ARBATOS GĖRIMAS LIETUJE
dabai kai rodos jau nesugebėčiau
nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt
lietaus užspęstas lyg žvėris po gluosniu
geriu arbatą traškančių erškėčių
geriu arbatą lietuje nes liepta
arbatą gerti lietuje kai lietūs
užeina netikėti ir iš lėto
nuplauna vienus o kitus palieka
arbatą gerti lietuje ant kranto
iš vėstančio puodelio mano rankoj
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
SMUKLĖ
pasaulis išsiderino kaip smuikas
kuriuo kviestinis rūmų muzikantas
pabandė groti kareivinių smuklėj
gyvenimą tačiau. lyg išsigandęs
staiga nutilo ir rankas nuleido
o demonas išėstu meilės veidu
tepratarė: ak būna mielas būna
ir jo delne išaugo smuiko strykas
ir vėlei sprogo šurmulys ir riksmas
siūbavo smuklė tarp rausvų bijūnų...
tą naktį niekas ir nesužinojo
ko muzikantas buvo išsigandęs
su musele sau žaidė muzikantas
už lango lijo dirbos laivą Nojus
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
***
neištversiu. meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
RUDUO III
I
prie rūkstančios šiukšlių dėžės
miesto parkas kaip parkas geltonas suoliukas
medžių lapai ir tiek
ir visai ne auksiniai
ir visai be nostalgijos aš tau kažką sakau
taip taip linkteli galva
įprastu judesiu pasitaisai krentančius plaukus
tu man sakai ir to pakanka
ruduo kaip ruduo
ir nieko daugiau
netgi lašas užtiškęs ant tavo laikroduko
neatspindi nei balto sparno nei pranašo
atsigręžk
iš tikro nieko
nieko už tavo pečių nieko už mano
aš tau sakau taip taip atsakai
taip taip ruduo
ir nieko daugiau
ir lengva
ir gervės paprasčiausiai nuskrenda
o ne įsirėžia pleištu į dangų
o. ne atsimuša į prieblandos skardą
pirmą kartą po šitiek metų
nuskrenda ir tiek
kaip lengva dieve kaip lengva
sėdime dviese ir be jokio palyginimo
aš tau sakau taip taip atsakai
ir tai pati įmantriausia frazė
II
akimirka
be išmonių be melo ir be išmaldos
arba: be suklydimo
III
ruduo ir tiek
prieina maža mergytė
ir žiūri didelėm akim
maža mergytė su milžiniškais kaspinais
margais margais
maža mergytė išsipurvinusi keliukus
raudonu raudonu paltuku
maža maža mergytė
tokia juokinga
IV
o ten prabėga šunelis
prabėga ir viskas
tiesa jis šlubčioja
V
rūkstanti šiukšlių dėžė
kelios nuorūkos
veidrodžio šukė žolėj, žvirblis
VI
du vyrai praeina
kalbėdamiesi vienas sako:
„šito aš neatleisiu“ ir juokiasi
praeina pro balą pro mažą mergytę ji žiūri
ir visai nesvarbu kas jie
„koks tavo vardas?“
mergytė nubėga tekšt tekšt
VII
kaip lengva
po šitiek metų kaip lengva atsigręžk
ruduo ir jokio stebuklo
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
DŽIAZINIAI MUZIKAVIMAI
1. MOTERIS
skutimosi peiliukas
buvo gražus
ir šiek tiek kraujuotas
gal todėl jis ir buvo gražus
o gal todėl kraujuotas
juo moteris skuto sau
antakius
moteris buvo graži
ir šiek tiek patvirkus
gal todėl ji ir buvo graži
o gal todėl patvirkus
rausvas vatos gabaliukas
lyg rožė
gulėjo ant Renuaro reprodukcijos
ir nepriminė jokio paveikslo
2. LENGVAI REKLAMINIS BLIUZAS
gęsta žvaigždės
jau rytas
mieloji
lyg nubudę niūniuojam
gaivų
rytmečio bliuzą
šeštoje eilėje
mandagiai
suloja senutė
ir jos balso duobė
nurieda
neoninėm raidėm:
prieš pirkdami vaikus
patikrinkite
kaip jie veikia
3. BET VIS VIEN TAI DAR NE LIGONINĖ
aš gyvenu baltame name
tokiame baltame
kad net kiek žydrame
žydrame žydrame
vos ne vos melsvame
bet labiau ir labiau
ir labiau
mėlynam tokiame
tamsiai mėlyname
gal net juozganame
aš gyvenu baltame name
4. ŠUO MĖNESIENOJE
„jaučiu kad jis miršta
tik stengiasi to neparodyti“
guli
ant skudurų nukritęs
kaip gintarinis žiedas
nuo karalienės piršto
šunie
mėnesienoje
našlaitiškai geras
klaidingai pamokytas
šunie
mėnesienoje
paskui mėnulio apžibintą
miesto atklydėlio sparną
veržiasi tavo vienintelis jausmas
šunie
mėnesienoje
– ir taip karaliene
jis praranda
mane
5. LIETUS
nė vienos žuvėdros
nė vienos žvaigždės
nei šleikštulio
nors yra fortepijonas
ir yra muzikantas
bet nėra muzikos miegančiajai
atleiskite
kaip vadinasi šitos naktys
drėgnam tinkle iškilusios
iš abejingai banguojančio bliuzo
jos vadinasi
nė vienos žuvėdros
nė vienos žvaigždės
nei šleikštulio
vien lietus ir lietus
6. CIU CIU CIU RUDENĖLI
sudžiūvęs lapas
medinėm kojukėm
bėga kaip šunelis
šaligatviu
su vėjo pavadėliu ant kaklo
su drėgna garbanėle ant kaktos
ir
net jei man atimtos tėvystės teisės
vis tiek mano žvaigždelė miega
vis tiek
vis tiek ciu ciu ciu rudenėli
7. MOTERIS KAIP NAKTIS
moteris į kurią
taip tyliai nusileido
aušrine žaidžiančios tolumos
taip tyliai jog ji ir pati neišgirdo
kaip naktis
ji gali tave palikti o tu jos ne
8. SKURDUS
visi daiktai yra tavo atspindys
visi telefono skambučiai yra tavo riksmo aidas
visi lapkričiai yra tavo mirties repeticija
bet yra ir vargas tam kas tuo įtikės
visos vienatvės bus jo
9. GIRGŽDA DURYS LIETAUS IR LAPŲ
va taip mano šuneli
gyvensime kieme
perbėgtame skruzdės
peršliaužtame mėnulio
sustotame rudens
o ko mums dar
jei tai ką turime
nesugebam įminti
štai nemiga palinksta
viršum lapkričio
ir sako:
vienatvė bus kaip durys
gal ir taip
šuneli tu mano šuneli
pasidabruotu kailiu
drėgnom letenėlėm
10. GAISRINĖ
kai mėnuo primena vėjuje degančią gaisrinę
virš kurios užrašyta: uždrauskite savo gyvybę
tą lemtingą stikliuką degtinės
net jeigu stikliukas nėra jau lemtingas
kokie švarūs lukštai nakties pakrantėje
ir kokios rafinuotos ir saugios
juose likimo žvaigždės
mat jas tiktai mirties aistra
dar prikelia gyvenimui
11. UŽBAIGTA TEMA
buvęs pilietis o dabar
užkietėjęs trisdešimtmetis pamestinukas
po maldos
tarsi po diplomatinio pokylio
su lengvais šizofrenijos išpuoliais
elegantiškai lenkiasi
prie baltosios klozeto gėlės
viens du trys viens du trys o paskui
pagiriomis po kraujomaišos
baisiai nelaimingas
Sopfo tomelio paraštėse
tuo pačiu Vienos valso ritmu
rašo nuoširdų meilės eilėraštį bet
o tačiau jam pasiseka nes
lankstaus bijūnėlio žingsniu
jis prieina stulbinančią išvadą
kad jam ir pačiam nesvarbu
ar tai poezija
ar traukuliai subtilios sielos
per pokylį apsinuodijusios
pašvinkusiomis austrėmis
12. LAŠAI LAŠANTYS Į NEŠVARIĄ KRIAUKLĘ
pagaliau ir aš įsigijau
šitą ligą „niekuo netikiu
o gal ir visai atvirkščiai“
mano sąmonė
pritraukė kelius prie krūtinės
ir užsnūdo rūsio kampe
tai reiškia: dar laimim
bet jau nebemylim
o gal ir visai atvirkščiai
irišvisirišvisirišvis
tiek to sako
tiek to
lašai lašantys į nešvarią kriauklę
tiek to o
meile kuri nesi danguje
tebus pagarbintas tavo įsčių vaisius
13. LAPKRITIS
velniop viskas lietus
ištykšta į lietų
gal velniop viskas ištykšta
gal lietus gal į lietų
ir kokia klaidinga
kokia baisiai balta
alyva kaip altorius degam
klaida norėti
bet kas mus perspėjo
tik vėjo gūsis tarsi žaisdamas
išvertė taurę vyno
ant liepsnojančios staltiesės ant
liepsnojančios staltiesės lyg
Chajamo ketureilį į
lapkričio kalbą
14. LAIKRODIS
mano naujas laikrodis eina tvirčiau
negu mano senas laikrodis o mano
senas laikrodis eina gražiau
negu mano fleitos laikrodis
nes mano fleitos laikrodis
išvis gal ne laikrodis
jis pabaigė laiką
ir grakščiai
prisisuko
atgal
15. SKAIDRUS
svetainės pelytė ridena
nakties karoliuką jai padeda
mėnuo jam padeda
moteris jos skruosto duobutėje
skruosto duobutėje taip
jai padedu aš
man padeda svetainės pelytė
ridenanti skaidrų nakties karoliuką
16.DAUGIAU NEGU LAPKRITIS VEIDRODYJE
yra bordelis ir yra Bodleras
yra lapkritis ir yra lapkritis veidrodyje
yra langą užklijavęs laikraštis
kuris yra mišios už save
ir yra alyvos kaip miegas
jos baltos yra
yra mieloji ii susimildama yra
lietus ir tautybė
ir ką čia kalbėt viskas yra kas yra
bet gal viskas yra daugiau negu. kas yra
nes tarsi visai jau nėra to kuris matė
ar daugiau yra tai kas yra
ar tai ko nėra bet gal viskas yra
17. TIESIOG ŽIEMOS PASAKA
kelias per miestelį keletas
linksmų ir skubančių praeivių
keletas snaigių ir sniegenų
keletas naujametinių varpelių ir niekur tokio abejingo
kaip aš niekur tokio abejingo
kur pažvelgsi tiesiog niekur
tiesiog žiemos pasaka
18. KELIONĖ
jau vietos užimtos
talentingų atstovų kupė
bet įeina dar vienas
jis sako ir skleidžiasi gėlės
visai kitaip reaguoja lyderis
lyg išgirdęs kažką nepadoraus
jis baigia žaist azartinius žaidimus
nervingai užsisako būtent raudonos arbatos
ir ramina prie diplomo nuorašo
prismeigtą dresiruotą plaštakę
„plaštakė ilgesingai žiūri į mane
lyg taitietė pro gogenišką pensnė“
taip žiūri
taip žiūri
kad skleidžiasi gėlės
19. SLĖNIS
aš numirsiu tarp mirtų
ironijos slėnyje prisikelsiu
tarp mirtų ironijos slėnyje
ir sėdėsiu tarp mirtų ironijos
slėnyje ar girdi ką jos kužda
ironijos slėnyje
– kad nėra
jokio slėnio ironijos pusėje
20. PAŠNEKESYS
gražus pašnekesys su draugu
prie sodo fontano
man padėjo vynas
jam padėjo mano išgertas vynas
visos žvaigždės žydėjo vienodai
mums tik atrodė kad ne
mums tik atrodė
kad astra yra ne rožė
o rožė ne moteris
o moteris ne mėnuo
nes mėnuo aukštesnis
mums tik atrodė
kad dar kas nors gali atrodyt
21. DIEVIŠKOS SLĖPYNES
ko mes čia ieškome ko mes
čia ieškome nežinau
ko mes čia ieškome
mes čia
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.
VEIDRODIS
4. RYTINĖ MEILĖS DAINA
mieloji
tavo krūtys
lyg dvi snieginos kalvos
kurių viršūnėse dega
po mažą laukinę obelį
o mūsų vaikai
gimsta sunumeruoti
ir geria arbatą
ir žaidžia šachmatais
kartais muštruoja peles
estradoje ar kareivinėse
kur vienišos kambarinės
dulkina pagalvį
ii skambina raktais Stravinskį nes šiandien
ak virš jų supasi penkios juodos varnos
penkios juodos varnos
lyg mylinčiojo pirštų tęsinys
ir visa tai būna gražu
ir teka saulė
o mūsų sunumeruoti vaikai
galvoja kad visa tai
būna gražu nes šiandien
dainuoja čigonai
ir trys kosmopolitai
nežinia kur palikę
savo kepures ir kojas
dainuoja po lapeliais
tralialia po lapeliais
virš kurių supasi
penkios juodos varnos
o mūsų sunumeruoti vaikai
žaidžia jų plunksnose
ir narsiai deklamuoja
savo mirimo liudijimus
aš
asmeninis poeto barzdaskutys
ir nuasmenintas sielos prižiūrėtojas
sakau:
mieloji nieko nėra
tik tu
ir aš tavy
ir visa tai būna gražu
ir visa tai būna gražu
ir teka saulė
ir teka saulė
ir teka saulė
o mes sėdim prie jūros nes šiandien
gal tik šiandien prie jūros
jau nebus mums viens kito
per daug
nes nebus tiek mažai
kad užtektų
Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.