Apie varnėnus dar po penkerių merų
Dabar jau pats nelyginant varnėnas
kompiuterio dėžutėj gyvenu,
tinklan pasaulio laidau savo giesmes,
tolyn, platyn, nors jas turbūt mažiau
ausų begirdi negu tavo, broli,
kuris namo sugrįžęs po žiemos
ant stogo ulbi plakdamas sparneliais,
pavirtęs visas kviečiančiu balsu.
Man taip nebeišeina, o ir metų
laikų kaita neaudrina jausmų,
tarsi išėjęs būčiau iš jų rato
ir atsidūręs tiesėje, kurios
gale – tikrovės skirianti juostelė...
Kaip išmonę sumaišo su tiesa
istorija apsimetantis mitas,
įtrūkęs laikas, virstantis tiese,
taip ir mane poeto tapatybė
sugundo suokti ištisus metus
(iš įpročio?) virtualiai paukštytei
ant svaigulio nuauksintos šakos.
2005 04
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Išsivedė
Ir Bronys išėjo
staiga lyg iš „Neringos“,
nepasitaisęs kaklaraiščio, negurkštelėjęs
paskutinio lašelio brendžio, išėjo
it žiurkiagaudys (neatlyginom
jam laiku), išsivesdamas
daug veidų ir vardų, daug istorijų,
nuo antrojo karo pradžios besidriekiančių
atminčių labirintais,
romantišką savo bohemą
sakančių prakalbas vėjams. Su juo po vieną
nuo pelenų pribarstytų lėkščių pakilę
dingo brūzgynuos kavinių liūtai,
nuščiuvo virtuvių tribūnai, suvyto
jų sąmojų adresatės, dvasios įkarščio kurstytojos.
Visa, kas rodėsi lengva, apsunko, nutriušo,
suakmenėjo į įpročius.
Tokia tyla,
net vėjas sulaikęs kvapą.
2008 04 20 12.40
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Sapno katės
He has a god in him
though I do not know which god.
EZRA POUND, GANTO II
Karštas kvėpavimas tiesiai į smilkinius,
purios uodegos braukias
per vyno iškreiptą sąmonę, slepias už baldų,
pralenda pro visas angas, vaiko vienintelę
iš tikrovės atklydusią katę.
Šaltas prakaitas. Dievą tùri savy...
Gal kokį čiukčių, udmurtų ar samių dievą,
nesuprantamai klausiantį, keistai atsakantį,
tą iš šaltojo pragaro.
Rudas katės snukis vietoj turėto veido.
Tas dievas gano kates ir rodo man ženklus: „stok,
neatsiskirk nuo palydos,
jie grobia žmones“.
Paskui truputis vyno,
ritualinis meilės seansas su dviem menadėm,
laikinai nutraukusiom savo darbus,
pietūs po to, dar arčiau tikrovės,
po to siuntinėjamos katės atsiprašyti
sapnų valdovės.
Šaltojo pragaro dieve su šaltu prakaitu,
atsiimk savo sapno kates
iš vynuogių dievo įgulos įsauly,
besimainančius veidus regėjau, gamtovaizdį,
save nutolstantį
rudu katės snukiu nuo savęs,
ir du dievus viename regėjau
skirtingus ženklus man rodančius...
Ir dar save – pasimetusį,
nebeatskiriantį uolos nuo laivo,
nesuvaldantį savo kačių, nedidelio pasaulėlio,
kadaise prisiimto, susiręsto iš vaizdinių,
savęs nebematantį veidrody...
Kadaise išgirdęs apie vergystės pančius,
nukrintančius nuo tavo aukurų, apie laisvę
nuo bet kokių bendruomenių, iš savęs
lošęs su savo geismais, troškimais,
vaikau štai sapno kates
iš savo trapios tikrovės.
Ir jos manęs nebebijo.
2006 06
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Kali-grafija
Ji randasi tarsi savaime
ir žudo be neapykantos.
Tai mūsų baimės pripaišo
jai tigro iltis, sugundo viltis
pasišalinti nepastebėtiems. (Pravėręs
užpakalines duris susidūriau akis į akį
su degto molio spalvos žmogysta.
Aš, – sako, – jūsų kreditorius...)
Todėl rašau pasiaiškinimą
tiksliom Palemono raidelėm, vildamasis,
kad jos praslys pro Kali akis į kredito-debito-grafijas
degto molio žmonių kontorose
ir įtikins auditorius
šiuos rašmenis esant teisingus,
sąskaitas neareštuotas,
molinius kreditorius surikiuotus
neatkastame kape.
2009 08
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Sekamas
Atsigrįžęs matydavau pėdsakus –
viena koja žmogaus, kita – paukščio.
Ne, ne, čia nieko bendra
su tais romantiškais svaičiojimais,
kuriais, kaip manoma, dera kimšti poeziją.
Abi mano kojos normalios: kairė, dešinė.
Vadinasi – sekamas. Kas jis?
Ėmiau studijuoti ornitologiją.
Pasirodo – tai pėdsakas sakalo (liekantis
šalia mano pėdos ant smėlio,
šaligatvio plokštės, asfalto, pagalvės,
šalia kilimėlio prie durų, prie lovos,
ant atminties likučių, ant to, kas buvo).
Horai, čia tu vaikaisi
vargšą triušelį po senkančio smėlio dykumą –
Viena koja žmogaus, kita – paukščio?
Dievai niekada neatsako.
Tu tai padarai už juos.
2006 06
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Karstiniai reiškiniai
Sako – angliarūgštė tirpdo minkštąsias uolienas,
jos nuteka požemio upėmis, laša nuo stalaktitų,
augina stalagmitus, užutekiuose
susigrūda mažais karsteliais lyg džonkos,
regimos iš lėktuvo,
o tuose karsteliuose – tik pakelk dangtį –
išvysi savo dienas,
savo minčių pavidalus tarsi įkapes
iš kiek baltesnio rūko, plona plėvele
gulančias ant ankstesnių iliuzijų.
O upių žiotyse!..
Kaip didingai jie išlinguotų i jūrą,
sutiktų pirmąją bangą...
Ir mano meilės miega tenai užmerktom akim,
su vos matomom šypsenom lūpų kampučiuose,
atsispindinčiom
ribančiuose paviršiuose...
Ir mano eilės miega
spaustuvės dažų futliaruose...
Laiko rūgštys išėdė minkštąsias uolienas
iš sąmonės monolito –
karstai vingiuoja, šakojasi it labirintas
po tvirtą kadaise masyvą,
ištirpę akmenys ašarom
laša iš tavo akių, rieda skruostais, palikdamos
šermenų plėveles ir tuštumas
guldyti pasauliui
mirties valandą,
pradėti naujam gyvenimui,
sustatyti dekoracijas ir pakelti
naujo spektaklio uždangai,
arba įrengti kontorai ir imti plėtoti verslą,
arba tiesiog įgriūti
namui, giraitei, greitkeliui
ar upokšniui.
Ir tada išlinguoti upėmis linkui žiočių
iš lėto, kiek iškilmingai ar net pompastiškai –
karste po eilėraštį ar medalį,
ar šiaip kokį smulkų fetišą –
galvojant: kad tik neapvirtus
ties pirmąja banga.
2009 06
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Sapnų spinta
Ką jis ketina daryti, ko rausias
įrankių dėžėje, kodėl jo delne atsuktuvas?
Ji iškraustė mane, ir staiga taip erdvu
pasidarė pasąmonės įnamiams,
įsikūrusiems mano lentynose
per visą vienišės gyvenimą.
Tapau sapnų saugykla, rekvizito sandėlis
šalia pagrindinės scenos, romi svajų palydovė,
bežadė nuoskaudų liudininkė.
Dieną jie ramūs gulėdavo tarp naktinių pižamų
ir gausių intymaus garderobo detalių, nakčia
balkšva migla pro veidrodžius išvinguriuodavo
į gėlėtus laukus už Jos blakstienų virbų –
būrelis vyriškių, mylėtų ir atsitiktinių,
iš atminties ištremtų į mane, kai kuriems
esu vienintelis likęs prieglobstis šiam pasauly,
vienas kitas norėjo pasprukti, bet galiausiai visi
susitaikė su savo dalia gyventi sąmonės prieangy,
nuimtų kažkada spektaklių dekoracijų sandėlyje.
Kai kurių Ji norėjo, su kai kuriais tik žaidė,
kai kurie naudojosi Ja, tačiau dauguma
Jos menamu veidu buvo aprengę savo beveides
sielas lyg Odisėjo įgula Kirkės dvare.
O Ji gyvenimą įsivaizdavo kaip dramą
su grakščiais dialogais, puikia scenografija,
tačiau ne visi atlikėjai pajėgė suvaidinti savo
vaidmenis, ypač jų kulminacijas scenoj šalia manęs.
Tiksliau – tobulai neįstengė nė vienas, todėl atsidūrė
anksčiau ar vėliau mano jaukioj tamsoje
tarp liauną Jos kūną lytėjusių drabužėlių...
Ką Ji ketina daryti, šitaip iškrausčius mane?
Ar Ji nesupranta, kiek Jos gyvenimo saugiai
tūno many deponuota, kiek nepamirštamų patirčių,
kurių prisiminti nenori, turėjo kur pasidėti,
ir kiek mano veidrodžiai susiurbė Jos veidų.
Sunku patikėti, tačiau atsuktuvininkas
jau taikos į mano sąvaržas. Kas
jis manos esąs – Pigmalionas, iš marmuro
iškalsiantis naują sąmonę ir atgaivinsiantis ją
prisiglaudęs įaudrintu kūnu? O gal demiurgas,
sukursiantis naują pasaulį, su pagyvenusia
pora, už nugarų mėtančia akmenis? Jis
skverbiasi ne į mane, o j dirbtinę užmarštį,
milijardus kartų talpesnę nei bet kuri atmintis,
kuri jį įkalins kaip aš, erdvėje ištirpusi,
nustojusi būti spinta, bet likus sapnų.
2009 05
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Speleologai
Tada apsirūpinom virvėm,
vandeniui nelaidžiais žibintais,
pasiėmėm dar kelis būtiniausius daiktus
(ne knygas, kaip ten kad klausia: kokią
pasiimtumėte į negyvenamą salą,
ar kokį nors mėnulį? ne,
mes jokių nepasiėmėm)
ir nusileidom į požemius.
Juodas vanduo, aklos žuvys, trumpi aidai.
Jokių najadžių grotų ūksmėj. Jokių
idėjų ant sienų. Gal visos jos liko knygose,
kurių nepasiėmėm? Kurias pamiršome.
Jautėmės apgauti –
kiekvienas regėjome daug ką,
bet vaizdai, regis, buvo skirtingi.
Todėl negalėjome susitarti,
sukurti mokslo, pakloti
speleologijos pagrindų.
O gal kad buvom mėgėjai
be išankstinių įsivaizdavimų,
kurie paaiškintų, kas mus supa?
O supo tiktai tamsa,
raižoma žibintuvėlių pluoštų.
Paskui sumigom ant plausto
nuo kažkokių garų,
ir upė kažkaip mus išnešė į paviršių.
2008 06
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Norint būti
reikia būti tokiam kaip visi –
bent jau katalikui
bent jau doram krikščioniui (priklauso nuo vietos)
bent jau žydui
bent musulmonui
bent prometėjui
reikia mylėti artimą kaip patį save
o patį save – be galo (krikščioniškai)
ir nemylėti tolimo jei nepakanka resursų
reikia sakyti: kaip aš čia dabar kaip aš čia dabar
kaip aš čia dabar mirsiu o kur dėsis aš? va tada
reikia nedelsiant atsisakyti: aš
prisikels iš kapų nešvarumais aplipusiu kūnu
ir bus atvesdintas į paskutinįjį teismą –
jei nori būt kaip visi nebandyk
išvengti teisinių procedūrų
(nors irgi priklauso nuo vietos) – taigi
bus atvesdintas ir laikys kišenėje špygą:
va atgavau kūną dabar papūskit
bent jau cirkininkui (šie triukai?)
bent jau visuomenės veikėjui (kiti)
bent jau čiabuviui (kalašnikovai ir viskis)
bent jau askaridei savo vietoj (gera mityba)
reikia mylėti save jautriai ir švelniai
bent jau priešingos fratrijos atstovui
bent jau kaip sakiau prometėjui
(vienam žmona kitam žmonių dėkingumas)
reikia mylėti save – m y 1 ė t i
o jei jau sumaištavai prieš dievą
ar dievus tai visu ūgiu kaip titanai
visu ūgiu kurs visai nežemas
bent jau gamtos vaikui (laimikis)
bent jau (pagirios) klubų lankytojui
bent jau dažnai įsimylinčiam (nuolaidų kortelė)
bent jau (kava) rytais perkančiam laikraštį
ir jj skaitančiam (oriai)
bent jau teležiūrovui (nukirstos galvos)
bent jau radijo klausytojui (kalbančios)
bent jau (laurai) premiją gavusiam poetui
bent jau tam kuris siekia karjeros (dangaus malonė)
ir ant laiptų su angelu grumias
ar kitaip skaito bibliją (amen)
bent jau tam kuris lanko bažnyčią sekmadieniais
bent jau budistui (dzin) ar krišnaitui (hare)
bent jau (vairas) negalinčiam be automobilio
bent jau tam kuris netiki dievą (catechismvsa)
ir panašiom kvailystėm (prasty szadei)
privalom save mylėti
ar pastangų tam reikia? ne
bet jų reikia kitiems įteigti
koks vykęs esi mylėtinas
ar bent vertas pavydo ar bent
gerbtinas iš baimės (dėl visa ko)
bent jau achilui (per kulną)
bent jau kulnu į dantis (kitam)
bent jau Niekam
m y l ė t i reikia save
norint būti
2008 06
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Apie dievus ir žmones
Nežinau, nežinau... Sako, kuoka, ugninė Eroto strėlė,
kamuolinis žaibas perskrodžia vangią tamsą,
atbukusią sąmonę, chaosą, ir užgimsta naujas pasaulis,
arba, sako, jie sėdi žemais balsais
virpindami olos duris, kol jos neatlaiko,
ir paslėptas gėris plūsteli į, sako, saulėtus slėnius,
ir taip kas kartas...
Tačiau iš manęs jie išėję palieka tuštumas,
pusiau užgriuvusius koridorius
negyvenamuos pastatuos.
Pagimdžiau jam septynis vaikus (jam?).
Kas dieną girtas, kas antrą mušdavo, staugdamas
ant viso bendrabučio: kurva, užmuuušiu,
suėdei man visą gyvenimą!..
Ir valkiojos pas kitas, kol dar buvau vaisinga,
paskui išėjo, išvyko į kitą miestą,
dabar, sako, rausiasi šiukšlių konteineriuos.
Aš neatgimstu kaip visa aplinkui.
Mano tamsa netirštėja, nepūna, nerūgsta, nevangsta,
neardo pavidalų, mano tamsa neatgauna juodos
pirmapradės skaistybės... Tuščios
nesibaigiančios olos, Platonas jose išprotėtų,
tušti kambariai, išdaužyti stiklai, nudraskyti tapetai.
Aš ne gamta, ne deivė, turiu savo pradžią ir pabaigą,
ne viskas many atsistato, ne viskas suyra,
neturiu nė Semelės puikybės, paikybės, smalsumo,
pakakdavo ir jo sėklos beveik per prievartą
su grasinimais nužudyti
(kaip jis galėtų vaizduotis dievams prilygstąs,
jei ne mane užmušdamas?). Sausas vėjas
klaidžioja po menes, iš kurių išsikraustė
lūkesčiai, kerintys vaizdiniai, suvokimai...
Nežinau, nežinau... Užsimiršus giedoti
it paukščiui, šaukiančiam kitą...
Tikriausiai tik tai.
2010 01
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Pokalbis apie liūtus
Ji sakė mačiusi per televiziją, kaip apvaisinamos
liūtės: pirmiausia ją dulkino vienas, paskui – jo brolis,
paskui – šiaip priklydėlis. Emocijų tai nekėlė niekam.
Tikriausiai todėl, – komentavo diktorius, –
kad liūtės iš pirmo karto retai pastoja.
Atsakiau, kad kadaise tokia Atalantė (fugiens),
meškos išmaitinta pienu, nepralenkiama,
pažadėjo tekėti už to, kurio neįstengs pavyti,
o tuos pavytuosius tiesiog nudėdavo.
Tada toks Melanionas ar Hipomenas, turėjęs
tris aukso obuolius iš hesperidžių sodo, bėgo
ir mėtė po vieną, kai ji beveik pasivydavo,
ir gyvas pasiekė finišą. (Nežinau,
gal tai buvo tarkim švelnumas ir meilė, delnai
ant geidžiamo tavo kūno.) Ir jie susituokė,
ir nuolat aistringai mylėdavosi, o kartą
tai darė Dzeuso šventykloje, ir užsirūstinęs
dievas juos pavertė liūtais (Dzeusas ir graikai
tada kažkodėl tikėjo, kad liūtes apvaisina leopardai),
atseit – nuo šiol gyvensit skaistybėje.
Obuoliai tie buvo vogti, o dievas, kaip visad,
stokojo gamtos pažinimo. Tegu tad – liūtai.
Juk tai tik pavidalas,
vienas iš daugelio.
2005 04
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Pokalbis kiniškame sode prie tvenkinio
Tik mudu ir du senukai, žaidžiantys šachmatais
Konfucijaus šventyklos sode.
Sakiau: argi negražu – tie įvairiaspalviai karpiai,
pranašaujantys ilgą, sotų bei ramų gyvenimą –
ar žodžiai kokie čia tiktų? Ir tu
atsakei, kad netrukus veikiausiai būsim kur nors kitur.
Ir tada daiktai ėmė slinktis iš savo kontūrų.
Mes dar bandėme gelbėti padėti, kalbą pakreipę
į tos dienos laikraščius,
bet karpiai su mūsų žodžiais kaulinėse lūpose nėrė į dugną,
palikdami paviršių
mūs atspindžiams ir šliaužikams,
raižantiems ji kaip balsai raižo tuštumą.
Ir tada sodas pavirto į nusibodusį kambarį, mes pavirtome
į du ne pirmos jaunystės gyventojus, bandančius
žodžiais pakeisti veiksmus. Ir vėl
daugiau liko nepasakyta, daugiau
pasakyta ne to.
2008 11
Platelis, Kornelijus. Karstiniai reiškiniai: Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
