DIPTICHAS APIE KASDIENYBĘ

       Gyvendamas diena po dienos, aš paklausiau savęs, kas yra kasdienybė, ir ilgai neradau jokio atsako. Prisiminiau Rytų išminčiaus išmintį: ,,Koks nuostabus užsiėmimas nešioti malkas ir koks prasmingas darbas semti vandenį“. Tačiau vis tiek aš neįstengiau sau atsakyti, kas yra kasdienybė. Tada atsisėdau prie popieriaus lapo, ir šitaip gimė šios dvi istorijos. Galbūt ir jos nėra joks atsakas, bet, jas užrašęs, aš daugiau nebeklausiau savęs, kas yra kasdienybė. Supratau, jog, kasdien įsiklausydamas į savo širdies bėgsmą, kasdien įstengdamas atrasti save vis naują, dar nepažintą, kasdien pajėgdamas pažinti, keisti ir atiduoti kitiems save, aš nugaliu kasdienybę. Ji tampa many nemirtinga.

 
       ŽENKLAI, KURIE PRANYKSTA

       Anądien Aivaras įsistebeilijo pro langą ir matė savo mergaitę, einančią gatve su pirkinių rezginėlė, juto jos mažyčius žingsnius, jos plonas, ištįsusias rankas,– mergaitė jam buvo tarsi kitame pasaulyje. Jis neįstengė užsimerkti nei nusigręžti, o mergaitė ėjo ilgai, aplink ją maišėsi daug moterų ir vyrų, ir visas tas maišymasis buvo įprastas gatvės reginys, tereikėdavo kasdien tik pažvelgti pro langą. Dabar jis norėjo sustabdyti savo mergaitę, išplėšti iš kito pasaulio, susigrąžinti ją, bet tas keistas jos ėjimo skaudumas, nuvilnijęs per jo krūtinę ir sustojęs galvoj, dabar tarsi žavėjo jį. Jis negalvojo, jog mergaitė jau yra išaugusi į moterį, išaugusi tokia, kaip ir kitos skubančios su rezginėlėmis moterys, ir kad tas jos ėjimas yra toks gražus ir nepavojingas jai. Pamažu jis mąstė, kad jo mergaitė šitaip eis ilgai, gal visą savo gyvenimą, ir kad tas šaligatvis taps jai it švenčiausias takas, kuriuo visi norėtume žengti kažkur kitur, žengti galbūt su aureole virš galvos, bet kasdien rankoje esti pirkinių rezginėlė. Nugalėtas lėtai plūstančių minčių, anądien jis taip žiūrėjo į savo mergaitės ėjimą, tokį ramų ir įprastą kitiems, bet jam dilginančiai skaudų – gal todėl tas ėjimas jam atrodė tarsi kitame pasaulyje.
       Šiandien mergaitė užbėgo pas jį, ji norėjo pasigirti savo nauju paltuku ir tris kartus sakė: Aivarai, pažiūrėk į mane, Aivarai, pažiūrėk, – tačiau jis buvo tarsi žado netekęs, – mergaitės rankoje nusvirusi palei grindis ilsėjosi pirkinių rezginėlė, ir jis tarė:
       – Anądien tu jau buvai kaip moteris.
       Mergaitė šypsojosi ir stengėsi pažiūrėti Aivarui į akis, ji dar norėjo prisiglausti prie jo ir pabučiuoti švelniai į skruostą, bet Aivaras nusisuko į langą.
       – Va, ten anądien tu ėjai su ta rezginėlė, aš tave mačiau, tu ėjai kitame pasaulyje, ar tu supranti, kokiame pasaulyje jau tu buvai?
       – Kas tau, Aivarai? – išsigando mergaitė.
       – Aš galėjau tave sugrąžinti iš kito pasaulio, Julija, bet aš tik spoksojau pro langą, aš nežinojau, ar geriau bus, jeigu tave sugrąžinsiu.
       Julija išbėgo į gatvę, ir jis vėl ją matė tarp kitų moterų ir vyrų ir vėl juto to savo matymo skaudumą, bet dabar jis galvojo, kodėl niekada anksčiau, nei prieš mėnesį, nei prieš pusę metų negalėjo viso to pamatyti ir kodėl tik jo mergaitės ėjimas su rezginėle yra toks neįprastas. Jis prisiminė, kaip matydavo savo tėvą ir motiną, einančius su pirkiniais, tempiančius dideles rezgines bulvių arba obuolių, tačiau nei tėvas, nei motina nebūdavo jam tame „kitame“ pasaulyje.
       Aivaras nuėjo į virtuvę, susirado rezginę ir išskubėjo į gatvę. Parduotuvėje nusipirko puskepalį duonos ir dabar jau neskubėjo, svariais žingsniais žirgliojo savo gatve, rankoje juto sunkumą, dar taip menkai iki šiol patirtą, tačiau drąsinantį, žiūrėjo praeinantiems tiesiai į akis.
       – Julija, aš atėjau pas tave, aš irgi jau esu kitame pasaulyje, ar pažįsti mane tokį? – vos pravėręs duris, šūkčiojo Aivaras.
       – Tu man atrodai kvaištelėjęs, – nusijuokė Julija. – Kas tau yra, Aivarai?
       – Eime pasivaikščioti, Julija. Bet ir tu pasiimk rezginėlę, būtinai pasiimk.
       Ir jie išėjo laukan, ėjo lėtai, šnekėdami apie paskaitas ir kurso draugus, apie artėjančią studijų pabaigą, o jų rankas keistai svarino apytuštės rezginėlės, bet tą keistumą jie pamažu užmiršo, ir tik Julija juokdamasi paklausė:
       – O kokiame pasaulyje mes esame dabar, Aivarai?
       Tačiau ji tuoj pajuto, jog tas juokas visai nereikalingas. Aivaras suspaudė jos ranką ir ištarė:
       – Dabar? Dabar aš nežinau.
       Jis negalėjo nieko daugiau pasakyti, to pasivaikščiojimo metu viskas atrodė kitaip negu anksčiau, ir jis pats buvo kažkoks kitas, galbūt virš manęs jau yra aureolė, manė, visam laikui virš mano galvos jau yra tas suaugusiųjų pasaulio ženklas, o kiekvienas žingsnis dabar jau visai kitoks, negu buvo vakar ir užvakar. Bet jeigu aš tai kam nors pasakysiu, niekas nepatikės.
       Ir iš tiesų niekas tuo nepatikėjo. Praslinko metai, Aivaras ir Julija tapo vyras ir žmona, bet ir tada niekas nepatikėjo, jog virš jų galvų yra tas gražus ženklas, ta kasdienybės aureolė. O nepatikėjo todėl, kad aplinkui visi buvo tokie pat, visi paženklinti ir po tuo ženklu laimingi arba nelaimingi.
       Bet sykį, tykų sekmadienio rytmetį, kai Aivaras įprastai neskubėdamas skutosi barzdą, jo akys vėl įsmigo į langą, ir jis tarsi apstulbo.
       – Kas tau? – paklausė iš virtuvės išlindusi Julija.
       Aivaro žvilgsnis blaškėsi tarp skubančių ir lėtai žingsniuojančių it neramus pasiklydęs paukštis. Aivaras kietai suspaudė zyziančią mašinėlę ir neatsigręždamas ištarė:
       – Nežinau, ar teisingai viską matau, bet jie eina, o virš jų galvų nieko nėra, tik rankose tos pirkinių rezginėlės.
       – Tu tebesi keistas, žmogau, – pašaipiai tarė Julija, apkabindama Aivaro pečius.
       – Galbūt, – tarė lyg sau, lyg Julijai Aivaras, – tačiau ženklai, kurie paženklina mūsų gyvenimą, negali atsirasti ir vėl prapultį lyg niekur nieko.
       Papusryčiavę jie susiruošė į turgų ir ėjo tarsi tylūs laimingieji – Aivaras nešė didžiulę rezginę, Julija įsikibo į jo ranką, jie ėjo kalbėdamiesi apie būsimus pirkinius, tų pirkinių turėjo būti daug – ir bulvės, ir kopūsto galva, ir puokštė morkų, ir kai jie atsidūrė turguje, tų pirkinių iš tiesų tiek ir buvo. Tačiau apie tai ir apie jų laimingą sugrįžimą pasakoti jau nebūtina, jau viskas yra pasikeitę. O pasikeitė tą akimirką, kai Aivaras prieš metus stovėjo vieną dieną prie lango ir matė savo mergaitę, matė tame „kitame“ pasaulyje ir norėjo ją pašaukti, bet nepašaukė. O nepašaukė galbūt todėl, kad nebuvo kur pašaukti.
       Skaitytojau, kai dar po keleto metų aš susitikau Aivarą ir paklausiau, ar iš tikrųjų norėjo pašaukti savo mergaitę ir išplėšti ją iš to „kito“ pasaulio, Aivaras nieko neatsakė. Gal neatsakė todėl, jog tąkart savo mergaitę jis išvydo jau suaugusią moterį ir išsigando suaugusiųjų pasaulio, išsigando tos nepažįstamos kasdienybės, į kurią su savo mergaite ir pats privalėjo įžengti. O gal todėl, jog tas ,,kitas“, suaugusiųjų kasdienybės pasaulis, kuriame dabar jau gyveno Aivaras, išblukino jo atmintį, nuplovė visas naivias jaunuoliškas pajautas, ir Aivaras nebejuto, koks skaudus vis dėlto ir neamžinas yra tas ėjimas su pirkinių rezginėje, Deja, ko negalime patys pajausti, to negalime paaiškinti ir kitam žmogui – nei senam draugui, nei atsitiktinai sutiktam nepažįstamajam.

 
       TYLUSIS ŠIRDIES BĖGSMAS

       Mūsų miestelyje apsigyveno mergina, kurios ilgai niekas nepažinojo. Ji gyveno palei patį Virvytės skardį, tuščiuose namuose, tuščiuose, nes tų namų savininkai jau buvo mirę. Laikas išmarino ir baltąsias obelis, kurios, daugelis dar atsimena, žydėdamos užgoždavo trobesio langus, ir atrodydavo, kad pražysta ne obelys, o langai. Dabar pavasariais sužaliuodavo tik vienintelis gluosnis. Tačiau namai vis tiek tebebuvo gražūs savo ramybe, galbūt savo vienatve, ir tas grožis nelikdavo nepastebėtas. Taigi mergina jau ilgas dienas gyveno tuose namuose palei upę, kartais ji lesindavo balandžius, kurių mūsų miestelyje niekada netrūkdavo, kartais ji trumpam išvažiuodavo, dažnai užsukdavo į parduotuvę ir pirkdavo papuošalų, gėlių arba duonos ir raudonojo vyno. Drąsesnieji mėgindavo merginą užkalbinti, o sykiais ir užkalbindavo (tada ji įdėmiai išklausydavo), ir net palydėdavo per gatvę, bet niekas niekada nesakė, kad pažįsta tą liūdną, o gal ir linksmą merginą.
       Vidurvasarį į mūsų miestelį atvažiavo Augustas. Su juo visi greitai susipažino ir vadino jį Augustu. Jis buvo mokytojas, visada mandagus ir gražiai apsirengęs, retai kas jį tematydavo miestelio užeigoje, o po mėnesio niekas juo nebesidomėjo. Mat jis buvo vienas iš gyvenančių savo gyvenimą – kasdienį ir paprastą, ir jo buvimas niekam nebadė akių.
       Kaip įprasta sakyti – atėjo ruduo. Ir kaip kasmet – atnešė į mūsų širdis slaptą gėlą ir nerimastį, pabėrė į mūsų akis šalto lietaus, nuleido į mūsų delnus žemą, pilką dangų. Mažai kas bevaikščiojo po miestelį šiaip sau, savo malonumui, visi turėjo savus namus ir džiaugėsi jais – kas tylia vienatve, kas tolimu džiaugsmu, visi – meile, gyvendami ja arba trokšdami jos. Ir gluosnis palei upę jau nebežaliavo, prisispaudė prie žemės, niekieno nepastebimas.
       Ruduo užslinko ilgas, įprastas, ir mes apie jį jau nebegalvojom. Važiuodavom į mišką parsivežti malkų ir galbūt slapčia laukėm pavasario. Tik Augustas, paskui supratom, nenustygo vietoje. Vis dažniau po pamokų jis atsidurdavo prie vėjuotos upės ir, pasirėmęs į kokį medį ar atsisėdęs ant akmens, žiūrėdavo į tamsų baugų vandenį. Sakau – baugų, bet Augustui tas vanduo nebuvo baugus. Jo akys nušvisdavo, ir jis sėdėdavo ilgai – toks bežadis, laukiąs. Anksčiau mūsų miestely daug kas gyveno laukimu, bet visada tą laukimą įveikdavo laiko bėgsmas, kasdieniai rūpesčiai, o gal ir kitų miestelėnų pašaipa. Bet Augustas visiems matant gyveno laukimu ir neslėpė to. Miestelio gyventojai sakydavo: keistas Augustas, jam čia nejauku, bet pripras, jau turėtų priprasti.
       Mūsų miestelis neturi paslapčių. Gal tik vieną – tą merginą. Todėl taip atvirai ir kalbu apie Augustą, nes jo laukimas ir jo nerimastis – ne paslaptis. Bet ir Augustas tapo paslaptimi, kai susitiko su ta mergina. Ilgą, šaltą vakarą jie sėdėjo paupy ant akmenų, paskui atsikėlė ir nuėjo į tos merginos namus. Jie kalbėjo nedaug, rudenį visi nedaug kalba, bet Augustas iš tų namų išėjo negreit. Jie žiūrėjo vienas į kitą šaltais, slaptingais žvilgsniais, gal jie dalijosi laukimu, o gal pajuto, kad jo ir jos laukimas naikina vienas kitą. Visada du laukimai, susiliedami į vieną, sumąžta, ir žmonės tai žino. Augustas vartė rankose molinį puoduką, ir jo pirštai tarsi lietė tekantį laiką.
       Tada aš dar lankiau mūsų mokyklą, Augustas mokė mus gražiai skaityti, ir jo paties žodžiai skambėdavo klasėje turbūt sentimentaliai – kaip žvaigždėta naktis ar kaip krintantis sniegas. Jau stūgavo žiema, rudens juodumą pakeitė laukta baltuma, mes bėgdavom į kiemą mėtytis sniego gniūžtėmis, dienos jau lėkė greičiau, lėkė į pavasarį. Bet Augustas dar gyveno rudeniu. Jis vis slinkdavo prie upės ir spoksodavo į ledą. Dažnai jam ten sėdint ateidavo ir ta mergina, dažnai jie pėdindavo į jos trobesį, gerdavo arbatą, bet – laukimas iš jų akių neišnyko. Galvojau – kodėl du laukimai nesunaikina vienas kito. Kodėl? Negi tylios kasdienybės linksmybė ar liūdesys negali įsiveržti į juos, sudaužyti į šipulius tą beviltišką jų santūrumą.
       Nieko aš čia, žinoma, nebūčiau sugalvojęs. Miestelio gyventojai jau pradėjo kaltinti merginą – Augustas per pamokas užsisvajodavo, jo žvilgsnis kažkur iškeliaudavo pro langą ir ilgai negrįždavo. Pasikeitė ir jo balsas – tarsi rudens lietus jame būtų sušalęs į ledą. Tačiau mes nesmerkėm savo mokytojo, ir klasėje visada tvyrojo tyla. Jei laukimas nesunaikina laukimo, tada jis užkrečia kitus, maniau. Kartais mes visi per pamoką spoksodavom pro langą, o pertraukų metu pasakodavom ką matę. Mes neregėjom jokių stebuklų, o gal tik jais netikėjom – virš juodų medžių pleveno balta drobulė, kuri vis traukėsi nuo mūsų, skriejo, bet ir mes kažkur skriejome – per upę, per slėnį, pro slaptingąjį merginos namą, mes skriejome patys savyje: taip skrieja Žemė, nejusdama to.
       Pagaliau atūžė ir pavasaris. Augustas pasakė mums paskutinius atsisveikinimo žodžius, ir mes visi nuskubėjom prie upės. Ant baltų akmenų ten sėdėjo ir ta mergina. Aš pamačiau jos žvilgsnį, tą žvilgsnį sugavo Augustas, ir man tarsi pasidarė viskas aišku. Aš negaliu pasakyti, kas aišku, bet to ir nereikia. Jos akyse nebuvo nė kibirkštėlės linksmybės, nė kibirkštėlės liūdesio. Kai Augustas išvažiavo iš mūsų miestelio (o išvažiavo jis jau kitą dieną), aš nueidavau į jo vietą prie upės. Matydavau tą merginą, bet neištardavau jai jokių pasveikinimo žodžių. Tačiau jų ir nereikėdavo. Jau svilino vasara, ir mes džiaugėmės ja. Visi mūsų miestely moka ja džiaugtis. Bet širdy aš jau laukiau rudens, krintančio į akis lietumi, į rankas – žemais debesim.

       Prie viso to aš norėčiau pridurti tik tiek: kasdienybė, kuri gyvena mumyse, o ne kurioje gyvename mes, yra daug gilesnė ir paslaptingesnė, tai mūsų sielos kasdienybė. Ir tik joje – sielos kasdienybėje – nuolat gimsta toji mūsų stiprybė, kuria mes įveikiame kiekvieną savo dieną, nudirbame didžiuosius darbus, subrandinam savo meilę žmonėms ir gyvenimui. Ir galbūt šios istorijos tebus tik akstinas paklausti savęs: kokia yra mano kasdienybė? Ne, ne toji įvykių ir atsitikimų virtinė, o ta kita, mano sielos tylioji kasdienybė?

       DVIDEŠIMT MINUČIŲ NEMIGOS

       – – – iš pradžių tik blausi šviesa lyg kokiame begaliniame tunelyje, ir jis bėga nematydamas nei laukų, nei medžių, bėga – ir tyla jo lūpose. Nežino, nuo ko bėga ir kodėl, nežino, ir koks tylos vardas; sustabdo didelę juodą mašiną, važiuoja iš tos blausios šviesos, užgroja muzikos automatas, muzika už penkias kapeikas,– ji nugali barškančius peilius ir šakutes, ji nugali nebylius veidus ir spengiančią tylą. Jis tiki: dabar niekas neina per geltonus pienių laukus, niekieno akių netemdo rugiagėlių mėlis, dabar niekur nesrovena skaidrus vanduo... Jam paduoda cigaretę, ir jis ryja brangius dūmus, jis nežino, kodėl niekaip negali atsibusti, atsikelti, išeiti: jam glosto galvą, šnabžda žodžius, tačiau jis nieko negirdi – – –
       – – – prisimena, kad jie niekaip negali susitikti; jis susuka penkiaženklį numerį ir girdi svetimus balsus: svetimas Julijos balsas, svetimas jo balsas; svetimu balsu jis nori paliesti Julijos lūpas, įsiskverbti į jas, bet ji neatpažįsta net jo balso, ji klausia: Čia tu? Čia tu? Ir laikas suskaičiuotas, sulindęs į telefono laidą, o jie vis dar šneka svetimais balsais, kol atsiveria durys, įeina sekretorė, purto už peties, kiša panosėn popierius, ir balsas tame laide nutrūksta, ir jis lieka vienas – – –
       – – – gatvėj pabyra snaigės, tūkstantis mažų snaigių, šokinėdamas laksto šunytis, neklauso savo ponios, lipa į medį ir, tupėdamas ant šakos, kukuoja, kukuoja, ir vėl krinta tūkstantis mažų snaigių. Balso jau nebėra, tik jo atminimas, riedantis prirašyto popieriaus lapu, krintantis ant grindų ir be garso sudūžtantis. Tada jis užsivelka baltus marškinius, pasiriša kaklaraišti, įsisega ženkliuką ir važiuoja per juodus laukus, važiuoja susitikti žmogaus, susitikti žmogaus Aurimo – – –
       – – – bet jokio žmogaus nėra, ir jis eina į gatvę, slenka šaligatviu, užsuka į vaistinę, po penkiolikos minučių įsėda į minkštą autobusą ir rieda, rieda. Apie ką dabar šnekėti – Julija jau toli, ten, kur tūkstantis mažų snaigių ir kukuojantis baltas šunytis. Julija sako: aš einu į daržovių parduotuvę, einu pas siuvėją, valgau obuolį, klausausi Varšuvos koncerto. Jis sako: aš sėdžiu šalia žilo vyriškio, pro mus bėga juodi medžiai, mano akys užmerktos, žilas vyriškis atsiverčia laikraštį, ir miegas ateina, miegas sukausto, žilas vyriškis miega, ir prošal prabėga vienišas juodas medis, spengia plynas laukas, laukas iki pat dangaus – – –
       – – – Varšuvos koncertas jau pasibaigė, tu atsiverti knygą ir skaitai joje tarsi savo mintis, ir niekada negalvoji apie svetimas mintis, ir nejunti, kaip kitapus gatvės prie sienos prisispaudžia šešėlis,– taip prabėga valanda, valanda didesnė už visą laiko kalną, ir tada tu užverti knygą ir palengva nusivelki drabužius, ir žiūri į veidrodį, šypsaisi savo veidui ir atsimeni – žydros tavo akys, neatsimeni tik balso, mirusio telefono laide, užgesini šviesą, eini į lovą, nusigręži į sieną, tavo atmerktos akys liečia tamsą, užmiršti savo vardą ir jau esi kaip prieš tris žiemas žydėjusi žibuoklė – – –
       – – – jis lipa iš autobuso, jo kojos atsiremia į akmeninį grindinį, jis ieško žmogaus Aurimo, suranda ir spaudžia jam ranką, iš tos rankos srūva į jį svetimas gyvenimas, sunkus ir kietas kaip iš dirvos išmestas akmuo, su tuo žmogum jis slenka į tirštą kavinę ir junta, kad nėra laiko, kuris sustotų, kuris atsimintų juos; ir nėra vyno, kuris nebūtų kaip vanduo, ir jie geria tą vyną ir sako žodžius: bet mūsų gyvenimo nėra, nėra būtinybės išlikti ir įsikūnyti, ir nėra tavo moters, kaip nėra ir atsako, kodėl tas žmogus išlieja ant grindų savo vyną, išeina pro duris ir spokso į juodą sugrubusią gruodžio žemę – – –
       – – – jis sako: aš mačiau to žmogaus gyvenimą, išmokau jo skriaudą ir jo teisybę, bet išmokau ir savo gyvenimą, štai jis, apklotas tūkstančio mažų snaigių, jis zvimbia tuščiame telefono laide ir veržias atgal per laukų tolybes, veržias į miegančios moters juodai užmerktas akis, ir jis girdi, kaip ta moteris pro miegus, pro lygų alsavimą šnabžda savo džiaugsmą ir užmarštį, ir tie slapti jos žodžiai susigeria į jo sielą it lietus į perdžiūvusią žemę – – –
       Tą tylią vidurnakčio minutę nuo naktinės lempos atsigręžia išgąstingas moters veidas, ir iš plonų lūpų išskrenda žodžiai:
       – Romualdai, kas tau?..
       – Vakar, grįždamas iš komandiruotės, stotelės bufete sutikau Aurimą. Man pasirodė, jog mes vienas kito visąlaik ieškome.
       – Tai buvo taip seniai, kodėl tu negali užmiršti?..
       – Jis gyvena čia, gyvena tarp manęs ir tavęs, Julija, ir gyvens visą laiką...
       – Kvailystė. Žiūrėk, už lango kaip lengvai ir tykiai sninga... Ir negi tu be manęs nesi turėjęs kitos moters?..
       – Kitos moters? – jo balsas pasidarė it ledas. – Ir tu sakai, jog mes pajėgūs užmiršti tuos kitus vyrus ir tas kitas moteris, gyvenančius mumyse? Ir tu sakai, jog jų gyvenimai be pėdsakų išnyko mumyse ir mes galime viską užmiršti? – – –

       ŽEMĖ, KURION NEGRĮŽTAMA

       Laimingas tas, kuris rytą sudegina savo pernakt rašytus laiškus.
       Aivaras rašydavo naktimis ir nieko nepajėgdavo sudeginti. Galbūt ir sunkiausia sudeginti laiškus, rašytus sau. Vieną tokių laiškų jis įteikė ir man, savo bendramoksliui.
       Aš jį paklausiau, ar galima perskaityti laišką, praslinkus dešimčiai metų. Po tiek žiemų ir vasarų mes susitikom autobusų stoty ir kiek pastypčioję riedėjom banguotu Žemaitijos plentu. Aivaras šyptelėjo, kaip šypteli savo silpnybes įveikę ir jas pamiršę žmonės. Tačiau ne, jis atsigręžė ir šypsodamasis pasakė: „Kaip dažnai žmonės nori baigti gyvenimą savižudybe, o baigia tuo, kad plėšo savo fotografijas...“ Aš žinojau tą jo mėgstamą posakį, tas eilutes iš prancūzo Žiulio Renaro dienoraščio jis ne sykį kartojo ir prieš dešimtį metų.
       Aivaras suprato, jog tą laišką aš noriu perskaityti viešai. Apie ką tas laiškas? – vis dėlto paklausė jis. Apie jauno žmogaus jaudulį, – atsakiau, ir mūsų žvilgsniai nuniro į autobusiuko priekį, ten pusbalsiu šnarėjo pagyvenusios moteriškės. Jis praeina, tas jaudulys, ir gerai, kad praeina, ramiau gyventi, – vėl pasakė Aivaras.
       Galbūt jis buvo teisus. Tačiau žemė, iš kurios išeiname, nelieka tuščia, joje gyvena žmonės, ir anksčiau ar vėliau, trumpam ar ilgam mes vėl sugrįžtam pas juos. Sugrįžo ir Aivaras, baigęs studijas, tapęs mokytoju. Matyt, negalėjo negrįžti, nors tą laišką jis pavadino: „Žemė, kurion negrįžtama“.
       Laiškas apie jį ir mus, jo klasės draugus. Su kai kuriais iš jų nesimatėm jau daugiau kaip dešimtį metų. Galbūt ir jie užmiršo savo anų dienų jaudulį,– bet tas jaudulys buvo ir, nors užmirštas, niekur nedingo. Ir kurgi jis dings, juk nėra tokio laiko, tokios dienos, kad savęs netikrintum: ar teisingai gyveni, ar laimingas esi, ar laimingas artimas tavo. Tikrinti save, kad galėtum pakėlęs galvą gyventi, pakėlęs galvą – kaip ir dera žmogui.
       Išlipdamas iš autobuso, jis dar sykį nusišypsojo.
       – O laišką perskaityk, – atsisveikindamas pasakė, – jeigu pajėgsi, žinoma.
       „Ta žemė dingo iš po kojų netikėtai, sukrėsdama mus, tarsi šokant nutrūkęs džiazo įrašas, mūsų žingsniai ir žvilgsniai liko toj skambančioj, apnuogintoj tyloj, tame praėjusiame, bet niekur nedingusiame laike, į kurį reikia grįžti ir grįžti, kad neliktum visiškai tuščias ir svetimas sau. Tas jausmas kankina, žinoma, ne visus, bet aš rašau apie tuos, kurie nešiojasi jį savyje, kurių akys ima tirpti, kai juos apiberia šaltais žodžiais. Ir aš tikiu mūsų tiesa, nes manyje dabar gaudžia toji nutrūkusi muzika, tie mūsų iškrikę balsai, kurie ne visiems iškalbingi ir kuriais ne visi tiki.
       Ne visi rašo eilėraščius, ne visi groja elektrinėm gitarom; yra tokių, kurie gyvena savimi ir juos supančia tyla. Tada dienos slenka tykiai, tarsi lėtos upės srovė, ir nors ji neša nenumaldomai, bet nepastebimai. Atėję šeštadieniai skaudžiai sudaužo supančią tylą, suplėšo iliuzorinę ramybę, ir jie išeina į gatves ieškoti savo antrojo „aš“, kuris mažiau jaučia, bet daugiau išdrįsta.
       Yra ir tokių, kurie ištroškę triukšmo ir siautulio kiekvieną akimirką, jie pasiryžę nukentėti už savo susikurtąją laisvę, – juk paprastą vakarą galima paversti šeštadieniu ir užmiršti viską, tai jiems vienintelė kol kas palaima, bet ateitis žada daugiau, ir ji galbūt nieko neapgaus...
       Tik privers vienus atsigręžti atgal, o kitus tylėti ir ryti karčias maudulio ašaras.
       Čia ir slypi visa esmė, dėl kurios rašau apie mus – garsiai besijuokiančius arba skaudžiai pritilusius.
       Traukinys lekia nervingai trūkčiodamas, neria vis gilyn į naktį, už lango, ir aš išvystu Arūno akis. Jos tokios pat, kokios buvo bežvilgsnės, kai išvažiavau, kai jos liko vienos, nieko dėl to negalėdamos apkaltinti. Nežinau, kaip sunku dabar Arūnui nugalėti save. Ištuštėjusią miesteliūkščio gatve jis slankioja vakarais, grįžęs iš darbo, – tampyti maišus geležinkelio stoty pradėjo tą pačią savaitę, kai neišlaikė stojamųjų egzaminų, – slankioja ir nieko nesusitinka: nes šitaip ramiau. Motinos žvilgsnis sustingo tada, kai jis su baime, tarsi svetimas pravėrė kambario duris, tas žvilgsnis prilipo prie jo veido lyg kaltės žymė. Atsakyti nebuvo ko. Arūną tada radau betysantį ant sofos. Dar taip neseniai, grįžę iš pamokų, tame kambary mes ištirpdavome hipnotizuojančioje plokštelės raudoje, užmiršdavome, kas esame ir kas laukia ateity, kurios dabar štai jau nėra. Tas kambarys dabar spengė nuo tylos, ir aš Arūnui paguosti neradau nė žodžio. Tik mintyse kartojau: gal tai atpildas už tuščią juoką ir tuščias dienas, valandas ir sekundes, tai ta žemė skaudžiai mus moko, žemė, kurion negrįžtama.
       Traukinys vis neria ir neria gilyn į naktį, taip aš tolstu negrįžtamai nuo vieno kranto, o kitas? Jau regiu ne tik Arūną, bet ir Justą, ir Vincą – visus, taip staiga išklydusius plačiame ir sudėtingame pasaulyje. Ir jaučiu, kaip jie blaškosi, kaip nepasitikėdami savimi ridena dieną po dienos, Ir klausiu – kodėl taip, kodėl aplinkui žmonių veidai tylūs ir ramūs, kodėl jie susirūpinę tik savimi? Gal aš beprasmiškai ir begėdiškai ieškau pagalbos sau ir savo draugams, gal noriu pasiteisinti dėl tuščiai praleistų valandų, kurių kiekviena dabar atsiima savo su kaupu?
       Ne! Tai juk netiesa. Niekas negali atimti iš mūsų tų valandų, kurios alsuoja mūsų amžiumi, kuriomis alsuojame mes. Jos nubaudžia mus, bet juk mūsų aistra – troškulys paimti viską, pažinti viską ir visiems mokėti tik grynais. Ar tai gali būti pražūtingas gyvenimas, juk tai jėga, kurį ir yra mūsų ateitis, mūsų širdžių variklis. Tačiau Arūnas? Tačiau Justas, kuris, gavęs brandos atestatą, pasislėpė nuo visų, nes neišdrįso važiuoti toliau mokytis? Tačiau Vincas, kuris nenori ir nesugeba būti toks kaip visi – „be mažiausios kaltės“? Kas turi kalbėti už juos, jeigu dabar jie tyli?
       Mano traukinys tuoj sustos, išlipsiu iš vagono, apsidairysiu nakties nutildytame perone ir žingsnis po žingsnio tolsiu nuo mūsų paauglystės žemės, kurion negrįžtama. Širdis daužysis, ir aš vėl išvysiu šviesą tolimame Arūno lange ir mintyse kartosiu, jog viskas gerai, viskas taip ir turi būti, tik visada privalom tikėti savimi. Ta mūsų žeme, kurioje jau visi mūsų prisiminimai ir draugų veidai, lėtai lėtai blėstantys kito, didesnio gyvenimo saulėteky.“
       Kas yra tas laiškas Aivarui ir mums, jo bendramoksliams, dabar? Tik menkas popierėlis, gulintis giliai stalčiuje? Tik bereikšmis jausmų išsakymas, jų priminimas?
       Ir argi visiškai tiesa, kad laimingas tas, kuris sudegina savo pernakt rašytus laiškus?
       Jausmų atmintis gili, ji budi ilgai, – tai mes supratome dar neįlipę į tą autobusiuką. Seniai prieš tą susitikimą supratome ir kitą tiesą: sunku, o gal ir neįmanoma nukalti savo ateitį, jeigu nesuvoki prabėgusių dienų ir metų pamokų, jeigu į jas neįsiklausai.
       Aivaras pasipriešino beveidei srovei. Vienas tvirtas rankos paspaudimas tai labiau pasakė negu daug gražių žodžių. Aš jį įsivaizduoju klasėje už mokytojo staliuko – ramios akys, ramus balsas. Jis kalba apie gimtąją literatūrą, jo žodžiuose privalo gyventi Donelaitis ir Baranauskas, Žemaitė ir Vienuolis... Ir jie gyvena. Kitaip argi jis stovėtų už to staliuko?
       Tas laiškas mums, jo bendramoksliams, jau praūžusių dienų jaudulys. Gyvenime nėra tokios žemės, į kurią nebūtų galima sugrįžti, jeigu ji to verta. Sugrįžome ir mes. Bet tegu lieka šis laiško pavadinimas, jis mums sako kitką – jau negrįšime į tų dienų jaudulį, išėjome iš jo rytui prašvitus ir visam gyvenimui jis tapo mūsų turtu.

       1969–1980