Alaus gėrovo reminiscencija

       Pamišėliai, melomanai, svingėriai, blioderiai, vestuvių ir laidotuvių fotografai, eksrekordininkai ir eksčempionai, šūkių baltom raidėm ant raudono audeklo rašytojai, mūrininkai, staliai, valkatos, svieto perėjūnai – visi iki vieno jie gėrė tave, gelsvas, vandeniu atmieštas ir pats pavandenijęs alau!
       Alau tamsaus stiklo buteliuose su auksinėm etiketėm, alau cisternose, kioskuose, pirtyse, užkandinėse, valgyklose, „vėjeliuose“, „televizoriuose“, šlapimu ir pūvančia žuvim iš tolo dvokiančiose II kategorijos aludėse, pilstomas ir nešiojamas aluti, alau visose stotyse, kur čiurlenai it gražiausia muzika iš storų statinių! Įmušti tokion statinėn čiaupą galėjo kiekvienas pravažiuojantis ištroškęs vyriškis, jei tik turėdavo tam pasilikęs jėgų! O tave, gelsvasis, gerdavo ir moterys, paaugliai, gerdavo kretantys seniai, į miestą paleisti kareiviai, apsidairę gerdavo ir skrybėlėtieji. Ką čia šnekėt, visi gėrė, nu ar ne, Antanai? O štai Vandentiekio Bokštas, šito tai jau seniai nebėr! Ką sakai, Antanai? A, nieko... Na, vyručiai mūručiai, kas iš jūsų pro savo prisimerkusias, nuo alaus užputusias akutes dar mato Vandentiekio Bokštą? Kuris? Taigi, kad niekas! O aš jį matau! Kaip vakar mačiau, kaip šiandien matau, kaip matysiu jį ryt pavakare, svyruliuodamas lyg ir namų pusėn nuo blokhauzo tipo alinės, gan skambiai ir lyriškai pavadintos ,,Topoliu“, nors kiek sykių graudenta, kad lietuviškai reikia sakyti ir rašyti ne „topolis“, o „tuopa“! Matau jį, tą Bokštą, matau, ir baigta! O jūs? O jūs, ponia? O, aš žinau, ką jūs matot, girdit ir uodžiat! Jūs, nususę alaus gėrovai, pilki valkatėlės, smulkūs vagiliai, iš PDK (vos ne LDK!) paleisti kraugeriai, peilininkai, žagintojai, jūs, bedarbiai pensininkai, liaudies eksgynėjai! Jūs, kultūros darbuotojai, nuvyti nuo scenų ir išguiti iš užkulisių, gera čia jums, „Topoly“? Ir jums, kaip ir man, alus yra viskas! Visi mes matom tik savo suniurusius snukelius alaus bokalo veidrody! Jūs (kaip ir aš!) begirdit tik vieną sakinį, visad susidedantį tik iš dviejų tų pačių žodžių – a l ų  a t v e ž ė ! Va jau čiuožia putotas bokalas į jūsų pusę – čiūūžžžt! O ir tas indas nukramsnotais kraštais, įskilęs, nepritekėjęs iki „normos“, nusuktas! Vargas tau, alaus gėrove, jei tik bandysi dėl to kelti triukšmelį ar derėtis, vargas!
       Manot, aš kitoksai? Tai jau ne! Neišdegs! Alus mano duona, mano pyragas, mano sriuba ir sultys ne tik vasarą, bet ir šitą pažliugusią Rytų Europos žiemą. E, jūs gal nė nenutuokiat, kad gyvenat, puntat alų ir mirštat Europoj? Nė į galvą neatėjo, ką? Ko gero, net nežinot, kad tokia yra! Ar ne, Antanai? O aš gyvenu Europoje, teisybė, Rytų Europoje, ją jau seniai užslinko rytų ledynai, bet aš dar matau, aš dar gerai matau Vandentiekio Bokštą! Antai jis, gremėzdas, platesnis viršuje, pūstas toks, tvirtai sumūrytas iš gelsvų cariškų plytų, iš tolo matomas, tik ne kiekvienam, tik jau nebe kiekvienam! Jūs, gyvulėliai nešventinto tvarto, kurie štai skubat nusičiurkšt už pirmo pasitaikiusio kampo, ar bent nejaučiat, kur nueitumėt, jei eitumėt iš čia, kur akys veda, kojos neša? Nieko jūs nežinot, manot, kad tik čia, ,,Topoly“, yra alaus, kad tik čia Pasaulio Bamba, o ten, kur nusidrėkinat, kur išpilat savo alų atgal, atiduodat jį žemei, tuojau paplūs Viduržemio jūra? Kvailiai! O aš esu sykį žemėlapyje siūlu nuvedęs liniją nuo čia iki tikrosios Europos, kaip jie, europiečiai, mano! Tarsi mūsų Europa būtų netikra, kokia vizija ar blogas sapnas! Mes gi jiems lygiai tokie kaip kokie rusai, totoriai, kalmukai, čerkesai, jakutai, nencai ir kiti samojedai! Va, gal ir tu pyksti? Tai kas man iš jūsų, kuris, latrai, pasakys, kur, eidamas lietuviškos nosies tiesumu į Vakarus nuo mūsų aluj skęstančio miestelio, nudrožtum ir ką prieitum arba priplauktum, jei jūros virstų alum? Vėlgi nė vienas nežinot, žirnių ir pupų rijikai, sūrgalių graužikai! O aš va baigiu gert bokalą – Antanai, dar po tris! – ir pasakau: Lenkijoj pasiektum Gdynę, Leboką ir Ustką, abiejose Vokietijose – Sanicą, Kylį ir Husumą, bet tarpu jų jūroje dar pasitaikytų mažas danų miestas – Putgardenas! Putgardenas, įsidėmėkit! Ar vokiat? Bet ką jūs ten veiktumėt, už ką gertumėt alų ten? O jo ten tikrai yra! Tik šit: ir aš nežinau, už ką gerčiau alų Danijoje, todėl ir pats nedrožiu ten, ir jūsų neakinu – ir toliau purvinom alkūnėm ramstykit apšnerkštus „Topolio“ stalus ir glėbiais statykit ant jų, svyruojančių ir linguojančių, alų, jį ką tik atgabeno superfurgonas iš mylimos Utenos! Gera žinot, kad ten dar veikia ir veiks galinga patikima alaus įmonė! Bet jums vis tiek nematyt Vandentiekio Bokšto! Net jeigu jūs gertumėt vien pepsę ir kolą, Bokšto vis tiek neišvystumėte – jį seniausiai nugriovė tankai! Kokie? Ogi T – 34, jei norit žinot, tokie patys, kur nugriovė Angelą! O ne, Bokštą jie nuvertė ne kaip paminklą, ne kaip technikos stebuklą, net ne kaip griozdą – valdžiai tiesiog prireikė tų gražių geltonų plytų miesto tupyklai mūryt, teisybė, Antanai? Nu matot, žmogus neduos meluot! Gerai, gerai, tuoj eisim!
       Trukteli senas purvinas vagonas, sumėlynuoja automatrica, būrelis alaus gėrovų – mėgėjų ir profesionalų – vėl sėdasi rūkyt ant šiltų bėgių, o iš prekių kontorėlės išlekia jauna moterėlė didžiulėm kaip lėkštės akimis ir stambiais dantim – telefonograma atėjo! Vėl veža... Ne, šįkart ne žmones, netgi ne šiuos alum pritvinkusius vyrus – veža šlaką, trąšą ir vinutes padams kalti!
       Tik Vandentiekio Bokšto vis tiek nebėr! Nebėr beržo, šulinio, rudo medinio priestato su pašto dėžute, į kurią čia dirbę kaliniai slapčia mesdavo laiškus. Ir iš senos autobusų stotelės teliko vien platforma – sukežusi betono plokštė, kurios vidury – piktžolių prižėlusi juoda bala. Liko vien krovininė stotis ir „Topolis“! Kas dar? Liko aitrūs tepalų kvapai, irgi caro laikais ręsti vienodi geležinkeliečių namai, tokie kaip ir visais Lietuvos pagelžkeliais – ilgi, įjuodusių čerpių stogais, kurias jau daugel kur išstūmė šiferis. Liko sulūžusios tvoros, vištos daržuose ir tankūs akacijų krūmai, kuriuose alugėriai ir atpalaiduoja savo bedugnę šlapimo pūslę. Ko dar? Jokių suiručių, jokios netvarkos! Laukite, kol alus nusistovės! Neturi kada? Tai nelauk, mauk su putom, kad tave kur! Vienas gėrovas (asmuo) pirmu užpirkimu turi teisę gaut tris bokalus alaus, bet privalo pirktis ir sukempėjusį juodą mėsgalį su švinktelėjusiais kopūstais ir kieta it titnagas (mat kepinta!) duona. O alus, rodos, gali greit ir baigtis! Taigi, taigi, sako gudrus pagyvenęs vaikinas, būtų tasai Vandentiekio Bokštas, tai būt galima jo rezervuare sukaupti kone begalines alaus atsargas, o dabar! Prarūgtų, sako kitas, irgi nepėsčias, nes už kampo guli parvirtęs jo mopedas. Aš irgi sakau – gerai, kad dar iš tos Utenos veža... girdi, mūsų miestai yra pasirašę taikos, draugystės ir bendradarbiavimo sutartį iki šio amžiaus pabaigos. Jie mums alaus, mes jiems – vyno, šampano, sidro! Ek, jūs vargo pisuokliai, sakau jums, Lebokoj ir Ustkoje vyrai geria alų, kada tik įsigeidę, jei tik turi ūpo ir nereikia plaukt į jūrą. O ką jau kalbėt apie kokį Kylį arba Daniją, tą Putgardeną! Ten nors kiaurą parą gerk, ten veikia net naktinės aludės ir naktinės parduotuvės. Reikia tik pinigo turėt ir stiprias kepenis, o ištuštintų skardinių negalima mest kur papuola – taip parašyta ant kiekvienos!
       ...Ten, kur stovėjo Vandentiekio Bokštas, dabar likęs toksai visai dar įžiūrimas kupstas, kauburys netgi – apvalus, kūgiškas; takas apsuka jį ir eina sau toliau. Vasarą gera čia prigult tarp dobiliukų ir šunramunių, belaukiant, kol atidarys išganingąjį „Topolį“, o netoliese įsikūrusi stambi vinių gamykla ta proga kiek anksčiau užbaigs darbą. O ir iš kitų pašalių čion pradės plūsti sausos gerklės ir varganos kapeikos.
       Aš tai dar matau Vandentiekio Bokštą, stovintį visu ūgiu! Kad jau ir išgėriau aštuonis, vis tiek dar matau! Nors ir garvežių, sako, seniai nebėr. Ir varlės kūdroj už gatvės nebekurkia, kaip kad kitados kurkdavo. Įdomu, ar jos kurkia Putgardene, toj išgirtoj Danijoje? Man tai viskas i k i  l e m p u t ė s , sako buvęs mūsų futbolo komandos forvardas, plekšnodamas jau artipilnį alaus pilvuką, viskas eina tik blogyn, prastyn, juodyn, o labiausiai – žmonės! Jie niekam tikę – nelaukia, kol nusistos alus, nepaiso eilės, šlapinasi ten, kur pritvinksta klynas, keikiasi jau ne iš piktumo, visai nebeišmano, kas yra gražu, o kitas, žiūrėk, ima ir išsitiesia ant bėgių, tiesiai prieš atvažiuojantį lokomotyvą. Ek, būtų jis, Vandentiekio Bokštas, dar sako jis, forvardas. Būtų visai kas kita! – O kas – kas kita? – atitaria žilas ir labai jau vietinis gyventojas. Nieko kito nebūtų! – Nebūtų šito sumauto paviljono, supranti, asile! – supyksta forvardas. Juk garvežiams reikia semtis vandenį, o šita girdykla kaip tik ir kliudytų, jasna? Mat kaip! Visi nutyla, aš irgi, kaipgi netylėsi – stipriai pasakyta! Bet galiausiai vienas vis dėlto prisimena, neiškenčia ir „nusodina“ išminčių: taigi garvežių, sako, jau seniai nebėr! Yra tik d y z e l i a i , o jiems vandens visai nereikia. Nebent pačiam mašinistui atsigert. Ir akmens anglių nereik! Todėl ir nebėr to jūsų Vandentiekio Bokšto! Forvardas dar bando kažką aiškint, tik niekas jo nebeklauso, šurmulys ir garai viską gožia ir niekas negirdi rūstaus, isteriško suktos juodos ir mažos alaus pilstytojos riksmo: Pabėgo! Neužmokėjo! Laikykit! Laikyyykit!
       Einam, Antanai, ir mes! Mum gi pakeliui. Dar lieki? Nu lik, lik. Jau tamsūs pavakarėliai, jau tamsūs, aš eisiu iš „Topolio“, ir gal gerai, kad visur kur jau kalasi žolė, žalia kaip alaus buteliai. Pavirsiu kur ant šono, jei pavargsiu... įsikasiu į dantis kartų stiebą ir atsirugsiu alum, alum, alum... Pasaulis griūva, Vandentiekio Bokštas griūva tiesiai ant manęs, tiesiai o tiesiai, bet stoviu kaip įkastas, o iš visų plyšių, skylių, atodangų, kranų, čiaupų čiurkšlių čiurkšlėmis pasipila – alus, alus, alus! Alus. Kaip gerai, kad aš jau guliu ant šito potvynio išverstų plačių lentinių durų – viskas aplink užsemta, bet mane į viršų kelia drauge su durim pats alus! Dar matau putų sraute plūduriuojančias kitų gėrovų galvas, jų vis mažėja ir mažėja... Niekas nebelaukia, kol nusistovės putos, niekas! O aš vis kylu drauge su alum, durys sukiojasi kaip laivas, mane jau nešasi stipri alaus srovė, nešasi, kur jai patinka... Tik štai, štai! Iš žemo debesio, parištas virve, nusileidžia platus, ilgas irklas, čiumpu, stveriu jį ir irkluoju, irkluoju, irkluoju, kol toliuos išnyra žaliais apyniais apaugęs krantas – Amžinoji Alaus Sausuma...

       1981

       Kunčinas, Jurgis. Laba diena, pone Enrike: Apsakymai. – Vilnius: Vaga, 1996.