KELIONĖ
Miesčioniai sotūs deras su kvailiais
Dėl puokštės rožių, sutema tirštėja.
Ilga kelionė laukia mūs, atleisk
Mums, Dieve, esam tavo atstumtieji.
Mažoj stotelėj ūkia traukiniai,
Po kojom traška skardos, šiukšlės, stiklas.
Kelionė mūsų tęsiasi seniai
Peizažuos su raudonais motociklais,
Su šviesoforais, valtim, pilimis,
Statytomis iš stiklo ir betono.
Pajūriuose su vilom, pušimis,
Išaugusiom pasieny prie kordono,
Nakvynėmis prie laužo, tarp girtų
Namų-vaiduoklių ir merginų-šmėklų,
Romiuos bažnytkaimiuos tarp atlaidų,
Ant bokštų, špilių, tiltų be turėklų.
Ir tęsias mūs kelionė tolima,
Slidi kaip ledas ir skaudi kaip dūris,
Kai kiekviena naktis jau svetima,
Kada užsitrenkia prieš nosį durys.
Ir tęsias mūs kelionė taip ilgai,
Kad nebematom netgi kelio balto
Mes – hipiai, valkatos, gėlių vaikai,
Kurie nakty išaugo ant asfalto.
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
TU ESI RIBA
Aš laukiu tos gražiausios valandos,
Kada jinai man viską atiduos –
Vaikus ir turtą, sutemą ir meilę.
Aš kaip vagis bastausi naktimis
Ir brazdinu jai kryžiaus vinimis,
Ir rankoj gniaužiu išgaląstą peilį.
Bet ji per dieną slapstos kaip žvėris,
Prie šono naktį budi jai karys.
Kuris kirviu nukerta žodžiui galvą.
O aš vijokliais sienomis lipu
Ir svetimoj vienatvėj suklumpu,
Ir išrenku jai niaurią juodą spalvą.
Ant stogo kniaukia vieniša katė.
Tai tu, kantrybę kaupianti mirtie,
Nukorus galvą stovi prie žibinto
Ir kario petį palieti ranka,
Nuo kūno rūbą numeti staiga,
Ir štai sugirgžda durys užkabintos.
Prabusk, sesuo! Tu jau esi našlė,
Ir mėnesienos žydinti gėlė
Tavęs nuo žingsnių triukšmo neapsaugos,
Ir motina pavargus neateis,
Ir niekas tau jau nieko neatleis,
Tik aš, kuris daugiau nei priešas, – draugas.
Suskyla stiklo mėlyna vaza,
Ir kambarys pavirsta oaze,
Kur viešpatauja sutema ir melas...
Ir tu esi tik kažkokia riba,
Kurią turiu aš pereiti arba
Čionai atšliauš naktis, mirtis, finalas...
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
PROTESTAS
Nemėgstu išdavysčių, kuriose
Mumis naudojas aklos žemės jėgos.
Šikšnosparnius pritraukia proto miegas
Lyg magneto vibruojanti dvasia.
Ir ta mintis, kuria tu gyvenai,
Kuria džiaugeisi, nors jinai baugino,
Praranda masę plaukiančio banginio.
Kaip tu iškart nuo baimės pasenai.
Kaip du laidai, staiga pagimdę žaibą,
Du dangūs vienas kitą garsiai žeidžia.
Sušunka vienas: „Aš aukščiau!“ „Giliau“, –
Atsako kitas per telepatemą*,
Ir plunksnos vėjas supučia poemą,
Ir debesys pravirksta pagaliau.
Bet ašaros – tai šėlsmas, šūkis, šokis...
Ir aš sakau tau: „Džiaukis ir kvatokis“
Tai ko dabar, mieloji, nuliūdai?
Ką trenkė žaibas, tas žaibu pavirto.
Ką rašė vėjas, vėjui tas ir skirta. –
Taip skirias kibirkščiuojantys laidai.
Tačiau paliko frazė numesta
Kaip ratas, kurs širdy palieka vėžę.
Ateis puošni valytoja gamta
Ir taip, kaip tu, ją kiš į šiukšlių dėžę.
*telepatema – telepatija siunčiama mintis.
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
NUOVARGIS
Tu sena debilė mieloji
Tavo veidas
Kaip susiraukšlėjęs saulėlydis
Kuris neapšviečia
Mano sielos kurortų
Panirusių į cigaretės dūmų
ūkanas
Tavo veidas neišlipa iš
veidrodžio
Kaip vėjo plaikstoma afiša
Priklijuotas prie stulpo
Spokso į mane žuvies akimis
Godžiai rydamas seilę
Tavo balsas kaip iškleręs
Gramofonas gergždžia:
– Eik, atnešk pinigų man
ir mano vaikams
Aš niekur negaliu eiti
Sėdžiu prie židinio
Šildydamas nelanksčias kojas
Ir mėtau akmenukus į
Ratilus skleidžiantį
Vandens sklidiną kibirą
Ir kontempliuoju Paskutiniojo
Teismo dieną
Kai nuims antrankius
Surakinusius mudu
Ir paleis į skirtingas puses
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
***
po pietų nieko nebelieka
kaip rakinėti dantis
spręsti riebius rebusus
ir įvaryti siaubą
kvadratiniam žodžiui
kuriame nėra nieko taisyklingo
galima rašyti laiškus
tūkstančiui mylimųjų
arba prieš slaugę suvaidinti
skruzdėlę ant emaliuoto puoduko
sočias palatos sienas
po pietų ištinka katarsis
jos užsikemša ausis
ir nebenori turėti
nieko bendro su fleitomis
grojančiomis kieme
ilgesingą laidotuvių maršą
kaimynas stikliniu buteliu
lyginasi tramdomuosius marškinius
visas panašus į žiogą
beje ir strykteli
yra apvali
debesėlių nuobodybė pro langą
ir yra kriaušė
kuriai aprašyti prireiktų
tūkstanties metų
ir dar yra
veiksmažodis tualetas
ryžtingai numaunantis kelnes
kiekvienam įeinančiam
jame
greta kits kito
draugiškai sutūpę
šnekučiuojasi Indijos vicegubernatorius
ir Vilniaus burmistras
apie pietų davinį
kuriam pritrūko
svarbių depešų
vienintelis skyriaus kareivis
nusiima sužeistą galvą
ir padeda ją į spintelę
prie sumuštinio su antimi
atsivėrusioje ryklėje
kyšo ne visai praryta piliulė
kai kas beje
moka ir šypsotis
štai vienas
kuris šypsosi jau dvylika metų
po dvidešimt keturias valandas per parą
pastoviai konsultuodamasis
su tūlu išradėju
kuris žada paras prailginti
štai antras
kuris nuolat šypsosi jaunuoliui
užimančiam atsakingą
tiekimo ministro postą
štai trečias
kuris šypsosi savo mylimajai
per pasimatymus ištvirkaujančiai
su kišeniniu veidrodėliu
čia viskas vystosi žaibiškai
užmezgami romanai
stumdomi šachmatai ir valstybinės sienos
žudomi politiniai veikėjai
pertraukomis intensyviai
gaminant šukutes
baltas sesutės chalatas
kupinas tiek paradiškumo
kad nebetelpa krūtys
mąsliai įvaromos į nugarą
drauge su tizercino injekcija
išorinis pasaulis pūliuoja
pasaulis neįdomus
pilnas troleibusų
fanatikų bei iškrypėlių
mano medicina
saugo mane
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
SIUŽETAS PILIETINIAM KARUI
kartą susitiko dvi pižamos
iš pakaruoklių garderobo
ir palaipsniui tūždamos pradėjo aiškintis
kažkokią meilės istoriją
susijusią su asilų vogimu
kadangi esmei atskleisti
trūko kelių sagų
abi draugužės
kerštingai liepsnodamos dryžiais
išėjo į saulėtą virvių sandėlį
draskyti viena kitai kišenes
kur buvo sučiuptos
budraus panaktinio
pasižyminčio blaiviu protu
lopymo metu paaiškėjo
kad viena jų buvo
apsimetėle
iš elektros kėdės šalininkų
stovyklos
nes šnekėjo ryškiu
pietietišku akcentu
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
***
Meluoja melagis melasą rydamas,
druską ant žaizdos berdamas, skolų
negrąžindamas, dūmus arabams
į akis pūsdamas, bobą pisdamas tartum
bidoną, bige pasiramsčiuodamas, bigudi
triaukšdamas, save parduodamas, pinigus
keisdamas, auksą skaičiuodamas, auką
pasmaugdamas, taukus augindamas, plaukus
kirpdamas, šuns vilną šukuodamas, skalikus
lodydamas, ubagus varydamas, gerklę
skalaudamas, meluoja mielasis miegodamas,
lovoje snausdamas, sapnus sapnuodamas,
Dievą į medį varydamas, negražiai daryda-
mas, gražiai nedarydamas, žvaigžde suspisdamas,
žodyne paklysdamas, žole pavirsdamas, sniege
ištirpdamas meluoja, meluoja, meluoja Mikė
Melagėlis rašydamas.
2003 04 08
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
***
Ir t.t. Linksma country muzikėlė, nusivalius
suodinus bučinius šviesiame peklos plote
su bledėmis, ledėmis, kurvomis ir kurvimetru,
kuris plečia apskritimus, toldamas nuo centro
į apogėjų. Nirvanos plokštuma turi būti užlieta
cementu, kad ant teracinių grindų sušoktumei
paskutinį kovos šokį, paliktum neišgertą alų ir
nueitum paskambinti telefonu, jog susekei jauną
vagį plikai skusta ševeliūra, tikrą ševaljė, pakelių
plėšiką šiką, eina šikt jie visi, dienoraštis pilnėja,
kažkas ramiai stovi šalia, užstodamas tave plačia
krūtine, Hemingvėjaus barzda, ir priešpaskutinis
pasispardymas pavirsta ilgu pirsčiojimu, paskui
perdimu, kol galų gale nepridedama į kelnes. Dar
lauknešėlis neparuoštas, tačiau gyvenimas palai-
mintas, yra išėjimas iš devinto pragaro rato į pirmą,
peršokant iš karto 8 klases.
2003 04 09
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
PASKUTINĖ DIENA
Mane pažino,
Pripažino brangiausiam
Pasaulio bare, ant kampo,
Ten, kur mėlynas dūmas hašišo
Varo į vaikinų smegenis vinis.
Kaljanas pilnas kalcio ir dulkių.
Alus, kalėjimo tvaikas, matracas,
Nešvari boba, subinė kaip tankas,
Taukuota prijuostė, pasikelia sijoną
Ir pirsteli, tomahaukas lekia į sieną,
Senos vandenys tvinsta, lavonas,
Supuvęs ir pasmirdęs, apšepęs klošaras
Laka vyną tiesiai iš kakliuko, kaklas
Laibas kaip žąsino, gir gir gar gargaliuoja,
Gerklę skalaudamas, eržilas, jam po
Akim mėlynė, pederastas, nusprendžiu
Duot atkirtį očkarikui. Očkozauras nurimsta,
Ir viską nuplauna Paskutiniojo teismo banga.
2003 04 07
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
SAULĖLYDŽIAI
Viešnamiuos gęsta saulėlydžiai
Automobilių signalizacijos
Repetuoja būsimas vagystes
Prostitučių balsais
Žolėje gieda cikados
Apie vystančią vasarą
įjungtus laiko lygintuvus
Ir išlaidžius šaldytuvus
Madam kinišku apsiaustu
Įkiša galvą į televizorių
Ir sužino paskutines naujienas
Apie verslo žlugimą
Apie krūvą bedarbių mergaičių
Užsiiminėjusių meile
Ir priėjusių liepto galą
Už kurio matosi
Nuoširdus namų šeimininkės
triūsas
Krūvos klykiančių nepilnamečių
Ir aukštas raguotas vyras
Portfelyje slapta nusinešantis
dokumentaciją
Drauge su pieno ir mėsos
Produktais
Skirtais vakarienei
Ir griūva
Viešnamių plytos ant konvejerio
Keliaudamos į būsimos
Bažnyčios statybą
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
***
Iš rūko išnirdamas miestas sapnuoja
save, ir ką gi daugiau jam daryti, jei ne sapnuoti,
svajoti, medituoti, levituoti, fleitas
galąsti ir pačiūžas, slides tepti, inkliuzu
pasidabinti, pasilabinti su praeiviais
slabnu silabiniu balsu, po to užkimti,
iš naujo atgimti, atminti viską, škotą ir
škalą, šešką ir bokalą, melsvą triušį Bugsą,
perkeltą į liuksą gyvūnų viešnamyje, vieš-
butyje Šv. Gertrūdos gatvėje, dispečerinėje,
šešėlyje žalio didžiulio platano iš Gruzijos,
kur užkeikti vienuoliai geria tauro kraują,
ir ką daugiau miestui sapnuoti, jeigu ne
nameliukus, kavinės erzacą, grindų teracą,
vasaros terasą, save basą, Mikę Pūkuotuką,
Vini Puchą, Vini Gretą, Vinių Vinį.
2003 04 08
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
SAVA VIETA
Sergu. Gamta prarado amą
Neauga žiedas nei žolė
Iš lėto mušdama tamtamą
Praplaukia vieniša skylė
Tarp semaforų, meteorų
Tarp restoranų ir bistro
Pilna pražūtingiausių norų
Nervingai dauginas „ono“
Daugėja gatvėse praeivių
Žvėrių ir drakulų veidais
Kardiogramoj pilna kreivių
Kažkas ją paveikė nuodais
Vejuosi blyškią peteliškę
Bet užsimojęs samteliu
Praryju kablį arba blizgę
Ir paaiškėja kad myliu
Atleiskit mielas faraone
Jei jūs nebijote ligų
Tai nevanokite per šoną
Šiandieną aš labai sergu
Šiandien šiukšliadėžes jau pilnos
Temperatūros su kaupu
Daugiau nevogsiu aukso vilnos
Žaliam šešėlyje kapų
Sergu ir viskas. Balius baigtas
Galvot – blogai. Judėt – šlykštu
Ir kaip nereikalingas daiktas
Į savo vietą sugrįžtu.
1994 08 29
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
SONETAS BAMBAI
Bet bumerangas dar atskries per dangų
Į kojos pirštą glostantį erdves
Jis kažkada ištrūko man iš rankų
Kiek daug galūnių kai nėra tavęs
Naktis parimus ant alkūnių pirštai
Įsmigę galvoje krūties spenelis
Įsivaizduoja kad jisai vėjelis
Kurs veidą glosto pažasty numiršta
Po pasmakre pirmasis ūsas kalas
Ant nosies tupias prakaito lašelis
Tėra viena įdubusi akis
Antroji užmerkta ją dengia karpa
Makštis užminga snūduriuoja varpa
Nejaugi bamba visko priežastis
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
ATSISVEIKINIMAS SU GINKLAIS
Kaip kniaukianti kieme šlapia katė
Aplink mane tu vaikščioji, mirtie,
Bet nuo saldžių piliulių juokas ima
Dėl giminių, kurie tuoj verkt pradės,
Dėl tų, kurie kelionėn palydės,
Kelionė ši, matyt, bus paskutinė, –
Kaip šaltą lėlę tuoj karste užkals,
Į žemės molį mėlyną užkas
Šalia žydrai auksinio kurmio namo.
Bet mano namas bus gražus dangus.
Kur siela vėl prie obelies priglus,
Prie vieno meno glausis kitas menas,
Nes jungia mus nematomas ryšys;
Ir jei kas laiškus po mirties rašys –
Štai adresas: „Dangus, poetų cechas“.
Ten perduos juos man pameistrys Rembo
Ar pilnaties žvejotojas Li Bo,
Ar dar koks nors nežinomas actekas.
O farsas tęsias: žvakės ir malda,
Konvulsija, patrūkčiojanti kojas.
Kaip keista – man nuo to geriau galvojas,
Kažkoks galvijas tūpčioja greta.
Be veido jis, tačiau kažkaip raguotas.
Na, o iš užpakalio uodeguotas.
Jis šnabžda man ausin: „Atleisk, brolau,
Kad tau krėčiau kiaulystes“. Nutilau.
Kaip malonu, kai priešo komplimentas
Ryžtu didvyrio uždega mintis;
Atkeršyt jam, kai artinas baigtis,
Ar pagailėt? – Juk priešas šitoks menkas.
Sudie, brangieji. Paskubėk, mirtie.
Priglausti šią guminę kūno lėlę.
Pakiški man po galva pagalvėlę.
Raguotas broli, sekęs pasakėlę,
Pirmam tau aš ir ištariu: „Sudie!“
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
PRIMINIMAS
Mirtis yra į spiritą pamirkomas
Vatinis gniužulas, kuris taps raudonas.
Mirtis yra neono lempos ant
Baltos operacinės lubų, kraupiai
Dūzgiančios virš nejudančio kūno.
Mirtis yra medaliai poliruoti
Ir ordinai ant didvyrio krūtinės,
Ir kulkos auksas elnio akyse,
Stebinčiose žmonių susirėmimą.
Mirtis yra sena paliegus bestija,
Užkėlusi kanopas ant altoriaus
Bažnyčioje, kur meldžiasi politikai
(Aš nesakau, kad Dievo niekintojai, ne,
Jie paprasčiausiai turi kitą dievą,
Nulietą iš brangaus metalo). Taip,
Yra mirtis, kad niekad neužmirščiau,
Žygiuodamas prakeikto miesto gatvėm
Per kaulus čia gyvenusių žmonių
Prie spjaudančio ugnim pabūklo, – žodžių,
Kurie, prakirtę momenėlį, veisias
Plyšeliuos smegenų tarytum blakės:
MIRTIS YRA!
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.
DIDYSIS ŠIRDŽIŲ MUŠIS KARBIURATORIŲ PERĖJOJE
Didysis mūšis, kuriame kaunasi peslys prieš
vario vielą, nagai ir snapas prieš išpampusią varinę
gyslą.
Mes nusileidome iš kalnų, kad prieš saulėlydį
išvystume, kaip perkerta balandis uždegimo žvakės
nervą, kaip koja išplėšia laidus.
Mes – baltaplaukiai, mėlynakiai kalnų sūnūs,
nusileidom į benzino garų smarvę, į naftos
pragarą, kur blyksi trumpalaikiai išlydžiai
ir plunksniniai debesys užtemdo saulę, kad
išvystume, kaip brolis leopardas plienine letena
sutraiško spjaudantį sieros rūgštimi akumuliatorių,
kaip brolis šuo įsikabina į šliaužiantį plieninį
vikšrą.
Didžioji raumenų įtampa gyvybės ir mirties
poliuose, gelsva ir violetinė neapykanta
saulėlydyje.
Brolis medis krūtine sustabdo dantratinį mechanizmą
ir gandro snapas perveria plastmasės
širdį.
O šauksmas žolėje, kur kaunas sliekas su juodaisiais
mazuto kūneliais, o juodas gėlos šauksmas.
Ant mūsų rankų žaidžia saulės spinduliai, mes mėtom
juos į tamsą, mėtome į naftą, mūsų priešą, kur gulbės
kaklą apsivijo plieno trosas, mes mėnesiu mojuojam
po tarpeklį.
Aukštai kalnuos, kur slypi mūs namai, ledynas
baltas šliaužia, jisai ilgam užklos varinio amžiaus Žemę...
Patackas, Gintaras. Didysis širdžių mūšis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.