Vienuoliktą žinomo poeto eilėraščių knygą baigia ciklas, pavadintas bendriausiuoju žodžiu: lyrika. Lyrikos motyvų bei formų įvairovė lemia improvizacinį knygos pobūdį. Įsiterpia išplėtotų ciklų, kanoniškų formų. Meditacinė raiška kaitaliojasi su nuotaikinga žaisme. Knygą iliustravo Šarūnas Leonavičius.
2014 m. sausio 6 d. už eilėraščių rinkinį „Tuščia jo“ Aidui Marčėnui įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija, teikiama kasmet už didelės vertės kūrinį, išleistą per pastaruosius dvejus metus. Taip pat knyga išrinkta į 2013 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką.
Sena svarstyklė
nebuvo
po saule tavęs, bylojančio
Nieko Naujo
iš Dėvėtų
senstant, temstant
ir svarstant daugmaž jau
arčiau ir arčiau am
žinybės –
iš tuštumos vis dažniau,
vis rečiau iš tuštybės
šito kūno ir šito kraujo
rašomuoju laiku iš naujo
Nieko,
nieko Naujo – pranoko
galimybes
poeto piliečio
šviesa, kuri šviesti nemoka,
šviečia
2009 07 31
Dūzgianti mokykla
Mano darbščios mintys šitiek metų
it bitelės kantriai rinkę medų
Vladas Šimkus
rugpjūtis įsibėgėja, trumpėja dienos,
pats darbymetis aviliuose, manyčiau,
paprasta ir tikslu – parlekia vienos,
išlekia kitos – atmintinai –
tik iš pirmo žvilgsnio be ryšio
poete, nustojęs dūgzti, t. y. rašyti, t. y. užrašyti,
grybauti, išgerti ir meškerioti mėgęs –
rugpjūtis įsibėgėja, įsibėgėjęs švyti,
pasivys, parvers ir aplenks – bėk nebėgęs
su gerąja žinia, kad geri darbai pasilieka,
nors nutuokiančiam, kad po to nebebus nieko –
gyvent nėra lengva,
tad kartais – it pertrauka – būna
nesunku su didžiąja žmonijos dalim pripažinti,
kad visad buvai, visad būsi,
tik laikas grąžinti
musėms, bitele, dar vieną –
taip kalbant, taip dūzgiant, taip virpčiojant –
kūną
2009 08 01
Mačiau pasaulį
dabar ir kalijugos tamsią naktį,
vėl paprastai – per vyrą, moteriškę –
man suteikė gyvenimą,
jo dagtį
taip žiauriai uždegė,
kad baisiai ryškiai
mačiau pasaulį: didis, apipuvęs,
bet taip gražiai neišbaigtas, kad mano
jau niekados nebūsiu čia nebuvęs
prieš pabaigą
akimirksnį
po tvano
2010 09 05
Variantas
skaitinėjant Emanuelį Leviną
vienatvė? baikit! nugyventi reikia
nepergyvenant, kad buvai jai skirtas
šakojies dar? o atžalos ką veikia?
juokais nuleiskim...
ne iš kelmo spirtas
seniokas gan gašlus
jau baigias, miršta,
ligas rūšiavęs, sustumia į krūvą
ir glamonėja ateitį – ši srūva
jam pro pirštus,
neišlaužta
iš piršto
2010 09 09
Vakaras
I
visom žvaigždėm alsuoja slėnis,
brydė
pro debesį matytųs dar gerai
čia, kur senoj jaunystėje paklydę
visi kartu, po vieną,
atskirai
dabar slenku vietovaizdžiais kuprotais,
šešėlis atsilikęs, oloje
Platonas miega,
miegantiems nė motais,
ar aidi kas visatoje
toje
II
manau, kad čia buvau,
bet nieko savo
dar neturėjau, svetimam sapne
per tuštumą many savin skersavo,
tarytumei žiūrėtų į mane
kažkur matytos nesvetingos vietos –
nesiseka jų atpažinti,
nes
šis vakaras ant priemiesčio palietas
kaip tais laikais, kai dar nėra manęs
2010 06 29
Aidas Marčėnas. Tuščia jo: lyrika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.