Gal kitaip derėtų pavadinti paskutiniąją paauglystės istoriją? Tik kas pasakys, kad ji paskutinė? Vis dėlto, koks nors prakutęs nūdienis psichologas ar sociologas, ko gero, pasakytų: Taip, tai buvo labai svarbus įvykis, turėjęs neabejotinų pasekmių asmenybės formavimuisi, pažiūroms į gyvenimą, mirtį ir tam, apie ką mes visi linkę verčiau patylėti.
       Iš šalies, iš šiuolaikinių mokslo ar kosmoso aukštumų žvelgiant, tas įvykis, ar netgi šiokia tokia įvykių virtinėlė, atrodytų gan banaliai, visiškai nesensacingai: kažkoks provincijos abiturientas, rašydamas stojamųjų egzaminų į Alma Matris Vilnensis rašinėlį, dėl tam tikrų aplinkybių privėlė klaidelių, kad ir nežymių, bet jų pakako, kad tikrintojai nesvyruodami įkeptų nebe trejetą, kaip atsitikdavo mokykloje, o kažkokį koktų žodį patenkinamai, palikusį nuosėdų visam to vargšo gyvenimui.
       Kas be ko, ilgainiui žmogus ima su atlaidžia šypsenėle žvelgti netgi į kur kas tragiškesnius, net nebepataisomus dalykus, tačiau ir šiandien, prisiminęs savo rašinį apie visiems neblogai pažįstamo Liudo Vasario paklydimus, pajuntu keistą kartėlį – kaipgi ten viskas nutiko?
       O, iš pradžių taip viskas puikiai klostėsi! Kaip šiandien regiu tokią mažytę, blausią auditoriją viename Filologyno užkaboryje. Šiandien čia viskas neva žiba – parketai, menai, tik ano rūstaus jaukumo nė kvapo nebelikę. Ar gali būti rūstus jaukumas? Taip, gali. Anuomet be jokio vargo į sienos plyšį ranką būtum sukišęs iki pat alkūnės. Lapkričio, pavyzdžiui, mėnesį, iš burnos einant garui, susigūžusios į nestorus gelumbės paltus su netikro kailio apykaklėmis, mūsų germanistės iki sutemų nagrinėdavo nuobodžius vokiškus sakinius arba iki užkimimo kartodavo beprasmius tekstus audiovizualiniame kabinete, kuriame, nepaisant skambaus aniems laikams pavadinimo, tebuvo keturi magnetofonai – trys „Dnepr“ ir vienas „Gintaras“. Merginos pačios pakeisdavo sugedusios jų lempeles ir buvo puikiai įgudusios klijuoti nuolat trūkinėjančią juostą... Bet pala, šitaip galima ir kaži kur nuklysti!
       Tiesa, už tos miniatiūrinės auditorijos mediniai laiptai leidosi į studentišką rūkomąjį su amžinai perdegusia lempute. Čia dažniausiai rinkdavosi liūdni, jauni rusistai – netoli buvo jų katedra! – jie čia gerdavo rūgštų vyną, rūkydavo „Prima“, pasišviesdami degtukais ar atmintinai deklamuodavo Sašos Čiornyj ar Bagrickio eiles ir forsuotais gaidžiukų balsais traukdavo bravūriškas daineles. Garsiąja „Sixten tons“ jie taip dainuodavo:
       Sidim my v bare pozdnij čas,
       Letit ot šefa k nam prikaz:
       Vstavaite malčiki, berite gruz!
       Letite, malčiki, bombit Sojuz!
       Ir baigdavo išties dramatiškai:
       Proščaite, ženščiny, proščai priton!
       A v každom iz liukov – šestnadcat ton!
       Ką darysi, nuklydau į lankas – fuksiški įspūdžiai irgi labai stiprūs! O tuomet, pro apmusijusį langą į veidą tvoskiant 1964 metų rugpjūčio saulei, toje kišenėlėje aš laikau svarbiausiąjį – vokiečių kalbos! – egzaminą. Nesigirsiu – pribloškiau dėstytoją Kazlauskaitę gal ne tiek žiniomis, o keistai artikuliuotų vokiškų žodžių srautu – spėjau jai šį tą papasakoti apie Meine Stadt, savo miestelį. Visko, aišku, nesuskubau, geroji moteris šypsodama pasakė, kad jau pakaks ir pasiteiravo, kaip, mano nuomone, sudaromas Partizipp II, o kai pasirodė, kad ir čia mūsų mintys sutampa, ji, dar kartą širdingai nusišypsojusi, paėmė mano egzaminų lapelį ir gražia rašysena, įskaitomai parašė du žodžius – labai gerai! Ne, šauktuko ji nepadėjo tik todėl kad dokumentuose – o lapelis toks ir buvo! – emocijos nepageidaujamos. Kai su tuo lapeliu išlėkiau į niūrų koridorių, kai pamosavau juo prieš ten susikimšusių merginų nosis, jos tik nubalo ir vėl subedė akis į užrašus bei vadovėlius, arba užsimerkusios kažkam nematomam pasakojo apie savo vaikystę, mokyklą, šeimą, tėvynę – vokiškai, žinoma!
       Tik viena, tokia stipri, skaisčiaveidė suvalkietė, pasivijo mane jau Sarbievijaus kieme, truktelėjo už rankovės ir droviai pasiteiravo: kaip aš manąs, ar Infinitiv geriau vartoti su dalele zu, ar galima be to zu ir apsieiti? Ji taip įdėmiai ir tiriamai žvelgė į mane, tarsi nuo atsakymo būtų priklausęs jos likimas, kad akimirką aš net sutrikau. Supratau, kad jokiu būdu negaliu jos apvilti! Todėl pirmučiausiai pasiteiravau, kuo ji vardu, iš kurios apylinkės yra kilusi, ką veikia tėveliai, ką ji pati veikianti šiandien vakare, o visa tai lengvai sužinojęs, pasakiau:
       – Tiesą sakant, Albinut, viskas yra gan reliatyvu...
       – Kaip, kaip? – perklausė Albinutė, o kai pakartojau, ji skubiai užsirašė negirdėtą žodį į knygelę – maža kur pravers! Aš ir pats tą žodelį tik vakar buvau nugirdęs.
       – Todėl – tęsiau, – kišk tą zu, kur tik rasi tuščios vietos. Sviestu košės nepagadinsi!
       Šį palyginimą ji puikiai suprato, mandagiai padėkojo, net pabandė padaryti kažką panašaus į „kniksą“, o aš Universiteto skg. patraukiau iki mažytės alinės, virš kurios durų kabojo tikra statinė – šiandien ten, deja, tik Apotheca! Čia gardžiai sukirtau porciją karštų koldūnų su juodaisiais pipirais bei kruopa sviesto, vienu gaištu išgėriau bokalą porterio ir užpešęs dūmą pagalvojau: Pradžia puiki! Beliko gryni formalumai.
       Patenkintas išėjau į Garelio gatvę ir čia kaktom susimušiau su klasės drauge Irute, ji ketino tapti medike. Džiugiai šūktelėjau, bet merginai ne juokai buvo galvelėje: ji kaip tik žygiavo į Centrinius rūmus sužinoti, kaipgi įvertintas jos lietuvių kalbos rašinys. Stebėjausi tik jos nerimu – juk Irena mokyklą baigė Aukso medaliu ir buvo jį pelniusi proto buklumu, o ne visuomenine veikla ar kokiais sporto atskyriais! Bet ji paprašė, kad eičiau kartu, būsią drąsiau, o mano pranešimą apie ką tik gautą penketą nuleido kaži kaip negirdomis. Daktare svajojo būti ir dar viena mūsų klasės abiturientė, Sabina M. Tik ši labiau pasižymėjo ankstyvomis moteriškomis formomis bei gana vidutiniais gabumais. Užtat Sabinos tėvelis, kadaise trypęs kazokėlį 16 – osios lietuviškos divizijos ansamblyje, dabar buvo pašokęs net iki TSKP istorijos profesoriaus. Tai ir buvo lemiamas veiksnys, laikant stojamuosius. Bent Sabina taip manė ir, kaip netrukus pamatysim, neklydo! Mat tėvelis profesorius seniai buvo palikęs mažąją Sabinutę ir jos mamytę, „avtolavkės“ pardavėją, klajoti po Lietuvą, tad dabar ruošėsi bent iš dalies išpirkti savo kaltę.
       Tikrai, sąrašai jau kabojo, ir aš kaip mat bakstelėjau rodomuoju:
       – Va! Sabina! „Labai gerai“!
       Irutė truputėlį pablyško, bet dar neišsidavė. Tyliai ėjo akim per rašomąja mašinėle atbelstų pavardžių eiles, kol galop atrado ir savo pavardę, vardą ir vienintelį žodelį –
       „Gerai“.
       – Gerai! – šūktelėjau aš, ir iškart užsidengiau burną. Irutės apatinė lūpelė atvipo, ėmė virpėti, kad ir kaip ji stengėsi valdytis. Kas kitam būtų buvęs didžiausias džiaugsmas, jai atrodė blogiau už dvejetą! Taip ir stovėjo visa drebėdama – iš įniršio, bejėgiškumo dėl patirtos skriaudos – ji turėjo pamato taip jaustis! Nebeišmaniau nei kaip ją guosti, nei suvis ką daryti! O dar akis badyte badė tasai Sabinos M. „labai gerai“... Ė, o gal man nueiti pas Vyriausiąjį Egzaminų komisijos pirmininką ir ramiai papasakoti, kad per visus tuos metus, kai mūsų klasėje mokėsi kažkur iš Nemuno žemupio atkilusi Sabina, už rašinius ji niekad negaudavo daugiau stipraus trejeto. Gal tik vienuoliktoje klasėje kartą kažkaip gavo ketvertą, o Irena – priešingai! Irena rašinius kurpė beveik kaip aš – nuostabiai!
       Ji pirmą kartą liūdnai šyptelėjo išgirdusi mano pasiūlymą... Palydėjau ją net iki Petro ir Povilo bažnyčios – Irutė buvo apsistojusi pas savo dėdę, ekonomikos profesorių, tik šiam apie kokias nors protekcijas ji nė užsiminti nebūtų drįsusi, o ir pati kliovėsi vien natūraliomis savo jėgomis. Ne, šis jos ketvertas mums abiems pasirodė esąs ne tik baisus asmeninis įžeidimas, bet ir siaubingas viso mūsų miesto bei jo švietimo sistemos pažeminimas!
       Gėda, bet nepaisant draugės tragedijos, į savo laikiną prieglobstį, bendrabutį Čiurlionio gatvėje, grįžau nusiteikęs labai pakiliai ir klausiamai sužiurus kambario bičiuliams, kaip įmanydamas santūriau pratariau:
       – Gerai. Labai gerai.
       – Tai kaip? – sududeno iš savo lovos vyresnysis seržantas, juodaplaukis augalotas garbanius, Izidorius vardu. – Gerai, ar labai gerai?
       – Labai! – neištvėręs nušvitau. – Labai!
       – Statyk! – pašoko Stanislovas Čepė, irgi vyresnysis seržantas, tik pasienietis. – Priklauso!
       Seržanto laipsnį turėjo ir trečiasis, Juozas Žalys, o gal jis buvo net viršila, nebepamenu. Toks dailių bruožų, valingo smakro, itin tvarkingas kariškis, tik ūgiu negalėjo pasigirti. Jis irgi buvo iš Žaliakepurių, kartu su Stasiu tarnavo Čope, tik dabar jų keliai skyrėsi – Čepė pasirinko ekonomiką, Žalys – jurisprudenciją; manau, Juozas jau dabar būtų galėjęs teisėjauti. Aha, Izidorius irgi ruošėsi tapti ekonomikos daktaru, o jų visų bičiulis Pranas, amžinai tupįs mūsų kambaryje, kaip ir Irutė norėjo būti gydytoju. Bet kai parėjau, būsimasis chirurgas vos laikėsi ant kojų – iš rašinio jis pelnė vos trejetuką ir beveik neabejojo, kad kelio į mokslus neatvers nei plati vyresniojo seržanto juostelė ant abiejų antpečių, nei Gvardijos, I klasės specialisto ir Kovinės parengties žymūno ženklai ant munduro. Net vadų padėkos už puikią tarnybą!
       Matot kaip: buvau čia atsidūręs ką tik demobilizuotų kariškių būryje. Parėję namo, šie jauni seniai nusivilkdavo savo kazarma dvokiančias uniformas, įlįsdavo į plonus mėlynus treningus, su kuriais ir mankštindavosi, ir net miegodavo, apžiodavo gabalą Krokuvos dešros ir išsitiesę ant lovų, įknibdavo į vadovėlius. Jie buvo net nepalyginamai už mane vyresni, daugel patyrę ir be galo rimti. Susiruošę į miestą ir, žinoma, į Universitetą, vėl rengdavosi savo idealiai išlygintus frenčius bei galifė – paradines uniformas su dailiai prisiūtom raudono aksomo ar šilko apykaklaitėm; Izidoriaus buvo netgi pliušinė! Juokų jie nepripažino, kai kartą iš kvailumo išsižiojau, kad per tokią tvanką tik su marškinėliais ir lakstyti, Žalys į mane taip pasižiūrėjo, kad nejučia išsitempiau ramiai. Aš, tiesa, jau buvau girdėjęs, kad siūdintis raudonas apykakles, aptraukti jas pleksu, kad neprisigertų prakaito ir nepajuostų, savavališkai siaurintis galifė, modeliuoti antpečių formą turėjo teisę tik dembeliai, tie, kuriems buvo likę tarnauti mažiau nei pusmetis. Tą pusmetį šie jauni vyrai ir stumdavo, klijuodami į albumus nuotraukas ir perdirbinėdami uniformas. Taip smulkiai čia pasakoju tik todėl, kad vėliau likimas panorėjo, jog šį procesą aš stebėčiau visiškai iš arti, kariniame miestelyje. Tiesa, aš pats iš armijos parvykau, vilkėdamas išblukusią „CH B“ ir užsimetęs ant peties daiktmaišį su knygomis.
       Ar reikia sakyt, kad jie visi buvo gvardiečiai ir ereliai? Gražu, net juokinga, būdavo žiūrėti, kaip Žalys išrikiavęs juos vorele, verčia mušti koją ir žygiuoti Čiurlionio gatve pro Sniečkaus kotedžą! Tik pasiekus Universiteto prieigas, jis sukomanduodavo – laisvai! Kiek aplaidesnis atrodė nebent iš alaus kraštų kilęs Čepė, bet Juozas ir jį sugebėdavo priversti kasdien šveisti aulinius, nepamiršdavo patikrinti, ar tarnybos draugas visuomet turi sniego baltumo nosinaitę (irgi celofane!) ir ar į munduro pamušalą iš vidaus įsmeigtos dvi adatos su baltais ir maskuojamos spalvos siūlais. Ne, nieko negali sakyt, man pasisekė – apsigyvenau ne su kokiais latrais ar mamyčių sūneliais, o su vėtytais, mėtytais ir brandžiais vyrais! Tvarka kambaryje buvo kaip Sovietų deržavos pasieny ir man, dar balsuoti teisės neturinčiam ir barzdą karštu blynu skutančiam vaikiščiui, sueiliavusiam kelis posmelius apie pražydusį pavasarį ir pirmąją meilę, kad ir labai raukantis, teko kasvakar mazgotis puskojines, paskui neretai ir grindis. Ne, salaga jie manęs nevadino, draudė Juozas – nerinktas kambario seniūnas, komendantas ir politrukas! Todėl kai man parėjus Čepe leptelėjo – Statyk! – jis iškart vogčia blėstelėjo į Žalį – kaip Jis pasakys, taip ir bus!
       Žalys buvo gerai nusiteikęs – ką tik sužinojo, kad Universitete esama gilias tradicijas turinčios Dramos studijos.
       – Statyk, statyk! – artistiškai skėstelėjo jis rankomis. –Priklauso! Tik vyrai! – jis suraukė antakius kaip Makbetas ar Krėvės Šarūnas. – Sutariam! Be piktnaudžiavimų!
       Vėliau patyriau, kad Žalys buvo rimtai ketinęs tapti aktoriumi. Panevėžyje vaikščiojo pas Miltinį, buvo bandęs stoti į Konservatoriją, bet ten, pasak jo paties, pristigę ne gabumų, o tų nelemtų 10 – 15 cm ūgio! Netyčia pastebėjau, kad ir jo aulinių kulnys gerokai storesnį nei kitų.
       Statyk! – pasakė Vyriausiasis, ir man nebeliko nieko kito, kaip tik liuoktelėti iki artimiausio gastronomo, atstovėti ten gražią eilutę ir nupirkus butelį degtinės mikliai parbėgti atgal. Taip jau ir buvau bedarąs.
       – Pala! – kaip tikras strategas sustabdė mane Juozas Žalys, Čopo užkardos pažiba, daugkartinis kliūčių ruožo ir dailiojo skaitymo čempionas – jo nuotrauka, kur J.Žalys su automatu ir mylimu aviganiu Beku, visą tarnybos laiką iškabojo Pirmūnų lentoje.
       – Padarysim taip, – tarsi Rytų išminčius prabilo Žalys. Ir negarsiai – vadai rėkti nemėgsta, tikri vadai! – Tu, Izidoriau, eisi kartu. Nepyk, – grįžtelėjo jis į mane, – tau vienam gali ir neparduoti. Ir! – čia jis pakėlė pirštą. –Būkim atviri: vieno butelio mums nepakaks. Kad vėliau nereikėtų blaškytis, iškart perkam du ir tuo pasitenkinam. Ar aišku?
       – Klausau! – be juokų sumušė kulnim Izidorius. – Pirmyn!
       Ne, jie dar nebuvo iš naujo pripratę prie lepšiško civilių gyvenimo, kad ir kaip jo ilgėdavosi ujami ir skatinami, dresuojami ir apdovanojami geležėlėmis. Čiurlionio gt. bendrabutyje tebuvo tik jų grūdinti kūnai – mintys dar tebeklajojo po Karpatų, Uralo ar Užkaukazės garnizonus bei manevrų laukus. Todėl ir aš drauge su jais, stengdamasis nesiraukyti, kiekvieną rytą kirtau tą pačią grikių košę su spirgais, kurią pramaišiui virdavo Čepė ar Izidorius – sotų, sveiką ir mąstyti skatinantį maistą!
       Nebūdavo kada nuobodžiauti ir trumpomis laisvalaikio valandomis.
       – O dabar – ličnoje vremia! – džiugiai paskelbdavo Žalys, ir visi mesdavo knygas, puldavo rašyti laiškų, eidavo rūkyti, žaisti su kamuoliu, pakalbindavo ir kokią kely pasitaikiusią merginą. Atpūtos metu, ypač lyjant, su kiekvienu atskirai perverčiau jų dembelskus fotografijų albumus – nuotraukos būdavo dažniausiai su „inkrustacijomis“ – mano naujieji draugai iš jų žvelgdavo iš netikro tanko bokštelio, suspaudę automatus. Stebėdamasis išklausiau smulkių aiškinimų, kur kas pavaizduota – čia jie su veteranu, čia priesaika, čia Galia... čia mes ilsimės... o čia Svieta. Ak, Svieta, Svieta!
       Tik Čepė keliskart pažeidė discipliną – išėjo neatsiklausęs ir grįžo tik paryčiais. Jis atsigulė nė nekrebžtelėjęs, bet Juozas viską girdėjo! Ir jei ne stojamieji, jis tikrai būtų įgrūdęs Čepę į hauptvachtą! Už ką? Ogi už „samovolkę“! Už savavališką pasitraukimą iš dalinio, žmoniškai šnekant.
       Mudviem su Izidoriumi pasisekė – nebuvo „Staličnos“, nebuvo ir eilės, tad paėmėm porą butelių brangios „Kristalinės“, ir aš pasibaisėjau: likus trims egzaminams, taigi ištisai dešimčiai dienų, aš teturėjau šešis rublius! Teisybė, išlydėdami į mokslus, namiškiai tikrai nepašykštėjo man puikių patarimų, įdėjo gabalą lašinių, į kartoninę dėžutę nuo „Elnio“ batų prikrovė vos raustelėjusių pomidorų – „pastatysi ten ant palangės, prisirps!“ – davė ir dešimt rublių. Pora rublių sutaupiau, atvykdamas į egzaminus pakeleivingu sunkvežimiu. Tris rublius slapčia įdavė ir močiutė:
       – Te... Tik neprapusk žiūrėk!
       Ne, pinigų nebuvo gaila. Tokia diena! Pirmoji sėkmė... O su tokiais bičiuliais badu nemirsi! Štai ryt žybtelės Juozas, poryt Izidorius, Čepė... Vėl stalas, vaišės, dainos! Pala, pala, stvėriau save už liežuvio, – kasvakar puota? Baisu!
       Kai grįžom, stalas Žalio įsakymu jau buvo padengtas. Nieko čia nestigo – kumpio, šprotų, dešros, net vaisių. Puikavosi ir atsainiai numestas pakelis „Drug“ – su liežuvį iškišusiu vilkšuniu ant viršelio, kažkas, nors šis nerūkė, kad nepakenktų uoslei, matyt norėjo įtikti Juozui... Jis šyptelėjo, atsistojo, rėžė neilgą, bet svarią kalbą. Jis, girdi, giliai tikįs, kad ir kiti kandidatai į studentus sėkmingai laikys egzaminus! Štai aš, nepaisant savo jaunumo, esąs puikus pavyzdys kitiems draugams! Linkiu taip ir toliau, na o dabar – išgerkim ir užkąskim! Smagu buvo tokių vyrų kompanijoje, už jų jaučiausi kaip už mūro, ir nepajutau, kaip maloniai apsvaigau, o įsidrąsinęs net padeklamavau keletą savo ankstyvosios lyrikos perlų – vieną Izidorius nusirašė į savo albumėlį. Atsikimšom, žinoma, ir antrąjį butelį, skubiai buvo atvestos kelios būsimosios teisininkės, o tada, neilgai prašytas, Stasys Čepė sudainavo tris puikias ukrainietiškas dainas. Net Juozas sušutęs atsisagstė savo suveržtą frenčių – iš pradžių tik atleido dvi sagutes ant kaklo, paskui, numojęs ranka, atsilapojo iki pilvo – ir ėmė man labai rimtai pasakoti, kaip jis nutvėręs pirmąjį savo sienos pažeidėją, gal penkiolikos metų berniūkštį:
       – Kandžiojosi, gyvačiukas, spardėsi, bet vos paleidau Beką, nurimo kaip kūdikis! – gyrėsi Juozas, tarsi visa tai būtų vykę tik vakar: prieš rikiuotę jam pareiškę padėką, o kai sučiupo dar vieną perėjūną – neva paklydusį čigoną! –jį paleido ir atostogų...
       Kitąryt, aišku, kėliausi plyštančia galva. Kolegos jau buvo išskubėję į konsultaciją, o aš, pastovėjęs po šaltu dušu, kibau į istoriją – nuo Urartu karalystės iki Septynmečio plano...
       Truputėlį virpėjau, bet ir istorija baigėsi kuo puikiausiai. Vėl – labai gerai! Ežiuku apsikirpęs, akiniuotas profesorius, net garsiai apgailėjo, kad toks nuovokus vyrutis kaip aš sumanęs studijuoti kažkokią vokiečių kalbą!
       Kad nebūtų pagundų puotaut, pakviečiau Ireną į puikią prancūzų komediją su Brigitte Bardot – „Babeta eina kariauti“. Nors Irutė buvo ją mačiusi du, o aš net tris kartus, abu kvatojomės iki ašarų! Ji, mačiau, buvo jau bepamirštanti tą nelemtą ketvertą – ak, jaunyste!
       Grįžęs į bendrabutį, ant kareiviškai ištemptos ir paklotos lovos radau laišką – rašė Mildutė! Užėmęs kvapą, atplėšiau brangų voką... Bet ji santūriai pasakojo apie baisius egzaminus, klaikią tvanką, nežmonišką konkursą, kuo smulkiausiai išvardijo, kaip sekasi kitiems mūsiškiams ir tik pačioje pabaigoje viltingai užsiminė, kad galbūt dar susitiksim! Puikiai ją supratau – neįstoti Mildutė neturėjo jokios teisės! Taip ir stovėjo ji man akyse – nublyškusi, pamerkusi savo dailias kojas į dubenį su sūdytu vandeniu, su drėgnu rankšluosčiu ant kaktos... Tad ranka nekilo rašyti jai apie porterį, koldūnus su juodaisiais pipirais, mano garbei surengtą puotą... Ir savo penketais, suprantama, nesigyriau... Dalykiškai parašiau: ačiū, Mildut, einasi neblogai, liko dar pora egzaminų, gal kaip nors!
       Kaip nors! Širdyje aš jau atvirai džiūgavau – parlekiu namo, viską išlaikęs vienais penketais! Kas čia beliko – lietuvių kalba! Ką, gal aš lietuviškai nemoku? Moki, moki, taip ir mačiau linkčiojant visus – draugus, kaimynus, garbius mūsų miestelio lituanistus! Net mokytoja Sieksienė, itin reikli kaip tik man, linkčioja – na kur jau čia! Aišku, kad moki! Tai šit – nuskinu dar porą penketų ir tarsi karys triumfo vežimu riedu namop! O ten nueinu į parką pavakare, pasiimu bokalą putojančio alaus, atsainai gurkšnoju, o prisėdus kokiam bendraklasiui ir tuoj pasiteiravus apie stojamuosius, dar atsainiau atsakau:
       – A, formalumai!.. 20 iš 20!
       – Kas 20 iš 20? – nesuvokia tasai. – Gal tu šaudymo varžybose buvai?
       – Tam tikra prasme... – šypsausi aš. Ką galiu padaryt, kad aplink dar tiek neišmanėlių! Tiek to, kantriai aiškinu, kad kiekvienas pelnytas penketas prilygsta penkiems balams, ketvertas – keturiems ir taip toliau. Tai šit, aš surinkau visus!
       Esu numatęs ir kitokį pašnekesio variantą.
       – Nu tep, žinoma, – sako koks nevykėlis iš kitos vidurinės, parlėkęs iš Kauno jau po pirmos kvotos. – Ty kur tu, kiekviens instotų! Matiekos nėr, kas ty yr! Pabandytai in Polę!
       Atseit, į išgirtąją Kauno Politechniką! Tuomet aš tokiam vyručiui ir sakau:
       – Žiauriai klysti, vaikine! Penki žmonės pretendavo į vieną vietą! Penki! Būtų pakakę bent vieno ketverto – aš nė nekalbu apie trejukę! – ir amen! Kaip ir tau, būtų tekę eiti į kariuomenę...
       – Ir aisi! – girdžiu šaukiant oponentą. – Kartu aisim! Univerkoj gi nėr karinės katedros! Visoj Lietuvoj tik viena – Polėj!
       Polėj, Polėj! ir į šitą klausimą turiu paruoštą atsakymą:
       – Ir vėl klysti, tik dar žiauriau! Nuo kitų metų karo mokslą atgaivina ir Universitete! Na, gerai, skubu, nėr kada su tavim plepėt, manęs laukia!
       Rytoj – lietuvių kalba žodžiu. Atsiprašęs iš puotos –Žalys eina vien penketais, kiti du turi po vieną ketvertą, bet prognozė puiki, kareiviai! – išėjau į gryną orą: teniso korte šalia mūsų bendrabučio, aptverto aukšta vieline tvora, buvo rengiami būsimojo akademinio jaunimo šokiai. Žinoma, ne iš tolo jų nepalyginsi su mūsų parko aikštelėje vykstančiais, ką čia! Ant palangės nenoriai sukosi prieštvaninis magnetofonas, o ant suskilinėjusio korto asfalto, irgi tarsi kieno lieptos, sukosi dvi ar trys poros. Tik sutemus prisirinko, prigužėjo iš visų pašalių, kilo netgi muštynės, į kurias atbėgo ir Izidorius su Stasiu – taigi, apskritai, šokiai pavyko. O, ką aš matau! Juk čia ta pati maloni mergina, domėjusiusi Infitiv + zu vartojimu! Labas! Mudu pasileidom šokti, ir paaiškėjo, kad Albinutė ritasi trejetukais... Bet ji ne kiek nenusiminė:
       – Et, didelio daikto! Nelabai aš ir noriu... Į Šakius vis tiek negrįžtu – jau dairausi darbo čia. Kitąmet vėl stosiu, tik jau kur kitur!
       Palydėjau ją iki durų, bet kai pabandžiau pabučiuoti, ji išsprūdusi taip šveitė per ausį, kad tik akyse sutavaravo...
       – Iki! – nusikvatojo. – Būk atsargesnis!
       Tuolab pasidarė pikta, kai parėjęs savo lovoje radau vis dar neišsipagiriojantį seržantą Praną. Ir dar ne vieną! Jo pažastyje krutėjo kažkokia susivėlusi, krizenanti būtybė! Laimė, atėjęs Žalys juodu kaipmat išvijo, o mums visiems liepė praustis ir eit miegoti:
       – Spėsit! Nepamirškit – lemiami egzaminai dar priešaky!
       Jis buvo teisus. Labiausiai nenorėjau ištraukti kirčiavimo – nekenčiu tų kirčiuočių, viską akcentuodavau taip, kaip pati gamta buvo liepusi ir kaip žmonės girdėjau kalbant. Jau žinojau: egzaminuos ypatingu nuožmumu garsėjanti profesorė, negirdėta pavarde – Laigonaitė!
       Įėjau, pasisveikinau, ištraukiau bilietą! Žinoma, – kirčiavimas! Bet tik suspurdėjo iš džiaugsmo širdelė: kaip tik šią kirčiuotę šįryt buvau pasikartojęs! Greit pasiruošiau ir viską pabėriau kaip žirnius, nepadariau klaidų ir gaudomas – nė vienos kirčio klaidos nepadariau! – tad begal susijaudinusi, net iškaitusi profesorė negalėjo atsitokėti:
       – Kaip čia dabar – nė klaidelės! Nepamenu tokio, kuris būtų nė karto nesuklydęs! Klausykit, – čia ji kreipėsi į mane. – O kodėl jums nepabandžius studijuoti lituanistikos? Gimtajai kalbai verkiant reikia pasišventusių žmonių!
       Ji norėjo, mačiau, dar kažką sakyti, bet kai jos kolega kažikaip keistai į ją dirstelėjo, nutilo, o aš tik šypsojausi ir purčiau galvą. Tik dabar prisiminiau, kad dar teks atsakyti ir į antrą klausimą – tam glotniai susišukavusiam, juodbruvam ir pažiūrėti nemaloniam kumpanosiui. Bet mačiau, kad ir čia vargo neturėsiu: Vincą Kudirką aš mėgau, papasakojau apie jo kūrybą netgi plačiau nei aprėpė klausimas, nesuklupau atsakinėdamas ir į be galo klastingus papildomus, bet tas vyras, rodos, vis dar buvo kažko nepatenkintas. O juk taip išgyriau, stačiai į padanges iškėliau ir Kudirką, ir jo „Varpą“. Visai neseniai vienas rimtas žmogus buvo mane įtikinęs, kad jau kas kas, bet lituanistai – patys didžiausi Lietuvos patriotai, kartais net pernelyg ašaringi! Šitas į tokį buvo nė kiek nepanašus. Jis tik spaudė baltom rankom įdubusius skruostus ir galop paklausė:
       – Gerai. Dabar sakykit, – man patiko, kad čia į mane visi kreipiasi „jūs“, – kada, kur mirė Kudirka? Gal žinot, kur palaidotas?
       – Žinoma, – atsakiau. – Mirė 1899? metais Naumiestyje, ten ir palaidotas. Netoli Vokietijos sienos! – kažkodėl pridėjau, ir mačiau, kaip Laigonaitė pritardama kinkuoja galvute.
       – Vokietijos? – nustebo ar apsimetė nustebęs draugas Arnoldas – taip į jį girdėjau kreipiantis profesorę. – Nuo kada Lietuvos TSR ribojasi su Vokietija?
       – A! – supratau klastą ir nusišypsojau, – na taip, šiandien ten vadinamoji Kaliningrado sritis! Kaži tik, ar ilgam? – suabejojau, tikėdamasis karšto drg. Arnoldo pritarimo.
       – Kolega, – dabar taip kreipėsi į jį profesorė, – gal jau pakaks?
       Bet draugas Arnoldas, kuris, išgirdęs mano atsakymus, labai keistai pakraipė galvą, manė kitaip:
       – Paskutinis klausimas ir gal penketas, – tarė jis. – O kas, sakykite, sukūrė paminklą Kudirkai? To skulptoriaus pavardė?
       Grybas! irgi Vincas! – būtų pakakę man tiek pasakyti ir, ko gero, pro duris būčiau iššovęs dar su vienu penketu! Deja! Užkrito man ta pavardė, kaip kapeikėlė į grindų plyšį nuriedėjo... Nors užmušk, negalėjau prisiminti!
       – Tas skulptorius, – pasakiau, – ne tik Kudirką nulipdė! Jis ir Vytautą Didįjį Kaune buvo pastatęs... Rusai po karo nuvertė.
       Profesorė nejučia aiktelėjo, nespėjo nė burnos užsidengti! Aš, kvailys, nustebęs pažvelgiau į ją ir tęsiau:
       – Ne tik Vytautą! Jis – ot gaila, pamiršau pavardę! –nulipdė ir Simoną Daukantą Papilėje...
       Dabar profesorė nušvito!
       – ... ir „Žemaitis“, apžergęs mešką Raseiniuose – jo darbas! – Jutau, kad šis klausimas lemiamas, tad stengiausi išspausti iš savęs viską. – Esu ten buvęs, – pasigyriau. – Važiavom prie jūros, tai stabtelėjom. Pamenu net, kas užrašyta ant pjedestalo!
       – Na, na? Kas gi? – pajutau, kad egzaminatorius šypsosi klastingai – gal netiki – mano, giriuosi?
       – „Amžiais budėjau ir vėl Nepriklausomybę laimėjau!“ Tos raidės visos išlikę, niekas nenukrapštė!
       – Sakykit pavardę! Kaip pavardė?
       Pasisakiau savo pavardę. Keistas žmogus! Juk egzaminų lapelis su penketais guli panosėje, galėtų persiskaityti!
       – Tavo pavardę aš jau žinau! – Tai buvo prastas ženklas – egzaminatorius neištvėręs perėjo prie „tu“. – Nežinai?
       – Nežinau! – tiesiai pasakiau. – Žinojau, bet pamiršau.
       – Ketvertas! – paskelbė jis ir įrašė į lapelį „gerai“. Taip plačiai įrašė, kad net labiausiai norėdamas, nebūtum prieky įterpęs raidelės „l.“
       – Grybas! – atsigręžiau nuo durų, bet buvo jau per vėlu...
       Iškart pastebėjau, kaip sužibo būsimųjų kolegių akys, patyrus, kad šįkart mane įvertino visu balu žemiau. O, dabar jau ir aš supratau, kad net ketvertas gali būti jei ir ne tragedija, tai bent didžiulė nesėkmė... Pernelyg anksti patikėjau savo nenugalimumu. Ė, betgi čia ne rungtynės? – sakė vienas balsas. Rungtynės, brolau, ir dar kokios! – nusvėrė jį kitas. Teisybė, kad ir ką besakytum... Taip liūdnai mintydamas, pakeliui į bendrabutį vėl sutikau Ireną – ji ką tik gavo dar vieną penketą ir jau žinojo – priims! Patyrusi, kad aš „suklupau“, Irena taip nusidžiaugė, jog pakvietė mane ledų, o ledainėje nupirko ir likerio, sakydama, kad laikas – geriausias gydytojas, ji tai jau puikiai patyrusi! Kad kito sėkmė gali siutinti, o nesėkmė teikti palaimą, tais laikais aš dar nežinojau...
       Aha, visai pamiršau pasakyt, kas su manimi kartu stojo dar vienas toks vyrukas – Gena Katilius. Taigi viso labo buvom dviese. Jeigu net aš, kaipo vyras, turėjau šiokių tokių pranašumu, tai Katilius jų turėjo šimtąkart daugiau! Nors jis varėsi vienais trejetukais – tik istorijos netyčia gavo ketvertą, – buvo smagus kaip kūdikis Velykų rytą. Tiesa, Genadijus buvo tik jefreitorius, bet karinis laipsnis lemiamos reikšmės stojant į Universitetą net tuomet neturėjo. Ir čia dar ne viskas! Visokių ir kareivių buvo – kreivų, šleivų, neūžaugų. Katilius buvo ne toks! Šis stambus, bet ne storas, malonus ir be galo draugiškas vaikinas, jau buvo spėjęs įvykdyti kandidato į sporto meistrus normatyvus laisvųjų imtynių žanre, be to, jis virtuoziškai barškino skrabalais, tad nesunku suprasti, kad nuo Rugsėjo pirmosios jo laukė ne tik nuobodžios leksikos ir alinančios fonetikos pratybos. Kur ten! Pirmučiausia jo laukė sporto salė ir garsiojo Dainų irgi šokių ansamblio scena! Ir pats Gena žinojo – įstos! Ir Eigminas, treneris, taip tvirtina, ir tas, iš ansamblio, kapelmeisteris!
       Na, tiek to. Du penketai ir ketvertas. Ne bėda. Liko tik tas rašinys. Na, čia tai jau formalumas!
       Parašiau aš tą rašinį, o kai atėjau rezultatų pasižiūrėt, net pritūpiau –  p a t e n k i n a m a i ! Teisybė, ir dabar tarsi nebuvo ko nusimint – per anuos egzaminus nubyrėjo galybės stojikų – liko tiek, kiek reikia.
       Bet ne tai mane sukrėtė. Tasai „patenkinamai“ buvo man smūgis žemiau juostos, į labai jautrią vietą... Kodėl! – šaukiau širdyje. Šen tą mano rašinį, parodykit, kas ne taip? Aha, bijot! Kodėl patenkinamai? Aš net labai nepatenkintas! Viskas veltui...
       Sėdėjau Gedimino kalno papėdėje, šonu į lūpas paputusį Puškiną, ir svarsčiau: nejau taip galėjo atsitikti? Kaipgi aš šitaip nusiritau? Teisybė, ir mokykloje pasitaikydavo už rašinį gauti kokį ketvertą – per skubą įveldavau klaidelę ar kablelius pamiršdavau sudėlioti. Bet trejetą? Paskutinįkart trejetą buvau pelnęs bene aštuntoje klasėje, ir tai ne už klaidas, o už pasibaisėtiną rašyseną! Taip tuomet supykau, kad išmokau rašyti kone kaligrafiškai!
       Tai ką dabartės daryt? Kaip pažiūrėsiu, kaip sakoma, į akis tėvams, mokytojams... ką pasakysiu tiems savo oponentams miesto parke?!
       Tarsi atgal atsukta kino juosta, pro mane ėmė slinkti ryškūs anos fatališkos dienos kadrai...
       Mano bičiuliai kariškiai jau kadų kadės buvo užsitikrinę vietas studentų sąrašuose – buvo neužmiršti, aišku, ir kariniai jų nuopelnai, ir charakteristikos iš dalinių. Laukdami mandatinės komisijos, jie dykinėjo, maukė alų ir nekantravo kuo greičiau užsukti prieš mokslus į namus – ir namiškius pradžiuginti, ir pagaliau kaip reikiant pasiausti. Ir čia jie visi jau buvo susiradę po gana artimą draugę, o Čepė netgi rimtai pametęs galvą! Palikau tąryt juos visus knarkiančius – dabar disciplina buvo jau visai pašlijusi: net Žalys nebedraudė su rūbais drybsoti ant paklotos lovos, rūkyti užgesinus šviesą ir trankytis per naktis. Žvalus nusileidau Kalinausko gatve, paskui jau Liejyklos – čia pat ir Universitetas. Greit susiradau tą 34 auditoriją – štai kur vyko paskutinysis egzaminas visiems „užsieniečiams“, t.y. tiems, kurie savo likimą amžiams buvo nutarę susieti su anglų, vokiečių ar net prancūzų kalba. Žinoma, patogiausios vietos jau seniai buvo užsėstos, teko tūptis, kur pakliuvo. O pakliuvo itin nevykus vietelė – atsidūriau šalia lango, o kadangi vis tebeplūdo vėluojantys, mane iš to suolo kone išstūmė lauk, viena alkūnė karojo ore, ant suolo vos tilpo antspauduoti, lemiamam rašiniui skirti popieriaus lapai. Ieškau pasiteisinimų, išsisukinėjau, sakysit? Žinoma, ieškau! Argi žmogui nesvarbi darbo vieta, aplinka, vadinamoji atmosfera? Nieko, šiaip ne taip įsitaisiau – karys visuomet privalo pliekti taikliai – lyja, sninga ar saulė į akis plieskia!
       Saulė, beje, kaip tik pasisuko ir nustojo plieskus, apsiniaukė. Na, bent tiek!
       Kažkoks visiškai jaunas vyrutis, vėliau pasirodė – laborantas – iš pradžių garsiai perskaitė, o paskui ir lentoje užrašė rašinių temas, jų buvo trys. „Komunizmas pasaulio jaunystė ir jį pastatys tik jauni“? Ne, ačiū. Statykit be manęs. „Ankstyvosios Salomėjos Nėries lyrikos meniniai ypatumai“? Ne... tų ypatumų tiek daug! Ir trečioji – „Liudo Vasario keliai ir klystkeliai“. Atvirai šnekant, ir ši tema nebuvo man labai prie širdies, tik kad daugiau nebebuvo iš ko rinktis! Būsimieji kolegos jau seniai skrebeno plunksnomis – dabar jau ir aš skubėjau juos pasivyti!
       Ak, iš esmės juk viską buvo galima pasakyti penkiais sakinukais! Ne Liudui Vasariui buvo lemta kunigauti, ne tam jis buvo sutvertas! Žinoma, būta dvasinių kolizijų, tik ar jas vakarykščiam abiturientui per porą valandų išnagrinėti! Nutariau tad tik įrodyti savo raštingumą, logišką mąstymą ir stilių. Na, žinoma, būtinai dar reikia priminti, kaip sunku buvo buržuazijos valdomam pasaulyje prasimušti mąstančiai asmenybei! Ak, ar pirmas kartas! Ir iš tikrųjų – juodraštį parašiau labai greitai, atidžiai persiskaičiau – net pačiam patiko! Tada paėmiau tuos kelis švarius antspauduotus lapus ir neskubėdamas, bet ir negaišdamas, puoliau perrašinėti. Vis dėlto neiškenčiau nepriminęs, kad jeigu, girdi, ne moterys, kas žino, Liudas V., ko gero, būtų tapęs net visų mylimu ir pavyzdingu kunigu. Tai skambėjo truputėlį žaismingai, ir aš netgi nejučia šyptelėjau...
       Štai kaip tik tą akimirką pati artimiausioji mano ilgo suolo kaimynė – tik rudenį sužinosiu, kad tai buvo latvių kilmės anglistė Rasma – taip kumštelėjo man minkšta alkūne į šoną, kad aš net žagtelėjau. Supykęs tik dirstelėjau ir jau buvau berašąs toliau, bet ji kumštelėjo dar smarkiau ir savo plačiu gurkliu bei mažu smakriuku parodė, kad žvilgtelėčiau pro auditorijos langą. Kad ir labai nenorom, kad ir prieš savo valią, taip ir padariau – na, kas gi ten nutiko? Bent šiandien man atrodo, kad nuo tos akimirkos ir prasidėjo tikrieji Liudo V. paklydimai.
       Kad būtų kiek aiškiau: auditorijos langai žvelgė į Gorkio gatvę. Kitapus jos, kažkokioje kontoroje, aš ir išvydau prie rašomosios mašinėlės palinkusią ir kažkokį tekstą barškinančią jauną, gražią, didkrūtę merginą... Ir nuo tos minutės jau nebegalėjau atplėšti akių nuo įvykių kitoje gatves pusėje...
       Kai Rasma man kumštelėjo, tą gražuolę iš už nugaros jau laikė apglėbęs toks švilpis – rudas, ir, jei neklystu, spuoguotas. Laikė apkabinęs ją per minkštus pečius, glostė nuogą petį, o paskui panardino savo smailą nosį į jos auksines garbanas ir, matyt, kažką ėmė kuždėti į ausį, nes mergina tik nusikvatojo, atlošė savo galvą ir jie... na, jie ėmė kaip padūkę bučiuotis, glamonėtis, malonintis taip, kad aš ne tik Liudą pamiršau, bet ir tai, kur esu, ko čia esu atėjęs... Galima pagalvot, kad nieko panašaus niekad nebuvau matęs! Aš nekalbu apie kiną, net teatrą. Bet šitaip, vidury dienos, atvirai – ne, prisipažinsiu, nebuvau! Juk viską mačiau čia pat – Gorkio gatvė niekad nebuvo plati – tiedu akiplėšos iš tikrųjų buvo net kur kas arčiau, nei kai kurie rašinėlių kurpėjai. Mačiau net, kad už tos merginos nugaros, kaip didžiausias pasityčiojimas, kabo Moralinis Komunizmo statytojo kodeksas, ir nors jame nieko nebuvo pasakyta apie glamones darbo metu, kvailiui buvo aišku, kad šitaip nevalia! Štai įžūlūs to berno pirštai jau paniro už gilios sarafano iškirptės, ji tik grįžtelėjo kažkur į šoną, ar niekas neateina? Tikėtis, kad štai ji pakils, atstums niekšą ir trenks jam tokį antausį, kad šis su visais stiklais išlėks į gatvę, nebuvo ko! Priešingai, ji tik išsirietė kaip liauna katė – vien tam, kad graibštukui būtų patogiau pasiekti visą jos gražiai įdegusį kūną!.. Kad kitoje gatvės pusėje sėdžiu aš ir per jų cirkus neįstengiu susikaupti prie klieriko Liudo V. reikalų, jiems, aišku, buvo nė motais!
       Nežinau, kiek laiko truko toji meilės scena, nes kai Rasma vėl kumštelėjo man ir burbtelėjo, kad ji jau nešanti atiduoti savo rašto darbą, auditorija buvo beveik pustuštė... Dabar bent atsirado ganėtinai daug vietos, aš pasislinkau į patį suolo vidurį ir, dar virpėdamas nuo ką tik patirtų įspūdžių, skubiai baigiau rašyti. Ne, netikiu, kad galėjau privelti daug klaidų, gal tik tie nelaimingi kableliai... Atidavęs rašinį, aš vis dėlto neištvėriau ir dar kartą žvilgtelėjau į nuodėmės lizdą – dabar abu patrakėliai bučiavosi stovėdami, iš visų jėgų spausdami vienas antrą artyn: gražioji sekretorė, ar kas ji ten tokia, net pasistiebusi, užmetusi rankas mulkiui ant kaklo...
       Gėda prisipažint, bet išėjęs į koridorių, aš tuoj užsukau į gretimą auditoriją, tikėdamasis, žinoma, kad dabar jau nekliudomai galėsiu tęsti savo stebėjimus. Deja, kitoje gatvės pusėje akys apčiuopė tik ištrupėjusį senamiesčio mūrą... Tai kas, kad kokio penkiolikto amžiaus!
       Mano kariškiai tik garsiai juokėsi ir tikino, kad tokiame mieste aš dar ne tokių dalykų prisižiūrėsiąs!
       Štai ir viskas. Priimtas į Alma Mater, bet taip ir neatsipeikėjęs nuo to p a t e n k i n a m a i , sėdau jau į reguliaraus susisiekimo autobusą, senos mados „Ikarus Lux“ ir apsiblausęs grįžau į gimtinį miestelį. Ir tik pamanykit – niekam tas mano trejetas nerūpėjo, net namiškiams! Visiems buvo svarbu tik viena:
       – Na, įstojai?
       – Įstojau... bet.
       – Valio! Kad tu žinotum, kiek neįstojo! Labiausiai vaikinų gaila – į kariuomenę turės eiti!
       Netrukus ir pranešimas su antspaudu atėjo – ne tik priimtas, bet ir bendrabučiu aprūpinamas! Naiviai, žinoma, tikėjausi, kad mane ir vėl apgyvendins su tais pačiais vyrais – juk taip susigyvenom! O, kad būčiau bent nujautęs, kad manęs laukia pilna blakių geležinė lova masiniame bendrabutyje... et!
       Mildutė, tiesa, truputėlį nustebo, kaip aš čia gavęs trejetą, bet ir ji užbaigė – svarbiausia, kad įstojai! Kaip ir aš!
       Apie Liudo V. paklydimus nieko, žinoma, jai nepasakojau – manau, nebūtų supratusi. Apskritai, ji visą laiką nerimavo, dairėsi į šalis, kažkur vis skubėjo – čia pas Ireną, čia pas Danutę, čia pas nepaprasto gražumo gimnastę Vidą, kurios aš kažkada net užkalbinti nedrįsdavau, o ji, pasirodo, vos ne geriausia Mildutės draugė! Paskutinį vakarą, stovint prie jos vijokliais apaugusių vartelių, ji taip pasakė:
       – Rašyk!
       Maniau, skatina mane, nepaisant trejeto, kūrybai. Bet ne: ji kilniadvasiškai leido man rašyti jai laiškus:
       – Rašyk, – pakartojo. – Laiškai kartais irgi daug pasako apie žmogų.
       Ir tvirtai paspaudusi man dešinę, be garso nustraksėjo žvyruotu takučiu...
       Namuose manęs jau laukė seniausiai sukrautas lagaminas su nauja lašinių paltimi ir kitais ant palangių tinkamais nokinti pomidorais. Iki stipendijos, pamaniau, gal ir pratempsiu...
       Ilgai dar neįstengiau tąnakt užmigti. Jei kas pasakytų, kad tokia naktis gyvenime būna tik viena, toks žmogus, ko gero, pasirodytų besąs teisus! Jaučiausi, matyt, panašiai, kaip šio amžiaus aušroje, prieš palikdamas tėvelių namus, jautėsi jaunasis Liudas Vasaris, jau pakėlęs sparnus iš Prienų rajono į ne tokią jau tolimą Seinų kunigų seminariją studijuoti teologijos, ką besakytum, irgi humanitarinio mokslo...
       Už lango šniokštė dar vasariškas lietus, atmerktom akim žvelgiau į vos boluojančias tamsoje lubas ir vis nedavė ramybės mintis – nejau tikrai buvau nusipelnęs tik to trejeto? O gal tas kumpanosis juodbruvys kyštelėjo koją? Ak, tuomet juk negalėjau žinoti, kad draugas Arnoldas buvo ne tik lituanistas, bet ir šventai tikintis bei praktikuojantis marksistas! Tąnakt kaži ką būčiau atidavęs, jei būčiau galėjęs bent akies krašteliu dirstelėti į tuos Liudo V. paklydimus... O į tuos begėdžius kitapus gatvės, a? – paklausė kitas balsas, – nenorėtum? Nutildžiau jį ir pagaliau, jau prieš patį rytą, užmigau.
       Bet pašokau laiku. Papusryčiavęs paplekšnojau per pečius pasiliekantiems namuose vargti broliams, linktelėjau tėveliams, atsibučiavau su močiutėmis ir per gaivų pušyną nusitempiau tą seną tėvo lagaminą.
       Autobusų stotis jau buvo pilnutėlė tokių kaip aš naujų, žalių studentų. Didžiuma, aišku, vyko į artimesnį Kauną – vyriasniakursiai oriai aiškino fuksams pirmųjų dienų svarbą, tėvų prašomi, žadėjo globoti jų paikas atžalas. Bet ir Vilniaus autobusas buvo pilnutėlis. Ak, palydos, palydos! Betgi ne tremtin, ne kariuomenėn – smagios palydos! Kažkas grojo akordeonu „Marijaną“, kažkas garsiai žliumbė, kažkas dar garsiau šaukė, kad kažkas kitas žūtbūt nepamirštų rašyti! Mildą lydėjo būrelis kaimynų: Adomas, Mažis ir Kumetis irgi buvo šalia... Ji atrodė paraudusiom, tarsi užverktom akim, ir man tik iš tolo liūdnai linktelėjo.
       – Rašyk! – dabar jau aš iš tolo surikau, bet ji neišgirdo.
       Viskas buvo kaip lietuviškam kino filme – graudu, nuobodu ir liūdna liūdna. Et. Kiekvienais metais tas pat.
       Sėdėjau prie lango pačiame gale, ir jau riedant centrine gatve, ties geležinkelio pervaža, o gal ties kepykla, išvydau geltoną fiziko Padrės portfeli. Jei ne jis, ir patį Padrę būčiau pražiopsojęs!
       O jis ėjo plačiais žingsniais, su savo pipi spalvos galifė, sukištomis į geros odos aulus, ėjo užvertęs galvą, vienas ir kažkam nematomam šypsojo... O gal jis matė? Štai ir Padrė dingo – už lango ėmė skrieti jau vos gelstantys klevai ir beržai.
       Nusišypsojau ir aš – nieko, Liudai Vasari, viskas dar prieš akis, tik šiandien viskas ir prasideda!..