Aukšta storakamienė pušis pasvyra į saulę ir leidžiasi ilgai ir lėtai, ant žemės be garso išsitiesia juodas šešėlis, nugramzdindamas į tą juodumą ir jį. Šalimais lyg pašauta jau griūva ir antra pušis, ir jis dar labiau susigūžia, bet nustemba, kad ir vėl nepasigirsta jokio trenksmo, ir jam atrodo, jog visa tai panašu į sapną. Jis nori įsitikinti, ar tai iš tikrųjų nėra sapnas, ir sunkiai lyg per vandenį kelia vieną ranką, tiesia kuo toliau nuo savęs ir nieko neužčiuopęs pats rieda ton pusėn. Paskui vėl tiesia dešinę ranką, jau suvokdamas, jog tuoj užčiuops šiltą ir jaukų moters kūną, tas suvokimas jį keistai nutvilko, ir ranka paliečia veidą, nuslenka kaklu, akimirką sustoja ant krūtinės. Jis kiek pasikelia ant kitos rankos ir tamsoj įžiūri, kaip atsimerkia dvi didelės akys, mėgina nusišypsoti joms, ranka pasiekia nugaros išlinkimą, slenka žemyn, ir jis visas artėja į tą šiltą ir jaukią moterį, nepajėgdamas praverti lūpų, ištarti bent žodi. Užsimerkia, ir vėl pasvyra į saulę aukšta pušis, ilgas šešėlis krinta ant žemės, jis visu savo kūnu prisiglaudžia prie moters kūno, dabar jau abiem rankom glosto tą kūną, suvokdamas, kaip trokšta jo, kaip visą laiką jo troško ir kad dabar jokia jėga neprivers pasitraukti nuo jo. Jis mato, kaip dvi didelės akys iš labai arti žiūri į jo veidą, akimirkai lūpomis jis paliečia tas akis ir tada nudžiunga, pajutęs, kad svetimos rankos irgi liečia jo kūną, slenka juo it karštas vanduo. Nejučia pagalvoja, jog tamsa kvėpuoja į jų kūnus, tamsa apkabina juos nė kiek nesidrovėdama, tamsa ir yra tas neįveikiamas troškimas ir geismas. Dabar jis mato prieš save visą baltą moters kūną, nustemba, jog tamsoj tas baltumas toks ryškus ir permatomas; jis skverbiasi į tą kūną kažką šnabždėdamas, bet ir pats negirdi savo balso, ir to balso iš tikrųjų nėra. Tik vėl storakamienė pušis pasvyra ir dabar ji krinta ant liepsnojančių kūnų, jis žaibiškai atmerkia akis, kad pamatytų, jog jokios pušies nėra, ir pamato moterį – jos ilgą ir krūpčiojantį kūną, abiem rankom suspaudžia jį, lyg vėl norėdamas įsiskverbti į jį, išnykti jame.
       Pusryčiaudamas jis apžiūrinėja nepažįstamą veidą. Jis mato, kaip balti dantys atkanda gabaliuką duonos, ir kaip tas duonos gabaliukas pranyksta mažytėj burnoj. Jis mato ir akis, kurios kartais perbėga jo veidu, tarsi tas veidas priklausytų toms akims. Jis pagalvoja, jog du veidai vienas prieš kitą dar nieko nereiškia, tada prisimena ir tą nakties veidą ir apstulbsta, kad jie yra visiškai skirtingi. Prisiminęs naktį, jis slapčia džiūgavo, jog pažino moters kūną ir ta pažintis nenuvylė, ir dabar jam atrodė, jog moters veidas nėra toks gražus, kaip jos kūnas. Gerdamas arbatą, jis pajuto norą atsisveikinti su ta moterim, išsigando, kad atsisveikinti gali būti sunkiau negu jis tikėjosi. Tačiau jie netarė vienas kitam jokių žodžių, ir ta baimė palengva atslūgo, jis pagalvojo, jog moteriai visa tai gal nėra taip reikšminga kaip jam. Bet nė vienu judesiu neišsidavė, kad prisiminė naktį, gal tik ranka nevikriai pakibo ties tranzistoriaus rankenėle, ir jau kitą akimirką jis dėjosi skęstąs keistoj muzikoj. Moteris valgė ilgai ir lėtai, paskui užsirūkė cigaretę ir žiūrėjo pro langą, jis irgi akimis nubėgo pro langą tolyn, iki pušų, bet dabar nė viena jų negriuvo it pašauta ant žemės, ir jis įsitikino, kad tai būta sapne. Išsigando, kad pušys, ko gero, visąlaik primins nepažįstamą moterį, ir pagalvojo, kad to išvengs, jeigu gyvens kur nors dideliame mieste, o ne čia, pajūrio pušyne.
       Nutilus muzikai, jis norėjo pasakyti kelis žodžius tai moteriai, bent ištarti jos vardą, bet išvydo jos žvilgsnį, ir tas noras praėjo. Žvilgsnis buvo pilnas nakties tamsos, jis apstulbo, kad naktis dar nepasitraukė iš jų alkių, ir nepajuto, kaip pirštais pasitrynė savo akis. Moteris dar kartą užsirūkė cigaretę, ir degtuko žybtelėjimas, ir pravertos lūpos, ir dūmai, kylantys aukštyn ir aitrinantys jutimus, jį vėl keistai nutvilkė lyg tas atsibudimas vidurnaktį, ir jis uždėjo rankas ant jos liemens. Paskui ištraukė cigaretę iš jos lūpų, užgesino ir dar labiau pajuto, kaip kyla keistas ir nesuvaldomas geismas. Jam atrodė, jog moters lūpos šypsosi, suprasdamos tai, todėl apkabino ir suspaudė jas liemenį, pirštai neįtikėtinai vikriai atsegė jos drabužius, ir jau kitą akimirką jis juto karštą, stangrų kūną. Iš pradžių išsigando, jog šviesa apakins akis, ir jis nepajėgs išvysti to viso baltumo, kurį regėjo naktį, bet paskui nustebo, jog dienos šviesa ir nakties tamsa beveik niekuo nesiskyrė, jos tarsi susipynė į vieną, ir tik tankus jo ir moters alsavimas ošė lyg oštų tos pušys čia pat, kambary. Jis kelis kartus ištarė jos vardą, bet taip tyliai, jog beveik ir pas neišgirdo, tik nustebo, kai ta moteris sušnabždėjo jo vardą – aiškiai ir, jam pasirodė, kažkaip gailiai. Tada jis dar labiau suspaudė ją ir dabar jau skverbėsi tarsi į gilų rūką, ir akys vos begalėjo įžiūrėti jos baltą krūtinę, jos ilgą kūną, ir jis pagalvojo, jog niekada dar taip nebuvo laikęs moters, nors slapčia šito visada troško ir laukė. Išgąstis pervėrė ji, kai vėl pamatė į saulę svyrančias pušis ir griūvančias tiesiai ant jų baltų kūnų, jis riktelėjo ir parkrito veidu į pagalvę. Paskui juto, kaip moteris glosto jo galvą, kaip atsikėlė ir apsirengė, tada jis apsivertė ant nugaros ir žiūrėjo į ją nupliekstą vidurdienio saulės.
       Jis negirdėjo, kaip moteris išėjo, ir suprato, jog buvo užmigęs. Nuliūdo, kad miegas sukaustė taip nelaku, bet jau kitą akimirką apsidžiaugė likęs vienas. Klausėsi, kaip muša širdis, paskui kaip ošia už lango pušys. Iš to ošimo suprato, jog atslenka vakaras – ilgas, ramus, bet širdis ėmė daužytis stipriau, ir jis vėl prisiminė tą moterį. Negalėtų pasakyti, kad vėl troško jos, tačiau baltas kūnas artėjo į jį, šįsyk jis priminė lūžtančių bangų baltumą, jautė to kūno šilumą ir judesius, išsigando to reginio aiškumo. Tačiau atsikratyti juo neįstengė, tik juto, kaip kaista ir svaigsta galva. Paskui išgirdo bildesį į duris, jis pasakė – įeikit, ir duryse pamatė Aurimą. Tai buvo vaikystės draugas, su kuriuo žadėjo kartu važiuoti į miestą.
       – Kas tau? – išgirdo balsą. – Tu sergi?
       Gal tai ir panašu į ligą, pamanė jis, ypač tos griūvančios pušys, kai pro jas skverbiasi saulė. Tačiau niekas šito liga nevadina, pušys nenugriūva, jos vėl lieka stovėti ir tįsta į saulę.
       – Ne, – pasakė jis. – Aš tuoj susiruošiu. Jis nusiprausė ir užsivilko geltonus marškinius, prieš veidrodį susišukavo plaukus, tada pažvelgė į Aurimą, susitiko klausiančias akis. Autobuse žmonių buvo nedaug, ir jie įsitaisė prie lango. Tada Aurimas tyliu balsu ištarė:
       – Pas tave buvo moteris?
       – Buvo, – pasakė jis.
       – Tu vėl su ja susitiksi? – dar paklausė Aurimas.
       – Nežinau, – pasakė jis.
       Aurimas daugiau nebeklausinėjo. Jie išlipo miesto centre, pamatė, kad būrys paauglių spiečiasi prie kino teatro kasų, į tą spiečių jie žiūrėjo iš tolo ir suvokė, jog į kiną nueiti negalės. Tarp tų paauglių dar buvo ir pažįstamų, tačiau nuo šiol jų keliai išsiskyrė. Jis pagalvojo, jog spiečius dėl to turbūt nė kiek nesumažės.
       Gerdamas kavą, jis matė neramius Aurimo judesius ir manė žinąs, kodėl jie neramūs.
       – O tu? – paklausė jis.
       – Aš irgi, – atsakė Aurimas. – Prieš savaitę.
       – Bet daugiau su ja nesusitinki? – dar paklausė.
       – Ne, – atsakė Aurimas.
       Po miestą jie vaikščiojo ilgai, kol sutemo ir užsidegė žibintai, paskui sulaukė savo autobuso ir grįžo namo. Tarp medžių nebuvo taip šviesu kaip mieste, ir jie girdėjo tik savo minkštus žingsnius.
       – Bet nedaug kas pasikeičia, ar ne? – paklausė jis.
       – Pasikeičia, – pagalvojęs pasakė Aurimas. – Man pasikeitė.
       – Kas? – paklausė jis.
       – Nemoku pasakyti. Pamatysi pats, – pasakė Aurimas ir ištiesė ranką atsisveikinti.
       Jis prisiminė, kad jie niekad anksčiau atsisveikindami nepaspausdavo vienas kitam rankos, tačiau tame paspaudime juto kažkokį tvirtumą ir įžengęs į kambarį dar sykį pasižiūrėjo į savo ranką. Paskui nuėjo praverti lango, ir pušys vėl sviro į jį, bet kiek padvejojęs langą vis dėlto paliko pravirą. Atsigulęs kietai užmerkė akis, spėliodamas, ką pamatys, bet šią akimirką tik juoda tamsa tavaravo aplinkui, ir jis apsidžiaugė ta tamsa. Iš toli, iš labai toli į ausis artėjo pušų ošimas, jam pasirodė, jog tai šiugžda už lango žolės, ir nusisukęs į sieną tą pačią akimirką užmigo.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.