SIENA

       Didelis, gražus, su baltu kryžiumi ant nugaros voras keliavo savo keliu – aukštyn iki lubų, žemyn iki grindų, iki lango vienoj pusėj ir iki durų kitoj. Jis niekada neskubėjo: nei dieną, nei vakare, nei iš ryto, tačiau apeidavo visas savo valdas. Jis buvo tylus ir beveik nematomas, jis nieko neprašė ir nereikalavo, jis niekada nesiguodė, galbūt jis buvo laimingas. Jis matė viską, kas vyksta šitame kambaryje, bet neišdavė jokių paslapčių. Jis gerai įsidėmėjo kambario šeimininką, dar jauną trisdešimties metų vyrą, ir šeimininkę – dviem metais jaunesnę moterį. Jis nesislėpė, nes puikiai suprato, kad gyvens čia, kol tam vyrui arba tai moteriai vieną dieną nusibos ir bus išmestas laukan, o gal net negyvai nutrėkštas. Jo gyvybė visą laiką kabojo ant plonyčio siūlo, iš tokio pat jis nerdavo voratinklį kvailoms musėms. Jis be baimės pasitikdavo kiekvieną naują rytą ir džiaugdavosi sėkmingai sulaukęs nakties.
       Jis nebijojo vienatvės ir galėjo kiauras dienas praleisti neužkalbintas, tačiau išgirdęs balsą niekada nepuldavo slėptis. Moteris prie jo sustodavo dažniau, jis atpažindavo ją iš kvapo (tai buvo paslaptingas ir neapsakomas kvapas) ir žvelgdavo jai į akis. Moteris jį vadino savo draugu, negailėjo jam pagyrimų, ir jis tikrai jautėsi esąs to vertas. Kai kambary nebūdavo šeimininko, jis įsitaisydavo matomiausioje vietoje ir laukdavo, kol iš virtuvės ateis moteris ir užkalbins. Jeigu ji neateidavo, jis nuliūsdavo ir ilgam pasislėpdavo kampe prie lubų.
       Jis daug sykių žvelgė mirčiai į akis, kai vyras iš miesto pareidavo įniršęs ir pareikšdavo, kad seniai laikas atsikratyti tuo neprašytu gyventoju. Moteris palengva nusukdavo kalbą į kitus dalykus – apie vasarą ir būsimas atostogas, apie vyro draugus, kurie esą skambinę telefonu (jis gerai žinojo, kad niekas šeimininkui niekada neskambina), o kartais pripildavo didelę taurę vyno ir linksmai pasiūlydavo išgerti. Tokią minutę jis didžiavosi moters išmintim ir suprato, kad pasaulis be moters būtų pasmerktas žūti. Jis klausėsi jos balso lyg stebuklingos muzikos.
       Tačiau ir vyras ne visada būdavo įniršęs, kartais pats užvesdavo mįslingus pokalbius. Dažniausiai liedavosi žodžiai apie gyvenimo beprasmybę, ir suprato, kad vyro pasaulis yra persmelktas baimės. Jam buvo keista, kad toks didžiulis padaras neturi ramybės, kankina save nuo ryto iki vakaro. Tu nesi pasmerktas mirti labiau negu aš, –norėjo pasakyti, tačiau niekada neištarė nė garso, tarsi suprasdamas, kokios tuščios tos kalbos.
       Kai šeimininkas ilgam išvyko iš namų, jis dar labiau prisirišo prie moters. Maitė, kaip kantriai ji šluosto dulkes nuo knygų lentynų, kaip laisto gėles ir mažyčius kaktusus, kaip ji neskubėdama mezga didžiulį mezginį. Jos judesiai buvo minkšti ir grakštūs, ir jis troško palikti savo valdas, keliauti per visą kambarį, įsikurti moters delne. Tai buvo didžiausia svajonė. Tačiau jis nesiryžo palikti sienos, skirtos jo gyvenimui. Moteris ilgai vakarodavo, jaukiai įsitaisiusi fotely, kartais ji pažvelgdavo sienos pusėn, ir jam atrodė, kad moters žvilgsnis byloja meilę.
       Šeimininkas sugrįžo, jis vėl pasislėpė kampe, tačiau nežinojo, ar gyvenimo akimirkos nėra suskaičiuotos. Jis atpažino vyro balsą, tas balsas buvo dar svetimesnis ir grasesnis, ir netrukus pasigirdo moters verksmas. Jis klausėsi to verksmo, girdėjo nervingus vyro žingsnius koridoriuje ir virtuvėje ir pirmąkart pajuto baimę. Kai vyras įžengė į kambarį, jis įsispraudė kamputy ir tapo beveik nematomas.
       – Gyvenk su tuo šešiakoju, tau tik su juo ir gyventi!
       Tą akimirką baimė prapuolė, jis nuskubėjo į sienos vidurį, jis drąsiai puolė moteriai į pagalbą. Tačiau moters nebuvo, ji garsiai kūkčiojo virtuvėje. Jis pažvelgė šeimininko pusėn, tikėdamasis, kad jų žvilgsniai susitiks. Vyriškis stovėjo prie lango ir virpančiais pirštais maigė cigaretę. Paskui tyliai kambarin įžengė moteris, nulenkusi galvą, tarsi prašydama pasigailėjimo.
       – Sugrįžau pasiimti savo daiktų, – pasakė kietu it geležis balsu vyras.
       Po valandėlės moteris vėl sėdėjo fotely ir žvelgė į sieną. Jis matė jos žvilgsnį – blausų ir tuščią, tačiau nesijudino iš savo vietos. Jis laukė, ir moteris netrukus prisiartino.
       Jam atrodė, kad dėl visko yra kaltas; jis neatnešė tai moteriai laimės, nors privalėjo atnešti; nepajėgė įtikinti to vyriškio, kad pasaulis griūna jo viduje ir kad niekas iš tų griuvėsių nepastatys naujo pastato; dabar moteris tiesė į jį rankas – jis nebėgo slėptis. Moters pirštai buvo švelnūs, tą švelnumą pajuto iškart, kai moteris jį nuėmė nuo sienos ir nusinešė į kambario vidurį. Jis galėjo šokti nuo jos delno ir slėptis po stalu, po foteliu, po knygų lentynomis, tačiau taip nedarė. Moteris palengva ėmė artintis prie lango. Jis matė jos veidą, užverktą, bet gražų, jis norėjo kažką pasakyti moteriai, tačiau visi žodžiai buvo nebylūs.
       Viena ranka moteris pravėrė langą, ir jis pajuto ankstyvo pavasario vakaro šaltį. Buvo pasiruošęs viskam – atsisveikinimu: su šiais namais, šuoliui į nežinią, net mirčiai. Švelnūs moters pirštai lietė jį, bet ir buvo pasiruošė kiekvieną akimirksnį sutraiškyti jį. Staiga išvydo, kaip moteris giliai įkvėpė ir ištiesė delną tolyn nuo savęs. Jis norėjo ištarti sudie, tačiau ir šis žodis buvo nebylus. Moters lūpos tarsi sprogo, išpūsdamos karšto oro gurkšnį – jis krito staigiai žemyn, krito iš septinto aukšto į tamsą, krisdamas jis regėjo baltą sieną, kuri buvo jo gyvenimas, ir moterį, kuriai neatnešė laimės.

       KODĖL NAKTYJE MATAI ANGELO VEIDĄ

       Kiemo vejoj ne sykį buvo sėdėta prie alaus ąsočio, bet tokio amžino sėdėjimo Apolinaras nebeatmena. Saulė du kartus patekėjo ir nusileido už vyšnyno, ir juoda naktis it sunki marška juos visus vėl susisupo – sėdinčiųjų vis netrūko. Žiūrėk, šiek tiek apmąžta, pritilsta balsai, bet atslenka naujas sėdėtojas arba atsigaivelėja kuris iš tų ankstesnių – ir taip iki naujo ryto lyg koks nuolat kurstomas laužas. Ką mes taip išsėdėsim? – klausė tyliai Apolinaras, – ką prikelsim? Seniai išėjusius žemėn ir mus užmiršusius? Ar tuos, gyvuosius, kurie visas kaltes tebesinešioja? O gal prišauksim ir tuos nekaltus teisiuosius, kurių irgi jau nebėra – ilsisi po žemėmis? Kas juos visus kalbina – mūsų sielos ar tie kaupini, bet greit ištuštėjantys ąsočiai?
       Apolinaras tamsoj apsidairė ir pamatė, kad iš žmonių vienas besėdi, o visi kiti – nukaušę jaunikliai. Kas jiems, tik apspangti ir rėkti garsiau viens per kitą – aš tą padariau, aš tą!.. Nieko jie nepadarė, ko vėjas vienu pūstelėjimu nenupūstų, tas tikras vėjas, kuris nupūtė ir Jokūbą, ir Stanislovą, ir Baltrų... Visų nesuminėsi, su kuriais kadaise eita pasaulį kaip gražų mūrą išmūryti. Kiti, daug nuožmesni už mus, tikrai dangų su žeme sumaišė, o mes? Tik žiūrėjom ir galvas slėpėm, o kuris nespėjom paslėpti – be nieko likom, visai be nieko. Ir dabar nežinau, kaip geriau – ar gyvam žemėn lįsti, ar dangaus šauktis, ar pasislėpus krūmuose gyvastį saugoti. O jie, trisdešimtą ar penkiasdešimtą ąsotį įveikę, šaukia – mes parodysim, mes tikrą gyvenimą nugyvensim... Nieko jūs nenugyvensit lyg veršiai bliaudami – išsives po vieną, nė vardų nepaklaus. Ar ne taip, Baltrau, tave išsivedė, diržus iš nugaros išrėžė, burnon verdančio vandens pripylė?.. Jie šaukia: kitokie dabar laikai, teisybė viską gali. Kieno ta teisybė, viešpatėliau, nemačiau dar niekada, kad ji teisiųjų arba mažųjų būtų – o tik tų, kurie užsimerkia ir eina ten, kur vėjas pučia. Pavėjui lengva liežuviu arba šautuvu mosuoti, bet teisybei dažnai ir prieš vėją reikia keliauti – kas tada? Ir nebelieka žmogaus kaip užpūstos žvakės, nė pėdsako nebelieka.
       Tik tris žodžius ištarė Stanislovas, tris mažus žodelyčius – nenoriu tokio tėvo – apie tą didįjį visų tėvą, ir išnyko penkiolikai metų, o kai parėjo – nieks nepažino. Kaip lengva padaryti, kad žmogaus nepažintum! Ar beišgėrė Stanislovas bent vieną ąsotį – nežinau, ne jo jėgelėms tas darbas bebuvo. O dabar jie šaukia: seni, nešk dar ąsotį, dar vieną, ir galo nėra. Trečias rytas jau brėkšta, kiemo veja juodai ištrypta ir išsėdėta, kiek visokios teisybės žodžiais paleista – bet ar bus iš to kokia nauda? Jie sako: dabar kitaip gyvensim, užteks už šimtą rublių baudžiavas eiti, velniop viską! – jie taip sako. Gal jie ir žino, kad šneka, gal ir turi kokią teisę šnekėti, nes jau pagyveno mažumėlę šioje pasvietėje. Tačiau aš ir antrą kartą jeigu gyvenčiau, nieko negalėčiau pasakyti – viskas taip supinta, sumazgiota... Ir atrodo, kas riktels garsiau už kitą, tas ir bus pranašas. Bet argi čia tikra pranašystė, alaus ąsotį apsikabinus? Saulės šviesa jau lenda iš rytų, negi ir vėl visą dieną reikės tuos ąsočius nešioti?
       Apolinaras pasislinko toliau nuo būrio, atsirėmė į trobesio sieną – nugara ėmė šilti, ir ta šiluma maloniai smelkėsi į visą kūną. Nė nepajuto, kaip ėmė merktis akys, ir Apolinaras plaukte išplaukė – iš pradžių lyg ir visas kiemas plaukė it kokia didžiulė sala, paskui bangos siūbavo vis smarkiau, ir plaukė ne kiemas su visais trobesiais ir krūmais, o tik maža valtelė. Apolinarui buvo keista, kad jam niekas neateina į pagalbą, niekas ir nesukliudo – valtis neša tolyn, jis iškyla aukštai, viską užmato, paskui nusileidžia žemyn – tokia vandenų galybė... Gal tai kitas pasaulis, nežemiškas, kurio visada bijojau, tačiau kurį slapčia taip troškau išvysti ir sužinoti, kokios jo paslaptys, kas jį valdo, kas jame gyvena. Dabar ir išvysiu tuos, tyliai iškeliavusius, – ką aš jiems pasakysiu? Apolinarai, paklaus jie, tu dar ilgai po mūsų gyvenai – kaip ten, ant žemės, ar tokia pat saulė ir debesys, miškai ir pievos? Tokie pat, – atsakysiu. Tada jie paklaus – ar tvarka tokia pat, ar tie patys jus tebevaldo? Tokia pat tvarka, atsakysiu, jūs galite visi būti ramūs, nieko galit nepasiilgti ir nesigailėti. Tai kodėl taip ilgai gyveni, Apolinarai? – jie paklaus, – jeigu nieko ten naujo, kam reikia taip ilgai gyventi? Ką aš jiems atsakysiu, ką pajėgsiu atsakyti? Dievas mane laiko, aš pats nė kiek daugiau nesistengiu. Ir tada aš pats paklausiu: o jūs čia ar labai nuliūdę ir susikrimtę esate? Ar norėtumėt vėl atgal į savo trobesius pareiti, pas mus sugrįžti? – paklausiu. Ir tada pasakysiu – nebepareikit ir nebegrįžkit, nebėra jau vietos jums, viskas jau užimta jaunų, visas pasvietes jie apgyveno, visus ąsočius išsidalino, visą alų patys išgeria – kam jūs bereikalingi? Laukit manęs čia, laikykit man gerą vietą, –taip aš jiems pasakysiu visiems, kuriuos pažinojau ir kurie mane pažino.
       Apolinaras atsimerkė, kieme jau buvo daug šviesiau; jis matė krūvon susispietusius jaunus vyrus, rankas užkorę vieni kitiems ant pečių, jie traukė kažkokią dainą, traukė storais, įgėrusiais balsais, bet tyliai, lyg iš po žemių. Jie dar gali dainuoti, pamanė Apolinaras, gali dainuoti ir maukti ąsotį po ąsočio, tačiau jie nepajėgs taip ilgai gyventi kaip aš. Gal jie netrokšta šito, nė patys nesupranta ir nejaučia, kad dienas ir savaites jie nugyvena lyg mėnesius ir metus – tiek išeikvoja sveikatos ir stiprybės. Nesulaukę nė keturiasdešimties jie jau bus susidėvėję ir susinešioję. Tada užsinorės gyventi, tada susigriebs, ieškos, šauksis daktarų – bet viskas veltui. Visada žinojau, kad gyvenimą galima nugyventi ir per kelis metus, bet savojo aš neskubinau. Ir neskubintas jis rieda lyg tekinis pakalnėn. Tik jaunystėj į kalną, o paskui – vis pakalnėn ir pakalnėn. Ir mano draugai taip būtų darę, bet jų gyvenimus kiti paskubino – lyg kokias lengvas plunksnas puste nupūtė. O šitie – patys, dienos nuo nakties neatskirdami, šventos nuo prastos.
       Ką aš jiems dabar galiu pasakyti, kaip nuraminti? Nebenešioti tų ąsočių, bet ar jie supras? Tik dar smarkiau ims karščiuotis ir rėkauti, visokiais žodžiais mane išvadins, kumščiais grasins. Žinau, ne pirmas kartas. Kas jiems esu, tik nukvakęs senis, turįs džiaugtis, kad jie mano kiemo vejoj sėdi, dainas bliauna ir apie visą pasaulį burnas aušina. Tačiau koks tas jų pasaulis? Nė vieno švento vardo jiems nėra, gal jie nieko niekada ir nesimokino. Aš irgi nesimokinau, bet kiek daug šventų vardų ir dalykų man buvo! Gal todėl ir nepajėgiau nė prieš vienus išeiti su šautuvu, kad tie šventi vardai ir dalykai mano viduj apsigyveno, jie ir neleido nė labiausiai neapkenčiamo nutrėkšti.
       Gali būti stiprus, bet visada atsiranda dar stipresnių ir sutvarko pasaulį. Jeigu drįsti prieš ką pakelti ranką, žinok, visada atsiras dar žiauresnė ir negailestingesnė ranka, kuri ir prieš tave pakils. Aš visada tai žinojau, ir visa mano stiprybė tik mano viduj slypėjo. O kiek kitokių stipruolių pražygiavo vieškeliu pro šitą trobesį – šūkaudami, baisiais pykčio veidais, tik ir dairydamiesi, kur savo žiaurumą išlieti. Ir liejo jį kaip vandenį. O juk ir jiems reikės numirti. Tačiau negalvoja jie apie tai, jie patys ieško galo kaip išsigelbėjimo. Atrodo, kad jie tik ir laukia pasaulio sumaišties – tarsi jų gyvenimas tik tada prasmę įgautų. Sumaištis pasibaigia – ir nebeturi kur dingti, negi gyvi į žemę įlįs. Ir nenori lįsti – velka gyvenimą kaip jungą, savo vaikus augina kaip svetimus, kad ir tiems nieko švento nebūtų...
       Žiūriu aš į juos ir viską matau, bet Baltrus ir Stanislovas, ir Jokūbas nieko nemato. Jie paliko savo trobesius kaip šventoves, tie trobesiai jiems buvo daug šventesni ir tikresni negu jie patys. Ir paskutinį mirksnį prieš išeidami jie manė, kad jeigu trobesiai liks – ir viskas liks. Juos galėjo penkis sykius nušauti, vis tiek jie šitaip butų manę. Nes tai buvo teisybė. Ir jie laimingi, kad nemato, jog tų trobesių nebėr, o kur užsiliko – ten į kiemą prigužėjo svetimų kaip ledinio vandens. Gali eiti per tą ledą, jeigu tik ant kojų išsilaikysi – niekas nebeprimins jūsų, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Ir mano kiemas jau toks – ledu apsitraukęs, ir slydinėju po jį ąsotį apglėbęs. Kuriam dar įpilti, kuriam? Gerkit kaip veršiai nepagirdomi ir nieko nematykit, nieko neatsiminkit. Jie juokiasi garsiai, galvas užversdami aukštyn, o kuris garsiausiai – tas yra jų gyvenimo viršininkas. Ne savy jie talpina savo gyvenimus, o į viršininko saują stengias įsprausti – įspraudei, ir nebėr, ir ramus, gali daugiau niekuo nebesirūpinti. Bereikia žiūrėti, kad tik viršininko kaušas niekada nebūtų tuščias – ir esi apsaugotas nuo visų kalčių. Todėl ir sakau, nereikia jums bepareiti ir besugrįžti, neturėkit ir minties tokios, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai.
       Nenoriu ant nieko pykti, niekada nenorėjau, ir pamokslininkas joks nesu – žiūriu į tuos sėdinčiuosius, ir tiek. Jie manęs nemato, jau daug metų niekas manęs nebemato, todėl ir esu toks laimingas. Pasigaunu į delną žiogą, abu pasišnekam, paskui jis strykt ir nulekia linksmas, ir žinau, kad jis niekada apie mane blogai nepagalvos. Dar yra tų žiogų palei mano trobesį, yra ir tylaus linksmumo! Jie šito negali suprasti, tačiau ar dėl to reikėtų juos smerkti? Ar tu, Baltrau, juos smerktum, juk ir tu nė su vienu žiogu nespėjai pasišnekėti – svetimi batai sutrypė tavo vargšus žiogelius, sutraiškė jų mažus smuikus.
       Ši diena praeis greitai, nė nepajusiu – ir leisis saulė vėl už vyšnyno. Tada tikrai pasakysiu – užtenka! Pasibaigė mano ąsočiai, pasibaigė mano gėrimas, keliaukit iš kur atkeliavę! Ir jie išrėplios į visas puses, išsineš savo pilkus veidus, tik nežinau, ką jie darys parslinkę namo. Gal džiūgaus prisiminę, kaip pas Apolinarą tris dienas ir naktis alų maukė. Gal ir visai nieko neatsimins, bus vėl kaip nebylios geležys tose juodose dirbtuvėse – sulūžę traktoriai, kombainai ir mašinos, kurias remontuoja nuo ryto iki vakaro kiaurus metus. Kaip atrodo pasaulis, jeigu jį visą laiką tik remontuoji ir remontuoji? Toks ir pasaulis – geležų krūva. Laukiu, kad ši diena greičiau užgestų ir nunirtų į tamsybes, ir daugiau jos niekada nebebus – tos dienos, to balto angelo skaisčia šviesa nupliekstu veidu.
       Gal dar nesu paskutinis. Jeigu toks būčiau, ar beturėčiau jėgų pats sau viską iškalbėti ir jus nuraminti ir paguosti, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Gulėčiau savo trobesy ant grindų, pargriautas nepakeliamos vienatvės, ir visus prakeikčiau, joks angelas tada manęs neišgelbėtų. Todėl ir tikiu, kad nesu paskutinis – kur nors kitoje pasvietėj panašus į mane irgi šitaip viską kiaurai mato. Dar daugiau mato ir supranta, ir viską sutalpina savy – kaip į kokią amžiną skrynią uždaro. O raktą kietai suspaudęs laiko rankoje – nieks neatims. Jeigu mes nebūtume ta skrynia – tai kas ja būtų? Gal jūs vis dėlto dar sugrįšit, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, atsirakinsit skrynią ir viską surasit. Brauksit džiaugsmo ašaras, sakysit; ačiū, Apolinarai, labai ačiū!.. Nereikia taip smarkiai dėkoti, nereikia. Aš nieko daugiau negalėjau, tik žiūrėti naktyje į angelo veidą...
       Jie tiesia į mane rankas ir šaukia: nešk dar, seni Apolinarai, negailėk paskutinių ąsočių!.. Jie šaukia: jau greit mums nebenešiosi, todėl pasistenk iš paskutiniųjų! Jų atgręžti į mane veidai nelyg mažų žvėrelių – spindi geltonos akys, išsipūtusios šnervės. Kaip tankiai jie alsuoja – tarsi trūktų oro, tarsi juos trauktų gelmė, o jie, paklaikę iš baimės, kapstytųsi į krantą. Kur tas krantas ir kada jie išsikapstys?
       Jie sako: gerai pasidarbavai, seni Apolinarai, bet ir mes neblogai – įveiksim tavo ąsočius. Nebedaug beliko įveikti, saulė jau vėl krypsta už vyšnyno. Užtenka, žvėreliai jūs palaimingi, gana! Tačiau jie nieko negirdi ir nemato, stengiasi per jėgą, jeigu kuris ir iškrinta po serbentų krūmu – kitas jo vieton stoja...
       Nepalikit dar manęs, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, tikrai neapleiskit, kaip ir aš jūsų neapleidžiu ir niekada neapleisiu. Aš glostau jūsų pėdas šitoje žemėje, jų šventu vandeniu vilgau savo lūpas ir sakau: dar iškentėk valandėlę, Apolinarai, dar paskutinę, pačią sunkiausią valandą iškentėk, ir ateis kita diena, galbūt ta tikroji, ji buvo pažadėta ir visi jos taip laukėm lyg saulės užtekėjimo... Gal ir išauš, nes jau vėl brėkšta, jau lenda iš žemės pakraščio šviesos spinduliai...

       TIKROVĖ, KURI VISADA SU MUMIS

       Įžengus naujiesiems ateiviams, miestas apmirė. Tuščias gatves plieskė kaitri saulė, vėjas nešiojo dulkių sūkurius, skraidė senų pageltusių laikraščių skiautės. Toli, skersgatvy, juodai apsitaisiusi senė traukė savo keliu, persimetusi per petį tuščią krepšį. Naujieji ateiviai pasirodė balkone ir vienas kitam didingai šypsojosi. Dar jie nepratarė nė žodžio, tačiau jų ausys jau girdėjo ovacijas. Taip buvo visur, visame krašte, šitaip turės būti ir šiame mieste. Jų veidus akinančiai baltino saulė, prieš save jie nieko neįstengė įžvelgti, tačiau buvo įsitikinę, kad minios žmonių užplūdo gatves ir laukia jų tvirtų it plienas žodžių. Vienas naujųjų ateivių (gal tai buvo jų vadas?) pasilenkė prie mikrofono ir sušuko: jūs mūsų laukėte, ir mes jau čia! Jis nutilo, kad pasiklausytų griausmingų ovacijų. Naujieji ateiviai spaudė jam ranką ir sveikino. Po penkių minučių prie mikrofono žengė kitas ir riktelėjo: mes nešame jums tiesą, kuri išgelbės jus ir atves į tikrąjį kelią! Jis ėmė karštai ploti, nes pasakė didingą mintį, kurios niekas kitas negalėjo pasakyti. Naujieji ateiviai žvelgė į saulės nupliekstą gatvę ir matė tai, ką norėjo matyti. Tačiau vienas jų, pasitraukęs į balkono kampą ir pakliuvęs šešėlin, išvydo tolstantį juodai apsirengusios senės siluetą. Gatvė buvo tuščia, vėjas suko dulkių stulpus. Jis karštligiškai ėmė trinti akis, žengė į balkono vidurį ir čia, saulės apakintas, vėl išvydo šimtatūkstantinę minią, pasiryžusią juos visus nešioti ant rankų. Svaigdamas jis įsikibo kitam ateiviui į alkūnę, kad nepargriūtų. Jis norėjo sušukti: jų čia nėra, tačiau burna buvo surakinta neįveikiamo išgąsčio. Dabar jis žiūrėjo į saulę ir meldė, kad ji nepasislėptų už aukštų miesto pastatų. Jis meldė taip karštai, jog saulė pakluso. Ji negailėjo auksinių spindulių, dvi valandas ji kybojo nė kiek nepasislinkdama šonan, kol naujieji ateiviai apleido balkoną. Vėsiam kambary jie sukrito į minkštus fotelius, tačiau akys teberegėjo kiekvieną jų žodį gaudančią minią. Ausyse lyg jūros gausmas ūžė netilstančios ovacijos. Po pusvalandžio jie susėdo į aklinai uždangstytas mašinas ir apleido šį tuščią, apmirusį miestą. Vieniša senė nusimetė nuo pečių krepšį ir atsiklaupusi persižegnojo. Saulė tą pačią akimirką nunėrė už aukštų kalvų, miestą apgaubė sutemos.
       Kitą rytą senė beldė į namų duris, tačiau ji neprašė išmaldos, tik klausė: kas yra išminties bokštai, jeigu jie sugriūva it smėlio pilys? Niekas jai nesiteikė paaiškinti. Ji sugrįžo į miesto centrą ir, žvelgdama į tuščią balkoną, vėl klausė: kas yra naujieji ateiviai, kurių balsą vakar privalėjo girdėti kiekvienas, o šiandien tas balsas jau ištirpęs tyruose?

       GYVENIMAS KAIP ALIBI

       Senas ir beveik amžinas miestas pavargusį keturiasdešimtmetį žmogų pasodina ant akmeninio grindinio, ir tada tam žmogui nebėra kitos išeities, kaip susiimti rankomis galvą. Jis ilgai spokso į pilką mūro sieną ir pagaliau pusbalsiu klausia – jeigu nugyvensi gyvenimą, o tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį, – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?
       Jis nežino atsakymo ir palengva kiūtina į savo vieno kambario būstą. Tą kambarį neseniai vargais negalais įsitaisė, džiaugėsi it saulės užtekėjimu, tačiau dabar ne tai rūpėjo, dabar kasdien nusipirkdavo krūvelę laikraščių ir skaitydavo juos nuo pradžios iki galo. Tas skaitymas tiesiog varė iš proto, jis netikėjo nė vienu straipsniu, nerasdavo net sakinio, kuriuo galėtų pasidžiaugti. Atrodė, jog visi tie rašinėtojai į laikraščius yra tarp savęs susimokę ir tyčia jį vedžioja už nosies. Kartais tikėdavo, kad tuoj ras parašyta apie save ir galės nusiraminti. Tačiau apie save nerasdavo nė žodžio. Tikriausiai aš nė negyvenu. Manęs nėra! – šaukė jis ir įniršęs 1akstė po kambarį. Štai jie, aprašytieji, išliaupsintieji, štai jų nuotraukos, o aš ir vėl užmirštas, gyvas palaidotas, manęs nereikia šitam pasauliui...
       Dažniausiai jis suplėšydavo perskaitytus laikraščius ir vėl eidavo pirkti naujų, bet šią savaitę kilo kitokia mintis. Ne, daugiau nebeplėšys, jis klijuos tuos idiotiškus laikraščius ant kambario sienų. Klijuos tol, kol net jam pačiam nebeliks vietos. Kambaryje nebeliks nė gurkšnio oro, ir jis uždus. Taip bus atkeršyta tiems, kurie susimokė prieš jį, kurie trokšta jo mirties. Jis labai apsidžiaugė tokiu sumanymu ir tą dieną nusipirko dvigubai daugiau laikraščių.
       Naujas užsiėmimas jį kiek apramino ir dabar, perskaitęs laikraštį, nebelakstė įniršęs po kambarį, o tepė klijais sieną. Prilipdęs dar kurį laiką grožėdavosi, bet tuoj stverdavo kitą. Ėmė gailėtis, kad skaito gana lėtai ir kad kambarys perdėm didelis. Taip darbuodamasis ir per metus neuždus. Kodėl tokie ploni tie laikraščiai! – dabar jis keikė ne tik straipsnių autorius, bet ir popierių. Per mėnesį visos sienos jau buvo išklijuotos po tris kartus, bet kambary dar tvyrojo be galo daug erdvės. Tačiau savo sumanymo jis nesiruošė atsisakyti ir kiekvieną rytą stropiai patikrindavo klijų atsargas.
       Kartais laikraščiuose aptikdavo pažįstamų pavardes ir joms ramiai nusišypsodavo. Jis džiūgavo, kad visi, apie kuriuos rašo laikraščiai, pagels ir išnyks čia, ant sienų. Nejuto gailesčio niekam, net gražiosios aktorės ir dainininkės nesusilaukdavo jokio pasigailėjimo. Visiems bus atsiteista, visiems iki vieno! – šnabždėdavo palei lubas lipdydamas naują laikraštį. Ne, aš nesu žiaurus ir beširdis, kažkada ir aš rodžiau pačius tyriausius jausmus, aš ir dabar galiu padėti nuskriaustam, bet savo darbą privalau padaryti. Nė viename laikraštyje apie mane nė eilutės! Todėl ir jums bus atsiteista!
       Jis nustebo, kai vasaros įkarštyje iš pat ryto susilaukė trijų žmonių delegacijos. Dvi dailiosios lyties atstovės ir vienas pliktelėjęs vyras nedrąsiai pabeldė į kambario duris, o paskui su išgąsčiu žvelgė jam į akis. Jis kantriai klausėsi mandagių žodžių apie netaktišką savo elgesį, o akimis varstė sienas ir stengėsi prisiminti, kurioje vietoje įklijavo tas dvi gražuoles ir tą aukštakaktį. Pagaliau prisiminė ir ranka mostelėjo: jūs čia! Išvydo baugščiai klydinėjančias akis ir ėmė garsiai juoktis. Paskui surimtėjęs paklausė: koks jūsų alibi? Neišgirdęs atsako, plačiai atvėrė duris ir nuo slenksčio dar pamojavo ranka.
       Dienos lėkė taip greitai, o jis vis klijavo ir klijavo. Vakarais atsigulęs į lovą žavėjosi savo darbu ir jautė tikrą nusiraminimą. Tiesa, akys nuo begalinio skaitymo smarkiai įsiskausdavo, bet užtat rankos niekada nepavargdavo. Sienos jau buvo sustorėjusios kokia trisdešimčia centimetrų, ir jis tikino save, kad kambary oro gerokai sumažėjo. Dar metai, kiti, ir pasieksiu savo tikslą! Pasaulis negalės man prikišti, kad nieko nenuveikiau. Mano darbas įtikinamiausiai parodys, kas iš tikrųjų teisus. Mano visas gyvenimas bus kaip alibi! Aš nebegalėsiu žengti nė žingsnio, aš uždusiu, net nežinau, kaip mane iš čia išneš, tačiau aš nugalėsiu!
       Kitą rudenį vėl pas jį apsilankė delegacija, šįsyk iš dešimties žmonių, ir jie ne visi betilpo į kambarį. Pastebėjo, kad delegacijos moterys buvo ypač meilios, o dvi jaunesnės vis rodė savo šlaunis. Tačiau jis stovėjo šaltas kaip ledas. Jokios pagundos nesumenkins mano teisumo, – pasakė jis. – Jūs kasdien šlovinate save, skelbiate, kad jūsų menki darbai nemirtingi, tačiau pažiūrėkit į sienas. Štai tikroji jūsų vieta, kaip jaučiatės šitame pageltusiame kapinyne?
       Tačiau delegacija nesiruošė taip lengvai pasiduoti. Mes turime įgaliojimus, pareiškė gana prakilnus vyras (prisiminė, kad tą tipą klijavo ant sienų kokius penkiasdešimt kartų), ir norėtume vesti rimtas derybas. Aš, kaip delegacijos vadovas, esu įpareigotas pareikšti, kad artimiausiu laiku apie jus teigiamai parašys mūsų labai padorus laikraštis.
       Iš pradžių jis sukluso ir parodė delegacijos vadovui į vienintelę kambary esančią kėdę. Mano pavardė, pakartojo jis, laikraštyje... Jūs siekiat, kad ir aš pats priklijuočiau save ant sienos?.. Ne, jūs siekiat, kad mesčiau tokį prasmingą darbą, o jūs ir vėl galėtumėt liaupsinti save... Ir tai kalbate jūs, kurį štai čia, štai čia, štai čia (jis parodė į visas keturias sienas) daugybę kartų klijavau savo drebančiomis rankomis... Prašom išsinešdinti iš kambario ir netrukdyti man dirbti.
       Tačiau delegacija tikrai nesiruošė pasiduoti. Yra dar ir mūsų laikraštis, prašneko išblyškęs jaunuolis, mes pasiryžę apie jus išspausdinti gana ilgą straipsnį, paminėsime visus jūsų nuopelnus visuomenei ir kultūrai, pamatysit, jūs būsit patenkintas... O mūsų savaitraštis gali įdėti jūsų nuotrauką gana matomoj vietoj, – įsiterpė paliegusi akiniuota moteris ir kumštelėjo vieną tų, kurios šlaunų šilumą jis jau buvo spėjęs pajusti. – Na, kaip?
       Dabar jis tylėjo, tik akys klaidžiojo po laikraštines sienas. Sąlygos nėra blogos, – vėl prakalbo delegacijos vadovas, – o gal jūs trokštate išvysti save pirmame puslapyje? Tai irgi nėra neįmanoma, bet, žinoma, ne iš karto, reikėtų šiek tiek palaukti... Visi mes laukiame, kol apie mus parašo, – tyliai prakalbo dar vienas vyriškis, – nieko čia blogo...
       Trys laikraščiai... – abejingai pamanė jis, – o ploni iliustruoti ir stori literatūriniai žurnalai? Ne, pradėtos kovos negalima taip lengvai pralaimėti. Nesutinku! – pasakė jis garsiai. – Mano darbas – klijuoti, ir aš klijuosiu. Gyvenimas toks trumpas, aš privalau nugyventi jį kaip doras žmogus. Atleiskit, bet dabar turiu skuosti į parduotuvę ir nusipirkti klijų. Ir nauji laikraščiai jau laukia manęs kioske.
       Jis vėl plačiai atvėrė duris į kiemą. Delegacija muistėsi, trypčiojo vietoje, bet kitos išeities jai nebuvo. Esat kietas riešutas, man patinkat, – pašnibždėjo išeidama palei ausį ta, kuriai buvo kumštelėjusi akiniuotoji, – jeigu vakare užsukčiau, ką?..
       Atsikratęs netikėtų lankytojų, jis vos įstengė nusėdėti kėdėje. Kambario sienos ėmė suktis dideliu greičiu, aplink galvą, prie akių skraidė laikraščių skiautės, jis griebė jas rankomis, bet nieko negalėjo pagauti. Tada užsimerkė ir pusbalsiu sau kartojo: gyvenimas kaip alibi... Gyvenimas kaip alibi.

       Šitaip praslinko ruduo, žiema ir pavasaris. Vidurvasarį jis pamatė, kad kambaryje begali žengti tik kelis žingsnius. Sienos dabar buvo tokios storos, kad joks pašalinis garselis nepasiekdavo ausų. Užtat dabar gerai pažinojo visus miesto ir krašto kultūros bei meno veikėjus, jie buvo stipriai priklijuoti prie sienų. Jis nesuklysdamas galėjo pasakyti, kad pirmosios delegacijos vadovą klijavo dar šimtą penkiolika kartų, o antrosios – aštuonis šimtus trisdešimt. Tiesa, vis atsirasdavo ir naujų liaupsinamųjų, kuriuos jis priklijuodavo su itin dideliu susikaupimu ir dėmesiu. Tada, vasarą, pirmąsyk atsitiko ir taip lauktas įvykis – tvankią rugpjūčio pavakarę jis pajuto, kad trūksta oro. Aš dūstu! – apsidžiaugė jis, – pagaliau aš dūstu iš tikrųjų!.. Laimingas jis spoksojo į storas laikraščių sienas ir žiopčiojo kaip žuvis, išmesta ant kranto.
       Tačiau visiškai uždusti dar nepajėgė. Iš kiosko parsinešė glėbį naujų laikraščių (dabar visada parsinešdavo glėbiais) ir įniko skaityti. Perskaitęs vieną laikraštį nuo pradžios iki galo, jau lipo ant kėdės, bet oro stygius buvo toks didelis – jis susverdėjo ir griuvo žemėn. Atsimerkęs įniko skaityti kitą laikraštį, ir akys tuoj užkliuvo už straipsnio, kuris vadinosi „Gyvenimas kaip alibi“. Pajuto, kad apleidžia paskutinės jėgos. Ne, ne, – sušvokštė jis, – tik mano gyvenimas yra kaip alibi, tik aš neleidau liaupsinti savęs ir savo darbų, ir todėl, ir todėl...
       Akyse buvo tamsu, tačiau, prišliaužęs prie sienos, priklijavo ir tą laikraštį. Artinosi tvanki vasaros naktis, ir jis gaudė paskutinį kvapą. Iš laimingo pasaulio jis skriejo it popieriaus skiautė.
       Kitą dieną jį rado ant grindų apglėbusį krūvelę laikraščių. Kalbėjo, kad išvežė jį provincijos miestelin ir palaidojo gražiose kapinaitėse. Po savaitės tą kambarį aptiko pulkelis penktokų ar šeštokų – jie kaip įmanydami plėšė nuo sienų tuos laikraščius ir tempė į makulatūros supirkimo punktą. Dvi protingos mokytojos į visa tai žiūrėdamos kraipė dideles savo galvas, bet, laimei, nė vienam penktokui nekilo noras paklausti: jeigu nugyvensi gyvenimą ir tavo pavardė nė sykio nepateks į laikraštį – ar iš tikrųjų būsi gyvenęs? Kaip įrodysi, kad gyvenai?