TAIP
taip
tikriausiai smagu
būtų tverti pasaulius
štai paprastai žodis tėvas
ir žodis motina nesusimąstant štai
iš jų dar viena visata apibendrink
jei nori tačiau
žodis nežinau ir žodis myliu
štai (jei ištversi)
irgi dėl saulės energijos
spengiančioje mano smegenų vienutėje
prasikala mažas daigelis
anava pats savyje pumpuras jau
tavo vaizduotėje
sprogsta
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
PRARASTAS LAIKAS
liūdni kambariai
kuriuose mūsų nėra:
prieblandoj kažkas uždega žvakę
kažkas šmėsteli amalgamoje
atverstoje vaikystės knygoje
Sancta Maria skrodžia bangas
maži porcelianiniai drambliukai
spiečiasi aplink žvakidę:
tai motinos sapnas (ir ten
nebėra mūsų
ir visgi mes esame:
prarastajam laike
gelmenyse bundančios atminties
erdvėje sakralinio ryšio
tarp daiktų
kurie virto į dulkes)
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
IŠLAUŽTA SPYNA
ar aš aiškiai kalbu dabar
yra toksai laikas kad norint
išsaugot vertybes jas reikia
rakinti eilėraščiui reikia atrast
atitinkantį raktą septynias
duris atrakinti į Nieką
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
ŠITAS EILĖRAŠTIS YRA
šitas eilėraštis yra vienam mano draugui
kuris pasiryžęs pasiekti kuršių marias
naktimis kai kada prisipūtęs guminę valtį
plaukia pasroviui nerimi
ligi centrinės universalinės parduotuvės
kol valtyje oro nelieka
nes prasta jo valtis kaip šitas
eilėraštis tačiau plaukia
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
TIK TIEK MANO MINČIŲ
tik tiek mano minčių
dabar kai bokšto laikrodis
muša vienuoliktą pareiti namo
kristi į lovą ir miegot
ligi švilpimo pirmųjų varnėnų
negalvot apie nieką
štai toks paskutinis
šios žiemos eilėraštis
liūdnas gal
kvailas tikriausiai
visai neeilėraštis
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
TIRONO MIRTIS
trisdešimt metų tirono mirties
tavo vardu šaukiausi aš Viešpatie.
Kumštį iškėlęs
grūmojau tautos vardu.
Buvau aš teisingas
įniršy savo buvau
drąsus ir nepaperkamas.
Ir gerbė mane
vyrai ir moterys
ir tikėjo manim. O dabar
kada kumštis nuleistas maldai
ką matau aš Viešpatie
delne atgniaužtam?
Trisdešimt tamsėjančių monetų
kuriose iškaltas tironas?
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
SAULĖLYDŽIO ŽMONĖS JIE
saulėlydžio žmonės jie
sėdi prie langų arba
eidami gatve sustoja
jie žiūri į vakarus o ten
įsivaizduok leidžiasi saulė
ir jie tampa rausvi
kaip ir sniegas
tai tik tiek
apie saulėlydžio žmones
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
PAPRASTAS EILĖRAŠTIS
gal išties verta per naktį
galvoti apie būties dalykus
grumtis su galybe užplūdusių klausimų
vien tam kad švintant
pirmam prabilt apie sniegą
kuris naktį iškrito žiūrėk
kaip netikėtai keičiasi metų laikai
medžiuose nustebusios kaip ir aš
suklega apsnigtos varnos
purvina aikštė prieš mūsų langus
tampa balta kaip nekaltas popieriaus lapas
kur be gilių išvedžiojimų
įrašau meilės žodžius pavasariui
kurio ii linkiu sulaukti
visiems bundančio miesto piliečiams
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
IR JAU NIEKO NENORIU TURĖTI
ir jau nieko nenoriu. turėti
kai pro srūvantį temstantį laiką
man kas kartą sunkiau įžiūrėti
tai kas mano gyvenimą laiko
mažą vaiką ir seną malūną
tylų vasaros vakarą žiūrint
į vakarės žvaigždės laikinumą
su tavim šieno kaugėje gulint
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
ŠĖTONO KARALYSTĖ
mes prie urnų prisiekėm daugiau.
nemokėsime duoklės
išskalauti veidai rūsiuose užkankinta mintis
mes šitie kur dabar karalystėje tartum
vaiduokliai
vis vaidenasi mums vis šviesesnė šviesi
ateitis
mes meluojam gudriau. mes vergaujam
šėtono pagundoms
mes paklūstam golemoms nes mums
nepaklūsta mirtis
mus prarijo giliai kelios saldžios
paauksintos burnos
mus uždarė giliai geležinė valdovo širdis
čia gyvenimas mūsų kasdien čia jį mirštam
iš naujo
čia diena po dienos vis skaudžiau vis
skurdžiau vakarėjam
čia krikščioniškam kraujui įlieja
mamoniško kraujo
čia nėra ateities nes čia vietos nėra
sutvėrėjui
mes iš čia kur baisu kur siaubinga gyventi
numirti
kur krenti užmarštin. tartum dirbi
nežmoniškus darbus
mes iš čia kur mums kirs paskutinį ir
mirtiną kirtį
mūsų broliai iškėlę eilėraščius mūsų kaip
kardus
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
LIEPSNOJANTIS LAPAS
tu liepsnojantis lapas liepsnojančio medžio
kai naktį
nusigręžę nuo tavo šviesos vis kartoja -
beprotis –
tu sekundė tiesos kuri regintį verčia apakti:
vis skaidriau ir skaidriau tau reikės šitoj
žemėj kartotis
tu ta žygio daina kuri praneša gerą
naujieną
tu peiliu susižeidusiam vaikui kraujuotas
gyslotis
tu vos virpantis rytas kuris virs į
gaudžiančią dieną:
vis skaidriau ir skaidriau tau reikės šitoj
žemėj kartotis
saulės pieno upe tu teki nei mergaitės
svajonė
pro jos džiaugsmo pilis į kažkur vos
nujaučiamas žiotis
vis aiškesnė prasmė šitos tau begalinės
kelionės:
vis skaidriau ir skaidriau tau reikės šitoj
žemėj kartotis
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
(NEŽIŪRĖK ANGELAS)
nežiūrėk angelas
tupintis klevo viršūnėje
visas pastėręs nuo šalčio
mirguliuojantis šviesoje piktas
kaip niekada nežiūrėk
(pasiimk savo vėją ir eik)
Marčėnas, Aidas. Angelas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.