Sumanęs išleisti apypilni savo lyrikos rin­kinį, perredagavau ir sudėjau į jį visus tuos eilė­raščius, kurie man atrodė kokiu nors atžvilgiu bus verti poezijos mėgėjo ir literato dėmesio. Kilo man abejonių, ar dera dabar kartoti kai kuriuos ankstyvesniuosius eilėraščius, sudėtus skyriuose „Sentimentalinis gegužis“, iš dalies „Tolimi atgarsiai“ ir „Keliantis laisvei“. Vis dėlto ir juos pertvarkęs dar kartą spausdinu. Literatūros istorikui ir kritikui ir jie, manau, bus naudingi, nagrinėjant mūsų lyrikos raidą, šiaip skaitytojui, ypač iš jaunesniųjų, jie bus gal net suprantamesni už vėlyvesniuosius, o man pačiam jie yra susiję su pirmaisiais mano litera­tūrinio kelio žingsniais.

     Šiame rinkiny eilėraščiai sudėti, apskritai, chronologine tvarka. „Sentimentalinio gegu­žio“, „Tolimų atgarsių“ ir „Keliantis laisvei“ skyriai, su retomis išimtimis, apima 1911-1921 m., „Tarp dviejų aušrų“ 1921-1926 m. ir „Ke­liai ir kryžkeliai“ 1926-1936 m. Į paskutinį „poemų“ skyrių sudėjau ilgesniuosius siužetinius eilėraščius, parašytus 1918-1925 m.

     Ruošdamas spaudai šį rinkinį ir perreda­guodamas bei taisinėdamas kai kuriuos eilėraščius, be kitų tūrio ir formos dalykų, žiūrėjau dar, kad eilėraštinio metro kirtis „iktus“ sutaptų su natūraliu bendrinės kalbos žodžio kirčiu. Ne visur tai pavyko. Pirmiausia, ir bendrinėj kalboj kirčiai dar nėra nusistoję, toliau, sunku išvengti tarminio kirčiavimo įtakos, pagaliau, ir literatū­rinė tradicija, ir teorijos sumetimai, atrodo, lei­džia kai kur prasilenkti su bendriniu kirčiavimu. Jei, pav., sutrumpintai sakoma laukuos, širdy, giesmėj, tai eilėraštinėj kalboj tie patys kirčiai dažnai dedami ir pilnom galūnėm: laukũose, šir­dỹse, giesmėje, nors turėtų būti laukuosè, širdysè, giesmėjè. Apie kitus leistinus akcentavimo laisvumus toninėj eilėdaroj šioj vietoj per platu būtų kalbėti. Čia suminėto „netaisyklingo“ kir­čiavimo nė aš nevengiau, ypač eilėraščių galū­nėse, nes tokis kirčiavimas gerokai praturtina ir palengvina monotonišką ir sunkų mūsų kalbos rimavimą. Dėl tos pačios priežasties, eilių są­skambiuose, rimuose, šiandien mes dažnai ne­paisome priegaidžių ir rimuojame ilgąsias su trumpomis, tvirtaprades su tvirtagalėmis, nors Jablonskis ir pats Kudirka kadaise tai griežtai draudė. Nepripažįstant šių lengvatų, rimavimo menas mūsų poezijoj būtų pasmerktas žūti susi­dėvėjimo ir bado mirčia. Kaip visur, taip ir pas mus, poezijos, o ypač eilėraščių, kalba dažnai pra­silenks su bendrinės kalbos nuostatais, bet toki prasilenkimai skaitytojui turėtų būti žinomi.

    

     V. Mykolaitis-Putinas

    

    

     MANO PASAULIS

    

     Žinau aš, drauge, pasaulį didį.

     Pasaulį gražų, pasaulį tyrą,

     Kaip šviesų rytą, kai gėlės žydi.

     O skaidrios rasos nuo lapų byra.

    

     Ten plačios lankos — žiedai siūbuoja,

     Ten skambūs gojai — upeliai šnera.

     Tenai padangės giedra alsuoja,

     Ten sielai šventa, ramu ir gera.

    

     Paimki, drauge, tu rūbą skaistų,

     Priseki baltą lelijos žiedą,

     Kad siela meilės jausmu užkaistų,

     Kur tam pasauly per amžius gieda.

    

     Tada išeiki, kai aušta rytas

     Ir perlais puošia lankas rasotas,

     Tai eisim mudu į nematytas

     Melsvųjų tolių šalis svajotas.

    

     Pamiršim visa, kas juoda, žema,

     Pamilsim dangų, aukštybių plotį: —

     Ten didžios mintys ramybėj gema,

     Ten įkvėpimo versmių ieškoti.

    

     O kai išvysim dienos mūs galą,

     Kad glaudžia žiedus gamtos grožybės,

     Nusvirus saulė jau gesta, šąla,

     O siela geidžia didžios ramybės,

    

     Nulenksim galvas. Tyliai užėję

     Ant aukšto kalno, rankas ištiesme.

     Pagerbė didį šviesos Davėją,

     Pabaigsim būtį padėkos giesme.

    

    

     PABUDAI, ŽEMUŽĖLE

    

     Pabudai, žemužėle,

     Švelniaplaukio gegužio bučiuota,

     Margaspalviais žiedais vainikuota,

     Į padangių erdves pasikėlę

     Tau čirena linksmi vyturiai,

     Skamba, siaudžia žali pagiriai, —

     Pabudai, žemužėle.

    

     Rasos veidą tau prausia,

     Lino plaukus vėjelis šukuoja,

     O saulutė močiutė myluoja

     Ir tau apdarą teikia gražiausią.

     O rytais, lyg mergaitė graži,

     Tu žibutėmis galvą puoši, —

     Rasos veidą tau prausia.

    

     Puoškis, puoškis, skaisčioji!

     Į kvapius vainikus, žaliumynus

     Tu paskleisk visus žiedus supynus,

     Kur gėlių pumpurėliuos nešioji.

     Stebuklingų jėgų sukurtais

     Tu ir mano svajonių žiedais

     Puoškis, puoškis, skaisčioji!

    

    

     PUMPURĖLIS

    

     Rausvas žiedo pumpurėlis,

     Iš pavėsio pasikėlęs,

     Į saulutę kaitrią, šviesią

     Pro lapus galvutę tiesia.

    

              — Kilk, saulute, kilk, meilioji!

              Tu taip glostai, taip vilioji!

              Kai tik tavo spinduliais

              Gėlės pumpurus praskleis,

              Pasistiebęs iš pavėsių,

              Aš taip pat jau pražydėsiu.

              Duosiu žiedą tokį skaistų,

              Nuo kurio džiaugsmu užkaistų

              Kiekviena šviesi akis,

              Kiekviena jauna širdis.

              Kilk, saulute, kilk, meilioji! —

    

     Ir į kvapnią sodo tylą

     Saulė kyla, kyla, kyla...

     Traukiasi kertėn šešėlis.

     Skleidžias rausvas pumpurėlis.

     Ligi ryto slėptą grožį

     Taurėj spindinčioj atvožia —

     Ir į naują skaidrų žiedą

     Margas plaštakėlis rieda.

    

    

     PAVASARIO BURTAS

    

     Įpylė į žiedus saldžiuosius lašus,

              Pavasario burtas gražus, —

     Ir amžiną pasaką seka slaptai

              Kaip krištolas skaidrūs žiedai.

    

     Išeik, mergužėle, į lanką anksti,

              Kai teka saulutė skaisti

     Ir žiedą, kuris tau vainiką išties,

              Nuskink ir prisek prie širdies.

    

     Tik tekanti ryto saulutė meili

              Ir tu ji bučiuoti gali.

     Ir tau ryto saulė šiltais spinduliais

              Bučiuodama širdį praskleis.

    

     Prabils tau krūtinėje tylūs aidai,

              Ką kalba rasoti žiedai.

     Įvarvins į širdį saldžiuosius lašus

              Pavasario burtas gražus.

    

    

     SENTIMENTALINIS GEGUŽIS

    

     Pažiūrėk, koki nebūti dar žiedai

     Pražydėjo čia raudonai, čia baltai!

     O saulutės meiliai glostantis šypsnys,

     Tartum pirmas tavo meilės žadinys.

     Kviečia saulė, kviečia gėlės! Tai eiva,

     Atsisėsiva po šita alyva.

     Aš myliu jos baltus žiedus, kaip ir tu,

     Tai abudu jais gėrėsivos kartu.

     Ir mane aplies jų kekės ir tave

     Rojum kvepiančia, svaiginančia srove.

     Tų purių žiedų dvelkimą gerdami,

     Užsimiršime, svajonių nešami.

     Mūsų taką gausiai puokštėm nubarstys

     Tas gegužis, margažiedis mūs svetys.

    

    

     DEBESĖLIUI

    

     Baltapūki debesėli,

     Lengvasparni lakūnėli,

              Kur tu skriesi?

     Ar tik saulę palydėti,

     Ar rytų aušroj žėrėti

              Tu viliesi?

    

     — Pro bekraštį melsvą plotą

     Jūra skendėja miglota, —

              Ten keliausiu

     Ir sodriais lašais patvinęs,

     Prie audringos jos krūtinės

              Prisiglausiu. —

    

     Tai ir mano, debesėli,

     Juodą mintį rūpestėlį

              Nuplukdinki

     Ir į giliąją jūružę,

     Kur vien bangos šniokščia, ūžia,

              Paskandinki.

    

    

     SAULĖTEKIS KALNUOSE

    

     Tylinčią pakalnę

     Padengė šešėlis, —

     Melsvu kalno slėniu

     Plaukia debesėlis.

    

     Nuaidėjo varpas, —

     Palšvas rūkas krenta, —

     O baltoj viršūnėj

     Saulėta ir šventa.

    

     Tylinčią pakalnę

     Padengė šešėlis, —

     Melsvu slėniu plaukia

     Rausvas debesėlis.

    

    

     KALNŲ DEBESĖLIS

    

     Pro tamsiai žalius lapus

     Spindi mėlynas dangus.

     Nieko žemėje nėra,

     Vien tyli karšta giedra.

     Vien dangus ramiai alsuoja,

     Vien tik lapai plevėsuoja.

    

              Pro tamsiai žalius lapus

             Plaukia debesėlis.

              Tyliai plaukia neskubus

              Baltas debesėlis.

    

     Seksiu baltą debesėli, kur jis plaukia,

     Palydėsiu per padangę žydrą, jaukią.

     Už padangės kalnų šlaitai mėlynuoja,

     Trys viršūnės sidabrinės spinduliuoja.

     Ir priplaukęs debesėlis vidurinę,

     Pabučiavo šviesią kaktą jos ledinę.

     Pabučiavo, sutvyskėjo ir paliko

     Tarp šviesių padangės perlų jos vainiko

    

    

     BUS RUDUO

    

     Ant šakutės ten aukštai,

     Saulės mylimas karštai,

     Ko, lapeli, pageltai

              Taip anksti?

     Ar nakties šalnų dygliai

     Tave įžeidė giliai,

     Ar saulutės spinduliai

              Per karšti?

    

     Dingo meilės jau laikai,

     Tu nuliūdęs atsakai,

     Žemė dengiasi pilkai,

              Nemaitin.

     Tuoj ruduo sparnus išskleis.

     Lėkdams vėtrų sūkuriais,

     Neš visus savais keliais

              Prapultin.

    

     SNAIGĖS

    

     Ar meni tu baltą taką,

     Kai diena iš lėto baigės,

     O aplink, kaip baltos puokštės,

     Krito švelniapūkės snaigės?

    

     Stebuklingas buvo takas

     Sniego puokštėmis nuklotas!

     Jis tolyn, tolyn viliojo

     Į melsvus, beribius plotus.

    

     Baltų snaigių apkaišyti

     Nejučiom abudu ėjom

     Pro pusnynus, pro gėlynus

     Pasipuošusiom alėjom.

    

     Melsvo prieblindžio ūkuose

     Lengvapūkės skraido snaigės,

     Kaip alyvų baltos puokštės,

     Kai pavasaris mum baigės.

    

     Bekeliautum, mano drauge,

     Tuo taku baltai nuklotu,

     Kolei krinta lengvos snaigės

     Iš aukštų padangės plotų.

    

    

     Į UŽBURTĄ ŠALĮ

    

     Į užburtą šalį

     Neilga kelionė,

     Kupina grožybių,

     Lyg žavi svajonė.

    

     Ant baltučio tako

     Snaigėm nubarstyto

     Iš aukštų padangių

     Žvaigždės nusirito.

    

     Šnara, groja minant

     Snaigės sidabrinės,

     Jaunas džiaugsmo juokas

     Skamba iš krūtinės.

    

     Šaltis į pusnynus

     Susižarstė sniegą,

     Kur gegužio burtai

     Užkerėti miega.

    

     Užmigdytą mišką

     Eidams palytėjo,

     Ir baltais žemčiūgais

     Pušys pražydėjo.

    

     Eitum taip be galo

     Per šviesius pusnynus.

     Pro kerus šarmotus

     Taką prasimynus.

    

    

     VARPININKAS

    

     Pakilo erdvėj spinduliuota banga, —

     Aš varpą siūbuoju galinga ranka.

     Ir skrenda žydraisiais padangių keliais

     Variniai garsai su šviesos spinduliais.

    

     Kas varpo klausys stebuklingos giesmės,

     Tas amžiną draugą joje sau laimės.

     Ji širdį, kaip juodąją geimų pasieks.

     Kurios nesujaudin pasaulyje nieks.

    

     Kas džiaugiasi — džiaugsis su jąja laisvai,

     Su verkiančiais verkia jos graudūs balsai:

     Aš džiaugsmą ir raudą užbūrus kartu,

     Paskleidžiu siūbuojamo vario aidu.

    

     Gilus mano varpas, kaip jūros gelmė,

     O mėlyną dangų pasieks jo giesmė.

     Širdis mano varpo kieta, bet jautri —

     Būties jai visi slėpiniai atviri.

    

     Atplaukia erdve spinduliuota banga.

     Aš varpą siūbuoju galinga ranka, —

     Ir džiaugsmą ir raudą užbūręs kartu.

     Paskleidžiu siūbuojamo vario aidu.

    

    

     SU KRINTANČIAIS LAPAIS

    

     Su krintančiais lapais, su vėjo verksmais

     Didingais troškimais širdis neužkais.

     Tik pinsis mintis nedrąsi ir liūdna,

     Kaip palšo dangaus įkyri dargana.

    

     Suvargino dvasią šešėliai mirties:

     Padangėj skraidyti sparnai nesities.

     O saulėtos dienos, kuriomis džiaugeis,

     Giedriais atminimais tik širdį sužeis.

    

     Žinau, nesiliovė pasauly kančia.

     Dėl ko gi širdis taip kieta ir kurčia?

     Vai skauda man skauda, bet savo žaizdas, —

     Dėl jų savo kelio širdis neberas.

    

     Turiu aš savy priešingybių versmes:

     Ir sielvarto mintys manęs nepames.

     Dėl jų manyje ir gūdu ir tamsu:

     Jaučiu, kad esu nebe tas, kas esu.

    

    

     PO PADANGĖS SKLIAUTUS

    

     Po padangės skliautus

     Skraido vėjas rūstus,

     O padangė šalta ir juoda.

     Taip kraupu ant širdies

     Gaudesy tos nakties, —

     Tai kalbėjau aš vėjui tada:

    

     — Tu negausk taip šaltai,

     Juk ir man gi, matai,

     Taip nemiela, taip liūdna, gūdu.

     Tu suglauski sparnus

     Ir nudenk žvaigždynus, —

     Aš paklydęs takų nerandu.

    

     Gal kai rytas užraus

     Ant blaivesnio dangaus,

     Mano tolimą kelią nušvies. —

     Nesiblaivo skliautai,

     Gaudžia vėjas piktai,

     Drumsčia tamsą audringos nakties.

    

     — Tai prabilki bent tu.

     Nuo juodųjų skliautų,

     Kur ieškoti man savo dalios?

     Ar verpetais giliais,

     Ar padangių keliais,

     Ar į nežinią grįžt atgalios?.. —

    

     Po padangės skliautus

     Blaškos vėjas rūstus,

     O padangė gūdi ir juoda.

     Nėr kam žodžio pratart,

     Tik rūstesnė kaskart

     Iš širdies veržiasi skausmo gaida.

    

    

     STELLA MARIS

    

     Jūs matėte jūroj saulėleidžio tylą,

     Kai tingiai banga ripuliuodama dyla,

     Ir mėlyną dangų po kojų jum kloja,

     Ir jūs pamylėtąją godą svajoja.

    

     Gražu, kuomet saulė laužtais spinduliais

     Į žvilgančią jūrą lėtai nusileis,

     O tolimos erdvės mainydamos raus

     Tarp tylančių jūrų ir aukšto dangaus.

     Žiūri tolumon — ir iš lengvo širdyje

     Vienatvėje nugirstas aidas atgyja.

     Ir šaukia tave nusikelti tenai,

     Kur jungias dangus ir gelmių vandenai,

     Kur saulė papylė liepsnotus dažus,

     Ir lenkiasi skliautas didingai gražus.

    

     Apglobs tuoj naktis neberimstančią dvasią —

     Ją vienos tik mirgančios žvaigždės suprasią,

     Kai gūdžiai vidurnaktį jūros gelmėse

     Skenduoliai sidabro varpai suskambėsią.

     Pamiršk kai sparnus į padangę ištiesi,

     Kad tai apgaulingais sapnais gaiviniesi.

     Praeis ta būties valanda, ir netrukus,

     Vakarė žara, šiaurės dangų apsukus,

     Pakils iš rytų kaip šviesos pranašystė,

     Kurioj tu savosios lemties nepažįsti.

    

    

     UŽGESO ŽIBURIAI

    

     Užgeso žiburiai, nutilo mūsų puota,

     Nudraskė viesulas girliandų vainikus.

     Taurė neišgerta, daina neišdainuota, —

     Užgeso žiburiai pro džiaugsmą ir juokus.

    

     Užgeso žiburiai — ir vėl mes tylūs, rūstūs

     Ir liūdesiu nykiu ir baime nešini.

     Be atgarsio dvasia ar melstųsi, ar skųstųs:

     Užgeso žiburiai — ir mes vieni, vieni.

    

     Užgeso žiburiai — ir paslėpto troškimo

     Nei aš neadariau, nei tu neadarei.

     Metu puikių sapnų, tylaus jausmų žaidimo

     Užgeso žiburiai, užgeso žiburiai.

    

    

     FINALE

    

     Nuskambėjo, nuaidėjo

     Iš pailsusios krūtinės

     Minutinio džiaugsmo juoko

     Srovės paskutinės.

    

              Nusileido laimės saulė

              Už kalnų toli, toli, —

              Suspindėjo, nuriedėjo

              Tik rasa gaili.

    

     Ir likau aš vienų vienas

     Baigti vargo dienužėlės.

     Gaudė, verkė rūstūs vėjai,

     Sieloj skausmas kėlės.

    

              Ir kraupiais suokimais vėjo

              Verkė rudenio naktis, —

              Verkė savo laimės kapo

              Nerami būtis.

    

    

     REX

    

     Galingas ir didis valdau asai žemę.

     Skliautus mano sostas padangėse remia.

     Minu brilijantus, o čia prie vainiko

     Man spindinčios žvaigždės pritiko.

    

     Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija:

              Čionai tamsiažydris dangus,

              Ten mėlyna jūrų simfonija

     Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.

    

     Bet kas per balsai prieštaringu aidėjimu

     Staiga ėmė drumsti tą puikų skambėjimą.

     Lyg mirštančio skausmas agonija

              Ardo harmoniją.

    

              — Gelbėk mus — žūvame!

              Vargo kankinami,

              Bado marinami

              Urvuose pūvame.

    

              Lūpos išdžiūvusios,

              Akys užgriuvusios,

                       Plyšta širdis.

              Ak, paskutinėje

              Skausmo kankynėje

                       Smauk mus, mirtis!

    

              Keršto nublokštame

              Alkyje trokštame

                       Lašo rasos.

              Alpstam — ir šaukiame,

              Mirštam — ir laukiame

                       Duonos — šviesos!..

    

     Bet aš, kuris žemę iš sosto valdau,

     Nei skurdo, nei skausmo tenai nematau.

     Gėriuos stebuklingais darbais Įkūrėjo,

     Kurs visą pasaulį taip puikiai sudėjo:

              Čia mėnuo ir žvaigždžių minia

              Padangėje žavi mane,

              Ten jūra ir vaizdūs krantai,

              Kiek toly akim užmatai.

    

     Tai ko jie ten šaukia kaskart įkyriau?

     — Paliaukit! — galiausiai supykęs tariau, —

     Jūs ten taip rūsčiai šaukdami tame klonyje,

     Ardot pasaulio harmoniją!

    

     Tariau — ir, į purpurą įsivyniojęs,

     Žiūrėjau, kaip žvaigždės vainikan man klojas.

    

    

     PRIEŠ AUDRĄ

    

     Lyg juodas šešėlis visur ir kasdie

     Lydi tu mane, neramioji mintie,

     Ir vis šiurpulingus žodžius man kuždi

     Ir rodai, kur debesys grumias juodi.

     Matau aš tas šmėklas. Žinau, kad tenai

     Išniekinto kraujo pasruvo tvanai.

     Vidurnaktį vėjo suokimuos girdžiu

     Kaip šaukias dangaus milijonai širdžių,

     O vėtrai nurimus, tyloje klausai, —

     Mirtim atsidūsta baimingi balsai.

    

     Girdi — ir į vakarus krypsta žvilgsnys,

     Kur auga baugus debesys.

     Matai — ir į dangų malda

     Pro lūpas tau veržias tada.

    

    

     TĖVYNEI

    

     Murmėjo ir grūmės juodi debesiai

     Audringų žaibų ir perkūnų pritvinę, —

     Ir tu neramiai audros gando klausei,

     Nuvarginta mano Tėvyne.

    

     Ir tavo padangė staiga apsemta

     Pirmoji žaibų sūkuriais sušvytravo.

     Pasruvo krauju tavo žemė šventa

     Ir girios skausmingai dejavo.

    

     Tu dūmų juoduose verpetuos skendai

     Naikinama gaisro siaubingo.

     O tavo kančių ir dejonių aidai

     Be atbalsio sklido ir dingo.

    

     Tai kas tavo pamirštą vardą primins?

     Nejaugi tik vienas beginklis poetas?

     Jo skundas tau sielvarto nenuramins, —

     Iš tavo skriaudų jis sudėtas.

    

     Ir aš tik skundus tau aukoju tylius,

     Ne kurstomus obalsius žygių skelbėjo.

     Man įteikė Viešpats ne kardą, — kanklius, —

     Ir taiką širdis pamylėjo.

    

    

     KALĖDŲ ŠVENTĖ

    

     Iš reto žvaigždėta padange aukštai

     Didingai prabilo Kalėdų varpai.

     Ir girdi kiekvienas, kam liūdo širdis,

     Kad užgimė Meilė, prašvito naktis.

     Ir pavergė sielas džiaugsminga žinia, —

     Sukniubo ant kelių varguolių minia,

     Sutirpo šalti abejonių ledai

     Ir veržėsi guodžiančios maldos karštai.

    

     Štai žėri šventovė elektros šviesa

     Ir blizga altoriuose aukso varsa.

     Pagautas didybės žiūri ir klausai,

     Kaip muzikos groja ir gieda balsai.

     Bet ne, ne paguodos tai skamba gaida —

     Jos veltui ilgėjos širdis sužeista.

     Ir čia vien tik skausmo dejas išgirdai —

     Ir čia vien pikti prakeikimo aidai,

     Kuriais išbadėjusios lūpos klajoja

     Ir skelbia ne meilės, bet keršto rytojų.

    

    

     PLAŠTAKEI

    

     Pamiršk mane, sparnuotoji plaštake.

     Kol žydi saulėje visi žiedai.

     Dar tavo laimės dienos nesukakę,

     Dar daug šviesos ir džiaugsmo neradai.

    

     Plazdėk visur, kaip margas saulės svečias,

     Kur kvepia skaidrios gėlės ir medus.

     Tegu tavy jaunatvės žiedas skečias,

     Kad būt visiem saulingas ir saldus.

    

     O kai sparnų pakelt jau negalėsi,

     Širdis apalps nuo saulės ir kaitros —

     Ir jau miglotam sutemų pavėsy

     Varpai tylias nakties maldas sugros

    

     Ir žemei adarys žvaigždėtą dangų,

     Kaip kniūpščią taurę degančiais lašais, —

     Tada tu atplasdėk ties mano langu

     Pasveikinti mane vidurnakčio aidais.

    

    

     MARGI SAKALAI

    

     Lydėdami gęstančią žarą, vėlai

     Pakilo į dangų margi sakalai.

     Paniekinę žemės vylingus sapnus,

     Padangėje ištiesė savo sparnus.

     Ir tarė margieji: negrįšim į žemę,

     Kol josios kalnai ir pakalnės aptemę.

     Sapnai ir šešėliai padangėse mums

     Šviesiųjų į saulę kelių nebedrums.

     Mes skaisčiąją aušrą dangum pasiviję,

     Iš josios vainiko nuskinsim leliją —

     Ir miegančios žemės laukus ir uolynus

     Paversim į žėrinčius saulės gėlynus.

     Ir tarę, suplojo iš naujo sparnais,

     Tolyn ir aukštyn, kolei kraujas užkais

     Pavytusios saulės ieškota liepsna,

     Ir žemei užgims pranašauta diena.

    

     Bet štai rytuose jau nuraudo dangus,

     Jau nušvietė saulė uolas ir laukus,

     Tačiau iš dangaus nei anksti, nei vėlai

     Negrįžo į žemę margi sakalai.

    

    

     SKRISKI, ARE

    

              ...Dangus mano tėvas,

              bet Žemė — motina manoji.

    

     Skriski, are, į pat dangų ir plasnoki.

     Būt vergu savosios žemės tu nemoki.

     Aš tau laisvės, nei dangaus nepavydėjau,

     Nors tik juodą, šaltą žemę pamylėjau.

              Kai geriu jos drėgną kvapą ir ūkus,

              Man sapnuojas skaisčios žvaigždės ir dangus.

              O kai vėl mane padangė užsūpuos,

              Jausiu žemę savo ilgesio vaizduos.

    

     Kaip apimt tave, pasauli begalini?

     Gaivalingą tavo galią siela mini:

     Tavo liepsnos man krūtinėj dar žėruoja,

     Tavo aistros mano lūpomis garuoja.

              Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,

              Bet aš čia, juodojoj žemėj išdygau.

              Dar pirmykštę savo būtį siela mini, —

              Tik apglėbt tave, pasauli begalini!

    

    

     ŽEMEI

    

     Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!

     Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.

     Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia —

     Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.

    

     Nuo juodbruvo veido saulėleidžio skarą nutraukus,

     Tu šiltą pavasario naktį manim apsvaigai:

     Jaučiu tavo plakančią širdį ir kvepiančius plaukus,

     Kaip galvą svaigina, lyg žydinčių pievų ūkai.

    

     Raudonos aguonos nulinkę tau vyto prie kojų,

     Ant tavęs rausvi debesynai pakriko lengvai, —

     Susitelkė žvaigždės ir mėnuo padangėj sustojo,

     Kai šiltą pavasario naktį mane bučiavai.

    

     Apglėbiau tave, kaip nė vienas apglėbt negalėtų.

     Įaugau tavin chaotingų geismų šaknimis.

     Kaip pasakos augalas kilsiu lig ruimų žvaigždėtų,

     O kraunamas žiedas tavąja gyvybe išmis.

    

    

     GALIŪNAS

    

     Pakilo, sumojo tamsiuoju sparnu, —

     Ir aš į jo sostą, kaip vergas, cinu.

     Jis kvėpė liepimą numirėlio vėlei, —

     Ir skverbias į spindulius kapo šešėliai.

    

     Jis alkiui užčiaupė piktuosius nasrus, —

     Ir džiūgauja minios pro puotų gaisrus.

     Putojančią taurę jis sutrempė koja, —

     Ir gedule klūpantis džiaugsmas vaitoja.

    

     Tada jis pakilo ir žengė lėtai,

     Kur buvusių žygių dar skamba aidai.

     Ir ką jis ten šaukė ir ką ten kalbėjo,

     Viena tik tamsioji naktis tai girdėjo.

    

     Kai grįžo į sostą galiūnas puikus,

     Tik žvaigždės mirgėjo pro palšvus ūkus.

     Sugrįžo, apsigaubė juodu sparnu —

     Ir kniubo prie sosto šaltų akmenų.

    

    

     GIMIMO NAKTĮ

    

     Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,

     Garbinki didį gyvenimo džiaugsmą.

     Tavo ir jo sutartiniai mylavimai

     Plaka krauju ir liepsna mano gyslose.

    

     Jo spinduliuotam gimimo vidurnakty

     Glūdi tu vienas, kaip pasmerktas milžinas,

     Pusę dangaus į šešėlį nutremdamas,

     Glorijoj rūsčiu memento aidėdamas.

    

     Tavo ir jo sukirsti kalavijai

     Kyla man kryžiaus vaduojančiu simboliu,

     Ten kur gyvenimo didė Golgota

     Judu erškėčių karūnon supynė.

    

     Merdinčios gyvasties amžinas liūdėsi,

     Koks tu didingas gyvenimo šventėje!

     Kaip kruvinai tu skrodi mano širdį

     Džiaugsmo varpų sutartinėj simfonijoj.

    

     Šventės ugnių papuoštoj tavo sutemoj

     Klūpauja minios raišų ir paniekintų —

     Veiziu ir aš į nesuprastą paslaptį,

     Kildamas tavo laisvėjančioj galioj.

    

    

     TEGU TAVE DIEVAI

    

     Laukuos šalna. Šarmotasai rytys

     Jau tuoj ir mano taką švilpdams nubarstys

     Geltonu gintaru ir baltu sidabru,

     Kad būt širdy ramu, o akyse skaidru.

     Jau pūstelėjo girioj bangos šalto kvapo,

     Geltonu sūkuriu įsimetė tarp lapų, —

     Ir kugžda kuplios liepos ir liekni klevai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai.

    

     Einu tolyn. Dangus dar saulę mąsto

     Ir želmeny mielai pavasarį surastų.

     Bet saulė jau toli su meile ir daina

     Ir tamžalis želmuo maitinasi šalna.

     O tas, kurio širdis dar saulės burtais kliedą,

     Šiąnakt raškys sapne paparčio slaptą žiedą,

     Pabus, išvys šalnas ir šyptelės kreivai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

     Žiedų nėra. Tačiau visur dažai

     Ir rodos, pats kartu juos laistai ir paišai.

     Pamiršęs jau gėles, rausvus lapus skini

     Ir saulėtas dienas iš naujo gyveni.

     Ir veizime atgal, tyliu džiaugsmu nurimę,

     Ir laiminam tave, liūdnų spalvų žaidime,

     Kad vienai valandėlei dar mus prigavai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

     Skubu atgal. Namai iš tolo moja

     Greičiau į jaukų vidų kelti koją,

     Užvarstyt langines, uždarinėt duris, —

     Ir kai vėjuotos sutemos aplink užkris,

     Atskleisti prie ugnies tą šviesų, gelsvą lapą,

     Kur saulėtų dienų įbrėžtos aistros tapo,

     Pažvelgt, nusišypsot ir atsidust lengvai:

     Tegu tave dievai, tegu tave dievai...

    

    

     PAKVIPO ŽEMĖ

    

              Pakvipo žemė vakaro šešėliais,

     Alsuoja tylą sutemų žiedai —

     Ir iš jaunystės pasakiško sapno

     Tu vėl many šią naktį pabudai.

    

              Nustebusi mintis krūtinę drumsčia

     Ir džiaugsmas spindi iš šviesių akių.

     Nutyla žodžiai, tiktai tavo vardą

     Iš skambančiųjų tolių vėl šaukiu.

    

              Jaučiu tave visoj būties pilnybėj,

     Tavim pakvipo žemė ir žiedai.

     Ir tu viena į mano tamsią naktį,

     Kaip klystanti liepsnelė įspindai.

    

              Tavęs nebėr. Bet iš miglotų tolių

     Tu vis į mano lūkesį skrendi

     Ir kaip užburto sapno karalaitė,

     Kvapiais naktų šešėliais pabundi.

    

    

     NEŽINOMAM DIEVUI

    

     Aš giedu Tau giesmę, Nežinomas Dieve,

     Nors Tu man — tik nykstančių amžių gūdi paslaptis.

     Tu — kryžkelė žemės klajonių takuose,

     Kur protarpiais grįžta sujaudinta mano mintis.

    

     Vieniem Tu audringais griausmais apsireiškei,

     Kitiem Tu vidurnakčio bokštų tyloj prabilai.

     O man, kaip apgriuvus šventovė, ta žemė,

     Ir nieko nesako didingi gamtos gaivalai.

    

     Tu man kaip už daugelio šviesmečių žvaigždė,

     Kurios stebuklingos šviesos paregėt negaliu.

     Gal ten ir tavasai žvilgsnys kartu spindi,

     Bet čia — nei Tavęs aš bijau, nei Tave aš myliu.

    

     Aš, dulkė išdegintuos saulės tyruose,

     Žinau, kad esi; kas esi, kaip esi — nežinau.

     Ir tyli širdis prieš tą amžiną mįslę,

     Kurios išrišimo žvaigždynuos ieškot ketinau.

    

     Bet gal tik iš žemės palaiminto kapo,

     Jei saulėtu žiedu kada rasose pražydėsiu,

     Gal tuomet aš savo Nežinomą Dievą

     Čia pat prie tų kvepiančių žemės žiedų paregėsiu.

    

     Vincas Mykolaitis-Putinas. Keliai ir kryžkeliai: lyrika. Kaunas, Sakalas, 1936.