KELIO PRADŽIA

Tegu virpa baltos plentų tiesės
Gelsvame vidudieny birželio.
Amžinai kartosim skambią tiesą:
Kur kelių nėra, ten mūsų kelias.

Tegu virpa baltos plentų tiesės
Ir kitus kaip mus bėgiot išmoko.
Plentuose sugėrėme žibintų šviesą,
Plentuose sutikom reikalingą žmogų.

Mes jau baisiai daug ką sužinojom,
Mes dar baisiai daug nežinom.
Laikas!
Neramiom mūs kojom
Reikalinga neišminto šlyno.

Laikas!
Pėdas traukia dykvietės bežadės.
Laikas!
Rankos alksta žuolių išsmaluotų.
Tai bus tikras fizkultūrinis paradas
Net mintim neišmatuotais plotais.

Na, o tiesės, baltos plentų tiesės
Tegu virpa alsume birželio.
Amžinai kartosim skambią tiesą –
Kur kelių nėra, ten mūsų kelias!

 

Mikuta, Algimantas. Gėlės braižykloje: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



 

TAIGOS PLATUMA

(Iš bendraamžio dienoraščio)

1. PROLOGAS

Parašiutininkas žemėn šoko
Su neišskleistu parašiutu.
Neaiškinkit man, neagituokit, –
Viską pats suprantu.

Neaiškinkit man, neagituokit,
Nusisukit, jei dūšios menkos.
Atsimerkęs taigon šoku,
Nes išsitiesė taigos rankos.

Nes taiga reikalauja šuolio,
Vieno šuolio į žalią glėbį
Ar į seną lokio guolį,
O bailius, sako, velnias griebia.

Neaiškinkit man, neagituokit,
Nes, kur vienas krito, tūkstančiai suka.
Ne didvyriškai – paprasčiausiai – šoku,
Nes aš pirmas stoviu prie liuko.

 
2. STOTYS

Stotyse lyg namie aš jaučiausi
Ir maniau, – geležinkeliai tęsias be galo.
O tuo tarpu taigoj tykiausiai
Snūduriavo kukli paskutinė stotelė.

Garvežys ją naktį pasiekė,
Mėnuo braidė po mėlyną sniegą.
Man reikėjo brautis priekin,
O prieky – nebuvo bėgių.

Tad pėsčias praminti jiems tako
Su nenuoramom aš keliauju.
Susidurt su romantika akis į akį
Ne taip miela, kaip pranašauja.
Bet taiga taip išalkus peronų!
Bet mes norim be galo važiuoti!
Tepasotina nerimo duona
Jaunas širdis būsimos stotys!

 
3. GEOLOGAI IŠĖJO Į TAIGĄ

Išėjo...
Palikę paskutinę jurtą,
Išėjo mano vienmečiai barzdoti,
Kasdieniškai tariant – ieškoti turtų.
Poetiškai – taigai himnų giedoti.

Ir liko kažkur erdvios kavinės
Su miško peizažais ant sienų.
O čia spoksok, akis išsproginęs,
Į tuos peizažus nors visą dieną.

O čia, iš eilės verdant košę,
Svajonėms laiko dažnai neužtenka.
Šimtus upeliūkščių rankos iškošia,
Šimtus akmenų išvarto rankos.

Ir verda gyvenimas, paniekinęs tylą, –
Palapinių gyvenimas sodrus ir grynas.
Čia badauja kartu ir kartu įsimyli
Visi vieną merginą.

O būna – be pribuvėjų žmogų naują
Palapinėj pagimdo. Ir nieko čia blogo.
Tik klyksme įspūdingam kažkas pranašauja.
– Linksmas... Bus geologas...

Išėjo...
Palikę paskutinę jurtą,
Išėjo mano vienmečiai barzdoti.
Išėjo, žmogau, tau ieškoti turtų,
Išėjo, taiga, tau dainų dainuoti.

 
4. MIESTŲ STATYTOJAI

Štai čia ir gyvensim,
                          Barakas naujas,
Be prakaito kvapo,
                          su miško kvapu.
Šalčiu nesiskundžiam.
                          Jei čia keliaujam,
Vadinasi, turim ugnies
                          su kaupu.

Štai čia ir gyvensim
                          jauni ir žvalūs.
Ir miestui vardą
                          rinksim kartu.
Žiūrėk, bičiulis batu
                          jau kala
Bridžitą Bardo
                          prie baltų lentų.

Šypsokis, miegok ir laikykis, Bridžita,
Atvykome čia juk
                          stebuklų daryt.
Į būsimą miestą
                          pirmas rytas
Ateina lygiai septintą
ryt.

 
5. MIESČIONIMS

Netarškinkit lėkščių, nereikia.
Pas jus atėjau ne duonos.
Aš iš ten, kur žmonės keikia
Keiksmažodžiu: „Miesčionis!“

Aš iš ten, kur į gyvenimą žiūri
Ne pro lango skaidrų stiklą,
Kur, vieną degtuką teturint,
Apšildyti reikia stovyklą.

Aš iš ten, kur likimui spjaudo
Tiesiog į veidą užgrūdintą.
Ir nė vienas kaip jūs graudžiai
Savo gyvenimo neapibūdintų.

Nerikiuokit taurelių,
Prašau, nerikiuokit,
Mes kai geriame – iš stiklinių,
Iš visų stiklinių – šildantį juoką
Ir šildančią speige degtinę.

Jūs dejuojat: ,,Baldelių maža“, –
Jie visas kertes užgriuvę,
O mums – kuprinės visas bagažas,
Neskaitant didžiulio širdžių krūvio.

Na, gerai, išeinu.
Pamėgdžiokit. Montano dainą,
Kad yra dar kvailių, sielvartaukit.
Jums gyvenimas, matot, – svetainė,
Na, o mums – mūšio laukas.

 

Mikuta, Algimantas. Gėlės braižykloje: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



 

***
Panemunėje verda smalą...
Du vaikėzai ryt valtį nuleis.
Ir palikę miestą – išvaikščiotą salą –
Pasileis naujais keliais.

Du kolumbai po vienu tėvo paltu
Žiūrės į pasaulį naujuos krantuos.
O pasaulyje ožkos baltos
Jų garbei užtrimituos.

Ir pasaulyje džius tinklai žvynuoti,
Traukiniai per tiltus švilps...
Savarankiškai viską reikės įkainoti,
Ir viskas vaikėzams į širdis tilps.

O paskui didesni grįš į seną krantą,
Piktas tėvas kelnaites nuleis.
O gerai, kad žmonės iš mažo įpranta
Pasaulius naujus atskleist.

 

Mikuta, Algimantas. Gėlės braižykloje: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



 

SIELININKĖ

Kam mergaitėms pusti sijonėliai
Ir šukuosenos įmantriausios? –
Ant didelio balto sielio
Ji kasryt sietuvoj prausias.

Rudom blauzdom į rąstus įsispyrus,
Patikėjusi vėjui plaukus,
Į saulę, rūką ir lietų panirus,
Ji plaukia plaukia plaukia...

Ir lengvąją suknią vasaros vėjas
Lyg burę virš upės plaka.
Kaip patrakėlis
Juokas vilnim šokinėja,
Ir gaudo saulę akys.

Tas patrakėlis juokas,
Ir grožis – patrakėlis,
Nelauktai virš tėkmės pražydęs.
O vėjas dainuodamas suknią pakelia
Ir juoką pasroviui lydi.

 

Mikuta, Algimantas. Gėlės braižykloje: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.



 

***
Nepaprastai sunku išbūt blaiviam
Ir viską matematiškai skaičiuot,
Ir būna – pačiumpi, bet negali patempt,
Įsileki – ir negali sustot.

Po tavo pirštais mirga brėžiniai,
Sustingsta formulių griežtoji kaskada...
Ateina vakaras, ir tu – tikslumo jokio nežinai
Su ja lig ryto pratyli sode.

Tu nusispjauni į visus kelius,
Žengi be jų su švino kuprine...
Gėlėtoj pievoj nematai gėlių,
Jeigu galva sunkių minčių pilna.

Ir neišmokt blaivumo vėtroje dienų,
Lig begalybės verksi ir mylėsi,
Ir begalybę stengsiesi paimt.
Tu nepajėgsi būt mechanizmu geležiniu,
Nes tu gimei su verdančia širdim.

 

Mikuta, Algimantas. Gėlės braižykloje: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.