, Jeronimai Jarai, tariamas mano antrininke, dvasios bičiuli. Tarsi pelkės burbulas pasikeli nuo tamsaus dugno, murmteli kaži ką, papt, ir nėra, vėl dingai. Nei kviestas, nei lauktas, nei – būsiu atviras!– pasiilgtas. Amžinas priekaište, mulki nelaimingas! Ką tu ten murmi! Bene būčiau įstengęs tave išgelbėti? Bene šaukeisi kokios pagalbos? Aš ne Gelbėjimo armija, esu toks pat silpnas ir menkas, kaip ir tu. Ne, tikrai, Jarai, nebūčiau tavęs išgelbėjęs, ranką galiu padėti. Nuo ko, klausi? Tai tu vis dar klausinėji? Vis leidi burbulus, jie sproginėja, atsimuša į mano palinkusią virš vandens kaktą, ir aš nejučia sudirgstu, tarsi imu teisintis, imu prisiminti tavo perdėm sumautą gyvenimą ir klausti savęs: o gal vis dėlto galėjau stverti jį už ausų ir ištempti iš liūno? Ne, Jarai, tu pats gerai žinai, tai buvo neįmanoma. Tu nenorėjai nei pats gelbėtis, nei kitiems leisti tai daryti. Buvai, aišku, teisus, ir aš, ko gero, būčiau taip elgęsis. Išėjai, pasitraukei, dingai. Neišgelbėtas ir neišsigelbėjęs, bet gana apie tai, gana!
       Ak, tu klausi nuo ko gi reikėjo tave gelbėti? Gerai, atsakysiu. Pirmučiausia nuo pražūtingo smalsumo. Toliau: nuo mergų. Nuo Valdemaro Šėmos, Zepo Machorkos, Šmeterlingo Pulsato. Nuo jų tave buvo įmanoma apsaugoti. Tik ne nuo degtinės ir ne nuo Aitvaro. Nuo tavo Aitvaro, Jeronimai Jarai! Nuo Aitvaro – tai jau niekaip!
       Aš ir šiandien juntu, kada tu pasirodysi, Jeronimai. Kai pats oras užgula pečius, kai vos ištraukta iš pakelio pati užsidega cigaretė, aš žinau – tu jau čia! Amen tau buvo sakyta, o tu vėl čia. Amžinai sudirgęs, priekabus, nusivaręs, piktas – lygiai toks buvai ir gyvas. Atlaidus vien sau ir be galo reiklus kitiems. Ne, ne reiklus. Pagiežingas, ironiškas, savo menkumą keliantis į padanges. Pats nesuvokiu, ko leidžiuos su tavim į šnekas ir gaišinu laiką. Jis ir be tavęs dyla, trupa, zmenka, jo lieka vis mažiau ir mažiau. Juokiesi? Juokis, juokis! Tai tu vis niūniuodavai valkatišką dainelę: „Kur nueisiu, ten namai, kur numirsiu, ten kapai!“ Ne, nuo Aitvaro tavęs jau niekas nebūtų įstengęs...
       Žinai, Jarai... keliskart bandžiau rašyti apie tave romaną. Pala, patylėk. Apie tave ir tavo mirtį – trumpą gyvenimą ir gan mįslingą mirtį. Net dabar tavo mirtis man atrodo sukrečianti. Įspūdinga mirtis! Pirmukart patikėjau, kad mirtis gali būti ir tokia. Pasakysiu tiesiai: to rašinio aš niekad neužbaigiau ir, matyt, neužbaigsiu. Pernelyg sunku knaisiotis tavo jaunų metų knibždėlyne, vėl varstyti duris į pridvisusius tavo būstus, juolab kad aš beveik visąlaik būdavau kur nors netoliese. Tiek kartų aš su tavimi atsisveikinau, užverčiau tave akmeniu, sutrypiau žemę aplink, o tu vis kelies, vis ateini ir klausi – ar pameni? Tu šmėkšai man prieš akis lyg voratinklis – ką tik nuaustas, stangrus, vos drėgnas, su pakibusiais kraujo ar rasos lašais – drėgnas ir, matyt, stiprus. Saulėtom ir apniukusiom popietėm pačiame to taisyklingo, koncentriško audinio centre snaudžia voras su gerai įžiūrimu kryžium ant kupros – kas tas voras, Jeronimai? Sakyk, kas? Jei pasakysi, jog ten Zepas Machorka, aš patikėsiu, patikėsiu beveik viskuo, ką man pasakysi. Juk nieko nėra man keistesnio už sujauktą tavo gyvenimą ir kone savanorišką mirtį. Ar tikrai savanorišką, Jeronimai? Bet joks Zepas neprivers manęs daugiau sėstis prie stalo ir iš naujo knaisiotis po tavo kišenes, užančius, palovius ar ką nors apie tave spręsti iš tavo rašysenos, kuri yra tikra keverzonė – neveltui leksikos dėstytoja Christjansen vadindavo ją
,,ein wüstes Geschmier“!*
       Nepyk, nepyk, Jarai! Taip berods vienas kitam sako girtuokliai? Gal pyksti? Pala! Paklausyk dar manęs. Manyje, lyg kokiam antrinių žaliavų sandėly, irgi prisikaupė visokiausių minčių bei mintelių. Pūst, pūst, kažkas ir sukirba. Užsikosėt galima tais plėkais, dulkėm, apnašom, o kita vertus, net rėmuo ėda – taip knieti ten pasiraust! Juk tam sandėly ir mano nebaigtas rašinys – jau gelsvų lapų pluoštas, susegtas parūdijusiom gofruotom sąvaržėlėm, daiktais sulipęs nuo drėgmės, o popierius lūžinėja kaip kalėdaitis ar permatomas sausledis, esi matęs tokį?
       Betgi tas trapaus popieriaus pluoštas mane beveik įtikino, kad kiekvienas raštingas žmogus sugebėtų parašyti pakenčiamą romaną. Bet tik vieną. Lygiai taip pat kiekvienas galėtų nusipiešti įmanomą autoportretą, irgi vieną. Pakaktų tik atidžiau patyrinėti savo knerptą nosį apmusijusiame veidrodėlyje, o kitam ganėtų ir veidrodinės balos. Turėtume kalnus pakenčiamų romanų ir šūsnis įmanomų autoportretų. Tiktai kam? Kas juos skaitytų ir kokios saugyklos sutalpintų šitokias menų atsargas? Bet iš principo tai visai realu. Na, nepyk, nepyk! Įsivažiavau, nuklydau į lankas, viskas!
       Grįžtu pas tave kažkelintą kartą, pajutęs, kad vis tiek neatsikratysiu to slogučio, kuris kiekvieną kartą užima man kvapą, tave prisiminus. Ar tik slogučio? Vargu. Matyt, man tiesiog nelemta pamiršti tave, kad ir kiek trypčiau žemę aplink akmenį, kurį pats užritinau. Klausyk, kaip čia yra? Kodėl tu neduodi man ramybės? Štai ir vėl, praslinkus šitiekai metų, vėl grįžtu. Tai gal jau patikėsi, kad esi man ne tik svarbesnis, bet ir įdomesnis už begėdiškas ir mįslingas recidyvistų tatuiruotes ar slėpsnas kutenančias jaunų intelektualių meilės istorijas? Kita vertus, tu mane domini tiek, kiek primeni mane patį, nykoką dvasinį peizažą ir palyginti nesenus dūsavimus, atrajojant tas pačias godas. Svajonėmis to nepavadinsi. Nemanyk, kad pučiuosi, bet man atrodo, kad tas rašinys apie tave buvo šio to vertas. Ten tikriausiai nestigo nei kraujo, nei dvasios. Tik jaučiaus neatsakęs nei į tavo, nei į savo neištartus klausimus. Nelabai tikiu, kad ir šįkart man pavyks. Užtat ir kalu sau (o gal tau?) į galvą, kad nors kiekvienas bandymas ir artina mus prie dar didesnės netiesos ir absurdo, bandyti vis dėlto verta, esam tam sutverti ir pasmerkti – bandymui ir su kiekviena sekunde vis giliau į mus besismelkiančiai mirčiai. Kad ir kaip būtų skaudu, kiekvienas naujas bandymas tolina nuo tikrųjų įvykių – peizažas, dialogas, charakterio atšvaitai nejučia apsivelia samprotavimų apnašom, o kitados gaivi mintis ima vos dvėsuoti gudragalviškų postringavimų dumble. Tas tavo užkratas verčia mane vėl vingiuoti takais, sekti tave iš pasalos, gaudant kvapą vytis plynu lauku, vėl prisiartinti, kad girdėčiau tave ir užuosčiau, kad regėčiau kaip prieš dvidešimt kelerius metus: stačiu malksnų stogu nusiritęs ugnies kamuolys rieda šlapia žole, tarsi pasispyręs nematoma koja šokteli virš pušyno ir traškėdamas, kibirkščiuodamas, blykčiodamas nulekia į juodais debesim užtvenktus šiaurės vakarus...
       Kodėl turėčiau tave pamiršti, jei kitados kaip tik tu lėmei mano poelgius, pasirinkimus, manuosius romanų ir autoportretų vertinimus? Argi ne tu išmokei mane moti ranka į nesėkmes, nepaisyti kanonų ir net subordinacijos? Tad ar nuostabu, kad ir po tiekos saulėgrąžų tavo veidas pats ryškiausias iš tų, kurie jau atgulė ilsėtis. Tau savaip pasisekė, Jeronimai: žuvai jaunas, kaip sakiau, gan keistom aplinkybėm, niekas nematė tavo lavono; kur jis pradingo ir šiandien mįslė. O šiandien mane jau supa gausokas būrelis numirėlių – kalbu tik apie bendraamžius. Jeigu jie visi prisikeltų, gatve nužygiuotų nemenka kolona moterų ir vyrų, tu šito niekad nesuprasi... nors pats žygiuoji įsimaišęs į tą koloną. Skenduoliai, pakaruokliai, tamsių skersgatvių ir šviesių, tykių priemiesčių aukos, padegėliai, žuvę autokatastrofose, iškritę ir išmesti pro langus... papjauti ligų, uždusę nuo savo pačių smarvės girti. Jie visi dar galėjo gyventi kaip ir tu, Jeronimai Jarai. Bet aš seniai susitaikiau su jų neteisingom ar teisingom mirtimis – ne man spręsti jų bylas. Daugelį jų atmenu, beveik visų nuoširdžiai gaila, bet nė su vienu nesišneku kaip su tavimi. Ir tik apie tave kurpiau kažką panašaus į romaną, tik apie tave.
       Anie rašiniai, žinoma, savaip mane slegia, kausto, kliudo atitrūkti nuo tavo žemės, nuo kokios nors susmegusios smėlin trobelės, naktinio paukščio lizdo ar šernų tako...
       Vieną spalio vakarą man paskambino toks žilas žmogelis ir lyg tarp kitko pasiteiravo, ar aš neturįs „po ranka“ romano – šiuolaikinio ir dar tokio, kad kvapą gniaužtų! Jei taip, jis išleisiąs m i g o m ! Jau vien žodis „romanas“ kėlė man blogą nuojautą, bet nubudusi didybė truktelėjo už liežuvio. Jums pasisekė, atsakiau žiliui, kaip tik baigiau rašyti šedevrą! Jis sukrizeno, bet dar tą patį vakarą atvažiavo ir daug nešnekėjęs išsivežė rudą aplanką. Vos keletą minučių užtrukęs, smalsiai žvelgė į menką mano būstą, nenorom siurbčiojo pasiūlytą arbatą, užtat romanui žadėjo šviesią ateitį ir netgi kelią į platesnį pasaulį – tu net neįsivaizduoji kokį, sakė jis man. Jeigu, žinoma, jis... Ar pasakot, kas buvo toliau? Ogi nieko ypatingo. Po mėnesio striukis vėl atvažiavo. Ryšėjo kitą kaklaryšį, žvelgė tiesiai į akis. Ant kairės rankos bevardžio spindėjo stambus auksinis žiedas su monograma. Ar ne tau, Jeronimai, aš vis sakydavau, kad jei vyras „kaip nuo adatos“, jei mūvi stambų žiedą, jis arba artistas, arba pedis, arba tiesiog pliuškis. Bet šis, man rodos, nebuvo nei šioks, nei anoks – jis, manau, stengėsi visur ir visada pritapti, „užbėgti įvykiams už akių“, apstulbinti ir kitus, ir save. Toks kupinas energijos ir beveik viską išmanąs žilas, bet dar nesenas vyrutis. Buvo ūmus, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, kai mudu susipažinome kažkokiame gimtadienyje, – Žirmūnuose dar tik kilo pirmieji blokai. Dėl to jį ir įsiminiau – jis tuomet visai už nieką sumušė Žaką, padūkėlį prancūzistą, dirglią, bet visiškai nekenksmingą būtybę. Mušė žiauriai, su išmanymu, netgi be piktumo. Tokie dalykai jaunystėje įstringa. Lygiai taip pat dabar jis taršė ir mano rašliavą apie tave, Jeronimai. Prieš mušdamas mane, t. y. prieš taršydamas rašinį, jis, tarsi boksininkas ringe, pirmučiausia apšilo. Smagiai iškėlė pirštinėtą ranką, padarė apgaulingą judesį, bet nesmogė. Skėstelėjo rankom, atsidengė, lyg siūlydamas – nagi, dėk! Smok man! Juk žinojo – jokio smūgio nebus. Taurelės atsisakė. Prarijo kaži kokią spalvotą tabletę ir užsigėrė ta pačia ,,šiukšlina“ arbata. O tada jau žvaliai, laisvai ir sklandžiai prabilo – keliais sakiniais pagyrė mano sumanymą, pagarbiai nusistebėjo įdėtu triūsu... Prisipažino, kad ir jam, ir jo šeimai skaityti buvę labai įdomu. O tada jau puolė – nykščiai sukrutėjo, antakiai pakilo, kvėpavimas sutankėjo. Nuo pirmųjų pagyrų buvau bepradedąs rausti, nors ir netikėjau svečio žodžiais. Dabar sustingęs klausiausi. Tarsi mažu plaktukėliu jis įgudusiai daužė mano rankraščio sausledį, iš tolo apeidamas gilesnes vietas. Niekas jam čia nepatiko! Aš tai gesinau, tai vėl degiausi naują cigaretę. Ir tada atsitiko keisčiausias dalykas: jis vėl ėmė girti romaną! Vadino rankraštį ne rašliava, o romanu. Gyrė mano pastabumą. Rado itin vykusių vietelių. Jis patarė viską perpus sutrumpinti, paryškinti kai kurias moterų vietas, perkrikštyti veikėjus, pradžią nukelti į pabaigą ir taip toliau. Ar galėjau taip pasielgti? Galėjau, bet nebūčiau įstengęs. Tiesiog nenorėjau. Tarpdury išpranašavęs man gražią ateitį, jis nuburzgė savo pavažinėtu forduku. Daugiau, beje, nei skambino, nei užėjo. Matyt, surado geresnį kūrinį, tik nežinia, ar išleido.
       Niekad nesigailėjau, kad viskas šitaip baigėsi. Netgi drovėjausi anos savo drąsos siūlyti rašinį leidėjui. Net nežinau, ar tu norėtum tapti literatūriniu herojum, Jeronimai. Tu man dar vis buvai pernelyg gyvas, kad galėčiau tave laužyti, versti tave elgtis ir kalbėti taip, kaip tu niekad nesielgei ir nekalbėjai. Nutariau padėti rankraštį kuo toliau nuo akių, pamiršti tave ir gyventi toliau – be jokių gudravimų, nykiai grumtis už kiekvieną pilką dieną, alsuojant į sprandą vienišai pavakarei, kai gęstant dienai vyno taurėje blyksteli ir užgęsta paskutinis šviesos atšvaitas. Pastebėjau, kad, nuputojus jaunystei, žmogus pamažu išmoksta džiaugtis vis paprastesniais dalykais – oro permaina, pustuščiu autobusu, gerai pataisytais batais ar nedidele kaimyno nesėkme. Ilgainiui tokie menki įvykiai ir pastebėjimai, paįvairinti menka širdperša, ir pasidaro gyvenimo branduoliu. Vėliau prasideda ligos, rūpinimasis vaistais, diagnozėm, ir dainelė, gali sakyti, sudainuota, nors toks žmogus gali gyventi dar labai ilgai. Aš irgi sutikčiau šitaip gyventi, Jeronimai, – mokėti už telefoną, važiuoti į kurortą, pertis pirtyje, ryti žirniukus ir priekabiai dar kartą apžiūrinėti taros supirktuvėje išbrokuotus butelius – na, parodykit, kur jie įskilę? Tik man šitaip niekaip neišeina. Manau, ir tau neišeitų, jei gyventum. Kur nors netoliese. Mudu matytumėmės bent kelis kartus per savaitę. Prie laikraščių kiosko, kavinukėje, arba eitume vienas pas kitą išmesti taurelės ir pakeiksnoti kompartijos mutantų – čia, žinau, mudu sutartume. Bet taip niekad nebus ir ne vien tik dėlto, kad tavęs seniai nebėra. Aš jau žilstu, seniai nebeturiu krūminių dantų, o ir ne tik krūminių, bet niekaip negaliu apsiprasti, susitaikyti su metų laikais, neįstengiu nuslopinti apmaudo, kad kažkada galėjau pasielgti visiškai kitaip. Dažnai ir aš esu įsitikinęs, kad mano gyvenimas viena klaida, aiškiausias nesusipratimas, tiesiog stebėtis reikia, kaip iki šiol likau gyvas, palyginti sveikas, kad vis dar tebesikabinu į gyvenimą, o pavasarį, gatvėje vėl sušvytavus nuogoms blauzdoms, manyje vis dar kaži kas krusteli, pilve atsiranda keista tuštuma, ir, užuot nėrės į aludę, aš traukiu į parką ar prie vandens. Aš, žinoma, seniai atleidau savo skriaudėjams, neištikimoms moterims, moterims, neatsiliepusioms į mano jausmus, žmonėms, kurie mane ilgai ir atkakliai juodino, maišė mano vardą su purvais – o kas daugiau lieka? Esu įsitikinęs, kad mano vietoje lygiai taip pat elgtumeis ir tu, Jeronimai... juk ir tu būtum toks pat dantimis iš apmaudo griežiantis nevykėlis, raukšlėtas svajoklis, savo vaikų beveik nepažįstąs tėvas, amžinai nepatenkintas, amžinai sloguojantis, apšepęs tipas, kurį nuo valkatos skiria nebent sezoną atitinkantis apavas ir registracijos antspaudas dar sovietiniame pase. Ko tu raukaisi? Visa tai tau nebegresia, tu amžinai likai jaunas. Tik sakau, koks tu būtum, jei... Todėl ir pasigendu tavęs, Jeronimai. Neretai pagalvoju: ką dabar pasakytų Jaras? Kaip jam patiktų ta ar kita moteris, lipanti iš mano viengungiško guolio ir besirąžanti prieš tamsų langą – veidrodžio aš po šiai dienai neturiu. Dažnokai su tavim, Jeronimai, pasišneku ir netgi pasitariu. Neretai tokie pokalbiai padeda išvengti kad ir menkų nemalonumų, atsisakyti niekingų pasiūlymų ir netgi truputėlį atsiplėšti nuo žemės. Pagalvoju, kad ir man galėjo panašiai atsitikti. Nežinia dar, ar taip pagalvojęs labiau imi vertinti likusį gyventi laiką – žmogus užmaršus ir tingus! – užtat lieka mažiau nuoskaudų ir apmaudo, argi tai maža?
       Dundant ryto gongui, atleisk, gal pernelyg skambu? – aš keliuos, einu į spaudos kioską, į sausakimšą produktų pardavyklą, užsuku puodelio kavos į apšepusią kulinariją – pro pietinėje jos sienoje pramuštą langą pardavinėja pilstomą alų, nebepigų, pavandenijusį, – bet eilutę randu kasryt tokią pat unkščiančią, sužvarbusią ir nelaimingą kaip ir tavo, Jeronimai, laikais. Taip ir matau tave joje stovintį – jau kumptelėjusį, su nuorūka tarp rudų pirštų, sugniaužusį gniutulą nusitrynusių rubliašūdžių. Stovintį už gestikuliuojančio mūsų amžininko poeto ir priešais žilabarzdį maestro juoda plačiabryle skrybėle. Ak, Jeronimai, beveik niekas nesikeičia, bent jau ketvirtis amžiaus pernelyg menkas laiko tarpas, kad kas nors iš esmės pasikeistų; kur ten! Atklydęs iš anapus, tu nėmaž nenustebtum, kaipmat susivoktum mūsų laike ir, ko gero, spjovęs į šią gerovę, vėl nuplasnotum atgalios, ko gero...
       Kartais man atrodo, kad kaip tik aš likau gyventi tavo vietoje, kad daryčiau tas klaidas, kurių tu tiesiog nesuspėjai padaryti ir kęsčiau tas pačias kančias, kurių tau jau nebebuvo lemta patirti. Aš sergu reumatu, kurio tu paprasčiausiai nesulaukei, kenčiu pagirias, kurios tau jau seniai nė motais, raitaus ant kušetės, susuktas radikulito, kuris tavęs niekad nebesusuks. Tokiom valandėlėm aš nirštu, ir pavydžiu tau, išvengusiam visų tų niekingų kančių, pabėgusiam į geresnį pasaulį. Bet netrukus skausmai atlėgsta, o išmetus briaunuotą stiklinėlę karčiosios, pirštų virpėjimą kaip ranka nuima. Vis tiek kas nors, žiūrėk, ir užeina – ar tas poetas su dėmėtu lietpalčiu plevėsuojančiais skvernais, ar senutis su plačiabryle skrybėle, ar dar koksai nelaimėlis. Gyventi pasidaro miela, krūtinė užkaista, ir aš jau nebepavydžiu tau nei dausų šalies, nei ano pasitraukimo į niekur. Nors žinau, kad tasai gerumas greit praeis, kad naujas priepuolis bus dar aršesnis, o pagirios sunkesnės. Pasijutęs gerėliau, aš, žinoma, dar paspurdu, pasišakoju pagal galimybes, bet jau seniai nebesibadau minioje alkūnėmis ir neieškau teisingumo, antraip kaipmat susigraužčiau, neliktų laiko net pokalbiams su tavimi.
       Dažnai man atrodo, kad visi paklydimai, nuodėmės ir netikę poelgiai savastimi tampa vien todėl, kad nieko nebepakeisi. Nebeištaisysi, nebeištiesinsi, nebepasakysi kitų žodžių, kuriuos kažkada jau ištarei, argi ne taip, Jeronimai? Vėl būsiu atviras: gan ilgai mane dar graužė kinivarpa – ar vertėjo atsisakyti gundančio ano prašmatnaus leidėjo pasiūlymo? Kas gi būtų atsitikę, jei būčiau perrašęs rankraštį pagal jo trafaretą? Ogi nieko! Tavo likimas juk nebūtų nė kiek pasikeitęs! Tam tikra prasme tu netgi būtum tapęs šaunesniu, vyriškesniu, ryžtingesnių ir patrauklesniu. Kadangi anas veiklus žmogus žadėjo mano kūrinį išversti į aibę svetimų kalbų, su tavimi, Jeronimai, būtų susipažinę flegmatiški suomiai, karštakošiai, mandolinas brazginantys graikai ar netgi beveik visuomet apkaušę rusų inteligentai. Ar tik, atstūmęs žiląjį leidėją, nebūsiu užtrenkęs durų į nepažįstamąją Europą ne tik sau, bet ir tau, Jeronimai Jarai, žmogui, kuris jau nieko nebegali pakeisti? Šypsaisi? Nujaučiu, šypsaisi.
       Vėliau turėjau tam tikro pagrindo manyti, kad leidėjas tikrai neblogai verčiasi. Kelis kartus mačiau jo forduką reprezentacinėje stovėjimo aikštelėje, kur automobilio ramybė bei saugumas apmokami tikrąja valiuta, taigi markėm, drachmom, tik ne rubliais. Mačiau tą žmogų ir lekiantį krantine – pakėlęs stogą, atstatęs krūtinę, irgi tauriai žilą, vakariui vėjui, jis zvimbė kaip bitė. Kodėl jį vis miniu? Ogi, išvydęs tą forduką, aš tučtuojau prisimindavau ir tave, Jeronimai ir, prisipažinsiu, netgi pamanydavau; jei ne kvailas mano spyriojimasis, šiandien, ko gero, būčiau puikiai atlygintas autorius, o tu, Jarai, iš nežinomybės už ausų būtum ištrauktas į žinomybę! Taigi! Dabar tik atlaidžiai šyptelėčiau iš savo skrupulų, per kuriuos nukišau rankraštį į spintos peludę. Bet kadangi juodastogį raudoną forduką matydavau nedažnai, o toje prašmatnioje aikštelėje rikiuodavosi nuvorišų, forsažo meistrų bei galvijų pirklių mašinėlės, aš ne tik nebesikrimsdavau, bet netgi išdidokai pagalvodavau: Matai! Atsispyriau pagundai! Menka, žinoma, paguoda, bet vis dėlto paguoda. Ir kiekvieną kartą spirdavau save: nagi, eik namo, mesk visus smulkius, menkus darbelius, netesėk pažadų, sėsk dar vieną – dabar jau tikrai paskutinį! – kartą prie Jeronimo Jaro gyvenimo, nueik drauge iki jo mirties!
       Prisipažinsiu, Jeronimai, kad šitame imperatyve būta visko: ir apmaudo dėl pražiopsoto leidėjo, ir dirbtinio patoso, paremto noru apstulbinti ne ką nors kitą, o tą patį forduko savininką – anądien mačiau jį persėdusį į baltintos kavos atspalvio mercėdesą. Net nežinau, ar būčiau dar kartą sėdęs narstyti tavo nežinia kur esančių kaulelių, Jeronimai. Kažin.
       Viskas susiklostė labai paprastai, netgi buitiškai. Slystelėjęs ant papuvusio laiptelio, aš ne tik nusibalnojau nosį, skaudžiai susitrenkiau alkūnę ir kelį, ne tik. Man pavyko nusilaužti dešiniosios kojos nykštį – lūžo pirštakaulis. Kelias dienas aš inkščiau iš skausmo, manydamas, kad tai paprasčiausias sumušimas, kol neapsikentęs nušlubavau į traumotologinį skyrių – sugipsavo visą pėdą! Ko aš ten neprisižiūrėjau, Jeronimai! Gal dėl to, kad sekmadienio rytas pasitaikė – žinai, savaitgalis! Riaumojo kažkoks vyras nukąsta nosimi – žmona nukando. Pirmasis prie durų stovėjo taip pat vyras, dar jaunyvas, su iššokusia iš akiduobės akim, jis ją prilaikė ranka. O viduje skubiai tvarstė apdegusį vaiką. Tad, kol sulaukiau savo eilės, atėjo ir pietūs, ir pavakarė – vis vežė naujus nelaiminguosius. Kol paršlubavau į savo būstą, buvau toks įtūžęs, kad vos tvardžiausi. Įsipyliau stiklą degtinės, vienu mauku išgėriau, o cigaretė, vos įkišta burnon, pati užsidegė!
       Tada jau suvokiau, kad išmušė tavo valanda, Jeronimai Jarai! Ilgiau delsti nebegalėjau. Juolab kad vėl apsireiškęs, tu ir pats sutikai pasakoti viską, kas man rūpėjo, ką aš tik nujaučiau. Tą vakarą tu man pradėjai sekti savo pasakas – visas butelis degtinės išseko, kol pagaliau nutilai, o aš užmigau, užsikniaubęs ant stalo.
       Bet paskutinis stuktelėjimas į nugarą, įsakmus kumštelėjimas – gal kas pavadintų tai impulsu? – ištiko mane kitą rytą, kai gerokai įdienojus nuslinkau kavos į minėtą, kulinariją. Buvo ten kelios sėdimos vietos. Kampe prie didžiulio lango, už kurio buvo matyti vešlios dilgynės ir pilka kito pastato siena – visai arti, vos už menko tarpelio. Prie manęs su savo puodeliu prisėdo tas plačiabrylis maestro, pastebėjo mano sugipsuotą pėdą ir sukrizeno – kimiai, seniokiškai, nepiktai. Kone kasdien matydavau jį čia – pirkdavo kaulą ar faršą sau ir savo šuniui, išgerdavo kavos, tada jau traukdavo trilitrinį stiklainį ir stodavo į eilutę prie alaus. Kitas, sulaukęs tokio amžiaus, tik guolyje vartosi, bet ne jis. Ne tik išlenda iš savo irštvos, ne tik smulkučiais žingsniukais perkerta judrią gatvę, bet dar ir į moterų kinkas smailiai dirsčioja.
       Taigi prisėdo, dirstelėjo į jau papilkėjusi gipsą, sukrizeno ir nei iš šio, nei iš to leidosi į prisiminimus:
       – Ir aš buvau nusilaužęs koją! 1931 metų vasarą, jau Meno mokykloj mokiaus. Sėdžiu, atsimenu, griovy prie kelio, skabau gysločius, ogi žiū – dulkių stulpas iš tolo atlekia! Mašinėlė, supranti? Kaip smakas lekia, pralėkė, čiūžt, sustojo, išlipa! Išlipa Dobužinskis, mano mokytojas, bėga in mane iškėlęs rankas, net klupdamas! Pribėga, apkabina, bučiuoja in abudu žandus, purto, o aš, durnius, stojuosi, nieko apie koją nesakau, šiepiuosi iki ausų, nors dantis sukandęs. O jis klausinėja, drebina mane, per petį muša! Skrybėlė dulkėse, o jis mane, vaikėzą, šnekina! Pažino! Kelia savo skriblių, nuplaka dulkes, juokiasi, moja, lipa pas savo šoferį, dar atsisuka ir šaukia: Paišyk! Paišyk tik, velnie! Štai šitaip!
       Va tada, Jeronimai, aš ir nutirpau. 1931 metų vasarą! O pasakoja, tarsi viskas būtų nutikę prieš pusvalandį, ką tik! Mane tarsi nutvilkino tas pasakojimas – daugiau nei prieš pusę amžiaus!
       Taigi viskas tarsi savaime susidėjo į kupetą: lūžęs pirštakaulis, stulbinantis senio pasakojimas, o ir toji savaime ėmusi rūkti cigaretė – tavo darbelis, Jeronimai? Tavo, kieno daugiau!
       Bet iš pradžių dar nerašiau. Kad ir gėlė sugipsuota koja, aš prisirijau trankvilizatorių, idant Morfėjas mane kuo ilgiau paglobotų, pasaugotų nuo nykios kasdienybės, leistų pasapnuoti. Niekad tiek nesapnavau, kaip tomis dienomis ir naktimis. Ko tik aš neprisapnavau! Sapnavau pirtis, aludes, masinius antskrydžius ant nekaltų miestų, plokščiakūnes moteris, suvyniotas ant ričių kaip siūlai... Sapnavau, kad mane verčia antrukart tarnauti kariuomenėje, kad iš naujo tenka laikyti seniai išlaikytus egzaminus... Šiaip jau sapnų karalystėje nieko įdomaus, tikiuosi, kad tavo dausose dedasi kur kas įdomesni dalykai?
       Atsikvošėjęs nuo sapnų, išmetęs lauk tabletes, aš iškart prisiminiau tave – padėjau lėkštę, pripyliau viralo, atriekiau riekę duonos. Ir tu pasirodei – toks, koks buvai prieš ketvirtį amžiaus, toks, koks palikai mus, drėgną pamiškę, neprirakintą valtį ir išnykai kažkur už debesies skverno. Ar tikrai toks pats?
       Esu pasirengęs tave išklausyti – ilgai ir kantriai klausytis tavo nerišlios, sujauktos kalbos, visų nuklydimų į lankas, tavo teisė ir pareiga dar kartą viską man išsakyti, pasiteisinti ar paaiškinti, jei tik norėsi... Jei tik norėsi.
       Pirmučiausia pasrėbk vakarykščių barščių. Išmesk burnelę. Parūkyk. O dabar taisykis štai anam kamputyje ir pradėk. Jau pradėk, Jeronimai. Esu kantrus ir ištikimas tavo klausytojas. Tavo buvęs bičiulis, tavo gyvenimo tęsėjas. Klok viską iš eilės, nepaisyk, kad daug kas man žinoma.
       Pala, aš užsklęsiu duris, nors kas čia pas mane eis.
       Tai jau ir pradėk.
       Aš klausau tavęs, Jeronimai Jarai.

___________________
* „klaiki terlionė“ (vok.)


 

Kunčinas, Jurgis. Glisono kilpa: Romanas – Kaunas: Nemunas, 1992.