Čia jau seni dalykai. Nelabai noriu ir pasakot. Gerai, slinkis arčiau, putpele, klausykis!
       Trečiaisiais vedybinio gyvenimo metais aš pastebėjau, kad mano žmona naktį tyliai atsikelia iš guolio, pasiverčia lape ir šmurkšteli į gatvę. Tada mes gyvenome Vitebsko gatvėje, pusrūsyje. Ji iššokdavo pro mažą langutį palubėje. Pavirsdavo tikrų tikriausia lape, tad aš net labiausiai norėdamas nebūčiau įstengęs jos pavyti. Iš pradžių krimtausi, tai tiesa. Pasitariau su gerai pažįstamu parapsichologu, iš matymo pažįstamu advokatu ir beveik nepažįstamu šungaudžiu – šie orūs vyrai visi kaip vienas tvirtino: būna, būna! Niekis, tai savaime praeis. Galvoje šie puikūs žmonės turėdavo, aišku, mane patį. Bet nepraėjo.
       Naktimis aš galvodavau: na, gerai! Tu pasiverti lape, nudumi per snieginą lauką į Belmonto miškus, palieki savo dailias pėdas. Lakstai sau laisva, be pėdkelnių. O paskui? Ką veikti tokiai Lapei mieste? Šit laikraščiuose jau sumirgėjo žinelės – prie naktinio baro pastebėta Lapė! Kiti ją matę ant Gedimino kalno, dar kiti – Lazdynuose. Tai dar galima suprasti – Vilnius miškingas ir žvėringas miestas. Bet prospekte? Ties „Astorija“? „Ponių laimėje“? Geležinkelio stoties restorane?
       Ji grįždavo nusivariusi, susitaršiusi, melsvais paakiais. Lapėms, pasirodo, jie tinka! Paprašydavo sodos, esą ją pykina. Bet geriausiai gelbėdavo degtinė su pomidorų sultimis. Duok tomato! – reikalaudavo ji. Sirpdamas pagalvodavau: ji tikriausiai ir kokį kiškutį patvarko? Ką kalbėt apie riebius pelėnus ir žabalus kirstukus!
       Žinai, priemiestis. Ėmė dingti lenkų gaidžiai. Lenkai širdo, kaltino lietuvius, nors tauta čia buvo niekuo dėta. Pusbalsiu buvo prabilta net apie Kremliaus rankas, kurios visur ilgos. Bet „Žycie Warszawy“ keliskart parašė apie pasiutusią lietuvę lapę nuo amžių lenkiškam Belmonto miške.
       Laikai buvo sudėtingi. Mano moterį–lapę ėmė persekioti ir medžiokliai iš Būrelio Nr.l. Su skalikais, belgiškais šautuvais, su varovais iš Bartašiūno vardo mokyklos. Bet jai sekdavosi – vis pasprukdavo. Tik grįždavo vis labiau uždususi, sudraskytu kailiuku. Girdavosi: keturis šįkart paklojau! Dėjau jai kompresus iš šuns vidurių, girdžiau kopūstų sunka, actu ir sukdavau nosį nuo gaižaus muskuso kvapo. Ji užmigdavo atsivertusi į jauną dar piešimo mokytoją.
       Kartą, man stipriai įmigus, ji parsivedė visai paiką avinėlį. Toks su ženkleliu, teko vėliau girdėti – iš „cėkamolo“. Tas vaikas buvo girtas kaip pėdas, lindo į jos patalą, bet mano laputė tik žaidė su juo – niukino, spardė, nudyrė pusę kailiuko, o paryčiais leisgyvį išmetė pro orlaidę. Tvardžiausi ir laukiau atomazgos. Ji siuto, bet tylėjo.
       Vieną sekmadienį pasakiau neištvėręs: Aš viską žinau, Katriut, gana! Baik lapiaut! Ji ėmė taip skalyti ir vambryti, kad pati išsigando. Nukaito kaip Raudonoji dykumų lapė. Skėlė man letena į ausį ir sušnypštė: Ir žinok sau!
       Vaikučių mudu neturėjome. Dabar ji jau ir dieną nebesivaržydavo pasiversti Lape. Metė mokyklą, studiją. Namuose piešdavo anglimi scenas iš lapių ir lapinų gyvenimo – nepadorias dažniausiai. O vos pritemus tuoj stryktelėdavo laukan. Vieną naktį suvis negrįžo. Ir antrą. Man sugrudo širdis. Apsiaviau veltiniais, užsimečiau baltą chalatą, įsidėjau džiūvėsių. Buvau tikras: rasiu kur pusnyje pašautą! Va. Aptikau jos pėdeles. Su niekuo nesumaišytum, tokios dailios! Štai ir šviežio kraujo pėdsakas...
       Nesunkiai atsekiau jos urvą po skarota eglute. Mano moteris gulėjo saulėkaitoje ant sausų viksvų, o šalia linksmai žaidė trys maži lapiukai. Ji net nepastebėjo manęs. Aha! – sušukau tada. Štai kur tavo šuva pakastas! Ji paspyrė vaikams gaidžio kulšį – lenkai ir šįkart pasirodė besą teisūs! Atsimerkusi žvilgtelėjo į mane: Panašūs? Tikjau ne į tave! Tada sunešiojo lapiukus į urvą, pasislėpė jame ir pati. Dink! – sušnypštė, – eik į savo rūsį!
       Daugiau aš kaip ir nemačiau jos, putpelyt. Tik jau būk gera, neieškok čia jokių alegorijų ar metaforų. Lapė yra Lapė!
       Po kokių metų mane susirado tasai parapsichologas. Tu teisus buvai, – negarsiai pranešė jis. – Ji tikra Lapė. Žinai, kur ji dabar? Zoosodo psichiatrinėje... O vaikai? – buvau beklausiąs, bet jis pats prabilo: – Lapiukai specinternate, stos į Karo mokyklą. Ar norėtum ją aplankyti? – klausė jis. Papurčiau galvą, o mokslininkas begal pradžiugo: Kaip gerai! Taip ir maniau, kad tu tvirtas vyras! Matai... mudu su ja drauge dirbam... tyrimų srity... daug dirbam! Mes ir gyvenam drauge... supranti?
       Neseniai tik sužinojau: ji užmylavo jį mirtinai. Et, kam tau tos smulkmenos – kaip, kada! Ją nušovė ir pagamino iškamšą. Nueik kada pažiūrėti, aš parodysiu kur. Nenori? Na, ir puiku. Aš irgi ten niekada nebuvau. Tik jos vaikučiai su kažkokia ekskursija buvo ten nuėję. A, vos nepamiršau! Šalia jos – to mokslinčiaus, jos aukos, iškamša. Kaip gyvas, sako!
       Štai ir viskas. Kartoju: tik neieškok jokių moralų ir perkeltinių prasmių. Viskas buvo taip, kaip čia pasakoju. Viskas iš gyvenimo čia. Ir truputėlį – iš mirties. Netiki? Tai paprasta, kad ir niūri, o pagalvojus – ne tokia jau reta istorija. Miegi, paukštuk? Miegok, miegok.

       Kunčinas, Jurgis. Ašutai iš gyvenimo švarko: Apsakymai. – Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios“, 1998.