Ties Centriniu gastronomu stovėjo Puolęs Angelas.
       Žmonės ėjo prošal, dėbčiojo į jį ir sakė vienas kitam:
       – Žiūrėkit ponia, angelas puolė.
       Arba:
       – Ir šitas pagaliau. O taip aukštai skraidžiojo!
       Puolusio Angelo sparnai buvo nušiurę, šlapi, nebetinkami skrydžiui, keliai ir alkūnės nubrozdinti, ant kaktos didžiausia mėlynė. Basos jo kojos šalo ant šaligatvio. O ant jo buvo keturiom kalbom parašyta: Visi mes skirtingi, visi mes lygūs.
       Pasidėjęs šalia to užrašo aureolę, angelas prašė išmaldos. Ne, jis pats nieko neprašė, bet kartkartėm į aureolę nukrisdavo koks lengvas centas. Jau temo. Angelas turėjo apie du litu.
       Ties neįprasta kepure stabtelėjo keli meno žmonės.
       – Uch, koksai! – tarė literatas. – Atrodo, būsto neturi. Bet ir savigarbos. Puolęs angelas – vis tiek angelas. Galėtų susiimti. Kaip rašančiam žmogui jis man visiškai neįdomus. Eime!
       – Pala! – patraukė jį už skverno dailininkas. – Labai įdomi faktūra. Tie keliai, pavyzdžiui. O ir aureolė. Klausyk, vaikine, ateik ryt pas mane į dirbtuvę. Gausi alaus, pupų, rūkalų. Gal ką ir sugalvosim. Jei jau esi puolęs, nebūsi, manau, labai išrankus?
       Angelas nudelbė akis ir tylėjo. Jam buvo gėda, kad taip žemai jis dar nepuolė. Bet jei taip seksis, – puls.
       – Baikit! – šūktelėjo jaunoji kompozitorė ir atlikėja. – Per daug prisisprogot!
       Ji žengė arčiau, pačiupinėjo angelo sparnus, paglostė sužvarbusias rankas.
       – Norėčiau su tavim pasikalbėt apie dangišką muziką, – maloniai tęsė ji. – Juk dar prisimeni ką nors iš ano gyvenimo?
       Angelas be žodžio linktelėjo.
       – Chore giedojai?
       – Žinoma, – vien lūpomis atsakė padangių gyventojas.
       – Eime tuomet visi pas mane! – sumanė jaunoji muzikos žvaigždė. – Pavakarieniausim, pasibūsim!
       Kaip tarė, taip padarė. Prisipirko C. gastronome prancūziškų vynų, itališkų alyvų, olandiško sūrio, cigarų.
       – Degtinės, – paprašė angelas. – Esu juk puolęs.
       Ir šis noras buvo kuo skubiausiai įvykdytas.
       Visi sėdo į taksi ir jau važiuojant rašto žmogus pasiteiravo:
       – O kaipgi tu taip puolei, a?
       – Baik! – užriko dailininkas. – Kaip, kaip! Nuvažiuosim, ir jis pats parodys kaip. Argi ne?
       Angelas tylėjo, jis jau gailėjosi susidėjęs su šita šutve. Sykį puolęs žemėn, jis sutiko čia visokiausių padarų, bet su menžmogiais dar nebuvo susidūręs. Manė, jog jie kiek kitokie – jautrūs, dvasingi, beveik kaip jis anksčiau buvo. Jis atkimšo butelį ir čia pat mašinoje gerokai iš jo pasriaubė.
       – Angelėli! – atėmė butelį muzikė. – Tu pirma man padainuosi, tada jau galėsi!
       Atvažiavę jie išgėrė, o tada užkando. O užkandę dar išgėrė. Tada rašytojas ėmėsi klausinėti angelą tokių dalykų, kad šiam, nors ir puolusiam, sparnai iš gėdos kaito. Ar jis ne komunistų agentas? Kodėl puolęs, bet nesusimušęs? Ar angelai gali masturbuotis? O gal jis gėjus?
       Nedaug nusileido ir dailininkas.
       – Parodyk lytinius organus? – tiesiai paprašė jis. – Ar jūs kaipo tokie ką nors panašaus turit?
       Angelas nukaito iš gėdos, išgėrė stiklą degtinės ir nieko neatsakė. Tuomet jie liepė muzikei nusirengti iki pusės ir skambinti pianinu jausmingas melodijas. Gal šitaip tas puolęs padaras susigundys?
       Bet angelas sėdėjo ant sofos, delbė angeliškas akis žemyn ir nė negalvojo jausmintis. Tada jie pasodino angelą muzikantei ant kelių, o ji grojo toliau. Kažkas atsitiko: angelas pakuždėjo jai į ausį kelis žodžius:
       – Aš nebegaliu. Leiskit man eiti.
       – Tai jau ne! – stryktelėjo kompozitorė. – Dabar tu turėsi dainuoti! Mes tave girdėm, šėrėm, ištraukėm iš vargo, o tu nori sprukti? Nedėkingasis! Nieko neišeis! Dainuok!
       Angelas tylėjo. Jis buvo užkimęs, o ir dangiškas giesmes seniausiai pamiršo. Ne jos jam rūpėjo.
       – Jei nedainuoji, – pasakė dailininkas, – tai pakilk nors iki lubų. Aš ten tave nutapysiu. Padarysiu nors eskiziuką. Na, mikliai!
       Angelas susigūžė. Paskui įsibėgėjo ir stryktelėjo pro atdarą langą į gatvę. Jie visi puolė jam iš paskos, bet, žinoma, buvo vėlu. Visų nuostabai, angelas iškart nenukrito. Jis pakilo viršum miesto, apsuko nedidelį ratą ir tada jau trenkėsi žemėn. Gulėjo ant grindinio – šįkart nebegyvas. Susispietę žmonės kalbėjo: Angelas puolė! Štai puolęs angelas! Vaje!
       Atvažiavo policija, „greitoji“, bet išvydę, kad tai ne jų sferų paukštis, paliko ramybėje. Išsiskirstė ir minia. Atmetęs sparnus į šalis, ant grindinio gulėjo Puolęs Angelas. Jį buvo galima aprašyti ir nutapyti. Bet giesmių jau niekas niekad nebeišgirs.

 

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.