Henrikas Radauskas (1910–1970) – poetas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, 1930–1934 m. studijavo VDU lituanistiką, germanistiką, rusistiką. Dirbo VDU bibliotekininku (1934–1936), Klaipėdos radiofono pranešėju (1936–1937), švietimo ministerijos knygų leidybos korektoriumi (1938–1940). 1940–1941 m. – Švietimo liaudies komisariato meno reikalų valdybos sekretorius, 1941–1944 m. – valstybinės leidyklos Kaune redaktorius, nuo 1943m.  pabaigos – leidybos viršininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, dirbo fizinį darbą. 1959–1969 m. – Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas. Eilėraščius pradėjo publikuoti nuo 1929 m., pirmąjį poezijos rinkinį „Fontanas“ išleido 1935 m. Jau šioje knygoje išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išliko ir vėlesniuose Radausko rinkiniuose, išleistuose jau eimigracijoje („Strėlė danguje“, 1950; „Žiemos daina“, 1955), rinktinėje „Eilėraščiai“ (1965). Yra parengęs „Lenkiškai lietuvišką žodyną“ (1939). 1978 m. Jurgis Blekaitis parengė pomirtinę H. Rdausko poezijos knygą „Eilėraščiai (1965–1970)“. 1986 m. išėjo Jono Zdanio verstas Radausko eilėraščių rinkinys angliškai „Chimeras in the Tower“. H. Radausko poezijai būdingas estetizmas, antilyrizmas, estetinė distancija, poetinė tikrovės transformacija („Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“). Eilėraštis kuriamas ne kaip jausmų ar idėjų išraiška, su dominuojančiu lyriniu „aš“, o kaip dinamiškas poetinis pasakojimas, realybės dėsnius paneigiantis vaizdų ir žodžių spektaklis, kuriame susipina ironija ir egzistencijos tragizmo pojūtis. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, H. Radausko poezija – tai „spalvų, garsų ir judesių orgija“. „Jo poezijai būdinga ypatinga formos precizija, įvairių kalbos lygmenų koreliacija, garsinė, ritminė ir metrinė dermė. „Atsiribojęs nuo lietuvių poezijoje dominavusios neoromantinės tradicijos, H. Radauskas savo kūryba nužymėjo lietuvių literatūros modernistinės brandos tašką ir kartu episteminio lūžio, įteisinusio poezijos autonomiją, pradžią“ (Dalia Satkauskytė).

Apie Henriką Radauską ir jo tekstus
Alfas Pakėnas. Pasaulis pagal Radauską (2005)
Vytautas Kubilius. Kūrybos individualumo ir autonomiškumo link (Henrikas Radauskas, 1996)
Viktorija Skrupskelytė. Dinamiškoji Radausko poezijos samprata (1971)
Viktorija Skrupskelytė. Egzodo poezijos šuoliai. Henrikas Radauskas (1971)
Pranas Visvydas. Žvilgsnis į H. Radausko poeziją (1970)
Tomas Venclova. Nenugalimoji arkadija (Henrikas Radauskas. Eilėraščiai, 1965–1970)
Rimvydas Šilbajoris. Radauskas – modernistas (1969)
Kol eilutės pavirsta eilėraščiu. Interviu su visą savo poeziją išleidusiu Henriku Radausku (1966)
Henrikas Radauskas. Atsakymas į „Metmenų“ anketą „Rašytojas egzilyje“ (1965)
Henrikas Radauskas. Apie poeziją (1956)
Bronys Raila. Anapus Daugyvenės (Henrikas Radauskas, 1956)
Algirdas Julius Greimas. Mintys apie Henriką Radauską ir jo strėlės vietą lietuviškame danguje (1954)
Pasikalbėjimas su Henriku Radausku (1951)
Jurgis Blekaitis. Henriko Radausko poezija (Henrikas Radauskas. Strėlė danguje, 1950)

Henriko Radausko tekstai